Operos solistas R. Karpis: „Sau linkėčiau išmokti dainuoti“

Tai rodo 2008 m. „Operos švyturio“ prizas ir pripažinimas lietuviškosios operos Metų viltimi bei 2010 m. „Operos švyturio“ premija kaip geriausiam antraplanių vaidmenų kūrėjui. Nepagrindinio veikėjo kūrybai reikia ypatingo, gal net dar didesnio aktorinio meistriškumo, savitos raiškos gebėjimų.

Pokalbis su operos solistu apie kelią muzikos pasaulyje, dainavimą kaip aktorystę ir aktorystę kaip dainavimą – vaidmenų atlikimą kūnu ir siela.

Rafailas Karpis. Ugniaus Naudžiaus nuotrauka

Ankstyvosios patirtys

Prisiminkite vaikystę. Kokie pirmieji, esminiai patyrimai, išlikę atmintyje?

Gimiau 1983 metais Vilniuje. Mama Rita dirbo Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, tėtis Michailas – gamykloje „Plasta“. Šeima nebuvo išskirtinė. Prisimenu savo močiutes Frumą ir Esią, kurios, likusios dviese virtuvėje, nuolat kalbėdavo man nesuprantama jidiš kalba. Vaikystė prabėgo Antakalnio rajone, kur vaikai bendravo lietuviškai, rusiškai, lenkiškai. Kai Atgimimo metu tapo svarbus tautinio identiteto klausimas, paklausiau mamos: kas aš – lietuvis ar rusas?

Mamos atsakymas, kad esu žydas, buvo netikėtas, nes iki tol nenutuokiau, kas yra tautybė. Iš vaikystės atsinešiau draugystę, keli geriausi bei artimiausi draugai – tai kiemo draugai kaimynai.

Ar vaikystėje jus traukė muzika?

Mamos dėka muzika skambėjo, dažnai ji mane pradžiugindavo kokia nors plokštele, tuo metu buvo sukurta labai daug gražių muzikinių pasakų. Plokšteles labai mėgau ir melodijas atkartodavau. Sykį į darželį atėjo komisija rinkti gabių vaikų į Balio Dvariono muzikos mokyklos chorą, ten mokiausi metus; vėliau mama nusprendė mane nuvesti į „Ąžuoliuko“ berniukų ir jaunuolių chorą, ten viskas ir prasidėjo.

Mokėtės 18-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Antakalnio gimnazija). Kokie to laiko, tos aplinkos prisiminimai? Koks buvote mokinys?

Mokykla užaugino. Labai myliu savo bendraklasius, nuolat su jais bendrauju. Kai mokiausi, buvo labai populiarios įvairios subkultūros: metalistai, reperiai, reiveriai, pankai, skustagalviai ir, žinoma, urlaganai arba forsai. Aš buvau pankas. Visiškai šalia mokyklos, požeminėje slėptuvėje nuo bombų (tokios sovietmečiu buvo labai dažnos, jų ir dabar tebėra daug), buvo įsikūręs underground klubas „Bombiakas“, aš buvau jo narys, penktadienio ir šeštadienio vakarus leisdavau ten.

Mokiausi vidutiniškai, matyt, dėl tingėjimo, o kartais gal ir dėl to, kad tada trūko motyvacijos, bet nuo mažens labai domėjausi istorija, gerai sekėsi užsienio kalbos. Vėlesnėse klasėse pradėjo neblogai sektis pažinti ir pamilti literatūrą. Daugiausia pastangų reikėdavo prisiversti pasiruošti chemijos pamokoms, bet mokyklą baigiau ir netgi kažkokią padėką už aktyvią užklasinę veiklą gavau. Bendraklasiai buvome subūrę grupę, kuri dažnai grodavo per mokyklos vakarėlius.

Rafailas Karpis „Žmonės 2019“ apdovanojimuose. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Iš pirmųjų koncertų pagrindinio „Ąžuoliuko“ choro sudėtyje puikiai prisimenu atsakomybės jausmą. Solinės karjeros pradžioje labai pasitikėjau savimi ir labai norėjau įrodyti visiems, kad esu geriausias. Tuo metu atrodė svarbu padaryti kitiems įspūdį, šiandien svarbu – nuosekliai siekti vokalo kokybės.

