Ar galima pagrįsti Jėzaus prisikėlimą?

Prisikėlimas, XI a. Šv. Luko Hosijo vienuolynas Graikijoje

Skirtingai nei teigia populiarioji nuomonė, krikščioniškasis tikėjimas turi pagrindą ir visada teigė jį turįs. Tas pagrindas yra kompleksiškas, tačiau, be jokios abejonės, Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų yra kertinis jo akmuo. Apaštalas Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams rašo, kad, jei Jėzus nebuvo prikeltas iš mirusiųjų, tai krikščioniškasis tikėjimas yra tuščias, o tikintieji – labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Negana to, esame melagiai ir liekame savo nuodėmėse, nes nėra jų atpirkimo, todėl esame Dievo pasmerkti. Akivaizdu, kad Kristaus prisikėlimas nėra menkas reikalas, o tai yra ir visa Velykų prasmė. Tad ar įmanoma pagrįsti tokį radikalų teiginį (juk žmonės iš numirusių neprisikelia! – sušuks kai kurie)? O gal tai tiesiog reikia priimti aklu „tikėjimu“? Pabandykime išsiaiškinti.

Naujas istoriografinis metodas

Būdų pagrįsti Jėzaus prisikėlimą yra buvę pateikta įvairių, bet čia siūlau apsvarstyti naują ir greitai populiarėjančią – Minimalių faktų prieigą. Ji yra istorinė ir išskirtinė tuo, kad remiasi tik tokiais duomenimis, kurie pripažįstami daugumos šią sritį studijuojančių akademikų; įskaitant tuos, kurie yra itin skeptiški ar net priešiški krikščioniškajam tikėjimui. Šis metodas nedaro prielaidos, kad kuris nors Naujojo Testamento dokumentas (ar jis visas) yra įkvėptas Dievo ar neklystantis. Tiesiog laikomasi požiūrio, kad minėtieji dokumentai yra istoriškai patikimi.

Vienas pagrindinių šios metodologijos proponentų yra istorijos ir religijos filosofijos mokslų daktaras Gary Habermas. Jis kartu su kitais žinomais šios srities tyrėjais (pvz., Mike Licona ir Williamu Lane Craigu) siekia parodyti, kad Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų geriausiai paaiškina Jėzaus gyvenimą, nukryžiavimą, palaidojimą ir po to sekusius įvykius. Minėtųjų faktų suskaičiuojama iki dvylikos, tačiau šiame straipsnyje trumpai aptarsiu keturis.

1) Jėzaus mirtis nukryžiavimu

Tikriausiai joks kitas faktas, susijęs su Jėzumi, nėra geriau paremtas nei šis. Gary Habermas teigia, jog Jėzaus mirtis nukryžiavimu yra vienas iš kelių labiausiai istoriškai pripažįstamų įvykių, nupasakojamų keturiose Evangelijose. Nukryžiavimas yra pateikiamas tiek kiekvienoje iš Evangelijų, tiek patvirtinamas nekrikščioniškų šaltinių, tokių kaip žydų istoriko Juozapo, romėnų istoriko Tacito, graikų satyristo Liuciano iš Samosatos bei žydų Talmudo. Negana to, Jėzaus nukryžiavimas atitinka tokius istorinius kriterijus kaip daug ankstyvų ir nepriklausomų liudininkų šaltinių, tarp kurių ir priešininkų patvirtinimai.

Prie viso šito galima paminėti ir tokius modernius skeptikus kaip Bartas Ehrmanas ir Johnas Dominicas Crossanas, kurie anaiptol nėra tradicinės krikščionybės draugai, tačiau teigia, jog Jėzaus iš Nazareto mirtis ant kryžiaus yra istoriškai tikra ir taip ją traktuoja. Taip pat svarbus ir tas faktas, kad nėra jokių dokumentuotų įrodymų, kad kas nors istorijoje būtų išgyvenęs pilną romėnišką nukryžiavimą (jau vien iš medicininės perspektyvos tai yra praktiškai neįmanoma).

