Ir apsaugok mus nuo angelizmo

Klerikalizmas, kaip žinome, pirmiausia pasireiškia tam tikra dvasinės valdžios forma. Pavyzdžiui, Kroatijoje, kur šiuo metu gyvenu, negali nekristi į akis man ligi šiol nepažinta katalikybės atmaina  – sustyguotos. Stiprų įspūdį daro pasakojimai apie tai, kad kunigas žymisi vaikus, kurie gavėnios penktadienį nedalyvavo Kryžiaus kelio pamaldose. Kad miesto tarybos narys kartu su organizatoriais eina atsiprašyti klebono, nes surengdami miesto šventę pusdieniui atitraukė vaikus nuo parapijos. Tai keletas pavyzdžių, liudijančių, jog bendruomenėje esama aukštesnio rango asmenų, ir tai – visuotinai toleruojama.

Kita vertus, koks žmogus gali pakelti tokią „dievišką“ naštą, nepatirdamas rimtos žalos sau?

Tam tikro laikotarpio teologija prisidėjo prie to, kad kunigas ėmė tapatintis su perteikiama žinia ir tikrove. Jautėsi išskirtas ir atskirtas nuo žmonių. Vos ne aukštesnės kastos narys ar kilnesnės prigimties kūrinys – beveik angelas.

Prie to savo laikysena prisidedame ir mes, pasauliečiai, vis dar persiėmę idealistiniu mąstymu, užmerkiančiu akis prieš tikrovės sudėtingumą. Panašiai kaip pasakose apie Pelenę ir jos princą.

Įtraukimas į luomą – nei vedusiųjų, nei Dievui pašvęstųjų –  automatiškai nepakeičia.

Anot dokumento „Cause and Contencts“, analizavusio lytinio smurto aplinkybes JAV, ši distancija ir privilegijuota padėtis – yra vienas iš veiksnių, sudariusių palankią terpę nusikaltimams. Nes, deja, priešingai nei ilgai tikėjome, įtraukimas į luomą – nei vedusiųjų, nei Dievui pašvęstųjų – žmogaus automatiškai nepakeičia. Neperkeičia nei mūsų kultūrinio, psichologinio ir fizinio bagažo, nei mūsų trapumo.

Edukacinė „greitoji pagalba“

Šiandien Bažnyčioje vis daugiau kalbama ir daroma, siekiant paruošti jaunus žmones santuokai ir šeimai. Aiškiai suvokiama, jog šiai gyvų žmonių institucijai reikia nuolatinio dėmesio ir įvairiopo palaikymo. Pašvęstojo gyvenimo nariai, dėl senų savo šaknų ir turtingos tradicijos, vieni pirmųjų prabilo ir ėmėsi rūpintis visapusišku savo narių ugdymu bei palydėjimu. Atvirai kalba apie bendruomeninio gyvenimo sunkumus.

Kunigų situacija kol kas sudėtingiausia. Tyrimai atskleidė, kad piktnaudžiavimo atvejų sumažėjo po to, kai buvo atnaujintos tiek atrankos, tiek ugdymo programos, daugiau dėmesio skiriant ne vien dvasiniam, bet ir žmogiškajam ugdymui. Tačiau pokyčiai vyksta labai lėtai. Ne vienas autorius šaukiasi edukacinės „greitosios pagalbos“.

„Anksčiau buvo manoma, kad dvasingumas gali viską išspręsti, – interviu „La Croix“ teigė italas benediktinas Michaelis Davide Semararo, – tačiau malonė neatsiejama nuo prigimties, o taip pat ir kultūros.“

Neegzistuoja išgelbėjimo istorija, kuri nebūtų įsišaknijusi tikrovėje, o tikrovė yra mūsų kūnas ir mūsų emocijos.

