Bažnyčia ir seksualinio išnaudojimo skandalas

Kadangi krizės iškilimo į viešumą bei jos augimo metu kaip ganytojas ėjau Bažnyčioje atsakingas pareigas, turėjau – net jei dabar, būdamas emeritas, nebesu tiesiogiai už tai atsakingas – savęs paklausti, kuo, žvelgdamas į praeitį, galėčiau prie naujos pradžios prisidėti. Tad laikotarpiu nuo paskelbimo iki vyskupų konferencijų pirmininkų susirinkimo parengiau pastabas, kuriomis šią sunkią valandą norėčiau pasidalyti. Susisiekus su valstybės sekretoriumi kardinolu Parolinu bei pačiu Šventuoju Tėvu, man atrodo teisinga taip atsiradusį tekstą paskelbti „Klerusblatt“.

Mano rašinys suskirstytas į tris dalis. Pirmiausia pamėginsiu glaustai pateikti bendrą visuomeninį kontekstą, be kurio problemos neįmanoma suprasti. Pamėginsiu parodyti, kad septintajame dešimtmetyje įvyko milžiniškas virsmas, vargiai turintis pavyzdį istorijoje. Galima sakyti, kad nuo 1960 iki 1980 m. lytiškumo srityje lig tol galioję matai visiškai žlugo ir neliko jokių normų, o tai nuo tada mėginama suvaldyti.

Antroje dalyje pamėginsiu nužymėti tokios situacijos padarinius kunigų rengimui ir jų gyvenimui.

Galiausiai trečioje dalyje išplėtosiu kelias perspektyvas teisingam Bažnyčios atsakui.

I.

1. Dalykas prasideda sulig valstybės palieptu bei palaikomu vaikų ir jaunimo įvadiniu supažindinimu su lytiškumo esme. Vokietijoje sveikatos apsaugos ministrė ponia Strobel liepė sukurti filmą, kuriame švietimo sumetimais buvo parodyta viskas, ko lig tol viešai rodyti neleista, įskaitant lytinius santykius. Kas iš pradžių buvo sumanyta dėl jaunų žmonių švietimo, vėliau, savaime suprantama, imta laikyti visuotine galimybe.

Panašų poveikį turėjo Austrijos vyriausybės išleistas Sexkoffer. Sekso ir pornografiniai filmai taip paplito, kad buvo rodomi ir geležinkelio stočių kino teatruose. Pamenu, kaip vieną dieną Regensburgo mieste priešais vieną didelį kino teatrą išvydau stovinčias bei laukiančias žmonių minias, kokias anksčiau matydavau karo metais, kai galėdavai tikėtis kokio nors ypatingo davinio. Atmintyje įstrigo, kaip 1970 m. Didįjį penktadienį atvykau į miestą ir ten visi skelbimų stulpai buvo apklijuoti reklaminiu plakatu, dideliu formatu vaizduojančiu du glaudžiai apsikabinusius visiškai nuogus asmenis.

Nuo laisvės, kurią troško iškovoti 1968 m. revoliucija, buvo neatsiejama ir ši visiška seksualinė laisvė, nebepripažinusi jokių normų. Su šiuo dvasiniu nuosmukiu artimai susijęs tuos metus ženklinęs polinkis smurtauti. Iš tiesų lėktuvuose nebeleista rodyti sekso filmų, nes nedidelėje keleivių bendrijoje kildavo smurto. Kadangi perlenkimai dėl drabužių irgi keldavo agresiją, mokyklų vadovai mėgino įvesti mokyklines uniformas, turėjusias laiduoti tinkamą mokymo aplinką.

1968 m. revoliucijos veidui būdinga ir tai, kad kaip leistina bei tinkama buvo diagnozuota ir pedofilija. Bent jau jauniems žmonėms Bažnyčioje, bet ir ne tik jiems šis metas daugeliu atžvilgiu buvo labai sunkus. Visada savęs klausdavau, kaip jauniems žmonės tokioje situacijoje reikėtų artintis prie kunigystės bei priimti ją su  visais padariniais. Vienas iš tų procesų padarinių buvo ryškus kunigų naujosios kartos žlugimas ir didžiulis laicizacijų skaičius.