„Ąžuoliukas“, ir viskas prasidėjo…

Viskas prasidėjo muzikos mokykloje, berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“. Tai – tėvų noras lavinti vaiką, išauginti kultūringą asmenybę ar poreikis ugdyti įgimtus gabumus?

Į šį klausimą jau iš dalies atsakiau. Į vaikų darželį atėjusi komisija atrinko mane į B. Dvariono muzikos mokyklos vaikų chorą, tačiau, metams baigiantis, mokytojai nusprendė, kad turėčiau dar sykį kartoti parengiamąjį kursą. Tai nelabai patiko mano mamai, ir ji nuvedė mane į „Ąžuoliuko“ choro stojamuosius egzaminus, kur buvau atrinktas į mažylių grupę.

Manau, kad tai buvo aiškus mano mamos planas, o gal net ir svajonė. „Ąžuoliukas“ buvo labai populiarus, be to, mamos kolegės sūnus jau buvo baigęs chorą, ir mama žinojo, „Ąžuoliuke“ lavinamas ne tik muzikalumas, bet ir visapusiškas kūrybingumas. Žinoma, ji nesitikėjo ir gal netgi tuo metu nenorėjo, kad muzika taptų mano amatu, tačiau tai – jos nuopelnas.

Kokią įtaką jums padarė „Ąžuoliukas“?

Įdiegė discipliną ir tuo pat metu kūrybingumą, gebėjimą įdomiai, savitai bendrauti. Repeticijose iš mūsų reikalaudavo susikaupimo ir rimties. Tačiau kolektyvo gyvenimas yra kur kas platesnis nei repeticijos ir koncertai. Visi buvome skirtingi ir tais skirtumais vienas kitą traukėme. Stovyklose labai skatintas išradingas improvizavimas. Lygiai taip pat ir šiandien bet kokį įprastą reiškinį ar pasakojimą stengiesi pateikti naujai, netikėtai, įdomiai. Šių įgūdžių pradžia – „Ąžuoliukas“.

Pirmieji patyrimai scenoje: baimė, nerimas, jaudulys ar stiprus troškimas eiti dainuoti, dalyvauti atliekant kūrinį?

Manau, kad pirmiems patyrimams scenoje būdingi visi jūsų išvardyti potyriai, daug jų laikui bėgant išbluko, tačiau iš pirmųjų koncertų pagrindinio „Ąžuoliuko“ choro sudėtyje puikiai prisimenu atsakomybės jausmą. Solinės karjeros pradžioje labai pasitikėjau savimi ir labai norėjau įrodyti visiems, kad esu geriausias. Tuo metu atrodė svarbu padaryti kitiems įspūdį, šiandien svarbu – nuosekliai siekti vokalo kokybės.

Rafailas Karpis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikystėje lankiau „Ąžuoliuką“, labai mėgau „bitlus“ – tai mano didžioji gyvenimo meilė, ir ta „bitlų“ meilė mane vedė į sceną. Paauglystėje nežinojau, kokia tai bus scena, bet kažkaip natūraliai norėjau joje būti.

Mokymasis ir idealai

1999 m. Baltijos jūros šalių jaunųjų dainininkų konkurse Tartu (Estija) laimėjote pirmjąją vietą ir Didįjį prizą. Pasidalinkite konkursų patirtimis ir jų vertingumu. Ar įmanoma konkuruoti muzikoje?

Esu kelissyk dalyvavęs Zenono Paulausko jaunųjų dainininkų konkurse, viename jų pelniau trečią vietą, tačiau didesne konkursų patirtimi pasidalinti negaliu. Konkurencija muzikoje labai reikalinga ir labai sveika, bet dažnai ji perauga į intrigas ir nemalonius dalykus, stengiuosi būti nuo jų atokiau. Visuomet mokausi iš scenos partnerių, nes iš kiekvieno jų galima daug ko išmokti.

Lankėte Algirdo Januto dainavimo pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA), mokėtės Virgilijaus Noreikos klasėje. Kas jūsų, kaip muziko ir žmogaus, Mokytojas, Autoritetas?

