Maironis ir Naujalis – neišskiriami atgimimo bičiuliai

„Aplinkui jau žydi visur atgimimas…“

„Gana aukštas, neliesas vyras, dailiai pasiūtais drabužiais, ilga rusva barzda, dailiu vyrišku maloniu veidu, didelėmis dailiomis akimis. Visa povyza rimta, estetiška, įspūdinga“, – taip į Žemaičių kunigų seminariją profesoriauti pakviestą Kauno katedros vargonininką ir dirigentą Juozą Naujalį apibūdino kun. Mykolas Vaitkus. Tuo pačiu metu į seminariją iš Sankt Peterburgo atvykęs prof. kun. Jonas Maciulevičius Mačiulis-Maironis į Alma mater gyvenimą įnešė stipresnių tautinio sąmoningumo impulsų. Iš rankų į rankas ėjo S. Garnio lietuviškai parašyta poema „Tarp skausmų į garbę“. Klierikų chorvedžio J. Naujalio muzikinė klausa pagavo poemos posmą: „Jau slavai sukilo. Nuo Juodmargio krašto/ pavasaris eina Karpatų kalnais. / Po Lietuva – žiema. Nei žodžio, nei rašto / Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.“

Baigdamas dainą komponuoti, Naujalis sėdo prie pianino ją pergroti. Išgirdęs muzikos garsus duris staiga pravėrė kun. prof. J. Mačiulis-Maironis. Susižavėjęs kūrinio melodija išsiprašė iš kompozitoriaus gaidų rankraštį. Seminarijos mūrai tada skambėdavo nuo J. Naujalio sukurto himno ir kitų lietuviškų dainų. 1894 m., iškeliant Maironį į Peterburgą, jis, atėjęs atsisveikinti su visa seminarija, viešai prabilo lietuviškai. Vysk. K. Paltarokas atsiminimuose paliudijo: „Užkando žadą, pravirko, visus išbučiavo tylomis. Mes jau tuokart jautėme, kad „Tarp skausmų į garbę“ autorius jis, Maironis. S. Garnys tik slapyvardis.“ Vykdamas profesoriauti į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dvasinę akademiją, Maironis pasiėmė ir pagal jo žodžius J. Naujalio sukurto himno gaidas. Lietuviai kunigai ir klierikai jį iš visos širdies giedodavo. Bet žandarai kartą išgirdo. Darant kratą, Maironis rankraštį įmetė į besikūrenančią krosnį, tik pas vieną kitą kunigą liko atskirų balsų nuorašai. Taip žuvo pirmas poeto ir kompozitoriaus bendradarbiavimo paliudijimas.

Kompozitorius Juozas Naujalis. Jono Šileikos portretas iš Lietuvos muzikos informacijos centro archyvo

„Juk brangūs ir man, Lietuvos milžinai“

„Dar Naujalis, batutą iškėlęs palaukė; o kad mostelėjo juo, giesmininkai užtraukė / Jakšto himną taip šaunų, net augo dvasia!“ Savo bičiulio vargonininko ir kompozitoriaus vardą Maironis įamžino poemos „Jaunoji Lietuva“ aštuntoje giesmėje. Pirmas didysis tautos atgimimo dainius buvo Maironis. Pirmas kompozitorius, pagražinęs jo kūrinius muzikos rūbais, paversdamas juos skambiomis visų mėgstamomis dainomis, buvo Juozas Naujalis. Dažnai tekdavo juos abu matyti besišnekučiuojančius, popiečiais vaikštant Kauno prieplaukos krantine. Jie buvo artimi ir savo estetine bei visuomenine pozicija. Abu kartu dalyvavo 1920 m. Kaune įkurtoje Lietuvių meno kūrėjų draugijoje.