2. Nepriklausomai nuo šios raidos, tuo pat metu žlugo katalikų moralinė teologija. Visuomeninių procesų akivaizdoje Bažnyčia dėl to tapo beginklė. Gan trumpai apžvelgsiu to eigą. Iki Vatikano II Susirinkimo moralinė teologija daugiausia rėmėsi prigimtine teise, o Šventasis Raštas būdavo pasitelkiamas tik kaip fonas ar patvirtinimas. Susirinkimui galynėjantis dėl Apreiškimo naujo supratimo, prigimtinės teisės galimybės daugiausia atsisakyta ir reikalauta ištisai Biblija grįstos moralinės teologijos. Pamenu, kaip Jėzuitų fakultetas Frankfurte nusprendė parengti labai gabų jauną kunigą (Schüllerį) vien Raštu grįstai moralei išrutulioti. Puiki kunigo Schüllerio disertacija liudija pirmas pastangas moralę grįsti vien Raštu. Vėliau kunigas Schülleris tolesnėms studijoms buvo išsiųstas į Ameriką ir grįžo iš ten suvokęs, jog remiantis vien Biblija moralės sistemingai išdėstyti neįmanoma. Tada jis pamėgino imtis pragmatiškesnio pobūdžio moralinės teologijos, bet pateikti atsako į moralės krizę neįstengė.

Galop daug kur viršų paėmė tezė, jog moralė apibrėžtina remiantis vien žmogaus veiklos tikslais. Teiginys „tikslas pateisina priemones“ tokiu šiurkščiu pavidalu patvirtintas nebuvo, tačiau tokia mąstysena įsitvirtino. Tad nebegalėjo būti nieko absoliučiai gera ir absoliučiai bloga, liko tik santykiniai vertinimai. Egzistavo nebe tai, kas gera, bet tik tai, kas santykinai tą akimirką ir priklausomai nuo aplinkybių geriau.

Katalikų moralės pagrindimo bei išdėstymo krizė devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje tapo dramatiška. 1989 m. sausio 5 d. pasirodė penkiolikos katalikų teologijos profesorių pasirašyta „Kelno deklaracija“, skirta įvairiems krizės taškams santykio tarp vyskupo magisteriumo ir teologijos užduoties plotmėje. Šis tekstas, iš pradžių nepranokęs įprastinio protestų masto, labai greitai virto rėksmingu balsu, keliamu prieš bažnytinį magisteriumą, ir regimai bei girdimai sutelkė potencialą, nukreiptą prieš Jono Pauliaus II lauktinus magisterinius tekstus (plg. D. Mieth. Kölner Erklärung, LThK, VI3, 196).

Popiežius Jonas Paulius II, labai gerai išmanęs bei labai atidžiai sekęs moralinės teologijos padėtį, davė nurodymą pradėti rengti encikliką, turėjusią šiuos dalykus pataisyti. Ji pasirodė 1993 m. rugpjūčio 6 d. pavadinimu Veritatis splendor ir sukėlė audringų, priešiškų moralės teologų reakcijų. Prieš tai Bažnyčios skelbiama moralė buvo įtikinamai ir sistemingai išdėstyta Katalikų Bažnyčios katekizme.

Niekaip negaliu užmiršti, kaip žymus vokiečių moralės teologas Franzas Böckle, išėjęs į emeritūrą ir grįžęs į gimtąją Šveicariją, dėl galimų sprendimų enciklikoje Veritatis splendor anuomet pareiškė, kad jei būtų nuspręsta, jog yra veiksmų, visada ir visomis aplinkybėmis laikytinų blogais, jis visomis išgalėmis kelsiąs prieš tai balsą. Gerasis Dievas apsaugojo jį nuo šio ketinimo įgyvendinimo: Böckle mirė 1991 m. liepos 8 d. Enciklika buvo paskelbta 1993 m. rugpjūčio 6 d., ir ten iš tiesų pasakyta, kad yra veiksmų, kurie niekada negali būti geri. Popiežius tada puikiai suvokė tokio sprendimo reikšmę ir kaip tik dėl šios savo rašto dalies dar sykį atsiklausė geriausių specialistų, neprisidėjusių prie šios enciklikos redagavimo. Jis negalėjo ir neturėjo palikti nė menkiausios abejonės, kad gėrybių apsvarstymo moralė privalo paisyti galutinės ribos. Yra gėrybių, kurios niekada nesvarstytinos. Yra vertybių, kurių niekada nevalia atsisakyti dėl kokios nors dar aukštesnės vertybės ir kurios yra aukštesnės už fizinės gyvybės išlaikymą. Egzistuoja kankinystė. Dievas yra svarbiau už fizinį išgyvenimą. Gyvenimas, nupirktas Dievo neigimu, gyvenimas, galiausiai besiremiantis melu, yra ne gyvenimas. Kankinystė yra pagrindinė krikščioniškosios egzistencijos kategorija. Tai, kad Böckle‘ės ir daugelio kitų atstovaujamoje teorijoje ji iš esmės nebėra būtina, rodo, jog čia ant kortos pastatyta pati krikščionybės esmė.

