Kino gregoris Arūnas Matelis

Ir naujausiu savo filmu apie dviratininkų lenktynes „Giro d’Italia“ – pasakojimu apie gregorius, tuos (ir apie mus), kurie aukojasi dėl lyderio pergalės, ir ankstesniais darbais režisierius atskleidžia, kokią nuostabą ir kartu negrąžinamą kitaip negu kinu laiką ir visa tai, kas telpa jame, dokumentinis kinas užfiksuoja.

Režisierius nutiesė laiko tiltą, jungiantį jo vieną pirmųjų filmų – „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ – ir naujausiąjį – „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.

Pieterio Bruegelio Vyresniojo „Ikaro kritimas“ (apie 1555 m.). Wikipedia.org nuotrauka

„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, arba iš nežinojimo, kaip kurti kiną

Kalbėdamas apie „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1991 m.; 10 minučių trukmės filmą galite pasižiūrėti čia), režisierius A. Matelis prisiminė, kad atsvaros tašku Sąjūdžio laikais ir pačiam filmui, ir jo pavadinimui tapo XVI a. Nyderlandų renesanso flamandų dailininko Pieterio Bruegelio Vyresniojo tapybos darbas „Ikaro kritimas“, kur peizažo fone matyti vos įžiūrimas žūvantis Ikaras, kojomis tabaluojantis virš vandens. Ikaras žuvo, stebuklas įvyko, žmogus pakilo į dangų, ir niekas to nepamatė – nuo šios minties, pasak režisieriaus A. Matelio, ir atsispirta kuriant „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“.

„Šiame filme keista tai, kad, atrodo, negalima parašyti scenarijaus, nes daug kas susiję su buvimu čia pat, – kalbėjo režisierius. – Man tada operatorius sakė: nesakei man, ką filmuoti, neturėjai scenarijaus. Ir viskas čia iš tikrųjų buvo užrašyta netiesioginėmis refleksijomis. Galima sakyti, pirmi filmai tampa esminiai, ypač kai gali padaryti, ką nori, kai aplink nėra kas tave spaudžia. Tuo metu buvo laisvė: viena sistema griuvo, kino studija irgi griuvo, niekas nesirūpino nei tuo, ką pradėjai daryti, nei tuo, ką pabaigei. Man šis filmas tapo labai svarbus tuo, kad nežinojau, kaip kurti kiną. Gal ir dabar iki galo nežinau.“

Net jeigu ir šiandien A. Mateliui kas užduotų klausimą, apie ką yra „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ – jis neištartų tikslaus atsakymo: „Sakyčiau apie Užupį, nes ten – Užupis.“

Režisieriaus manymu, kinas nedaro nieko daugiau taip svarbaus, kaip fiksuoja laiką. Pavyzdžiui, jo teigimu, žiūrėdamas brolių Lumière’ų XIX a. pabaigos kronikas gali matyti ekrane tiesiog stovintį ir rūkantį žmogų. Kažkas praeina pro šalį. Kažkas pažiūri į kamerą. Lyg ir nieko nevyksta, bet čia iš tiesų kinas padaro tai, ko niekas kitas negali padaryti – jis užfiksuoja laiką: „Užfiksuoja laiką savo tėkmėje, savo glostyme. Laiką, kuris išnyks, kurio tu neatkursi. Kaip tu kitaip pasigausi tokius dalykus – koks buvo gatvėje garsas prieš 30 metų? Kaip ji skambėjo? O kaip ji skamba šiandien?“

Režisierius kalbėjo ir apie kalbos bei tylėjimo santykį gyvenime bei kine. Kiek žmogus gyvenime kalba? Anot jo, apie dvi valandas kasdien – jeigu ne dėstytojas, tikrai daugiau nekalba. Taip ir filme, A. Matelio nuomone – turėtų būti toks santykis: maždaug 10 procentų kalbos, 90 procentų – nekalbėjimo. O kai nekalbi, tuomet kas išlieka tau svarbu? Mažos akimirkos – jos svarbiausios.