Negalėčiau įvardinti vienos asmenybės. Yra labai daug iškilių asmenybių, kurių veikla, darbai nuolatos įkvepia. Dainininko profesijoje mokymasis ir specialybės suvokimas yra nenutrūkstamas procesas, mes kasdien ko nors mokomės, ką nors kitaip išgirstame, vertiname kolegų, dirigentų, koncertmeisterių pastabas ir stengiamės siekti geriausio rezultato.

Vis dėlto kas jūsų idealai operos pasaulyje?

Kad ir kaip keista, dažniausiai mokausi iš savo kolegų, o konkretaus vieno idealo neturiu. Visi dainininkai yra savotiškai nepakartojami. Mes žinome pačius geriausius, tai – Placido Domingo, Luciano Pavarotti… Be galo daug senosios kartos grandų, tokių kaip Franco Corelli, Mario Lanza ar Beniamino Gigli, Mario Del Monaco. Tai chrestomatiniai dainininkai. Todėl išskirti kurio vieno negaliu. Neišeina jų netgi lyginti ir pagalvoti, kuris geresnis. Visi jie turi ką nors tokio savotiškai nepakartojama, ką norisi bandyti pritaikyti sau, bandyti pakartoti.

Kaip pasirinkote operą, ar opera pasirinko jus?

Kaip sakiau, vaikystėje lankiau „Ąžuoliuką“, labai mėgau „bitlus“ – tai mano didžioji gyvenimo meilė, ir ta „bitlų“ meilė mane vedė į sceną. Paauglystėje nežinojau, kokia tai bus scena, bet kažkaip natūraliai norėjau joje būti. Turbūt didžiausias akstinas buvo tai, kai baigėsi balso mutacija – trylikos metų, – ir mane „Ąžuoliuko“ chore priskyrė dainuoti vyrišku balsu. Tai gana ankstyva mutacija ir ankstyvas perėjimas. Dažniausiai įvyksta keleriais metais vėliau.

Kaip tik tada į „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą atėjo Algirdas Janutas. Jam buvo netikėta, kad trylikos metų vaikinas jau dainuoja gana brandžiai. Šis pedagogas mane labai įkvėpė, tiek įkvėpė ir tiek skatino, kad man, paaugliui, atrodė, kad aš tikrai galiu eiti šiuo keliu ir man viskas klostysis labai puikiai. Matyt, labai pasitikėjau savimi, nes, kai dabar profesionalo akimis vertinu pirmuosius žingsnius, matau, kad jie niekuo neišsiskyrė, buvo viskas gerai, bet ne kas nors ypatinga. Gal tiesiog buvo labai daug noro, ir iš tikrųjų tada tas pasitikėjimas savimi, kurį man suteikė pedagogas, turbūt ir nukreipė į operą. Pasitikėjimas ir tai, kad pedagogas sužavėjo ir užkrėtė būtent tuo vokalo menu.

Rafailas Karpis. Vyginto Skaraičio / „Fotobanko“ nuotrauka

Visai neseniai Oskaras Koršunovas statė LNOBT Gintaro Sodeikos operą „Post futurum“. Ją labai įvairiai vertina, bet, prisipažinsiu, man buvo be galo smagu ir įdomu. Tai – neįkainojama patirtis dirbti tiek su režisieriumi, tiek su ta medžiaga.

Personažai – artimiausi ir tikri išbandymai

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) debiutavote 2003-iųjų gruodžio 31-ąją Ferenco Leháro operetėje „Linksmoji našlė“ Njegušo vaidmeniu. Nuo 2007 m. esate LNOBT solistas, taip pat – „Bohemiečių“ trupės narys. Jūsų, operos solisto, karjeroje jau keturios dešimtys vaidmenų. Kaip labai patinkantį personažą esate įvardijęs Virėją Sergejaus Prokofjevo operoje „Meilė trims apelsinams“, nors vaidmuo parašytas bosui. Atskleiskite, ką jums reiškia kurti veikėją, personažą? Kaip jį kuriate mintimis, jausmais, kūnu?

Man labai patiko „Meilė trims apelsinams“, nes su ta opera susidūriau gana anksti, studijuodamas LMTA antrame kurse. Šią operą rengėme operos studijos paskaitoje. Man ji be galo patinka ir dabar. Nes S. Prokofjevas, sakykime taip švelniai, sovietmečiu buvo užmirštas – specialiai. Jis niekada nekūrė to, kas atitiktų sovietinės nomenklatūros reikalavimus.

