Pamaldumas mūsų šventiesiems. S. Maslauskaitės-Mažylienės nutapytas pal. Mykolas Giedraitis

Meiliai Mykoliuku vadintą didiką žmonės palaimintuoju laikė dar tuo metu, kai jis gyveno – iš lūpų į lūpas buvo pasakojama apie patirtas malones ir stebuklus. Mykolo Giedraičio giminės XVII amžiuje dabar Molėtų rajone esančiuose Videniškiuose pastatydami Šv. Lauryno bažnyčią ir pakviesdami čia įsikurti atgailos kanauninkų vienuolius (šiam ordinui priklausė ir Mykolas Giedraitis) skleidė palaimintojo legendą bei kultą.

„Kol šventųjų pamaldumas nesuaktualinamas, kol neprasideda visa su tuo susijusi gyvybė, tol jis atrodo kaip tolimas pasakojimas“, – įsitikinusi tapytoja, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ. Jos šventųjų paveikslų įkvėpta solo tapybos paroda „Šventieji, palaimintieji ir herojai“ atidaryta Videniškių vienuolyno muziejuje gegužės 4-ąją, Palaimintojo Mykolo Giedraičio dieną. Vienu iš S. Maslauskaitės-Mažylienės parodos veikėjų bei įkvėpėjų tapo XVIII amžiaus Mykolo Giedraičio paveikslas, esantis jo koplyčioje Videniškių bažnyčioje.

Tapytoja, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Šventuosius atrado per menotyrą

Parodos atidaryme įžanginį žodį tarė parodos kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė, ji kalbėjo, kad brandinant mintis surengti šią ekspoziciją – trejus, penkerius, galbūt ir dešimt metų – nė nežinota, jog popiežius apsispręs dėl oficialaus Mykolo Giedraičio paskelbimo palaimintuoju.

„Tačiau mintys materializavosi, ir šiandien mes turime šią parodą. Ji tarsi prisikaupė, pribrendo ir išsiskleidė kaip palaiminimo žiedas“, – džiaugėsi A. G. Černiūtė. Jos nuomone, S. Maslauskaitė-Mažylienė į palaimintųjų, šventųjų gyvenimą įeina kaip stebėtoja, pergyventoja, tai atitolstanti nuo jų tapymo, tai vėl priartėjanti.

„Tai natūralus jos viso gyvenimo procesas“, – sakė parodos kuratorė.

Pati S. Maslauskaitė-Mažylienė tikino nesijaučianti šventųjų tapytoja – jie į kūrybos procesą tai užplūsta, tai iš jo išsprūsta. Menininkė prisipažino kurį laiką sprendusi dilemą, kaip jai suderinti menotyrininkės, dailės istorikės ir tapytojos veiklą. Anot jos, šventųjų pasakojimai į jos tapybą atėjo per menotyrą, ir ilgainiui jai pavyko sutaikyti menotyrininkę su tapytoja. Ji papasakojo palaimintąjį Mykolą Giedraitį atradusi, kai rašė disertaciją apie šv. Kazimierą, o jos kolegė – apie Mykolą Giedraitį. Ir viena kitai menotyrininkės siųsdavo jų nuotraukas.

Parodos kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė ir Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Palaimintasis Mykolas Giedraitis. Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Pamynusi žaltį“ (2017 m.) fragmentas. Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Ikonografija pasmerkta kartotei

„Kas tie šventieji? – kalbėjo parodą pristatanti S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Atrodo, kad tai kažkas kažkur kažkada gyvenęs, kentėjęs, tarsi kokios legendos, pasakojimai. Aš į šventųjų pasaulį atėjau per baroko epochą. Juk ir XVII amžius yra Mykolo Giedraičio, kaip ir šv. Kazimiero, gerbimo, žydėjimo epocha. Katalikiškojo baroko žmonėms Ispanijoje, Italijoje, Bavarijoje, kraštuose, kur katalikybė įsigalėjo, buvo labai svarbu, kad šventasis būtų aktualus – kaip brolis, užtarėjas, ne kažkada senovėje gyvenęs paslaptingas princas ar zakristijonas, o va čia ir dabar esantis. Ir baroko menininkai, norėdami parodyti, kokie jiems brangūs jų šventieji, juos tapydavo žiūrėdami į savo aplinkos žmones.“