Apie tai rašęs poetas Faustas Kirša pažymėjo: „Menu tuos jaudinančius Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos susirinkimus ir valdybos posėdžius (Maironis buvo valdyboje), ten jis ir barzda prisidengęs komp. J. Naujalis sėdėjo kaip šventasis Buda, ne taip kaip Stasys Šilingas iškalbingai degė sumanymais, ne taip kaip Tumas-Vaižgantas visur spragilu daužėsi.“ Ir kiti amžininkai atsiminimuose teigia, kad J. Naujalio išorinė išvaizda ir laikysena buvo didingai imponuojanti, inteligentiškų manierų ir tyliai maloniai kalbąs. Toks pat aristokraktiškas buvo ir atgimimo dainius Maironis. „Tai buvo du neišskiriami bičiuliai, du meno žmonės, kuriuos suvedė ir stipriai susiejo kūrybos nuotaikos, – rašė teatralas Antanas Sutkus. – Abu ramios, santūrios prigimties jiedu tiko į porą, kad vienas antram kūrybos paslaptį įduotų.“

„Tautos dainele, tu išlikai Viena…“

„Dažnai Maironis, parašęs eilėraštį, „dar šiltą“ jį atnešdavo Naujaliui, kad šis parašytų jam muziką, arba ateidavo padiskutuoti, kurie eilėraščiai tinka dainoms“, – yra pasakojusi kompozitoriaus dukra Zofija Naujalytė-Didenkienė. J. Naujalis 1905 m. išleido aštuonių dainų pagal Maironio žodžius sąsiuvinį mišriam ir vyrų chorui. Tarp jų buvo „Lietuva brangi“, sovietmečiu tapusi neoficialiuoju Lietuvos himnu, „Miškas ūžia“, „Sunku gyventi“, „Už Raseinių ant Dubysos“, „Kur bėga Šešupė“ – suvalkiečiams buvo beveik regioninio patriotizmo himnas.

„Tautos dainele, tu išlikai Viena, kai žuvo didžiavyriai; Kai slėgė sunkūs vargų laikai, Tu irgi daug, oi daug prityrei.“ Šis posmas – iš Maironio eilėraščio „Dainų dainelė“, kurį specialiai jis parašė pirmajai Dainų šventei, arba Dainų dienai, 1924 metais vykusiai Kaune, Žaliakalnyje. „Dainų dainelės“ tekstas netrukus atsirado ant kompozitoriaus Juozo Naujalio darbo stalo – apimtas entuziazmo, jis tuojau pat sukūrė muziką. „Dainų dainelės“ abiem tapo paskutiniuoju drauge sukomponuotu kūriniu.

„Kad širdį tau skausmas kaip peilis suspaus“

„Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau ir bus tau be žodžių kentėti lengviau…“ Pagal šiuos Maironio žodžius J. Naujalis sukūrė savo populiariausią solinę giesmę. Ją sukomponavo jų abiejų gero bičiulio, melomano, katedros kantoriaus kan. Juozo Bylos balsui. Visada, kai į Maironio namus pamuzikuoti ateidavo J. Naujalis, smuikininkas Mykolas Leškevičius, broliai Juozas ir Antanas Vokietaičiai, kan. Byla pirmiausia traukdavo pagal Maironio žodžius sukurtą Naujalio patriotinę dainą „Oi neverk, motušėle“. Ir būtinai giedojo: „Kad skausmas tau širdį kaip peiliais suspaus.“ Giesmei nuskambėjus, valandėlei įsivyraudavo tyla. Abu kartu – poetas ir kompozitorius – valandėlei panirdavo į savo godas.

Į gyvenimo pabaigą Maironis užsisklendė… „Ir šitai, kaip kareivis nelygioj kovoj, / be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj / Aš parblokštas ir vienas…“, – guodėsi viename kūrinyje. O pamoksle rašė: „Kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greit mainosi žmonių nusistatymas ir nuomonės! O mes tiek kartų tai aklai miniai pataikaujame, kad jai patiktume, kad iš jos išmelstume žiupsnelį tuščio pagyrimo.“

J. Naujalis, į vieną sūnaus skundą dėl kažkokių nesėkmių, atsakė, atverdamas pagrindinius savo gyvenimo principus: „Ko tu stebiesi ir ko galop nori? (…) yra ir mažiau už tave gabių žmonių, bet jie vis dėlto pasiekė materialinės gerovės. Tačiau įsidėmėk, kokiu būdu. Jie turi lankstų stuburkaulį, žino, kur, kada ir kam nusilenkti, moka silpnesnį nustumti nuo kelio, neturi savo nuomonės, tačiau visada sutinka su galingųjų nuomone. Eik šiuo keliu, jei nori tuščios garbės ar materialinių gėrybių. O jei nori likti savimi, – nesisielok. Žinok, kad likti savimi – didelė prabanga, kuri brangiai atsieina.“