Tiesa, moralės teologijoje tuo metu iškilo kitas neatidėliojamas klausimas: viršų daug kur ėmė tezė, jog galutinė kompetencija („neklystamumas“) bažnytiniam magisteriumui tenka tik tikraisiais tikėjimo klausimais, o moralės klausimai negali būti neklystamų sprendimų objektas. Šioje tezėje galbūt ir esama tiesos, kuri verta tolesnio aptarimo. Tačiau egzistuoja moralinis minimumas, neatsiejamai susijęs su pagrindiniu tikėjimo apsisprendimu. Jį būtina ginti, jei nenorima tikėjimo susiaurinti iki teorijos ir nuneigti jo pretenzijos į konkretų gyvenimą. Iš viso to tampa aišku, kaip iš pagrindų klibinamas Bažnyčios autoritetas moralės klausimais. Kas šioje srityje neigia Bažnyčios kompetenciją pateikti galutinį mokymą, tas stengiasi ją nutildyti kaip tik ten, kur kalbama apie ribą tarp tiesos ir melo.

Nepriklausomai nuo šio klausimo, moralinės teologijos sluoksniuose buvo išplėtota tezė, jog Bažnyčia neturi ir negali turėti savo moralės. Nurodoma, kad visos moralinės tezės turi paralelių likusiose religijose, todėl tai, kas būdinga vien krikščionybei, negali egzistuoti. Tačiau į klausimą dėl biblinės moralės savitumo neatsakoma tuo, kad kiekvienai individualiai ištarai galima atrasti paralelę kitose religijose. Priešingai, esminė yra biblinės moralės visuma, kuri kitaip nei paskiros dalys yra nauja ir skirtinga. Šventojo Rašto moralinis mokymas ypatingas tuo, kad galiausiai remiasi Dievo paveikslu, tikėjimu į vieną Dievą – Jėzų Kristų, gyvenusį kaip žmogus. Dekalogas yra biblinio tikėjimo į Dievą taikymas žmogaus gyvenimui. Dievo paveikslas ir moralė neatsiejami, ir iš to kyla ypatinga krikščioniškosios nuostatos pasaulio ir žmogaus gyvenimo atžvilgiu naujybė. Apskritai krikščionybė nuo pradžios buvo nusakoma žodžiu hodós. Tikėjimas yra kelias, būdas gyventi. Senojoje Bažnyčioje katechumenatas vis labiau demoralizuotoje kultūroje buvo sukurtas kaip gyvenamoji erdvė, kur būsimi krikščionys mokėsi ypatingo bei naujo krikščioniškojo gyvenimo būdo ir buvo apsaugoti nuo visuotinės gyvensenos. Manau, kad ir šiandien reikalingos kokios nors katechumeninės bendruomenės, kad apskritai galėtų įsitvirtinti savitas krikščioniškasis gyvenimas.

II.

Pirmos bažnytinės reakcijos

1. Ilgai rengtas ir tebevykstantis krikščioniškojo moralės supratimo irimo procesas, kaip mėginau parodyti, kaip niekad suradikalėjo septintajame dešimtmetyje. Tas Bažnyčios moralinio magisterinio autoriteto irimas neišvengiamai turėjo atsiliepti įvairiose jos gyvenimo srityse. Vyskupų konferencijų pirmininkų iš viso pasaulio susitikimo su popiežiumi Pranciškumi kontekste pirmiausia domina kunigiškojo, taip pat kunigų seminarijų gyvenimo klausimas. Kalbant apie rengimą kunigiškajai tarnybai seminarijose, konstatuotina, jog ligšiolinės to rengimo formos daugiausia žlugusios.

Įvairiose kunigų seminarijose susikūrė homoseksualų klubai, veikę daugiau ar mažiau atvirai ir ryškiai pakeitę seminarijų dvasią. Vienoje Pietų Vokietijos seminarijoje drauge gyveno kandidatai į kunigus ir kandidatai į pasaulietinę pastoracinio referento tarnybą. Bendrai valgydavo seminaristai, vedę pastoraciniai referentai, dalis su žmonomis ir vaikais, ir vienas kitas pastoracinis referentas su drauge. Vyraujanti nuotaika seminarijoje negalėjo padėti rengtis kunigo pašaukimui. Šventasis Sostas apie tokias problemas žinojo, bet tiksliai informuotas nebuvo. Pirmu žingsniu nurodyta atlikti apaštališkąją vizitaciją JAV seminarijose.

