„Pavasario“ siužetuose – skambantys gervių šokiai

Inesa Antanauskienė „Koketė“ (drobė, akrilas, 80 x 80 cm).

Tapyboje išsiskleidusį pavasarinį gervių šokį galima pamatyti Kauno Parko galerijoje, kurioje šiuo metu eksponuojama klaipėdietės dailininkės Inesos Antanauskienės paroda „Pavasario siužetai“. 

Gervių grožis ir išjaustos būsenos

Gervės – bene grakščiausi Lietuvos paukščiai ir gana paslaptingi, baikštūs, itin atsargūs, gyvena pelkėse, miškų raistuose, atokiose, toli nuo žmonių vietose. Taigi jas pamatyti, ypač išvysti jų pavasario meilės šokius, nėra lengva. Išskirtinis grakštumas ir kažin kokia vidinė kilmė juos išskiria iš kitų sparnuočių, todėl nestebina, kad I. Antanauskienė savo kalbai, tapybos siužetams pasirinko gerves – jų iškalbingais siluetais, judesiu dailininkė atskleidžia ne tiek gervių grožį (nors ir jį), kiek savas vidines pajautas ir išgyvenimus.

Minimalistiškai naudodama spalvas, menininkė išgauna savotišką, tarsi monochrominį švytėjimą – sapnišką regėjimą, kuriame truputis spalvos (dažnai – raudonos) tik dar labiau sustiprina monochrominę iliuziją, o per ją – metafizinio pasaulio išgyvenimus. Tai ilgesio, nostalgijos, melancholijos pripildytos būsenos, kurios išrišamos, perkeičiamos šokiu – sušok savo liūdesį, ir jo greičiausiai neliks, nes išsisakius ne tik palengvėja, bet ir įvyksta transformacija, bent jau vidinė, o juk viskas prasideda nuo vidaus gelmės.

Kita vertus, kruopščiai išpiešti / ištapyti siluetai atskleidžia ir vitališką gervių šokių prigimtį – tai poravimosi, vilties, ištikimybės siekis, prigimtinis troškimas pažinti gyvenimo džiaugsmą, grožį, išsipildymą. Gamtoje dabar pasakiškai (pavasariškai) įstabu, augalai aplinkui sprogsta, žaliuoja, skleidžiasi, tarsi giedodami gyvybės giesmę, o gervės kuria savo odę meilei – kilniai, šviesiai, laimingai.

Inesa Antanauskienė „Reveransas“ (drobė, akrilas, 70 x 100 cm).

Inesa Antanauskienė „Žydėjimas“ (drobė, akrilas, 80 x 60 cm).

Motyvų branda

Inesa Antanauskienė yra baigusi dailės mokslus, tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad jos teptukai dažų nematė 20 metų. Bet jie neuždžiūvo, nedingo dailininkės troškimas tapyti, jis tiesiog buvo kiek atidėtas ir brendo. Būtent motyvų branda, atsakingas požiūris į tapybos darbą, preciziškas kruopštumas ir išbaigtumas akivaizdus I. Antanauskienės paveiksluose.

„Jiems sukurti prireikia nemažai laiko, man svarbi kiekviena detalė, kiekvienas nutekėjimas, – teigia parodos autorė, – tačiau laikas kažkur dingsta, kai imu tapyti.“

Sodrūs, faktūriniai nutekėjimai I. Antanauskienės darbuose yra ypač svarbūs, jie kažkiek suabstraktina vaizdą, siužetams suteikdami naujų prasmių ir gelmės, atitolina nuo realybės, sušvelnina dekoratyvumą į pirmą planą iškeldami būsenos, išgyvenimų svarbą. Nors gervė pasirinkta kaip išsisakymo dominantė, vis dėlto menininkės paveiksluose svarbesnis antras planas, pasakoma esmė tarp eilučių, nutylėjimai, spalvinė ir kompozicinė visuma. 

Inesa Antanauskienė „Pasitinkant pavasarį“ (drobė, akrilas, 100 x 120 cm).

Inesa Antanauskienė „Pagavęs vėją“ (drobė, akrilas, 70 x 140 cm).

Inesa Antanauskienė „Laukimas“ (drobė, akrilas, 120 x 100 cm).

Muzikine kalba tapyti paveikslai

Neįmanoma nepaminėti I. Antanauskienės tapybos darbų muzikalumo. Žvelgdamas į dailininkės drobes, regis, girdi iš jų sklindančią muziką: vienas ar kitas užfiksuotas gervės judesys atrodo tarsi einantis į vieną taktą su muzika, tiesa, nebylia, tokia, kuri sklinda, kai ir du mylintys žmonės ima šokti, nors aplink jokių muzikinių garsų nėra.

Nes tuomet muzika sklinda iš širdžių, iš nuoširdaus atsidavimo, atsivėrimo, begalinio troškimo mylėti, o juk ir kai gervės šoka savo pavasarinius šokius, mes vadiname tai jų šokiais, tačiau muzikos taip pat nėra… Taigi pagauti tą judesį, kuris skleidžia muziką arba su ja sutampa – jau talento dalykas.

„Pavasario siužetuose“ muzikos tikrai yra, ją skleidžia ne tik pagautas judesys, bet ir nutekėjimų ritmika, visuminis paveikslo skambėjimas.

Antroji personalinė (pirmoji surengta LSMU Kauno klinikų erdvėje) I. Antanauskienės paroda įrodo, kad talentas šlifuojamas ir vidinėse patirtyse (ten gal labiausiai), ir net atidėtas bręsta ir noksta, o paskui kaip pavasarį – sprogsta ir skleidžiasi, įkūnydamas kūrybinį išsipildymą ir meilę artimui, gamtai, gyvenimui.