Dramaturgė T. Kavtaradzė: visada egzistuoja dvi pusės

Spektaklio metu žiūrovai atsidurs aklinoje tamsoje ir klausys autentiškų garso įrašų. Apie šiuos ir kitus spektaklio kūrybinius užkulisius pasakoja viena iš kūrėjų, dramaturgė TEKLĖ KAVTARADZĖ. 2017 metais autorė buvo įvertinta prestižiniu „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu už geriausią metų scenarijų filmui „Šventasis“, 2018 m. kartu su visa kūrybine komanda apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią metų spektaklį vaikams „Apie baimes“.

„Teatre daug kas priklauso nuo kūrinio ir menininkų komandos, su kuria dirbi. Man atrodo, labai svarbu pabrėžti, kad kartu su Kamile dirbame komandiniu principu. Hierarchinis pasiskirstymas itin menkas, riba tarp dramaturgo ir režisieriaus funkcijų – labai plona. Žinoma, ta riba neišvengiamai išlieka, Kamilė priima režisūrinius sprendimus, muzikinę dalį derina su kompozitoriumi Dominyku Digimu, tačiau tyrime dalyvavome glaudžiai bendradarbiaudamos.

Man atrodo, kad „Sapnavau sapnavau“ yra tiesioginis šiuolaikinio teatro pavyzdys, kur svarbiausia – idėja ir bendras tyrinėjimas. Tu leidiesi į kelionę, kurioje skirtingi kūrėjų požiūriai leidžia atrasti įdomiausių aspektų. Tačiau tai yra mano asmeninis požiūris į teatrą, kitiems gali atrodyti kitaip. Teatre mane labiausiai žavi bendro meninio susitelkimo galimybė, kai visi gali siūlyti savo idėjas, išsakyti skirtingas nuomones, nepaisant to, kad visi kūrėjai turi skirtingas atsakomybes ir jas išlaiko. Siekdami bendro tikslo, kūrėjai turi būti vieningi, dirbti komandiniu principu. Tai labai praturtina“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo T. Kavtaradzė.

Pasak dramaturgės, bene didžiausiu atradimu jai tapo socialinės temos, dokumentinio teatro žanras ir darbinių metodų galimybės. Suvokimas, kad galima imti tiesioginę medžiagą, iliustruojančią šiandienos procesus, neišvengiamai skatina profesinius ir moralinius išbandymus.

„Turbūt didžiausi iššūkiai atsiskleidė dvejopai. Viena vertus, iššūkiu tapo meninis apipavidalinimas, kai pats kūrinys konstruojamas iš realių pasakojimų, citatų, ir tu negali nei per daug pridėti, nei per daug atimti, o iš to dėlioji istorijos dramaturgiją. Kita vertus, pati medžiaga, pasirinkta tema, darbo metodai lėmė didelį psichologinį krūvį – lankėmės Lukiškių kalėjime, vėliau bendravome su nukentėjusiaisiais. Nebuvo lengva ir dėl aplinkos, istorijų, susidūrimo su savo įsitikinimais, morale, užsimezgusių vidinių diskusijų.

Paradoksalu, tačiau tam tikrų dalykų kūrybiniame procese tikėjausi, o kitos patirtys buvo visiškai nenuspėjamos. Pavyzdžiui, mane kaskart stebindavo emocinis krūvis transkribuojant pokalbius. Nepaisant to, kad dirbi per atstumą, vis tiek gana stipriai jauti psichologinį krūvį ir poreikį kartkartėmis atsitraukti. Taip būdavo ir po pačių apsilankymų kalėjime“, – pasakojo dramaturgė.

Pasak T. Kavtaradzės, dirbant prie spektaklio „Sapnavau sapnavau“ menininkėms svarbu išlaikyti objektyvumą, suprasti kalinių ir nukentėjusiųjų pozicijas, kaip jie vertina kaltės, atleidimo temas. Dramaturgė prisipažino, kad suvokimas, jog visuomenėje skirtingi žmonės ir įvykiai tarpusavyje labai glaudžiai susipynę, tapo net kiek bauginamu atradimu: „Darbo procese supratau, kaip svarbu kelti šią temą, kad kalėjimas – gyvas organizmas, neatsiejamas nuo mūsų visuomeninės cirkuliacijos. Žmonės, kurie kali, yra teisiami, sėdės kalėjime ar išeis iš jo – yra tokia pati visuomenės dalis, kaip ir mes. Kol to nesuprasime, bus labai lengva neprisiimti atsakomybės už tai, kokia yra mūsų teisinė, kalėjimų sistema.