Krikščionių teologija neatskiriama nuo įsikūnijimo slėpinio. Tačiau dar iki galo nesuvokėme, ką tai konkrečiai reiškia. „Visa, kas susiję su mūsų ištikimybe Evangelijai, turi pereiti per kūną. Neegzistuoja išgelbėjimo istorija, – tvirtina Semararo, – kuri nebūtų įsišaknijusi tikrovėje, o tikrovė yra mūsų kūnas ir mūsų emocijos.“

pixabay.com nuotr.

Naujos mokslinės įžvalgos ir Vatikano II susirinkimas pakeitė mūsų požiūrį į lytiškumą. Kadaise jis buvo laikomas savaime blogu, o šiandien, kaip teigia jau cituotas benediktinas, jis yra vienas dvasinio gyvenimo elementų. „Kunigai privalo atsižvelgti į savo žmogiškumą ir juo gyventi. Taip teigdamas, nenoriu suabejoti skaistaus gyvenimo galimybe. Tačiau draudimų teologijos, kuria kadaise rėmėsi celibatas, jau nebeužtenka. Bažnyčia turi pripažinti visų savo narių, taip pat ir klero, trapumą ir pasirūpinti tuo“, – sako Michaelis Davide Semararo.

Prof. Giuseppe Crea, MCCJ, Popiežiškojo pašvęstojo gyvenimo instituto Claretianum dėstytojas savo analizėje įspėja apie pavojų situaciją supaprastinti, pasitenkinti paviršutiniškomis praktikomis, vienkartiniais įvykiais ar „stebuklingais“ šabo metais. Nuolatinis ugdymas jam – tai „tikras gyvenimo metodas, kuris padeda integruoti įvairias asmens plotmes (taip pat ir emocijų) dvasinio atsivertimo kelionėje. Ši integralaus augimo perspektyva išmoko žmones ištikimybės pirminiam savo pašaukimui“.

Tiems, kurie piktinasi dėl tendencijos „viską psichologizuoti“, Chiara D’Urbano, psichoterapeutė, ilgametė pašvęstojo gyvenimo narių palydėtoja, popiežiškojo universiteto Regina Apostolorum dėstytoja, primena faktą, kad praeityje situacija nebuvo kažkuo „geresnė“. Priešingai, ne vienas vyresnio amžiaus vienuolis labai aiškiai mato, kokia menka buvo jo formacija, nes niekada nebuvo liečiamos tokios temos kaip jausmų sritis, draugystė, tarpasmeniniai santykiai ar lytiškumas.

Žinoma, derama žmogiškoji formacija yra tik pirminė sėkmingo pašaukimo sąlyga. Nepaisant to – labai svarbi, siekiant, kad priklausymo Kristui kelionė išlaikytų deramą pusiausvyrą.

Yra svarbu sudaryti galimybę kunigams kalbėti apie savo jausmus, apie džiaugsmus, kylančius iš skaistaus gyvenimo, ir apie sunkumus, įdėtas pastangas bei patirtas nesėkmes.

Ne vienas autorius įžvelgia pavojų, kad kunigai, su didžiuliu atsidavimu ir meile, sudarantys galimybę kitiems atsiverti bei išsikalbėti, patys tokios galimybės neturi. Yra svarbu sudaryti galimybę kunigams kalbėti apie savo jausmus, apie džiaugsmus, kylančius iš skaistaus gyvenimo, ir apie sunkumus, įdėtas pastangas bei patirtas nesėkmes. „Kai žmogus užsidaro, apimtas baimės ir kaltės jausmo, tampa dar labiau pažeidžiamas, – mano Michaelis Davide Semararo. – Laisvai kalbėti, išsivaduoti iš baimės ir pripažinti savąjį trapumą yra labai svarbus pirmas žingsnis, siekiant atkurti gyvenimo kryptį arba pasukti kita kryptimi.“

Pixabay.com nuotrauka

Tam gali sukliudyti klerikalizmo šmėkla, šnabždanti, kad šventimai yra vien iš aukštybių kylanti galia, paverčianti kunigą privilegijuotu asmeniu: „Tai gali sukurti iliuziją, kad turiu neribotą galią kitiems ir man šiek tiek mažiau galioja moralinės taisyklės, kurioms privalo paklusti kiti“, – įspėja Semararo.