Prisikėlimas. Fra Angelico (1395-1455)

2) Tuščias kapas

Šis faktas, anot Gary Habermo, techniškai neturėtų būti laikomas vienu iš minimalių, kadangi jis nėra paremiamas tokio procentinio skaičiaus akademikų, kokį kaip standartą yra nustatęs pats istorikas – per 90 procentų. Nepaisant to, apie ¾ – ⅔ mokslininkų tuščią kapą paremia.

Negana to, pasak Williamo Lane Craigo, galima lengvai išvardinti dar bent kelias priežastis manyti, kad „tuščio kapo“ pasakojimas yra istoriškas:

a) Jėzaus pasirodymai po mirties ir tuščias kapas buvo pirmiausia skelbiami Jeruzalėje, kur Jis ir buvo nukryžiuotas. Tad Jo priešininkai, jei kapas nebuvo tuščias, galėjo labai lengvai tai paneigti. Be to, kaip yra pabrėžęs Naujojo Testamento tyrinėtojas N. T. Wrightas, mokiniai neturėjo jokio tikslo to daryti, nes žydų mąstyme nebuvo mirštančio ir prisikeliančio Mesijo koncepto.

b) Antra, Evangelijose minima, kad Jėzų palaidojo Juozapas iš Arimatėjos (aukščiausiosios žydų tarybos – Sinedriono – narys), o pirmosios tuščią kapą pamatė moterys. Yra labai maža tikimybė, kad ankstyvieji krikščionys būtų tai išsigalvoję, mat Jėzus buvo nukryžiuotas Sinedrionui reikalaujant, o moterų liudijimas tuo laikmečiu ir toje kultūroje nebuvo laikomas vertingu. Tokiu atveju, jei istorija būtų išgalvota, jos autoriai tuščią kapą „atrasti“ būtų pavedę vyrams, idant ji turėtų daugiau patikimumo.

c) Trečia, pasakojimas atitinka istorinius kriterijus: daug ankstyvų ir nepriklausomų liudininkų šaltinių, tarp kurių ir priešininkų patvirtinimai bei sugėdinimo kriterijus. Be to, tuščio kapo radimo pasakojimas yra itin paprastas ir nėra įvilktas į teologinį ar legendinį drabužį bei nėra jokios kitos palaidojimo istorijos, kuri konkuruotų su pateikiama Evangelijose.

Eugene Burnand. Mokiniai Petras ir Jonas skuba prie kapo prisikėlimo rytą. (apie 1898 m.)

3) Pomirtinių Jėzaus pasirodymų patirtys

Per 40 dienų po Jėzaus mirties ir tuščio kapo radimo individualūs asmenys bei žmonių grupės teigė matę kūnu prisikėlusį Jėzų, nepaisant įvairių priežasčių tuo netikėti. Tarp Jėzų mačiusiųjų buvo ne tik Jo mokiniai, bet ir tokie skeptikai kaip Jėzaus brolis Jokūbas bei fariziejus Saulius, tapęs Jėzaus apaštalu ir vadinamas Pauliumi. Pirmasis netikėjo, kad Jėzus buvo Mesijas, o antrasis – persekiojo krikščionis, būdamas judėjų tikėjimo.

1 Korintiečiams 15:3–8 apaštalas Paulius pateikia, kaip Biblijos tyrėjai pripažįsta, ankstyvą krikščionių tikėjimo išpažinimą / žodinę tradiciją apie gyvo Jėzaus pasirodymus po Jo paties mirties tiek atskiriems asmenims, tiek jų grupėms, kuri gali būti atsekama iki vos kelerių metų po Jėzaus nukryžiavimo.

Ankstyvos šios tradicijos šaknys pašalina tikimybę, kad pomirtiniai Jėzaus pasirodymai buvo tiesiog legenda, sukurta vėliau. Apaštalai ne tik skelbė, kad matė Jėzų prisikėlusį, tačiau ir nuoširdžiai tuo tikėjo, mat jų gyvenimai po šių patirčių radikaliai pasikeitė, o kai kurie dėl savo tikėjimo vėliau buvo nužudyti ir iki mirties laikėsi įsitikinimo, kad Jėzus prisikėlė ir jiems pasirodė. Maža to, tarp tokių buvo ir Jėzaus prieš tai nesekę, jau minėtieji, Jokūbas ir Paulius, kurie nebuvo prielankūs nei Jėzui, nei krikščionybei.