Kaliniai dažnai užsimindavo apie tai, kaip jiems svarbu, kad bendraujame su jais tiesiog kaip su žmonėmis. Jie neprivalėjo mums to sakyti, nes mes nekláusėme. Ir, tiesą pasakius, aš suprantu tuos žmones, kurie į mūsų kūrybinį procesą reaguoja kritiškai. Surasti moralų, objektyvų, sąžiningą savo ir kitų atžvilgiu tašką – labai sudėtinga.

Pačioje pradžioje per pokalbius buvo nerimo. Tačiau tai, kad jau labai greitai mes pradėjome jaustis saugiai, manau, daug ką pasako. Vis dėlto, kai atsiranda ir kita pusė – nukentėjusieji, viskas pasidaro dar sudėtingiau. Supranti, kad tavo mąstymas galbūt būtų visai kitoks, jeigu turėtum skaudžią asmeninę patirtį. Dėl to ir norime iškelti klausimą – ar šis dialogas tarp kalinių, nukentėjusiųjų ir paprastų stebėtojų apskritai yra įmanomas.“

Ne per seniausiai visuomenėje nuvilnijusi me too diskusija, dramaturgės teigimu, gana aiškiai iliustravo tam tikrą būtinybę, vertą išankstinio apsvarstymo, ruošiantis dirbti prie dokumentikos žanro.

„Iš tiesų įdomių ir svarbių sąsajų įvyko tarp mano asmeninės reakcijos me too judėjimo pradžioje ir „Sapnavau sapnavau“ projekto. Nors mudvi su Kamile buvome pažįstamos jau nuo senesnių laikų, tačiau artimiau bendrauti pradėjome dalyvavusios tose pačiose kūrybinėse dirbtuvėse Rygoje. Buvome vienoje komandoje, turėjome pristatyti kokią nors idėją.

Atsitiktinumas, tačiau kūrybinės dirbtuvės sutapo su prasidėjusiu Šarūno Barto skandalu, ir šis įsiplieskęs me too judėjimas mus labai paveikė, nes artimoje aplinkoje pažinojome kai kurias merginas, kurios apie savo patirtis prisipažino viešai. Taigi užsidegusios šia idėja ir noru kovoti su neteisybe mes labai greitai ir aršiai stojome į Š. Bartą kritikuojančiųjų pusę, nusprendėme dirbtuvėse iškelti me too temą. Pristatėme fiktyvią spaudos konferenciją ir virtualų projektą su ekrane rodomais straipsniais, komentarais apie režisierių.

Kaip ir su „Sapnavau sapnavau“, naudojome realią medžiagą. Vis dėlto, kai nuslūgo emocijos, iškilo abejonių dėl savo pasirinkimų kalbėti ta tema būtent taip, kaip pasirinkome – tai nekeičia mūsų aukų palaikymo pozicijos ir noro, kad režisierius prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus ir taip pat imtųsi kalbėti ta tema, tiesiog priverčia atsargiau pagalvoti apie kalbėjimo būdus, žodžius ir toną, kurį renkiesi, apsvarstyti, kaip geriausia būtų galima kalbėti šioje temoje išgirstant abi puses.

Manau, mus ši patirtis taip pat šiek tiek paveikė, pajutome, kokią didelę atsakomybę prisiimame kalbėdamos už kitus. Dabar atrodo, kad ta pačia tema kalbėtume šiek tiek kitaip. Kita vertus, buvo labai svarbu apskritai išdrįsti apie tai kalbėti, supratau, kaip lengva reaguoti karštligiškai, vietoj atsargesnio, bet išsamesnio susitelkimo į situaciją, įsigilinant vieniems į kitus. Visada egzistuoja dvi pusės, ir būtent abiejų pusių išklausymas atveria daug platesnį kontekstą – istorines, psichologines, kultūrines traumas, kurios daro įtaką tiems procesams, mūsų vertinimų išsiskyrimui. Apie tai ir atrodo esminga kalbėti – kad kas nors keistųsi“, – apie artėjančią premjerą kalbėjo dramaturgė T. Kavtaradzė.

Dokumentinio spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjera vyks gegužės 17, 18 ir 25 d. Jaunimo teatre.