Skaitant laikų ženklus

Visa situacija aiškiai kalba, kad šiandien tikroji katalikų bendruomenės užduotis – padėti kiekvienam asmeniui prisiimti atsakomybę už savo augimą.

Nuo ko pradėti? „Reikia žengti pirmą labai svarbų žingsnį: atsistoti į vieną lygį su kitais, nepaisant to, kad mūsų tarnystės skiriasi“, – teigia Semararo, primindamas, kad tiek pašvęstasis gyvenimas, tiek kunigystė kyla iš visiems bendro krikšto ir yra skirti bendruomenei.

Vis sudėtingesnė ir reiklesnė sielovada, kur iš kunigo tikimasi pačių geriausių rezultatų, nesunkiai gali palaužti viduje. Todėl, anot Giuseppe Crea, kunigas turėtų gebėti nusibrėžti sveikas dovanojimosi kitiems ribas, išmokti pasirūpinti savimi.

Kas dar svarbu šiame augimo kelyje? Analizė dažnai atskleidžia kunigo vienatvę, tai yra žmogiškų santykių skurdumą. „Kadangi kunigas neturi savo šeimos, jam ypač svarbu puoselėti paritetinius santykius, neapsiribojant vien tarnyste parapijoje ar sielovadoje“, – teigia Chiara D’Urbano. Santykiai tarp lygiųjų apima draugystę ir tarpusavio pagalbą, be kurių „net ir didžiausią pusiausvyrą turintis asmuo ilgainiui gali pamesti orientyrą, prislėgtas sielovados pareigų bei stokojantis galimybės atsigauti emociškai“.

Žmogus, kuris dovanojasi Dievui bei kitiems, išlieka trapus, jam reikalingi kiti. 

Žmogus, kuris dovanojasi Dievui bei kitiems, išlieka trapus, jam reikalingi kiti. „Visa laimė! – aiškina pašvęstuosius lydinti psichiatrė. – Apsiribojimas vien savimi būtų išties liūdnas. Dievui reikia, kad vyrai bei moterys ištiestų ranką vienas kitam ir Jam! Net ir Jis nenori būti savipakankamas.“ Todėl taip svarbu, kad, anot dokumento „Cause and Context“, kunigas galėtų kasdien išgirsti klausimą: „kaip sekėsi šiandien?“, galėtų drauge melstis. Kad visada būtų, kas jo pasigenda prie stalo ir, anot vieno dvasininko, „ištraukia už plaukų“, jei kur įklimpstama. Štai kodėl tokios nepamainomos – broliškos kunigų ar pašvęstųjų bendruomenės. Gerai žinome apie tradicines kunigų jėzuitų, dominikonų ar saleziečių bendruomenes, tačiau netrūksta gerų praktikų ir tarp diacezinių kunigų. Ne vienas naujasis bažnytinis judėjimas taip pat palydi kunigus, gyvenančius mažose grupėse.

Žinoma, šių bendruomenių šiluma, artumas ir dėmesys savaime neužkerta kelio paklydimams ir žmogiškajam trapumui, tačiau sudaro labai stiprią prevenciją. Nepamainomas ir pasauliečių vaidmuo, leidžiant kunigui pajusti priėmimą, pagarbą bei vertinimą.

Be jokios abejonės, tai, ką aptarėme, puikiausiai galioja ir kiekvienam iš mūsų. Nė vienas nesame savipakankamas ar apsaugotas nuo trapumo. Tad mūsų viltis – bendruomenė, kurioje darniai sugyvena pašvęstieji ir pasauliečiai – įsipareigokime kurti ar atkurti ją. Taip mūsų kasdienybė bus žmogiškesnė, mažiau persmelkta vienatvės. O liudijimas – įtikinamesnis.