Muziką pildanti savimi – arfininkė A. Baliunytė

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro arfininkė Aistė Baliunytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro arfininkė AISTĖ BALIUNYTĖ, baigusi studijas Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje, dalijasi patirtimis, pajauta, kaip skamba opera, baletas rankų pirštams išgaunant garsus įstabaus instrumento stygomis. 

Aiste, kalbėjomės, kai dar studijavote Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje pas profesorę Isabelle Moretti. Tada labai aiškiai žinojote, kad baigusi studijas norite grįžti į Lietuvą. Taip pat kalbinau jus kaip instrumentinio dueto H2F narę, apie jūsų bendradarbiavimą su fleitininku Vyteniu Gursčiu. Kaip jaučiatės būdama LNOBT orkestro arfininkė? 

Studijuoti solo instrumentą akademijoje ir dirbti orkestre yra du labai skirtingi, tačiau vienas kitą itin papildantys dalykai. Mano manymu, ypač einant koncertmeisterio ar soluojančio instrumentalisto pareigas, reikalingas ir didelis muzikinis bagažas repertuaro prasme – scenos laisvė, įvairiapusė patirtis – ir mokėjimas dirbti grupėje, klausytis kolegų, įsilieti į kolektyvą prisitaikant prie bendro ansamblio skambesio. Iki šiol turėjau nemažai orkestrinės patirties, tačiau tai man pirmoji nuolatinio darbo patirtis, galbūt dėl to taip tikslingai po studijų grįžti dirbti buvo nemažas iššūkis, kurio nekantriai laukiau, bet kartu ir prisibijojau. 

Papasakokite, ką reiškia būti LNOBT arfininke. Kaip vyksta repeticijos, kuo jos ypatingos, galvojant apie buvimą orkestro ir operos teatro orkestro dalimi?

Kadangi maža išties daug laiko bėgiojau teatro koridoriais, kulisuose, tad ateiti į teatrą ir dirbti čia man buvo labai sava, tarsi grįžti namo. Daugelis orkestrantų mane prisimena dar visai vaiką, kurį jų kolegė, mano mamytė a. a. arfininkė Jolanta Baliunienė, atsivesdavo klausytis spektaklių, laukti repeticijų pabaigos. Todėl augdama girdėdavau operos teatro repertuarą ne tik namuose, bet ir gyvai, dažnai iš užkulisių, iš kur sceną stebėti visada būdavo kur kas įdomiau nei iš salės. 

Dabar man pačiai groti šiame orkestre, dalyvauti operų pastatymuose, premjerose ir visame operos buitiniame gyvenime yra labai įdomi ir praturtinanti patirtis. Kartais, iš šalies žiūrint, sunku suprasti, kiek daug muzikinių, techninių, sceninių ir vokalinių elementų reikia, kad tokie veikalai pasiektų žiūrovus, klausytojus, tačiau dabar, pati būdama tas mažas varžtelis, jaučiuosi ypatinga, nes suprantu, koks kiekvienas jų svarbus. Jau vien suderinti repeticijų tvarkaraščius, atsižvelgiant į dirigentų, orkestro, baleto, choro, solistų, apšvietėjų ir dar daugelio darbuotojų dienotvarkes, salės užimtumą, atrodo nepaprastai didelis darbas! O juk repeticijos ir spektakliai vyksta kone kiekvieną dieną. 

Aistė Baliunytė „Festival Baltique“ atidarymo koncerte Orsė muziejuje Paryžiuje kartu su „Kremerata Baltica Chamber Orchestra“ 2018 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Būti arfininke orkestre, tiek operos, tiek simfoniniame, yra vienas didelis iššūkis. Kadangi arfa orkestre dažniausiai būna viena, todėl ir atsakomybė tenka tik vienam žmogui – tiksliai įstoti groti, kada ir kur reikia, ir taktus suskaičiuoti, ir dirigento kiekvieną mostą sekti.

Koks regisi LNOBT jums, esant orkestre, skambinant arfa?

Daugelis mano kolegų arfininkų iš konservatorijos, baigusių studijas, tikriausiai galėtų pavydėti tokios darbo vietos – vienos iš Europos šalių sostinių Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro. Labai nedaug konkursų į orkestrus vyksta, o ir ieško visada tik vieno arfininko visam orkestrui, todėl konkurencija tikrai didelė. Man labai patinka groti orkestre, būti jo, kaip kolektyvo, dalimi. Teatre mokytis tokį repertuarą, groti žinomiausias pasaulio operas, tokias kaip Giacomo Puccini „Bohema“, „Madama Butterfly“, Georges Bizet „Carmen“, baletus – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, yra tikrai didžiulė privilegija ir patirtis, plečianti mano, kaip arfininkės, galimybes.