Šv. Petro aikštė, Vatikanas. EPA nuotrauka

4) Krikščionybės ištakos

Joks akademikas net nebando paneigti, kad krikščionybė tiesiog „sprogo“ ir kaip banga nuvilnijo iš I amžiaus Izraelio. Per vieną kartą nuo Kristaus mirties ji pasiekė Aziją ir Afriką. Kaip tai galėjo nutikti? Juk jų lyderis buvo miręs!

Dažniausiai, mirus mokytojui ar lyderiui, tokio tipo judėjimai paprasčiausiai išblėsdavo. Jei tai buvo melagingas mokinių planas, kokia nauda būtų buvusi jiems skelbti Jėzaus prisikėlimą ir dėl to būti pasmerktiems myriop, jei jie žinojo, kad tai – melas? Žinoma, daug žmonių istorijoje yra paaukoję savo gyvybes dėl melo. Tačiau jie manė, kad tai yra tiesa! Kam aukoti savo gyvybę už tai, ką tu žinai esant netiesa? Be to, kaip jau minėta, prisikėlimą skelbė ir prieš tai priešiški Jėzui ir, kaip tada buvo vadinama, „Kelio“ mokymui, žmonės kaip Saulius.

Akivaizdžiausias atsakymas į tai yra, kad mokiniai iš tiesų matė prisikėlusį Jėzų. Kaip rašo Aaronas Brake: „Tik tokio masto įvykis galėjo paversti išsigandusius, išsiblaškiusius ir skeptiškus mokinius, neturėjusius jokio išankstinio nukryžiuoto ir prisikeliančio Mesijo lūkesčio, į drąsius Evangelijos skelbėjus, pasirengusius kentėti ir mirti dėl savo įsitikinimo, kad Jėzus kūnu prisikėlė iš kapo.“

Prieštaravimai

Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad, net ir sutikdami su šitais faktais, visi skeptiški akademikai (ir ne tik) pritars tam, kad tai, ką matė mokiniai ir kiti asmenys, iš tiesų buvo prisikėlęs Jėzus. Pasak Naujojo Testamento tyrinėtojo Mike Licona, kai kurie mokslininkai seniau prieštaraudavo teigdami, kad gal mokiniai melavo, arba prisikėlimo istorija buvo išplėtota per laiką. Tačiau, kaip jau pažymėjau anksčiau, nė vienas iš šių paaiškinimų netinka. Tad šiais laikais jų beveik niekas ir nesilaiko.

Tas pats Mike Licona teigia, kad tikriausiai dažniausia netikinčių tyrėjų iškeliama teorija yra haliucinacijų hipotezė (nors yra ir kitų), kuri sako, kad mokiniai matė Jėzų haliucinacijose, sąlygotose jų liūdesio dėl lyderio mirties. Problema yra ta, kad ši hipotezė nepaaiškina nei Sauliaus / Pauliaus atsivertimo, nei teiginių, kad Jėzus pasirodė grupėms. Paulius (tuo metu – Saulius) neturėjo jokio pagrindo gedėti Jėzaus, grupinių haliucinacijų fenomeno nėra niekur ir niekada dokumentuota, be to, haliucinacijos negali paaiškinti tuščio kapo.

Kodėl tad ne visi akademikai, tiriantys šią temą, mano, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė? Mano manymu (ir ne tik), atsakymas į šį klausimą slypi jų pasaulėžiūroje, konkrečiai – Dievas neegzistuoja ir stebuklai nevyksta. Tačiau kodėl reikėtų taip manyti ir kokį pagrindimą būtų galima pasiūlyti šiems teiginiams? Kol kas man dar neteko išgirsti pakankamai gero atsakymo,  tuo tarpu yra tikrai gerų priežasčių manyti, kad Dievas yra ir Jis prikėlė Jėzų Kristų iš mirusiųjų. Jei neturite tokio ideologinio a priori nusistatymo, esate laisvi eiti ten, kur veda įrodymai. Mano įsitikinimu, Velykas galima švęsti drąsiai.