Kadangi po Vatikano II Susirinkimo taip pat buvo pakeisti vyskupų atrinkimo bei paskyrimo kriterijai, vyskupų santykis su savo seminarijomis irgi labai skyrėsi. Naujų vyskupų paskyrimo kriterijumi dabar pirmiausia tapo jų „konciliarumas“, galėjęs reikšti labai skirtingus dalykus. Iš tikrųjų konciliarinė nuostata daug kur Bažnyčioje imta suprasti kaip kritiška ar neigiama laikysena ligtolinės tradicijos, pakeistinos nauju, radikaliai atviru santykiu su pasauliu, atžvilgiu. Vienas vyskupas, anksčiau vadovavęs seminarijai, nurodė demonstruoti seminaristams pornografinius filmus, taip neva ketindamas ugdyti jų atsparumą tikėjimui priešingam elgesiui. Būta – ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose – pavienių vyskupų, atmetančių visą katališkąją tradiciją ir savo vyskupijose siekusių sukurti savotišką naują, modernią „katalikybę“. Galbūt paminėtina ir tai, kad ne vienoje seminarijoje studentai, užklupti skaitantys mano knygas, laikyti netinkamais kunigystei. Mano knygos slėptos kaip bloga literatūra ir buvo skaitomos tarsi po suolu.

Atlikta vizitacija nedavė naujų žinių, nes įvairios jėgos aiškiai susimokė nuslėpti tikrąją padėtį. Iš antros vizitacijos gauta žymiai daugiau informacijos, tačiau ji apskritai liko be padarinių. Vis dėlto nuo aštuntojo dešimtmečio padėtis seminarijose visuotinai pagerėjo. Tačiau pašaukimų kunigystei pagausėjo tik vienur kitur, nes bendra situacija rutuliojosi kitaip.

2. Pedofilijos klausimas, kiek pamenu, aštrus tapo tik devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Jungtinėse Valstijose jis išaugo iki tokios viešosios problemos, kad vyskupai ėmė ieškoti pagalbos Romoje, nes bažnytinė teisė, suformuluota naujame kodekse, atrodė nepakankama imtis reikiamų priemonių. Roma ir Romos bažnytinės teisės žinovai iš pradžių sunkiai dorojosi su šiuo reikalu; jų nuomone, norint apsivalyti bei išsiaiškinti, užtektų laikino suspendavimo nuo kunigo tarnybos. Amerikos vyskupams tai nebuvo priimtina, nes kunigai tada likdavo vyskupo tarnyboje ir galėjo būti vertinami kaip tiesiogiai su juo susijusios figūros. Sąmoningai lanksčiai sukonstruotos naujo kodekso baudžiamosios teisės atnaujinimas bei gilinimasis kelią skynėsi lėtai.

Bet prie to prisidėjo dar ir esminė baudžiamosios teisės supratimo problema. „Konciliariniu“ laikytas tik vadinamasis garantizmas. Tai yra pirmiausia reikėjo garantuoti kaltinamųjų teises ir ligi tokio lygio, kad faktiškai galimybė nuteisti apskritai pranyko. Kaip atsvara kompensuoti dažnai nepakankamas apkaltintų teologų galimybes apsiginti teisė į gynybą garantizmo dvasia buvo išplėsta tiek, kad nuteisti tapo beveik neįmanoma.

Čia leiskite padaryti nedidelį nukrypimą. Regint pedofilinių nusižengimų mastą, atmintyje vėl iškyla Jėzaus žodžiai: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ (Mk 9, 42). Šioje ištaroje pirmine jos prasme kalbama ne apie seksualinį vaikų suvedžiojimą. Žodžiu „mažutėliai“ Jėzaus kalboje žymimi paprasti tikintieji, kurių tikėjimą gali sugriauti protingais save laikančiųjų intelektualinė puikybė. Tad Jėzus čia tikėjimo lobį apsaugo pabrėžtinu grasinimu nubausti tuos, kurie tikėjimui daro žalą. Šiuolaikiškai vartojama ištara nėra klaidinga, bet tai neturėtų nustelbti pirminės prasmės. Čia, priešingai bet kuriam garantizmui, aiškiai aikštėn iškyla tai, kad svarbi ir garantuotina ne tik kaltinamojo teisė. Ne mažiau svarbios iškilios gėrybės, kaip antai tikėjimas. Subalansuota bažnytinė teisė, atitinkanti Jėzaus žinios visumą, turi būti garantuota ne tik kaltinamajam, kurį gerbti privalo teisė. Ji taip pat  privalo apsaugoti tikėjimą, kuris irgi yra svarbi teisės gėrybė. Tad teisingai sukonstruota bažnytinė teisė turi apimti dvigubą garantiją – kaltinamojo teisinę apsaugą ir gėrybės, kuriai kyla pavojus, teisinę apsaugą. Tačiau tikėjimo teisinės apsaugos klausimu šiandien tokios teisingos sampratos paprastai nenorima negirdėti. Atrodo, kad tikėjimas visuotinėje teisinėje sąmonėje nebeturi apsaugotinos gėrybės rango. Tokia abejotina situacija Bažnyčios ganytojų apmąstytina bei traktuotina rimtai.