Lietuvoje 1963 m. režisierė Vlada Mikštaitė išdrįso pastatyti tą operą, ir spektaklis buvo išties sėkmingas. Pagrindinį Princo vaidmenį dainavo amžiną atilsį maestro Virgilijus Noreika. Tas vaidmuo mane užkrėtė – labai patiko. Aš vis dar svajoju, gal kada nors tą spektaklį pastatys, ir man pavyks atlikti Triufaldino vaidmenį.

O personažus aš kuriu… – kaip? Personažą kuriant visų pirma reikia labai gerai įsiskaityti libretą; taip pat būtina žinoti, kokia yra režisieriaus koncepcija. Savo įsivaizdavimą reikia nuolat lyginti su režisierius matymu, ar mintys tapačios. Žinoma, visuomet stengiantis pridėti ką nors savita, tai, kas tavo, ar tiesiog pabandyti išgyventi jo gyvenimą, tam tikrą jo gyvenimo epizodą, kad jis būtų savitas ir tuo pat metu turėtų kažkokį savo gyvenimą, nors, žinoma, perėjusį per mano smegenis, bet savitą.

Studijuojant LMTA, vaidybos paskaitas ilgą laiką dėstė amžiną atilsį Algė Savickaitė. Šios paskaitos buvo labai svarbios, manau, kad prie mano personažų kūrybos prisideda būtent ta patirtis, įgyta per paskaitas.

Jums ypatingiausi vaidmenų išgyvenimai scenoje?

Dažnai sakau, kad artimiausias ir turbūt mieliausias, – man iš tikrųjų labai patinka ir miuziklo žanras, – na, galbūt nuskriaudžiu kitus, bet man tuo metu labai patiko ir atrodė labai artimas Tobio vaidmuo „Svyny Tode“, Stepheno Sondheimo miuzikle.

Yra aibė sudėtingų vaidmenų, bet jie visi savaip sudėtingi: vieni dėl vokalinės tekstūros, ir, atrodo, vaidmuo – epizodinis, labai trumpas, bet iš tikrųjų reikalauja jėgų, drąsos, ištvermės. Pavyzdžiui, 2017 m. LNOBT buvo pastatyta nuostabi Ramintos Šerkšnytės opera vaikams „Penki Merės stebuklai“ pagal Pamelos Travers „Merę Popins“. Ten aš – Merės Popins pusbrolis Ponas Tonas, kuris derindamas instrumentus gyvena savo pasaulyje. Pagal režisieriaus užmačias, tas personažas turi skraidyti scenoje. Kadangi labai bijau aukščio, tai man buvo tikras iššūkis, bet repetuoji ir pamiršti visas baimes. Yra tokių iššūkių.

Aibė šiuolaikinės muzikos, kuri nėra paprasta. Visai neseniai Oskaras Koršunovas statė LNOBT Gintaro Sodeikos operą „Post futurum“. Ją labai įvairiai vertina, bet, prisipažinsiu, man buvo be galo smagu ir įdomu. Tai – neįkainojama patirtis dirbti tiek su režisieriumi, tiek su ta medžiaga, ir galbūt, aš tikiuosi, – kažkodėl senieji operos gurmanai ją nurašo – nelabai kaip apie ją atsiliepia, – kad ateity ji bus suprasta.

Muzikinė „Post futurum“ medžiaga labai sudėtinga, kartais sudėtinga todėl, kad labai sunku išgirsti būtent tą tonaciją, pagal kurią turi dainuoti; kartais sudėtinga dėl to, kad reikalauja labai daug rečitatyvo, labai daug kalbėjimo, kartais rėkimo, kartais emocijų – nesuvaldytų. Bet tai yra labai įdomu.

Man labai smagu, kad opera po truputėlį išeina iš savo žanro ribų.