„Galvojant apie laiką – kokias akimirkas pasiimtum, jeigu reikėtų išvažiuoti? Tikrai nepasiimtum didelių akimirkų – tik labai mažas. Kasdienybė yra pati svarbiausia, ji čia kaip per didinamąjį stiklą“, – prisimindamas, kaip kūrė dešimties minučių savo trukmės filmą, kalbėjo A. Matelis.

Tuo laikotarpiu, jo teigimu, atmetus režisierių Roberto Verbos, Henrikos Šablevičiaus ir kitų kūrybą – tų, kurie stengėsi kamerą pritraukti kuo arčiau paprasto žmogaus, – tuo metu vizualinis žmogiškojo pasaulio vaizdavimas buvo oficialus – buvo labai daug paradinių dalykų: „Nebuvo to, iš ko susideda žmogaus gyvenimas. Nebuvo tylos pačio su savimi. Ir nebūtinai tada nebuvo – jeigu ir dabar žiūrėtume – ta akimirka nėra svarbi. Viena kino misijų – prikelti tas akimirkas, kurios iš tikrųjų šalia, kurios padedamos į šoną, kurios užmirštamos kaip nesvarbios. Kurios yra pačios svarbiausios.“

Jeigu, kaip prisipažino A. Matelis, jis kurdamas filmą neatranda tos kasdienos – nėra ir prasmės kurti kiną, nes tada nežinai, kas tau kine svarbiausia.

„Ir tai – tikrai ne scenarijus, tikrai ne siužetas“, – patikino jis.

Rež. Arūno Matelio filmo „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990 m., Lietuva, 10 min.) kadras

Rež. Arūno Matelio filmo „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990 m., Lietuva, 10 min.) kadras

Dokumentika ne vartoti

A. Matelis teigė, kad tokio pobūdžio kinas, kokį kūrė R. Verba, H. Šablevičius ir jo karta, pasaulyje ilgą laiką buvo atradimas. Pavyzdžiui, pasak jo, „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, jau pelnęs apdovanojimų, po keliolikos metų Kanuose atrinktas kaip vienas svarbiausių Centrinės–Rytų Europos dokumentinių filmų.

„Vis dar stebimasi, kad dokumentinis kinas gali būti svarbus ne vartojamąja, ne tiesiogine, ne informavimo prasme“, – tvirtino jis.

A. Matelio manymu, toks kinas pasaulį iki šiol stebina kalbėjimo tuo laikotarpiu būdu – nes dokumentika tuomet naudota labai primityviai: „Tikroji poetinė dokumentika kelią pradėjo atrasti prieš 15–20 metų. Štai Audriaus Stonio pirmasis filmas „Neregių žemė“ (1992) laimi Europos „Oskarą“ – nespalvotas, be žodžių 24 minučių filmas apie aklus žmones. Tai buvo šokas kinematografine prasme, kai pasaulis buvo pripratęs prie kitko. Ir prizai už tokį kiną – irgi šokas, nes atneša kitokį supratimą. Apie tai mums kalbėjo Šablevičius: nėra nei vaidybinio kino, nei dokumentinio – yra arba geras kinas, arba blogas.“

A. Matelio kartos kino kūrėjams dokumentika nebuvo vien dokumentika, tai buvo savitos kino kalbos ieškojimas.

„Kiek tokioje dokumentikoje yra tiesos? Tokio pasaulio nebuvo – tokį pasaulį tu sumontavai. Sumontavai iš sudedamųjų dalių, kurios buvo tikros. Imkime filmą apie dviratininkus – tai konkrečiausias mano filmas, bet tokios istorijos nėra. Manau, mes dokumentiką rinkomės ne dėl to, kad tas, kas geras, eina į vaidybinį kiną, kas blogas – į dokumentinį, bet dėl to, kad ieškojome savo žodžio, – svarstė režisierius. – Jeigu žiūri vaidybinį filmą, daugmaž trafaretiškai gali pasakyti, kad buvo taip ir taip. Bet kai pradedi žiūrėti dokumentinį filmą, net neįsivaizduoji, kas bus, neįsivaizduoji, kas laukia. Nei montažų, nei pasakojimų, kadrų, nei pradžios ir pabaigos – nežinai, ko laukti. Toks įvairus ir netikėtas, toks be proto gyvas man atrodo dokumentinis kinas.“

A. Matelis ištarė labai gražią metaforą – kad ši lietuvių dokumentininkų karta, keisdama Europos supratimą apie dokumentinį kiną kaip ne apie dokumentiką įprastąja prasme, buvo tarsi kamertono skambėjimas.