Prie trumpų pastabų apie kunigų ugdymą krizės iškilimo į viešumą laikotarpiu norėčiau pridėti kelias ištaras dėl bažnytinės teisės plėtojimo. Iš esmės už klausimus, susijusius su kunigų nusikaltimais, atsakinga Dvasininkijos kongregacija. Kadangi anuomet joje vyravo garantizmas, aš ir popiežius Jonas Paulius II vieningai nutarėme, kad kompetenciją dėl šių nusikaltimų derėtų perkelti Tikėjimo mokymo kongregacijai ir tuos nusikaltimus priskirti būtent kategorijai Delicta maiora contra fidem. Sulig šiuo perkėlimu atsirado didžiausios bausmės – tai yra pašalinimo iš dvasininkijos – galimybė, mat kitose teisinėse kategorijose jos nebūtų įmanoma paskirti. Tai nebuvo gudrybė įgyti galimybę paskirti didžiausią bausmę, bet išplaukia iš tikėjimo svarbos Bažnyčiai. Juk išties svarbu suvokti, kad tokiais dvasininkų nusižengimais galiausiai kenkiama tikėjimui: tokie nusižengimai galimi tik ten, kur tikėjimas žmogaus elgesio nebesąlygoja. Tiesa, bausmės sunkumas suponuoja poreikį aiškiai įrodyti nusižengimą – šis garantizmo turinys tebegalioja. Kitaip tariant, norint teisingai paskirti didžiausią bausmę, būtinas tikras baudžiamasis procesas. Bet šitai buvo ne pagal jėgas nei vyskupijoms, nei Šventajam Sostui. Todėl suformulavome minimalią baudžiamojo proceso formą ir palikome atvirą galimybę pačiam Šventajam Sostui perimti procesą, jei vyskupija ar metropolija nėra pajėgi jo įgyvendinti. Kad ir kaip būtų, siekiant garantuoti kaltinamojo teises, procesą turėjo patikrinti Tikėjimo mokymo kongregacija. Galop, siekdami suteikti galimybę apeliuoti prieš procesą, Feria IV (t. y. kongregacijos narių susirinkime) sukūrėme apeliacijos instanciją. Kadangi visa tai, tiesą sakant, pranoko tikėjimo mokymo kongregacijos jėgas ir dėl to atsirado vėlavimo, kuriam dėl dalyko pobūdžio reikėjo užkirsti kelią, popiežius Pranciškus ėmėsi tolesnių reformų.

III.

Ką turėtume daryti? Sukurti naują Bažnyčią, kad padėtis pasitaisytų? Na, toks eksperimentas jau yra atliktas ir žlugo. Teisingą kelią gali parodyti tik klusnumas ir meilė mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Tad pamėginkime iš naujo ir iš vidaus suprasti, ko Viešpats iš mūsų norėjo ir nori.

Iš pradžių pasakyčiau: norėdami labai glaustai apibendrinti Biblijoje išdėstyto tikėjimo turinį, galime sakyti: Viešpats pradėjo su mumis meilės istoriją ir nori į ją įtraukti visą kūriniją. Atoveikis blogiui, keliančiam grėsmę mums ir visam pasauliui, galiausiai gali būti tik mūsų leidimasis į tą meilę. Blogio galia kyla iš mūsų atsisakymo mylėti Dievą. Atpirktas yra tas, kas save patiki Dievo meilei. Mūsų neatpirktumą lemia negebėjimas mylėti Dievo. Tad žmogaus atpirkimo kelias yra mokytis mylėti Dievą.

Pamėginkime dabar šį esminį Dievo apreiškimo turinį plėtoti toliau. Tada galime sakyti: pirmutinė pamatinė dovana, siūloma mums tikėjimo, yra tikrumas, kad Dievas egzistuoja. Pasaulis be Dievo tegali būti pasaulis be prasmės. Juk iš kur kyla visa, kas yra? Kad ir kaip būtų, be Dievo visa neturi dvasinio pagrindo, nei tikslo, nei prasmės. Tada nėra jokių gėrio ar blogio matų. Viršų gali paimti tik tas, kas stipresnis už kitą. Vienintelis pradas tada yra galia.Tik tada, kai daiktai turi dvasinį pagrindą, tik tada, kai yra Dievas Kūrėjas, kuris yra geras ir trokšta gėrio, – ir žmogaus gyvenimas gali turėti prasmę.

Tai, kad būtų Dievas kaip Kūrėjas ir visų daiktų matas, yra pirmapradis poreikis. Tačiau Dievas, kuris apskritai nepasireikštų, neleistų savęs pažinti, liktų spėjimas ir nelemtų mūsų gyvenimo pavidalo. Kad Dievas tikrai būtų Dievas sąmoningoje kūrinijoje, lauktina, kad jis kokia nors forma pasireikštų. Jis tai jau yra padaręs daugeliu būdų, bet lemiamai pašaukdamas Abraomą ir suteikdamas Dievo ieškančiam žmogui orientaciją, pranokstančią visus lūkesčius, Dievas pats tampa kūriniu, kaip žmogus kalba su mumis, žmonėmis.