Manau, kad LNOBT pateikia tikrai vertingų kūrinių, išlaiko gana aukštą kartelę europiniu lygiu, tačiau dėl tikrai įtempto darbo grafiko kartais teatro darbuotojams pritrūksta laiko pasiruošti ir motyvacijos stengtis, siekiant dar geresnių rezultatų.

Kokie didžiausi iššūkiai jums, kaip arfininkei, atliekant operų, baletų partitūras?

Būti arfininke orkestre, tiek operos, tiek simfoniniame, yra vienas didelis iššūkis. Kadangi arfa orkestre dažniausiai būna viena (rečiau – dvi ar daugiau, priklausomai nuo repertuaro), todėl ir atsakomybė tenka tik vienam žmogui – tiksliai įstoti groti, kada ir kur reikia, ir taktus suskaičiuoti, ir dirigento kiekvieną mostą sekti. Nepriklauso ji, deja, nei styginių grupei, nei pučiamiesiems ar perkusijai, arfa yra viena, todėl ir grodamas gali pasikliauti tik savimi. 

Pati instrumento grojimo specifika yra labai sudėtinga vien todėl, kad, nepaisant muzikavimo ir savo partijos atlikimo, dar reikia paspausti daugybę pedalų, kurie su pačia muzika turi mažai ką bendra. O ir grojant visada reikia aprėpti tris matymo laukus: savo partiją, dirigentą bei rankas ant stygų. Tai tiek apie bendrus iššūkius, su kuriais arfininkės susiduria orkestre. Man asmeniškai sudėtingiausia išmokti ir įsiminti tokius didelius veikalus, daug muzikos sutalpinti galvoje, kruopščiai išanalizuoti savo partiją ir per trumpą laiką prisitaikyti prie skirtingų dirigentų, diriguojančių tą patį spektaklį. 

Kas galbūt nustebino, pasirodė kitaip, negu įsivaizdavote?

Prieš pradėdama dirbti įsivaizdavau, kad, kai atlikėjai tam tikrą partiją ar vaidmenį atlieka daug kartų, sceninis jaudulys pradingsta, ir visi groja ramia širdimi. Juk visada norisi, kad kiekvienas kartas būtų tobulas, jaučiama atsakomybė prieš kolegas, publiką. Dabar pati puikiai suprantu, kai kolegos sako, kad „net ir po dešimt metų, grojant tą solo vietą, vis tiek dažniausiai jaudinuosi taip, lyg tai būtų pirmas kartas“.

Kokie jūsų didžiausi patyrimai būtent kaip LNOBT arfininkės?

Tikriausiai sunku būtų išskirti tik keletą patyrimų, nes kiekvienas šį sezoną grotas spektaklis buvo naujas iššūkis, daug darbo reikalaujantis pasiruošimas, todėl drauge tapo savitas ir ypatingas. Ne kartą esu dalyvavusi orkestro perklausose užsienyje, kurių konkursinių orkestrinių sunkumų sąrašuose – mano šiemet jau grotų spektaklių ištraukos, pavyzdžiui: „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“, „Bohema“, „Skrajojantis olandas“ ir kt. Todėl viena yra išmokti ir gerai paruošti kelių puslapių solo kadenciją ar techniškai itin sunkią vietą, ir kita – groti visą veikalą, kurį sudaro kur kas daugiau muzikinės medžiagos. Ir jau ko operos ir baleto teatro repertuare netrūksta, tai arfos skambesio papuošimų – solo kadencijų, pasažų ir glisandų. 

Vieni įsimintiniausių šio sezono pastatymų, kuriuose teko dalyvauti, mano akimis, Bélos Bartoko „Stebuklingas mandarinas“ kartu su „Mėlynbarzdžio pilimi“ ir Giacomo Puccini opera „Turandot“, kuri sugrįžo į LNOBT sceną po daugelio metų. Abi premjeras lydėjo daug darbo, ilgos repeticijos, abiejose reikėjo dviejų arfų. Likau sužavėta darbo su maestro dirigentu Modestu Pitrėnu „Turandot“ pastatymo metu, jo preciziškumu, žinojimu, ko nori, ir muzikinių subtilybių paieškomis, todėl gera pasidžiaugti, kad Lietuvoje dirba tokie puikūs savo srities profesionalai, su kuriais smagu kurti muziką. 

Arfininkė Aistė Baliunytė. Peterio Adamiko nuotrauka

Mano akimis, muzikinė kultūra Lietuvoje išgyvena tikrai gerus laikus, vyksta įdomių koncertų, projektų, nors galbūt nemažai sąmyšio kelia daugelio kultūrinių įstaigų renovacijos, nemaža dalis išvykusių menininkų grįžta – vieni ilgam, kiti tik koncertams, dar nebaigę tobulinti savo muzikinių įgūdžių užsienyje, tokiu būdu keldami ir Lietuvos muzikos lygį.