Vyginto Skaraičio / „Fotobanko“ nuotrauka

„Vilnius City Opera“ – pats didžiausias džiaugsmas ir didžiausia galimybė dainuoti su pačiais geriausiais Lietuvos dainininkais, nes „Vilnius City Opera“ visą laiką suranda tuos dainininkus, kurių galbūt nežinome, kurie galbūt ne visą laiką būna Lietuvoje, ir stengiasi juos savo pastatymuose parodyti.

Opera – šiuolaikiškumas ir klasika

Pasidalinkite savomis operos sušiuolaikinimo patirtimis, mintimis apie tai.

Aš esu to šalininkas – galima padaryti tikrai įdomiai ir aktualiai. Man dar labiau patinka, kai išvis nėra nurodomas konkretus laikas arba konkreti vieta, tiesiog iš tam tikrų elementų galime suprasti, kad galbūt… Labai įdomu, kai nėra konkretaus laikotarpio. Kostiumai būna tam tikros epochos, o bendravimas juk… iš tikrųjų mes nelabai galime įsivaizduoti, kaip žmonės tarpusavy bendravo tuo metu, kai buvo rašomi libretai, operos. Ir todėl, jeigu netgi bandytume suvaidinti, būtume šiek tiek melagiai; jeigu mėgintume šiandien kalbėti ta pačia kalba, turiu omeny, taip pat, kaip žmonės bendravo prieš šimtą, penkiasdešimt metų, vis dėlto tai buvo kita visuomenė…

Mūsų visuomenė irgi keičiasi, ir tam, kad publikai būtų lengviau suprasti, reikia ką nors sugalvoti ir sukurti, kad būtų tikroviškiau. Todėl man tikrai nekelia šoko, man netgi kartais dar labiau patinka režisierių bandymai perkelti į kitą laikotarpį klasikines operas.

Labai įdomi opera buvo 2008 m. lenkų režisieriaus Mariuszo Trelińskio statytas „Borisas Godunovas“. Tuo metu buvo labai daug pasipiktinusių žmonių, nes caras Borisas Godunovas buvo pavaizduotas tarsi diktatorius. Daug kam nepatiko ir tai, kad viena scena, kurioje bajorai tarpusavyje pykstasi, vyksta televizijos studijoje, bet šiandien žvelgdamas matau, kad režisierius itin taikliai parodė tai, kas šiuo metu vyksta Rusijos visuomenėje.

Vaidinate LNOBT ir „Vilnius City Operos“ spektakliuose. Jūsų akimis, kokia Lietuvos operos padangė?

Žinote, yra įvairių skirtingų šalių pavyzdžių. Lietuva – nedidelė, ir, pagal gyventojų skaičių, mes tikrai galime džiaugtis, kad turime tiek LNOBT, tiek „Vilnius City Operą“, tiek kitų kūrybinių iniciatyvų. LNOBT, – kur pirmus vaidmenis sukūriau 2003–2004 m., o nuo 2007 m. dirbu jau kaip etatinis teatro darbuotojas, – scena neturi lygių pagal technines galimybes.

Ten sukurta nemažai aukščiausio lygio spektaklių tiek pagal techniką, tiek pagal režisūrą. Vien ko verti tokie spektakliai kaip Anthony Minghellos „Madam Baterflai“, taip pat man be galo patinkantis Vincent’o Boussard’o pastatymas Jules‘io Massenet „Manon“. LNOBT matome tiek scenografiškai, tiek režisūriškai iš tikrųjų labai kokybiškus spektaklius. LNOBT yra visos geriausios sąlygos rodyti tikrai sudėtingai išradingus spektaklius; teatras turi ir savo orkestrą. Tai yra visa sistema. Lietuva turėtų džiaugtis, kad ji veikia, kad šalyje egzistuoja būtent tokia institucija kaip LNOBT. Kažkada maestro V. Noreika ėmėsi kurti tą mechanizmą, ir didžioji dalis to, ką mes dabar turime, yra jo nuopelnas, jis Lietuvai paliko daug ką, ne tik kaip dainininkas, bet ir kaip operos kūrėjas.