„Nereikia žiūrėti, kas buvo iki tol, nereikia klausyti, ką sako kiti – reikia ieškoti savo kelio“, – teigė A. Matelis.

„Nuostabieji „lūzeriai“. Kita planeta“, arba visi mes gregoriai

Pasakodamas apie savo naujausią filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ režisierius A. Matelis kalbėjo dviratininkų sporto temos ėmęsis, nes žinojo – kuo šiame sporte daugiau pasieki, kuo labiau artėji prie savo didžiausios svajonės, tuo labiau supranti, kad šansų laimėti neturi. Ir ta tavo svajonės riba – tai bandymas papulti į lenktynes „Giro d’Italia“.

„Į tas lenktynes važiuoja tik patys geriausi. Bet tarp geriausiųjų turi būti 7–8, kurie niekados negalės laimėti. Nes jis turi padėti tam vienam, kuris gali laimėti. Ir tai dviračių sporte visi žino, – pasakojo nepriekaištingai dviračių sportą išmanantis A. Matelis. – Atėjęs į šį sportą supranti, kad kitur, galėdamas būti pirmas, čia turi padėti komandos draugui. Jeigu prakiūra jo padanga. Kad tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir būti pirmam. Ir tada pajunti, kad tai gera daryti. Jeigu stipresnis prasidūrė padangą, tai reiškia, kad jis pasiliks arba jam reikės daugiau laiko pasivyti kitus, vadinasi, tu jam gali paduoti savo dviratį ir išlaikyti šansą visai komandai džiaugtis kito pergale.

Tai viską keičia labai stipriai – man atrodė, kad dviratininkai yra kitokie žmonės. Suprantantys, ką reiškia stipriai dirbti. Jeigu pažiūrėtumėte jiems į veidus, pamatytumėte, kad jie, jauni žmonės, atrodo dvidešimčia metų senesni – visų veidai nugairinti saulės, vėjo, lietaus. Jų gebėjimas iškęsti – ir ne dėl savęs – kuria keistą vienuolyną. Nors tai filmas apie dviratininkus, bet iš tikrųjų – apie vienuolyną: kad pasiaukoti dėl kito yra gerai, kad pasiaukoti dėl kito atneša laimę. Nors tai labai sunku, bet kartu tai didžiulis džiaugsmas. Ir tik patyręs tą džiaugsmą nebijai to daryti, nes tau gera.“

95 procentai mūsų gyvenime esame tie gregoriai, kurie gyvenime aukojamės dėl ko nors, kalbėjo A. Matelis. Pasak jo, filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – daug svarbių dalykų apie tai, kad čia žmonės elgiasi kitaip, negu mes esame pratę. Tie kiti dalykai yra vertybės: „Pavyzdžiui, Sveinas: jis į sportą atėjo vėlai, 15 metų metė mokyklą ir su šuniu, dviračiu, pasiėmęs palapinę iškeliavo. Buvome su juo nufilmavę epizodą (bet į filmą nedėjome) apie tai, kur jis pasakoja, kaip jo šunį užpuolė vilkas ir kaip jis stojo jo ginti. Ir vilkas pabėgo. Aš nežinau, kiek iš mūsų tikrai stotų ginti savo šuns, užpulto vilko. Norėčiau būti tas, kuris gintų, bet bijau pasakyti, ar tikrai toks būčiau.