Ne vienus metus, atrodo, septynerius, gyvenote – mokėtės ir muzikavote – Prancūzijoje. Žinojote, kad norite grįžti į Lietuvą. Tad įdomu, kaip šiandien regite muzikinę kultūrą Lietuvoje, ar nekyla minčių grįžti į Prancūziją, galbūt muzika keliauti kitur, jeigu taip – kur? 

Dar besimokydama Lietuvoje, galvodavau, kad, kai jau išvyksiu svetur, namuose būsiu retas svečias, atsivers tarptautiniai vandenys, grosiu solo, koncertuosiu su orkestrais, vesiu meistriškumo kursus, keliausiu po pasaulį, trumpai sakant – būsiu žvaigždė, o Lietuvoje nelabai turėsiu ką veikti. Sakoma, kad nepastoviau už orą – tik žmogaus nuomonė.

Žinoma, nekritikuoju savęs dėl tokių norų ir suprantu, kad tokios mintys yra dažno jauno muziko svajonė, varikliukas stengtis ir siekti daugiau. Tačiau gerokai ūgtelėjusi, susidūrusi su tikruoju pasauliu ir įgijusi įvairios patirties, kur kas geriau suprantu, ko noriu gyvenime, kas man suteikia laimės, kas tinka ir kas ne, todėl grįžimas į Lietuvą irgi nebuvo atsitiktinis ar neapgalvotas sprendimas, kurio dabar gailėčiausi, net nekyla minčių vėl išvykti. Kuo puikiausiai suprantu, kad, norint keliauti ir dalyvauti tarptautiniuose projektuose, užtenka sėsti į lėktuvą ir ten nuvykti, nesvarbu, ar skrydis būtų iš Paryžiaus, ar iš Vilniaus. 

Mano akimis, muzikinė kultūra Lietuvoje išgyvena tikrai gerus laikus, vyksta įdomių koncertų, projektų, nors galbūt nemažai sąmyšio kelia daugelio kultūrinių įstaigų renovacijos, nemaža dalis išvykusių menininkų grįžta – vieni ilgam, kiti tik koncertams, dar nebaigę tobulinti savo muzikinių įgūdžių užsienyje, tokiu būdu keldami ir Lietuvos muzikos lygį.

Galiu tik džiaugtis būdama to dalimi ir matydama prasmę skleisti arfos meną Lietuvoje, pažindinti žmones su arfos muzika, kelti Lietuvos arfos mokyklos lygį. Savo pačios nuostabai, vos grįžusi, pasijaučiau reikalinga čia kaip arfininkė ir savo srities profesionalė, todėl išvažiuoti tikrai neketinu. Tarptautiniam bendradarbiavimui esu visada atvira, todėl mielai savo patirties bagažą pildau dažnai keliaudama už Lietuvos ribų, o ir išvažiuoti kažkur smagu, žinant, kad namuose esi visada laukiamas.

Kokie sumanymai, idėjos ateities horizonte? Galbūt ketinate studijuoti, tęsti gilinimąsi į muzikos meną? 

Netolimoje ateityje numatomi keli koncertai Lietuvoje su duetu H2F, naujos programos paieškos; esu pakviesta dalyvauti „Ecole Normale de musique“ muzikos mokyklos baigiamuosiuose arfos egzaminuose, kur būsiu komisijos narė, taip pat „Sandviken“ kamerinės muzikos festivalis Švedijoje, o vasaros pabaigoje laukia ne muzikinė, tačiau didžiulė šventė – mano vestuvės!

Turiu minčių ateityje studijuoti doktorantūrą, šį kartą jau Lietuvoje, noriu labiau įsilieti ir susipažinti su akademine muzikine Lietuvos visuomene, pasidalinti savo žiniomis ir sukaupta nemaža patirtimi, kuri, manau, itin reikalinga ateities arfininkų kartoms.

Arfininkė Aistė Baliunytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Palinkėkite sau to, ko galima palinkėti tik muzika. Jūsų mintys.

Tikriausiai sau palinkėti visada sunkiausia, nes linkėdamas tam tikra prasme pripažįsti, kad kažko neturi ar neįdedi pakankamai pastangų, kad tai turėtum. Palinkėsiu sau paprasčiausiai būti laimingai ir dar dažniau pasidžiaugti gyvenimu, kad ne tik muzika pildytų mane, bet kad ir aš galėčiau muziką savimi, savo išgyvenimais ir spalvomis pildyti.