„Vilnius City Opera“ – pats didžiausias džiaugsmas ir didžiausia galimybė dainuoti su pačiais geriausiais Lietuvos dainininkais, nes „Vilnius City Opera“ visą laiką suranda tuos dainininkus, kurių galbūt nežinome, kurie galbūt ne visą laiką būna Lietuvoje, ir stengiasi juos savo pastatymuose parodyti. Nors „Vilnius City Opera“ neturi galimybių – techninių – ir glaudžiasi Vilniaus kongresų rūmuose, kurie nėra pritaikyti sceniniam pastatymui, – ji vis tiek kviečiasi labai išradingų scenografų, sugebančių pritaikyti netinkamą erdvę, ir visuomet sukuria nuostabiausių spektaklių. Tai labai žavi.

Kadangi „Vilnius City Operą“ mes kūrėme nuo pradžių, tai labai smagus, gražus, linksmas kolektyvas, dargi, kaip jau minėjau, suteikiantis galimybę matyti pačius geriausius Lietuvos solistus, kurie ne visada būna Lietuvoje, tai yra labai didelis džiaugsmas – būti šalia jų, mokytis iš jų ir su jais drauge kurti.

Man neteko dainuoti pastatymuose, bet esu girdėjęs pačių gražiausių žodžių apie Kauno valstybinį muzikinį teatrą, apie tą ypatingą teatro atmosferą. Pagal tuos pasakojimus, KVMT tvyro nuostabiausia kolektyvo atmosfera. Lietuvos muzikinę sceną vertinu iš tikrųjų labai teigiamai, tiktai visada norisi, kad būtų dar didesnis susidomėjimas.

Koks šiuolaikinis operos žiūrovas?

Aš norėčiau matyti daugiau jaunimo – pasiruošusio, kuris jau žinotų libretą, kuriam būtų įdomu. Būtent dėl to, kad dažnai žiūrovas nežino libreto ir ateina nepasiruošęs, jam operoje pridedama visokių blizgučių, idant jį išlaikytų.

Koks yra operos žiūrovas, labai sunku pasakyti. Labai daug intelektualių žiūrovų, bet yra ir tokių, kurie ateina nevisiškai pasiruošę ir nesugeba suprasti to, ką norėjo pasakyti režisierius. Pagal amžiaus kategoriją, nemaža dalis žiūrovų yra vyresnio amžiaus, nemažai jų nemėgsta šiuolaikinių pastatymų, bandymų pažvelgti kitaip. Jiems labiau patinka klasikinė kostiuminė tradicinė opera, kuri man irgi labai patinka, viską galima padaryti ir taip. Tai rodo tokie pastatymai LNOBT kaip „Figaro vedybos“, „Sevilijos kirpėjas“ – publika juos iš tikrųjų labai mėgsta. Tokie spektakliai, manau, labiau patinka būtent konservatyviam žiūrovui, todėl sakyčiau, kad mūsų žiūrovas galbūt vis dar labiau krypsta į konservatyvumą.

Ko linkėtumėte operos žanrui, kuris, dažnai sakoma, jau atgyvenęs, nebeįdomus, ką pasakytumėte žvelgdamas į šiandienos horizontą ir ateities perspektyvas?

Linkėčiau operos žanrui tiesiog eiti koja kojon su laiku, žinoma, nepamirštant muzikos pradžios, būtent to, kaip jis kūrėsi. Tai išsprendžiama šiuolaikinėmis technologijomis, šiuolaikinėmis interpretacijomis. Labai įdomu matyti operoje tai, ko nesitiki. Pavyzdžiui, man labai didelį įspūdį paliko to paties Mariuszo Trelińskio režisuotas diptikas, pirmoje dalyje buvo Piotro Čaikovskio „Jolanta“, o antroje – Bélos Bartóko „Mėlynbarzdžio pilis“. Be galo patiko, – pas mus teatre dabar jau irgi tai yra naudojama, – šviesos projekcijos uvertiūrose arba trimatis vaizdas – visa tai galima naudoti ir operoje. Kaip, pavyzdžiui, puikiai panaudota operoje „Post futurum“ Rimo Sakalausko, kuris iš tikrųjų mūsų teatro gyvenime yra neeilinė asmenybė savo audiovizualinėmis projekcijomis.

Opera, kaip ir kiti žanrai, turi žengti koja kojon su laiku, ir nereikia prisiklijuoti kažkokio atgyvenusio žanro etiketės. Tai – nesąmonė. Aš manau, kad opera visuomet aktuali, ją galima parodyti aktualiai ir sudominti žiūrovą visada.