Taip teiginys „Dievas yra“ galutinai virsta tikrąja Gerąja Naujiena, nes Dievas yra daugiau nei pažinimas, jis kuria meilę ir yra meilė. Padėti žmonėms tai iš naujo įsisąmoninti yra pirmutinė ir pagrindinė Viešpaties mums duota užduotis.

Visuomenė, kurioje nėra Dievo, visuomenė, kuri jo nepažįsta ir elgiasi taip, tarsi jo nebūtų, yra visuomenė, netekusi savo mato. Mūsų laikais išrastas populiarus posakis apie Dievo mirtį. Mums tikinama, kad, kai Dievas miršta, visuomenė tampa laisva. Iš tiesų Dievo mirtis visuomenėje reiškia jos laisvės pabaigą, nes miršta orientaciją teikianti prasmė. Taip pat dėl to, kad pranyksta mums kryptį rodantis matas, mokantis skirti gera ir bloga. Vakarų visuomenė yra visuomenė, kurioje Dievo viešumoje nėra ir kuriai jis nebeturi ko pasakyti. Todėl ta visuomenė vis labiau netenka žmogiškumo mato. Kai kuriuose taškuose kartais staiga pajunti, jog tai, kas yra bloga ir griauna žmogų, tiesiog tapo suprantamybe. Taip yra su pedofilija. Neseniai dar gana teisėtai teoriškai aptarinėta, ji vis labiau plito. Ir dabar sukrėsti suvokiame, kad mūsų vaikams ir jaunuoliams daromi dalykai, galintys juos sugriauti. Turėtų ypač sukrėsti, kad tai taip pat paplito Bažnyčioje ir tarp kunigų.

Kaip pedofilija galėjo pasiekti tokį mastą? Priežastis galiausiai yra Dievo nebuvimas. Mes, krikščionys ir kunigai, irgi mieliau kalbame ne apie Dievą, nes ta kalba atrodo nepraktiška. Po Antrojo pasaulinio karo sukrėtimo mes Vokietijoje savo konstituciją dar pabrėžtinai pajungėme atsakomybei Dievui, kaip pagrindiniam matui. Po pusės šimto metų atsakomybę Dievui, kaip matui, tapo nebeįmanoma įtraukti į Europos konstituciją. Dievas laikomas nedidelės grupės partiniu reikalu ir nebegali būti visos bendruomenės matas. Toks sprendimas atspindi Vakarų, kur Dievas tapo mažumos privačiu reikalu, situaciją.

Pirmutinė užduotis, turinti kilti iš mūsų meto moralinių sukrėtimų, yra pradėti patiems gyventi Dievu ir siekiant jo. Pirmiausia patys turime iš naujo išmokti pažinti Dievą kaip savo gyvenimo pagrindą ir nenustumti jo į šalį kaip kokios nors tuščios banalybės. Niekaip neužmirštu įspėjimo, kartą man ant vieno atviruko užrašyto didžiojo teologo Hanso Urso von Balthasaro: „Trejybinį Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, ne suponuoti, bet statyti priekin!“ Teologijoje Dievas išties suponuojamas kaip suprantamybė, bet konkrečiai apie jį nekalbama. Dievo tema atrodo tokia netikroviška, taip nutolusi nuo mums rūpimų dalykų. Tačiau visa pasikeičia, kai Dievas nebe suponuojamas, bet keliamas į priekį. Kai nepaliekamas kažkur antrame plane, bet pripažįstamas kaip mūsų mąstymo, kalbėjimo ir veikimo šerdis.

2. Dievas dėl mūsų tapo žmogumi. Kūrinys žmogus jam taip rūpi, kad jis su juo susivienijo ir per tai praktiškai įžengė į žmonių istoriją. Jis kalba su mumis, gyvena su mumis, kenčia su mumis ir prisiėmė už mus mirtį. Teologijoje apie tai, tiesa, kalbame išsamiai, mokslingais žodžiais bei mokslingomis mintimis. Tačiau kaip tik dėl to kyla pavojus tapti tikėjimo šeimininkais, užuot leidus tikėjimui atsinaujinti bei valdyti.

Pagalvokim apie tai turėdami priešais akis pagrindinį dalyką – šventosios Eucharistijos šventimą. Mūsų elgesys su Eucharistija gali kelti tik susirūpinimą. Vatikano II Susirinkimui pagrįstai rūpėjo šį Kristaus kūno ir duonos artumo, jo asmens, kančios, mirties ir prisikėlimo artumo sakramentą vėl sugrąžinti į krikščioniškojo gyvenimo ir Bažnyčios egzistencijos vidurį. Iš dalies tai pavyko, ir už tai nuoširdžiai dėkokime Viešpačiui.

