F. Ozono filmas „Ačiū Dievui“ – apie daugiaplanio atvirumo poreikį

Rež. François Ozono filmo „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“, 2018 m., Prancūzija) kadras

Kai Katalikų Bažnyčią ištiko krizė dėl seksualinio išnaudojimo, kilo daug diskusijų apie priežastis ir būdus ją įveikti, tačiau ne visada deramas dėmesys tenka aukoms. Išmintingai pasielgta Vatikane vasario pabaigoje vykusiame vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų susitikime dėl nepilnamečių apsaugos, kur kiekviena darbo sesija prasidėdavo aukų liudijimais.

Skaičiai ataskaitose apie dvasininkų nusikaltimus gali būti baisūs, tačiau niekas nepriverčia suvokti nemalonios realybės ir poreikio keistis kaip konkrečių asmenų istorijos. Būtent jomis ir paremtas naujausias žymaus prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Ačiū Dievui“. Juostos centre – kunigo Bernardo Preynat vaikystėje seksualiai išnaudoti vyrai, skirtingos jų gyvenimų trajektorijos ir susivienijimas į asociaciją „La Parole Libérée“ (liet. Išlaisvintas žodis). Iš viso B. Preynat nuo 1986 iki 1991 išnaudojo kelias dešimtis berniukų skautų.

Juostos pavadinimu tapusi frazė „Ačiū Dievui“ prancūzams, ypač lioniečiams, gerai žinoma. Ją ištarė kardinolas, Liono arkivyskupas metropolitas Philippe Barbarinas 2016 m., reaguodamas į tai, kad baudžiamajai kunigo atsakomybei suėjo senaties terminas. Kovo mėnesį kardinolas buvo lygtinai nuteistas už dangstymą. Priimdamas sprendimą dėl nusikaltusio kunigo atleidimo iš pareigų, jis neįdavė jo teisėsaugai. Ieškinį iškėlė minėtos asociacijos „La Parole Libérée“ nariai. Kardinolas laikinai nusišalino nuo pareigų, nors popiežius Pranciškus, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcija, jo atsistatydinimo nepriėmė.

Nors filmas, kurio veiksmas vyksta Lione, daugiausia buvo filmuojamas už šio trečio pagal dydį Prancūzijos miesto ribų – Belgijoje, Liuksemburge, nors iki pasirodymo buvo slepiamas filmo tikrasis pavadinimas ir siužetas, siekiant išvengti bet kokio katalikų kišimosi, F. Ozonas teigia, kad šis filmas nėra nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią. Prancūzų dienraščiui „Le Parisien“ menininkas kalbėjo: „…filmu siekiu padėti Bažnyčiai suprasti jos padarytas blogybes ir klaidas. Šiame ilgametražyje nėra nuosprendžių, tik klausimai. Pagrindinė idėja – megzti diskusiją ir kažkokia prasme siekti, kad šie nusikaltimai nesikartotų ir būtų baudžiami.“

Rež. François Ozono filmo „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“, 2018 m., Prancūzija) kadras

F. Ozono filmas nuo praėjusios savaitės rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Prieš balandžio 16 dienos seansą sostinės kino teatre „Pasaka“ kalbėjomės su psichologu-psichoterapeutu Robertu Petroniu, kurį, mačiusį ankstesnes provokacijomis kine pagarsėjusio režisieriaus juostas, šis kūrinys nustebino subtilumu, santūrumu. Pasak jo, tai filmas apie daugiaplanio atvirumo poreikį: ne tik seksualinės prievartos aukų atvirumo viešai kalbėti, bet ir jų artimųjų atvirumo išklausyti, priimti, Bažnyčios kaip institucijos atvirumo neslėpti nusikaltimų ir paties išnaudotojo atvirumo pripažinti tai, ką padarė.

Filmas „Ačiū Dievui“ prasideda veikėjo Alexadre‘o, daugiavaikės šeimos tėvo ir praktikuojančio kataliko, linija. Jis dėl vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo kreipiasi į Liono vyskupiją, po to – į teisėsaugą. Visi pagrindiniai veikėjai – vyrai, keturiasdešimtmečiai. R. Petronis pabrėžia, kad taip dažniausiai tikrovėje ir vyksta, labai retai nukentėjusysis kreipiasi į institucijas ar net artimiesiems pasipasakoja iš karto. „Bet kokia trauma sukelia šoką. Žmogus nesupranta, kas vyksta. Konkrečiai seksualinio išnaudojimo atveju nusikaltėlis dažniausiai yra iš artimos aplinkos – mylimas, gerbiamas, autoritetas. Kai iš labai artimo žmogaus patiriama prievarta, kyla jausmų sąmyšis. Viena iš pirminių reakcijų į traumą yra neigimas, bandymas išstumti, užmiršti, nuvertinti.

Taip pat jaučiama baimė kalbėti, nes išnaudotojas šalia. Baimė, kad artimieji atstums. Neretai vyksta taip, kaip vaizduojama filme: artimųjų tyla, sutrikimas, netgi reakcija: „tu pats kaltas.“ Aukai gėda kalbėti, nes tai, kas įvyko – labai intymu.

Artimųjų išgąstis ir sutrikimas nestebina. Apskritai tėvams sunku kalbėti su vaikais apie seksą, o čia dar seksualinė prievarta. Dažnai nėra supratimo, kaip reaguoti. Manau, kad artimieji išgyvena kažką panašaus į tai, ką išgyvena auka – šoką ir neigimą, ypač jei šeima religinga ir kunigas jai – autoritetas, dvasinis vadovas. Tokiu atveju sunku integruoti realybę ir įsivaizdavimą apie žmogų, suvokti, kaip tai galėjo įvykti.“

Rež. François Ozono filmo „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“, 2018 m., Prancūzija) kadras

Minėto personažo Alexandre‘o istorija kai kuriuos gali nustebinti tuo, kad jis aktyvus katalikas, kurio vaikai lanko katalikišką mokyklą, žmona joje dirba. Kitų personažų-aukų santykis su Bažnyčia kur kas sudėtingesnis, vienas netgi įvykdo apostazę – išsižada tikėjimo.

„Man regis, išlikti bendruomenėje, konkrečiu atveju – Katalikų Bažnyčioje, reikia didelės brandos. Tik brandi asmenybė gali atskirti tiek konkretaus žmogaus nusikaltimą, tiek konkrečių hierarchų tylą, apie jį sužinojus, nuo Bažnyčios kaip tokios. Neretai aukos nustoja tikėti, pereina į kitas konfesijas“, – komentuoja R. Petronis.

Pasak psichologo-psichoterapeuto, pirmiau finansinių kompensacijų ar sielovados pagalbos aukoms iš Bažnyčios reikia nusikaltimo pripažinimo ir atsakomybės prisiėmimo: „Situacija įstringa, kai pripažinimo nėra. Tai pirmas žingsnis, kuris gali padėti ir pačiam nukentėjusiajam pripažinti traumą. Po to jau gali vykti atleidimo, priėmimo procesas.“

R. Petronis pabrėžia, kad svarbus ir paties nusikaltusio asmens atvirumas pripažinti tai, kas įvyko. Filme parodoma, kad šiame procese labai svarbūs tarpininkai – žmonės, kurie išklauso ir auką, ir nusikaltėlį, galbūt net padeda jiems susitikti. Čia, anot specialisto, svarbų vaidmenį gali suvaidinti katalikų bendruomenės nariai ir tarpininkaudami suteikti pagalbą tiek nukentėjusiajam, tiek nusikaltusiajam. R. Petronio teigimu, svarbu ne tik bausti, bet ir padėti. Nusikaltimas jokiu būdu negali būti pateisinamas, ir jį įvykdęs žmogus turi prisiimti visišką atsakomybę, tačiau jam taip pat reikalinga pagalba.