Rembrandtas, Rubensas, Georges’as de La Touras – XVII amžiaus menininkų vardai, pasak S. Maslauskaitės-Mažylienės, padėję jai atrakinti šventųjų pasaulį. Šios įžymybės tapė šventuosius Jeronimus, Marijas Magdalietes, Sebastijonus žiūrėdami į savo mylimąsias, brolius, kaimynus. Ir ilgainiui S. Maslauskaitės-Mažylienės kelias į šventųjų ikonografiją ją atvedė prie garsių atgailos personažų jos tapyboje: šv. Jeronimo, šv. Marijos Magdalietės, vėliau tapusios šv. Irena, slaugančia šv. Sebastijoną. Jiems dera S. Maslauskaitei-Mažylienei artima tapybos išraiška – sunkūs, stori potėpiai, dideli formatai, kaip autorė atidaryme pacitavo savo mokytojo Povilo Ričardo Vaitiekūno žodžius – jaučio storumo odos tapyba.

„Tai šventieji, išeinantys iš nakties, iš barokinės pajautos, kuriuose, viena vertus, vyksta įvairios kovos, kita vertus – ta naktis XVII amžiuje ir dabar panašios“, – apibūdino S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Taip pat menininkė sakė iš pradžių būgštavusi dėl krikščioniškosios ikonografijos kartotės, tačiau, jos teigimu, apskritai krikščioniškoji ikonografija ir visi jos personažai pasmerkti kartojimui.

„Kitaip šventųjų neatpažintume. Atsisakykime šv. Jeronimo asketiškos senolio išvaizdos, išimkime liūtą ar akmenį iš jo rankos ir nebežinosime, kas čia per figūra“, – pasakojo tapytoja.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Velyknaktis“ (2015 m.). Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Iš kairės: Molėtų rajono savivaldybės garbės pilietis Vilius Maslauskas, parodos kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė, tapytoja, menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Molėtų krašto muziejaus vadovė Viktorija Kazlienė, Molėtų parapijos klebonas dek. mons. Kęstutis Kazlauskas. Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Atpažįstamas Mykolas Giedraitis

Palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslas – antras S. Maslauskaitės-Mažylienės darbas, sukurtas, galima sakyti – pagal užsakymą. Bet tai susiję ne su finansiniais dalykais, o su aiškiu parodos kuratorės A. G. Černiūtės pageidavimu.

„Tai man pasirodė visai įdomus iššūkis, ir aš priėmiau jį. Žinoma, labai jaudinausi, ar pavyks. Gilinantis į Mykolo Giedraičio istoriją, mane, šiuolaikinę menininkę, pirmiausia patraukė tamsioji jo gyvenimo pusė – kad turėjo fizinę negalią, grūmėsi su kasdienybe, kad buvo marginalioje, paraštinėje situacijoje. Ne koks prioras, vienuolyno vadas, o arčiau zakristijos, patarnautojas. Žinoma, labai traukia tapyti būtent tokį žmogų, bet… ta krikščioniškoji ikonografija, – tuomet Mykolas Giedraitis būtų neatpažįstamas. Nutapysiu jį su lazdele, suluošintą – visi pagalvos, kad gal čia šv. Rokas. Nutapysiu su paprastu, skurdžiu abitu naktyje, tamsoje – sakys, gal šv. Pranciškus. Niekaip kitaip Mykolas Giedraitis nėra atpažįstamas, tik per savo kanoninį atvaizdą, kuriame, norint parodyti šio žmogaus šventumą, ypatingumą, jis vilki gražų, baltą kanauninko abitą. Aišku, labai svarbus atpažįstamumo ženklas – raudona širdis su kryžiumi ant krūtinės“, – šventųjų ikonografijos subtilybes atskleidė S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Ji ragina nebijoti skaityti šventųjų ikonografijos, žiūrėti į jų atvaizdus ne kaip į tolimą pasakojimą, bet suvokiant, kad ir didieji meistrai, gyvenę, tarkime, prieš 400 metų, narstė tas pačias amžinas šventųjų ikonografijos temas. Pasmerkimas kartotei – pavyzdžiui, kad toks ir ne kitoks daiktas turi būti šventojo rankose, viena vertus, yra tarsi rėmai, kita vertus – tai ir išlaisvina menininką. Tapyba, kaip kalbėjo parodos autorė – yra visų pirma santykio paieškos, nesvarbu, ar tai peizažas, ar natiurmortas, ar skulptūra – menininkas ieško santykio su savimi, su kultūra, su istorija, su kitu, su Dievu.