Rafailas Karpis. Ingos Juodytės / „Fotobanko“ nuotrauka

Man svarbu tai, kas aš esu, man be galo svarbu – žydiškumas, tai – manyje, savęs kitaip tiesiog neįsivaizduoju. Man iš tikrųjų svarbu – tiek dainuoti jidiš kalba, kuria kalbėjo mano močiutės, tiek bandyti suprasti, kokia ta kultūra buvo, koks kultūros paveldas yra išlikęs, ką galima suprasti iš žydiškų dainų.

Šiandiena ir tai, koks yra

Ko linkėtumėte sau?

Ko linkėčiau sau? Sau linkėčiau išmokti dainuoti (juokiasi).

Kaip vyksta jūsų mokymasis?

Kiekvieną dieną ko nors mokausi. Kiekvieną dieną bandau išgirsti ką nors naujo, kas padėtų dainuoti laisviau, kas padėtų dainuoti geriau, kas padėtų dainuoti tiksliau, kas padėtų dainuoti tvirčiau, kas padėtų plėtoti frazavimą. Tai yra kasdienis darbas su savimi.

Tame kasdieniame darbe – operos solisto kelyje – jaučiatės laimingas?

Aaa… Žinote, laimingas, manau, kad labiausiai laimingas jaučiuosi namuose su šeima ir vaikais, bet, žinoma, darbu, kurį pasirinkau, negaliu skųstis. Savo profesijai esu dėkingas ir stengiuosi kuo labiau ją gerbti, kad kuo geriau atlikčiau savo darbą.

Esate žydų tautybės. Su pianistu Dariumi Mažintu esate parengę koncertinę programą, joje atliekate dainas jidiš kalba, kurios 2013 m. įrašytos kompaktinėje plokštelėje „Laiškai iš praeities“. LRT televizijos dokumentinių filmų cikle „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ įkūnijote XX a. pradžios Lietuvos verslininką, odos magnatą Chaimą Frenkelį. Kiek jums, kaip operos solistui, aktoriui, žmogui, svarbi tautinė priklausomybė, tradicijų paveldas?

Šaknys man labai svarbios, turbūt kaip ir daugeliui žmonių. Mano tėvai nebuvo labai religingi, tad – žinau kanonus, žinau, kas tai yra, – bet mūsų šeima negyvena pagal tą visiškai religinę žydiškumo tradiciją. Tačiau man svarbu tai, kas aš esu, man be galo svarbu – žydiškumas, tai – manyje, savęs kitaip tiesiog neįsivaizduoju. Man iš tikrųjų svarbu – tiek dainuoti jidiš kalba, kuria kalbėjo mano močiutės, tiek bandyti suprasti, kokia ta kultūra buvo, koks kultūros paveldas yra išlikęs, ką galima suprasti iš žydiškų dainų.

Ch. Frenkelį vaidinti buvo labai netikėtas pasiūlymas. Save kaip aktorių vertinu labai kukliai, o čia buvo toks patikėtas vaidmuo – labai džiaugiausi.

Žydiškoji prigimtis – ji tiesiog yra, tiesiog tai – mano gyvenimo dalis. Tai yra, kas aš esu.

Tai kas yra Rafailas Karpis šiandien?

(Juokiasi.) Nežinau, kas yra Rafailas Karpis. Visuomet labai sunku apie save kalbėti. Galbūt labiau nusakyčiau profesiją, jos trapumą, laikinumą tokiu etiudu. Atsimenu, kai tik stojau į LMTA, liepė vaidinti kokius nors žvėriukus, kad dėstytoja atpažintų, kas tai yra. Taip mokėmės vaidybos. Aš toli neieškojau, išėjau ir pradėjau labai labai smarkiai išsižiodamas žiopčioti – gaudyti orą. Va taip aš vaidinau karpį (nusijuokia). Šis etiudas man labai savitas. Mes iš tikrųjų dainuojame, stengiamės, bet pasaulis sukasi… Taip, manau, netgi galima pasijuokti iš mūsų susireikšminimo, – kartais būname labai susireikšminę! – mūsų visos pastangos atrodo tiesiog kaip žiopčiojimas.