Buvo matyti, kad tokie žmonės yra išvystę kitus dalykus. Gyventi sporte, kur esmė – būti pirmam, be šios teisės, kai esi talentingas. Jie visi be proto talentingi. Sakoma, kad gregoris dažnai yra stipresnis už lyderį, bet, matyt, tam, kad būtum lyderis, reikia kažko kito. Daug kas bando įminti šią mįslę, ko tam reikia – turbūt turėti atsakomybę už viską, kas gali nutikti. Jeigu esu labai stiprus, bet neatsakau už viską, negaliu būti lyderis.“

Dievo dovanos

„Kaip atskirti, kad tu esi lyderis, o kiti gregoriai? – svarstė A. Matelis. – Gal todėl, kad tu už filmą meldiesi, tu atsakai už jį. Aš irgi jaučiuosi gregoris, bet nežinau, kieno – galbūt savo filmo. Visur, kur yra keli žmonės – nuo darbo iki šeimos, šis modelis veikia. Sakyčiau, svarbu ne tik šiuo atveju pasiaukojimas – svarbu kartu su tuo jausti laimę, prasmę. Kad žiūrėdamas į veidus tiems žmonėms patikėtum, kad jie atrado laimę, prasmę. Kad tai nėra baudžiava, bausmė, prievolė. Kad tai – sąmoningas džiaugsmas.“

Režisierius A. Matelis tvirtino, kad šiame jo filme viskas buvo iš Dievo malonės – ir idėjos prasme, nes 45 metus niekas nebuvo gavęs teisės filmuoti šių lenktynių, ir montavimo prasme, ir muzikos – visa to, pasak A. Matelio, taip paprastai neturėjo būti. Šis filmas, kalbėjo jis – liudijimas, kad yra Dievas.

„Gavau šį filmą dovanų – nežinau, kodėl. Ir tada galvoji: gavai dovanų šitame filme, prieš tai esi dar kiek gavęs – kur čia tas dovanų limitas baigiasi? Ar užsibaigė dovanos, ar ne? – sakė jis. – Nes dokumentiniame kine be dovanų nieko negali. Pastatyk kamerą, laikyk dvejus metus, ir nieko gali neįvykti. Pastatyk, ir staiga prieš tavo kamerą įvyks. Išjungsi – nieko nebevyks. Arba išjungsi anksčiau, o dar viskas vyks. Arba nieko nevyks – spausk nespaudęs. Viskas iš tų dovanų dokumentiniame kine ir susideda. Gali norėti, žinoti, melstis, tikėti, bet jeigu dovanos nebus, tai nieko ir nebus.“

Trumpai

Arūnas Matelis yra pirmasis režisierius iš Rytų ir Centrinės Europos, gavęs vieną svarbiausių kino industrijos apdovanojimų – JAV Režisierių gildijos prizą (DGA) „Už išskirtinius nuopelnus režisūrai“ (2007 m.). Jo filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ pelnė pagrindinius apdovanojimus garsiausiuose dokumentinio kino festivaliuose Amsterdame (IDFA), Leipcige, „Dokumenta Madrid“, „Zagreb DOX“, Piarnu vizualinės antropologijos festivalyje ir pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu pasaulyje.

Naujausias režisieriaus filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ 2018 m. Bilbao Mendi (Ispanija) kino festivalyje apdovanotas už geriausią dokumentinio filmo režisūrą. Tai jau 12-asis šio filmo apdovanojimas. Jis taip pat buvo nominuotas šių metų „Oskarų“ apdovanojimams užsienio filmų ir dokumentikos kategorijose.

A. Matelis 1979–1983 m. studijavo Vilniaus universitete Matematikos fakultete. 1989 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir TV fakultetą. 1992 m. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje privačią nepriklausomą kino studiją „Nominum“.

Režisavo 8, o prodiusavo – apie 20 kino filmų, rodomų daugelyje pasaulio šalių ir pelniusių prestižinius apdovanojimus įvairiuose kino festivaliuose (Kanuose, Roterdame, Turine, San Paule, Oberhauzene, Amsterdamo IDFA, Leipcige, Maskvoje ir kt).

Režisieriaus filmų retrospektyvos buvo surengtos kino festivaliuose Amsterdame IDFA, Leipcige, Linze, Florencijoje ir kt.