„Visiems tapytojams tai galioja, nesvarbu, ar tapo šv. Jeronimą, ar alijošių prie lango“, – sakė S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Šv. Jeronimas“ (2009 m.). Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Pažaislio freskų personažai. Pranašė“ (2012 m.). Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Šv. Jonas Krikštytojas“ (2018 m.), „Šv. Jonas Krikštytojas“ (2019 m.), „Žmogus ir Mėnulis“ (2014–2015 m.). Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka

Kiti darbai

Šalia pagrindinio – palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslo – į parodą sugulė kiti S. Maslauskaitės-Mažylienės tapybos darbai, paaiškinantys jos santykį su krikščionybe. Tai ir šv. Irena, slauganti šv. Sebastijoną, vienuolis su smilkytuvu, pranašė Ona – kartotė iš Pažaislio freskų, moterys, susijusios su marijine ikonografija, pranašas, kurio pirmavaizdis yra vienas Rembrandto kūrinys, du šv. Jonai Krikštytojai, Velyknakčio vaizdas.

Pavyzdžiui, viename paveiksle pavaizduotos moters tapyba prasidėjo menininkei galvojant apie pabėgėlius, kai 2016–2017 metais užplūdo vaizdai iš interneto, spaudoje pasirodė graudžių vaizdų, kur moterys, vaikai bėga iš Sirijos, Šiaurės Afrikos. Vėliau šią pirminę temą, norint ją sudabartinti, papildė lietuvių emigracijos ir apskritai lietuviškas akcentas – baltas nuometas. Galiausiai nutapyti jūros vandenys priartino darbą prie marijinės ikonografijos. Panašiai prie šios ikonografijos priartėjo ir paveikslas, kuriame vaizduojama moteris su vaiku. Pasak tapytojos, šis vaizdas – amžinas dalykas, kiekvieno menininko atrandamas visų pirma artimoje aplinkoje.

Velyknaktį vaizduojančiame darbe – S. Maslauskaitės-Mažylienės Bernardinų parapijoje Velykų Mišių pagautas momentas: nakties liturgija, tamsa, didelės žvakės, du patarnaujantys vaikai, kurių balti abitai Velyknaktyje tampa melsvi, rausvi. Nors tai iš pažiūros atrodo kažkas labai sakralaus, iš tiesų, kalbėjo tapytoja – tiesiog pagautas eskizas, galbūt telefonu nusifotografuotas vaizdas. Tokie vaizdiniai, schemos, kompozicijos keliauja šimtmečiais, įsitikinusi menininkė.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodą „Šventieji, kankiniai ir herojai“ Videniškių vienuolyno muziejuje (Šilelio g. 6A, Videniškių k., Molėtų r.) galite apžiūrėti visą vasarą, iki rugpjūčio 31 d.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Beato Michaelis addorpronobli“ (2018 m.) ir „Be pavadinimo“ (2019 m.). Žydrūno Jancevičiaus nuotrauka