VELYKŲ PENKTOJI DIENA Lk 24, 35–48 „Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių“

Prisikėlęs Kristus pasirodo mokiniams. Duccio di Buoninsegna, apie 1308–1311 m.

Mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
    Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado jų tarpe ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.
    Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors pavalgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
    Paskui Jėzus tarė mokiniams: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių, ir jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai“.

Skaitiniai ABC (168)

Apd 3, 11–26: Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių

Ps 8, 2a. 5. 6–7. 8–9. P.: Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly! / Aleliuja.

Komentaro autorė – Ligita Ryliškytė SJE

Nors atrodytų, kad jų draugų, atskubėjusių atgal į Jeruzalę iš Emauso, liudijimo paruošti apaštalai turėtų iš karto su džiaugsmu sutikti prisikėlusį Jėzų, jie vėl išsigąsta. Vėl dvejoja. Net paties Jėzaus ramybės palinkėjimas pradžioje nepramuša baimės kuriamų vaizdinių ir minčių skydo: Ar čia tik ne vaiduoklis? Ar įmanoma, kad čia būtų gyvas Viešpats iš kūno ir kraujo?

Šįkart Jėzus pirmiausia duodasi atpažįstamas iš savo žaizdotų rankų ir kojų. Ką tokio kito galėjo mokiniai pamatyti ir paliesti Jo rankose ir kojose, kad patikėtų: Juk tai Jis pats, nukryžiuotas mūsų akyse! Raštai išsipildė. Tai, kad Prisikėlusio Jėzaus tapatybės ženklas yra jo žaizdos, verčia suklusti. Ką tai reiškia mūsų gyvenimo žaizdų akivaizdoje? Ką tai reiškia Jėzaus žodžių apie atsivertimą ir nuodėmių atleidimą kontekste?

Svarstant pirmąjį klausimą, galbūt ir mūsų žaizdos, kai esame viena su Jėzumi, yra daugiau nei sužeidimo žymė. Net jei jos liudija apie tai, kad esame perėję pragarus, jos taip pat gali tapti mūsų tapatumo – brandžios, nes malone atpirktos ir perkeistos savasties – esmine dalimi. Kaip tame japonų Kintsugi keramikos mene, kur unikalus vazos grožis slypi jos skilime. Mat skilusiai vazai japonai vientisumą sugrąžina aukso gijomis sujungdami buvusias šukes ir taip sukurdami nepakartojamą ornamentą.

Antrasis klausimas primena, kad sutikti Prisikėlusį Viešpatį reiškia sutikti ir mirties nugalėtoją, ir savo nuodėmės auką. Žaizdos jo rankose ir kojose sugraudina širdį ir kviečia atgailai. Prisikėlusiojo ramybės linkėjimas ir kasdieniškas „Ar neturite čia ko valgyti?“ užtikrina, kad Jo atleidimas ir draugystė mums dovanojami pirma mūsų atgailos veiksmų. Kaip šv. Paulius sakytų, Dievas parodė mums savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai, taip sutaikindamas mus su Dievu (Rom 5:8, 10). Ir mes esame šių dalykų liudytojai.

Bernardinai.lt