Bet daug kur vyrauja kitokia laikysena – ne pagarba Kristaus mirties ir prisikėlimo buvimui čia ir dabar, bet elgesys, keliantis grėsmę slėpinio didybei. Menkstantis dalyvavimas sekmadienio Eucharistijos šventime liudija, kaip menkai mes, šiandieniai krikščionys, branginame didybę dovanos, kurios esmė yra Kristaus realus buvimas čia ir dabar. Eucharistija nuvertinama iki ceremonijos veiksmo, kai savaime suprantamu dalyku laikoma per šeimos šventes arba vestuvių ir laidotuvių progomis iš mandagumo ją teikti visiems, kurie pakviesti giminystės sumetimais. Tai, kaip savaime suprantamai kai kur dalyviai priima Švenčiausiąjį Sakramentą, rodo, kad Komunija telaikoma ceremonijos veiksmu. Tad galvojant, ką daryti, paaiškėja, kad mums reikia ne mūsų pačių išgalvotos Bažnyčios. Veikiau būtina atnaujinti tikėjimą mums sakramente dovanota Jėzaus Kristaus tikrove.

Pokalbiuose su pedofilijos aukomis tokį poreikį suvokiau vis ryškiau. Viena jauna moteris, patarnavusi prie altoriaus kaip ministrantė, man papasakojo, kad kapelionas, jos kaip ministrantės viršininkas, seksualinį piktnaudžiavimą visada pradėdavo žodžiais: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Kad ta moteris perkeitimo žodžių negali girdėti, gąsdinamai nejausdama visos piktnaudžiavimo kančios, yra akivaizdu. Taip, turime primygtinai melsti Viešpatį atleidimo ir pirmiausia melsti bei prašyti, kad jis mus visus iš naujo išmokytų savo kančios, savo aukos didybės. Ir turime daryti viską, kad šventosios Eucharistijos dovaną apsaugotume nuo piktnaudžiavimo.

3. Pagaliau Bažnyčios slėpinys. Neužmirštamas lieka sakinys, kuriuo beveik prieš 100 metų Romano Guardini išsakė džiugią viltį, kuri anuomet piršosi jam ir daugeliui kitų: „Prasidėjo neapsakomos reikšmės įvykis: sielose bunda Bažnyčia.“ Galvoje jis turėjo tai, kad Bažnyčia nebeišgyvenama bei nebejaučiama kaip iš išorės prie mūsų besiartinantis aparatas, kaip savotiška valdžios įstaiga, nes pradedama jausti pačiose širdyse kaip tai, kas ne išoriška, bet kas mus paliečia viduje. Po pusės šimtmečio tai vėl prisiminiau ir, žvelgdamas į tai, kas įvyko, pamėginau sakinį pakeisti: „Sielose miršta Bažnyčia.“ Bažnyčia šiandien iš tiesų daug kur laikoma tik savotišku politiniu aparatu. Apie ją kalbama kone išimtinai politinėmis kategorijomis, ir tai taip pat galioja vyskupams, kurie rytojaus Bažnyčios įsivaizdavimą dažniausiai irgi formuluoja vien politiškai. Krizė, sukelta kunigų piktnaudžiavimo daugybės atvejų, tiesiog verčia į Bažnyčią žvelgti kaip į nepavykusį dalyką, kurį dabar esą turime iš pagrindų patys paimti į savo rankas ir suteikti jai naują pavidalą. Bet tokia pačių pasistatydinta Bažnyčia negali duoti vilties.

Pats Jėzus Bažnyčią palygino su žūklės tinklu, kuriame yra gerų ir netikusių žuvų, galop atskirsimų paties Dievo. Greta iškyla palyginimas apie Bažnyčią kaip apie dirvą, kuriame auga ir geri javai, pasėti paties Dievo, ir raugės, slapta pasėtos „priešo“. Raugės Dievo dirvoje, Bažnyčioje, perdėm matomos, o netikusios žuvys tinkle irgi stiprios. Bet vis dėlto dirva lieka Dievo dirva, o tinklas – Dievo žūklės tinklu. Ir visais laikais esama ne tik raugių ir netikusių žuvų, bet ir Dievo sėklos bei gerų žuvų. Pabrėžtinai skelbti ir viena, ir kita yra ne klaidinga aplogetika, bet būtinas tarnavimas tiesai.

Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į vieną Apreiškimo Jonui tekstą. Velnias ten įvardijamas kaip kaltintojas, dieną naktį skundžiantis mūsų brolius Dievui (Apr 12, 10). Apreiškime Jonui tęsiama mintis, esanti Jobo knygos prologo dėmesio centre (Job 1 ir 2, 10; 42, 7–16). Ten pasakojama, kad velnias mėgino įtikinti Dievą, kad Jobo teisumas tesąs išorinis. Ten kalbėta būtent apie tai, kas sakoma Apreiškime Jonui: velnias nori įrodyti, kad teisių žmonių nėra; kad visas žmonių teisumas tėra parodomoji išorė. Pabeldus smarkiau, visa teisumo regimybė greitai nukristų . Pasakojimas pradedamas Dievo ir velnio ginču, kai Dievas Jobą nurodo kaip tikrai teisųjį. Jis turi būti išbandytas kaip pavyzdys, parodantis, kas teisus. Atimk iš jo turtą ir pamatysi, kad iš jo pamaldumo nieko nebeliks, argumentuoja velnias. Dievas leidžia jam atlikti tokį bandymą, kurio metu Jobas pasirodo teigiamoje šviesoje. Velnias dabar toliau spaudžia tardamas: „Oda už odą. Visa, ką žmogus turi, atiduos už savo gyvybę. Bet tik ištiesk ranką ir paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis“ (Job 2, 4 ir t.). Tad Dievas suteikia velniui antrą raundą. Jis galės palytėti ir Jobo odą. Draudžiama tik jį nužudyti. Krikščioniui aišku, kad Jobas, kaip pavyzdys atstovaujantis priešais Dievą visai žmonijai, yra Jėzus Kristus. Apreiškime Jonui žmogaus drama pavaizduojama visu platumu. Priešpriešiais  Dievą Kūrėją stovi velnias, apkalbantis visą žmoniją ir visą kūriniją. Jis ne tik Dievui, bet ir pirmiausia žmonėms sako: žiūrėkit, ką padarė tas Dievas. Kūrinija tik tariamai gera. Iš tikrųjų pilna ji pilna vargo ir bjaurasties. Kūrinijos apkalba iš tiesų yra Dievo apkalba. Norima įrodyti, kad pats Dievas nėra geras, ir atitraukti mus nuo jo.

To, kas mums sakoma Apreiškime Jonui, aktualumas akivaizdus. Šiandien Dievas kaltinamas juodinant jo visą Bažnyčią ir taip stengiantis mus nuo jos nutolinti. Mintis patiems pasistatydinti geresnę Bažnyčią iš tikrųjų yra velnio pasiūlymas, kuriuo jis siekia mus atitraukti nuo Dievo pasitelkdamas melagingą logiką, kuria per lengvai patikime. Ne, Bažnyčią ir šiandien sudaro ne vien netikusios žuvys ir raugės. Dievo Bažnyčia egzistuoja ir šiandien, ir kaip tik šiandien ji yra įrankis, kuriuo Dievas mus gelbėja. Labai svarbu velnio melams ir pusiau tiesoms priešpriešinti visą tiesą: taip, Bažnyčioje egzistuoja nuodėmė ir blogis. Tačiau ir šiandien egzistuoja šventa Bažnyčia, kuri nesugriaunama. Ir šiandien egzistuoja daug pamaldžiai tikinčių, kenčiančių ir mylinčių žmonių, kuriuose mums pasirodo tikrasis Dievas, mylintis Dievas. Dievas ir šiandien pasaulyje turi savo liudytojų (martyres).

Žodis „kankinys“ paimtas iš procesinės teisės. Procese prieš velnią Jėzus Kristus yra pirmutinis ir tikrasis Dievo liudytojas, pirmasis kankinys, paskui kurį nuo tada jų sekė nesuskaičiuojamai daug. Šiandienė Bažnyčias yra labiau nei kada nors anksčiau kankinių ir, vadinasi, gyvojo Dievo liudytojų Bažnyčia. Kai budria širdimi apsidairome ir pasiklausome, šiandien visur – ir tarp paprastų žmonių, ir aukštuose Bažnyčios sluoksniuose – surasime liudytojų, kurie savo gyvenimu bei kančia garbina Dievą. Tik dėl širdies vangumo nenorime jų pastebėti. Viena iš mūsų skelbimo didžiųjų bei esminių užduočių yra pagal išgalias kurti tikėjimo gyvenamąsias vietas ir pirmiausia jas surasti bei pripažinti.

Gyvenu viename name, bendruomenėje žmonių, kasdienybėje vis atrandančių tokių gyvojo Dievo liudytojų ir džiugiai atkreipiančių į juos ir mano dėmesį. Išvysti ir surasti gyvąją Bažnyčią yra nuostabi užduotis, kuri mus pačius stiprina ir leidžia vis iš naujo džiaugtis tikėjimu.

Baigdamas savo svarstymus, norėčiau popiežiui Pranciškui padėkoti už viską, ką daro, kad parodytų mums Dievo šviesą, kuri ir šiandien nenusileido. Dėkoju, Šventasis Tėve!

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas.