Knygų lentyna. Genialūs paukščiai, kelionė į meno pasaulį, žmogiški demonai

Pixabay.com nuotrauka

Viena laukiamiausių šio sezono knygų Lietuvoje – „12 gyvenimo taisyklių“

Jordan B. Peterson „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Vertė Daiva Vilkelytė.

Paglostykite gatvėje sutiktą katę. Prieš kritikuodami pasaulį sutvarkykite savo namus. Tokias taisykles bestseleryje „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ pateikia Kanados psichologijos profesorius, šiandien pasaulinė žvaigždė Jordanas B. Petersonas. Kas slypi po šiais teiginiais? Tai – knyga, kuri padės išverti gyvenimo išbandymus. Knyga jau išversta daugiau nei į 40 kalbų, o autorius tarsi roko žvaigždė turi keleriems metams į priekį suplanuotus knygos pristatymo turus.

Vieni J. B. Petersono knygą „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“ laiko gyvenimo vadovu, kiti negailestingai ją kritikuoja, tačiau akivaizdu, kad ši knyga tapo reiškiniu ir abejingų nepalieka. Kur slypi jos paslaptis, dabar jau galima išsiaiškinti į rankas paėmus ir lietuvišką leidimą.

Knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ – vieno įtakingiausių šių dienų mąstytojų atsakymas į tai, koks turėtų būti prasmingas, visavertis gyvenimas, ir svarbiausia – ką kiekvienam iš mūsų reikėtų daryti, kad tai pasiektume. Pasaulis nuolat keičiasi, yra nenuspėjamas ir dažnai nesaugus, griūva šeimos, politinė santvarka, švietimo sistema nebetenka pasitikėjimo. Tai, kas buvo saugu ir patikima, darosi pavojinga ir miglota. Kaip rasti atramą? Kaip išlaikyti tvirtą vertybinį stuburą? Kaip atskirti, kas bloga, o kas – gera, ir kaip reikėtų elgtis didžiuliu tempu kintančiame pasaulyje?

J. B. Petersonas šioje knygoje suteikia galimybę chaoso kupiname, nenuspėjamame ir nepatikimame kasdieniame gyvenime atsiremti į pačius save. Svarbiausia – laikytis 12 taisyklių, pagrįstų mokslo atradimais, sveiku protu ir žmonijos sukaupta gyvenimo patirtimi. Šioje knygoje – drausmė, laisvė, nuotykiai ir atsakomybė, pasaulio išmintis, išgryninta ir suvesta į 12 praktiškų ir išmintingų taisyklių, 12 priešnuodžių, skirtų kiekvienam protingam šiuolaikinio pasaulio gyventojui, norinčiam išsivaduoti iš aplink tvyrančio chaoso.

Nors ši knyga kartais apibūdinama kaip saviugdos knyga, tačiau jos tikrai negalime vadinti viena iš daugelio tokio tipo knygų. Gyvenimas yra tragiškas, ir gyvenimo tikslas nėra būti laimingam, mes visi galime pavirsti pabaisomis, teigia provokuoti mėgstantis knygos autorius. Tai vargiai galima pavadinti daugelio saviugdos knygų pagrindu, tačiau šie teiginiai nesustabdo milijonų žmonių noro atsiversti šią knygą. Ne, J. Petersonas nėra gniuždantis ir vilties nepaliekantis pesimistas, tiesiog jis nekuria iliuzijos, kad gyvenimas – vien lengvas pasivaikščiojimas, autorius knygoje padeda surasti atramas sudėtingoje kasdienybėje.

Apie tai, kas vyksta sparnuočių galvose

Jennifer Ackerman „Genialieji paukščiai“. Vilnius: „Kitos knygos“. Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius. Už pastabas leidykla dėkoja gamtininkui Almantui Kulbiui. Dizainerė – Lina Sasnauskaitė.

Frazę „paukščio smegenys“ dažniausiai vartojame norėdami nusakyti kieno nors kvailumą. Tačiau jau 30 metų apie gamtą rašanti autorė Jennifer Ackerman šiam mūsų įpročiui griežtai paprieštarautų – plunksnuočiai gali būti visokie, bet tik ne kvaili. Knygoje „Genialieji paukščiai“ J. Ackerman gilinasi į pažangiausių pasaulio laboratorijų atliktus tyrimus apie neįtikėtinus paukščių suvokimo gebėjimus. Mokslo atradimai stulbina – kai kurios paukščių rūšys tam tikrais proto gebėjimais lenkia primatus ir netgi žmones.

Knygoje „Genialieji paukščiai“ J. Ackerman atskleidžia: atlikus paukščių smegenų tyrimus ir begalę stebėjimų buvo atrasta, kad įrankių naudojimas yra tik viena iš daugelio sričių, kur paukščiai parodo savo išmonę. Jie mokosi, pritaiko naujoves, sprendžia techninius iššūkius ir įgytas žinias perduoda kitiems paukščiams. Tai – įgyti gebėjimai, kurių prieš kelis dešimtmečius sparnuočiai neturėjo.

Pavyzdžiui, varnos asociatyviai mąsto, atsimena joms nepatinkančių žmonių veidus ir šią informaciją perduoda savo bičiulėms. Taigi nieko neįtariantis žmogus gali net keliems dešimtmečiams tapti varnų priešu. Šarkos atpažįsta savo atspindžius. Kėkštai demonstruoja empatiją kitiems kėkštams ir geba gedėti.

Kitas įdomus pavyzdys: 2014 m. laukinius paukščius tyrinėjantis mokslininkas Alexas Tayloras sukūrė aštuonių žingsnių galvosūkį, kurį išspręsti davė Naujosios Kaledonijos varnai vardu 007. Galvosūkis skatino atrasti įvairių gudrybių ir įrankių ir panaudoti įgytas žinias tolimesnių jo dalių sprendimams. Tyrime dalyvavusi varna anksčiau buvo susidūrusi su atskiromis užduoties dalimis, tačiau niekada jų neatliko kartu nustatyta tvarka. Vis dėlto net ir be išankstinio pasiruošimo 007 užtikrintai išsprendė užduotį per dvi su puse minutės. Tyrimo rezultatai nustebino ne tik tuo, kaip greitai ji buvo įvykdyta, bet ir dėl varnos supratimo, kad vienas įrankis gali būti naudojamas sukurti kitam. Anksčiau buvo manoma, kad šį įgūdį turi tik žmonės ir beždžionės.

Šioje knygoje autorė atskleidžia priežastis, nulėmusias tokį paukščių protingumą ir tai, kaip jie sėkmingai prisitaikė Žemėje. Kiekviename skyriuje rašoma apie neįprastų gebėjimų ir įgūdžių turinčius paukščius, galinčius adaptuotis ir gaudytis erdvėje, netgi daryti išradimus.

„Paukščius pasirinkau dėl itin paprastos priežasties: esama puikių istorijų, atskleidžiančių, kas vyksta įvairias problemas sprendžiančių paukščių galvose. Šios mūsų stebimos ir interpretuojamos sparnuočių istorijos padeda geriau suvokti ir žmogiškojo mąstymo ypatumus. Paukščių elgsenos tyrimai išplečia mūsų suvokimo, ką reiškia būti protingam ar genialiam, horizontus,“ – rašo autorė.

Jennifer Ackerman (g. 1959 m.) apie mokslinius gamtos ir žmogaus tyrimus rašo jau kelis dešimtmečius. Ji yra septynių knygų autorė, tarp jų „Apči! Nepaprastas paprasto jūsų peršalimo gyvenimas“ (Ah-Choo!: The Uncommon Life of Your Common Cold, Twelve Press, 2010), „Atsitiktinumas lemties namuose. Gamtos istorija apie paveldimumą“ (Chance in the House of Fate: A Natural History of Heredity, Houghton Mifflin, 2001) ir kt.

Ji bendradarbiauja žurnaluose „Scientific American“, „National Geographic Magazine“, dienraštyje „The New York Times“ ir publikuoja straipsnius daugybėje kitų leidinių. J. Ackerman yra gavusi apdovanojimų ir laimėjusi įvairių stažuočių, stipendijų, pavyzdžiui, NEA negrožinės literatūros, Buntingo instituto stažuotė ir Alfredo P. Sloano fondo stipendija. Jos straipsniai ir esė atrinkti į ne vieną geriausių tekstų apie gamtą antologiją. Siedama mokslinį pažinimą su vaizduotės galia J. Ackerman pateikia ir paaiškina naujausius mokslo laimėjimus.

Žvilgsnis į šiuolaikinį Lietuvos teatrą naujoje knygoje

„Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“. Sudarytojos – Ramunė Marcinkevičiūtė ir Ramunė Balevičiūtė. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Anglų kalba parašyta knyga „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“ skirta naujausiai Lietuvos teatro istorijai ir šiandienai. Čia, remiantis skirtingais požiūriais ir nuomonėmis, pristatomi Lietuvos teatro kūrėjai ir reiškiniai, pasakojama apie pripažintus režisūros meno meistrus, kurie suformavo autorinio (auteur) teatro fenomeną Lietuvoje, ir aptariamos jaunų teatro menininkų bei kolektyvų strateginės naujovės, šiuolaikinio scenos meno pokyčiai. Šiandieninis Lietuvos teatras knygoje suvokiamas kaip interaktyvus gyvas asmenybių ir įvykių tinklas, įtraukiantis pačius įvairiausius estetinius, kultūrinius, istorinius, ideologinius diskursus.

Knyga susideda iš dviejų dalių. Pirmąją knygos dalį sudaro įžanga, kurioje apžvelgiama XX–XXI a. sandūros teatro padėtis, ir šeši skyriai, skirti šešiems žinomiems teatro režisieriams ir jų kūrybai: tai Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas ir Yana Ross. Antrosios dalies įžangoje aptariamos pastarojo dešimtmečio tendencijos, sietinos su Lietuvos teatre įvykusia kartų kaita, scenos menų formų raiškos pokyčiais. Toliau antrojoje dalyje pristatomi keturi šiuolaikinių scenos menų reiškiniai: jaunų Lietuvos teatro menininkų kūryba, naujoji drama, šiuolaikinio šokio teatras ir teatro vaikams bei jaunimui tendencijos.

Straipsnių autoriai yra pripažinti skirtingų kartų teatro kritikai, istorikai ir tyrėjai dr. Ramunė Balevičiūtė, Alma Braškytė, dr. Goda Dapšytė, Ingrida Gerbutavičiūtė, Vaidas Jauniškis, Audronis Liuga, dr. Ramunė Marcinkevičiūtė, dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Daiva Šabasevičienė, dr. Rasa Vasinauskaitė. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, o režisierių kūrybos apžvalgas papildo spektaklius pristatanti vaizdo medžiaga, patogiai pasiekiama išmaniaisiais įrenginiais.

Pasirodys knyga apie prezidentę D. Grybauskaitę

Daiva Ulbinaitė „Nustokim krūpčiot“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m.

Leidyklos „Tyto alba“ parengta Daivos Ulbinaitės knyga „Nustokim krūpčiot“ apie kadenciją baigiančią Prezidentę Dalią Grybauskaitę sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Knygai dar nepasirodžius, pirminis jos 5000 egzempliorių tiražas jau rezervuotas. Šiuo metu leidykla svarso pakartotinio tiražo dydį.

Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir nepagrįstų spekuliacijų dėl knygos finansavimo ir įtakos rinkimams. Leidykla „Tyto alba“ patikina, kad šios knygos leidybos niekas finansiškai neremia. Su knygos autore leidykla pasirašė standartinę sutartį, kuri sudaroma su kiekvienu leidyklos autoriumi.

Nuogąstavimai, kad knyga apie kadenciją baigiančią Prezidentę D. Grybauskaitę turės įtakos Prezidento rinkimams taip pat nepagrįsti. Vos tik pasirodžius žiniai apie knygą, buvo skelbiama, kad prekyboje ji pasirodys jau po rinkimų – nuo gegužės 30 dienos.

Idėja parašyti knygą apie D. Grybauskaitę leidykloje „Tyto alba“ buvo svarstoma jau daugiau nei dešimtmetį. Leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė pasakoja, kad D. Grybauskaitę rašyti tokią knygą ėmė kalbinti dar 2006 metais, kai ji ėjo Europos Sąjungos komisarės pareigas.

„Jau vėliau, per kiekvieną Vilniaus knygų mugę, kurios globėja Prezidentė buvo abi kadencijas, leidykla vis primindavo, kad norėtume išleisti knygą apie D. Grybauskaitės politikos ir gyvenimo patirtis. Prezidentė kartodavo, kad dar ne laikas, o antrai kadencijai einant į pabaigą, jau buvo sakoma, kad tokia knyga gal ir galėtų būti. Juolab, kad kai kurie svarbūs dalykai negalėjo būti viešinami jai einant pareigas, o pasibaigus kadencijai jie galėtų būti įdomūs plačiajai visuomenei“, – sako leidyklos „Tyto alba“ vadovė.

Paskutiniais kadencijos metais idėja, kad visuomenei reikėtų detaliau papasakoti, kas svarbaus valstybėje vyko 2009–2019 metais, kilo ir prezidentės komandai. Leidyklos nuomone, natūralu, kad šią knygą parašė prezidentės komandos narė – Spaudos tarnybos vadovė ir vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais Daiva Ulbinaitė. Tik žmogus, savo akimis matęs ekstremalias situacijas, lemtingus sprendimus, gali patikimai papasakoti, koks buvo tas dešimtmetis, ir atskleisti asmenybę.

„Norėjome, kad knyga būtų ir apie kasdieninį prezidentės darbą, gyvenimą, o kas gali geriau pažinti asmenį, jeigu ne tas, kuris drauge perėjo ugnį ir vandenį“, – teigia L. Varanavičienė.

Žiaurus ir negailestingas karas Afganistane

Mindaugas Milinis „Afganistano mėsmalė 1979–1989“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m.

Leidykla „Briedis“ pristato Mindaugo Milinio knygą „Afganistano mėsmalė 1979–1989“. Prieš 40 metų, 1979 m. gruodį, Sovietų Sąjunga, norėdama paremti marionetinį režimą, įvedė savo karius į Afganistaną. Iš pradžių planuota, kad karinė operacija prieš opoziciją truks kelis mėnesius, tačiau sovietai ten įklimpo ištisam dešimtmečiui.

Žiaurus ir negailestingas karas per tuos metus nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Per šį karą sovietų pusėje kovojo beveik 5 tūkstančiai jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai – suluošinti fiziškai.

Knygoje pateikta kelios dešimtys vaikinų, dalyvavusių tame kare, ir motinų, kurių sūnūs žuvo Afganistane, pasakojimų. Dalis buvo sudėta į 2009 m. išleistą prisiminimų knygą „Afganistano kariai“.

Autorius sako, kad grįžti prie šios temos jį privertė Lietuvoje užaugusi nauja karta, kuri nėra nieko girdėjusi apie šį konfliktą, bei kaimyninėje valstybėje vyraujanti politinė šizofrenija ir regresas. Pasak M. Milinio, Rusijoje stebimas keistas reiškinys, kurį jis vadina „visu greičiu atgal į praeitį“. Šlovinama sovietinė santvarka, dievinami sovietiniai budeliai, aukštinami nusikaltimai žmogiškumui, smerkiama Vakarų civilizacija. Kartu propaguojama stačiatikybė, plėtojamas kazokų, kuriuos naikino bolševikai, judėjimas, caras Nikolajus II, kurį su šeima nužudė tie patys bolševikai, tų pačių bolševikų palikuonių paskelbtas šventuoju.

„Dėsninga, kad, vyraujant tokiai politikai, Rusijoje pasigirsta kalbų, jog sovietai į Afganistaną įžygiavo „su vietos valdžios žinia“, žmonių nežudė, ištisų kišlakų ir didesnių infrastruktūros objektų nenaikino. Vykdė išimtinai taikdarišką ir humanitarinę funkciją – saugojo kelius, lydėjo automobilių kolonas ir „užtikrino sąlygas taikiam šalies vystymuisi“. Na, jei ir sunaikino kelis narkotikų tiekimo karavanus, sudegino aguonų plantacijas, tai tik dėl to, kad užkirstų kelią narkotikų plitimui“, – sako M. Milinis.

Kalbomis neapsiribojama. Aukščiausiu lygiu Rusijoje peržiūrima ir koreguojama istorija pagal šių dienų aktualijas. 1989 m. tuometės Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų taryba pasmerkė invaziją į Afganistaną. Tačiau dabartinės Rusijos Federacijos Dūma ruošiasi paskelbti, kad sovietų invazija į gretimą šalį „atitiko tarptautinės teisės normas“.

„Kurgi ne. Juk tokia pati taktika, kuri buvo naudojama Afganistane, buvo naudota ir Rytų Ukrainoje, ir Kryme, ir Sirijoje. Neaišku, kuriai šaliai priklausantys ginkluoti asmenys be skiriamųjų ženklų pasirodo tai vienoje, tai kitoje šalyje. Operacijai nepavykus, jų galima išsižadėti, o pasiekus pergalę – karius paskelbti didvyriais“, – aiškina knygos autorius.

Šiame kontekste autentiški tame kare dalyvavusiųjų pasakojimai įgyja kur kas didesnę prasmę. Tie vyrai neturi ko slėpti. Jie pasakoja tai, ką matė, ką patyrė, o jų prisiminimuose atskleidžiamas visai kitas paveikslas, nei pageidautų oficialioji Rusijos valdžia.

Be to, ir Lietuvoje užaugo bei subrendo nauja karta, kuri nėra girdėjusi apie karą Afganistane.

Romanas apie viltį, kuri pergyvena didžiausius išbandymus

Alyson Richman „Prarasta žmona“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. Meno redaktorė – Ilona Kukenytė.

„Prarasta žmona“ – neužmirštama istorija apie meilę, kurios negali įveikti nei laikas, nei žiauriausi išbandymai. Apie neįtikėtinus ir vis dėlto tikrus žmonių likimus. Apie ypatingą ištvermę, kurios padedami žmonės gali iškęsti neįsivaizduojamus baisumus. Apie tai, kad laimė yra tokia trapi ir trunka taip trumpai – tačiau viltis neblėsta visą gyvenimą.

Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenka užaugo apsupta gražių daiktų ir mylinčios šeimos. Nenuostabu, jog mergina pasuko į dailės studijas. Turtingas ir gražus gyvenimas, švelniai mylintys tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas – regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta. Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Jaunavedžių džiaugsmui nebuvo ribų – atrodė, kad gyvenimas nušvito gražiausiomis spalvomis. Tačiau karas išskyrė Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą…

Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.

Alyson Richman – amerikiečių rašytoja ir tapytoja, penkių bestseleriais tapusių romanų autorė. Jos knygos išverstos į 20 kalbų, o garsiausias jos romanas – tikrais faktais paremtas „Prarasta žmona“, pagal kurį šiuo metu statomas filmas.

Intriguojanti kelionė į meno pasaulį

Hannah Rothschild „Meilės neįmanomybė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė.

Vieno žymiausių XVIII amžiaus prancūzų tapytojų Antoineʼo Watteau paveikslas „Meilės neįmanomybė“ po šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione! Sensacija sukrečia meno pasaulį! Jo trokšta visi – šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, pasakiškai turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir kiti. Visi jie siekia garbės tapti šio staiga atgauto šedevro savininkais. Tačiau „Meilės neįmanomybė“ turi savo istoriją.

Paveikslo atradėja – kukli virėja Anė, mėginanti Londone išgydyti sudaužytą savo širdį ir ieškanti laimės. Bet vietoje jos sendaikčių krautuvėlėje ji randa apdulkėjusį paveiksliuką, kuris turėjo tapti dovana draugui. Bandydama išsiaiškinti, kas yra paveikslo autorius, ji negalėjo nė įsivaizduoti, į kokią istoriją ją įvels šis rokoko šedevras, kokia stulbinančiai turtinga jo praeitis ir ko griebsis daugybė žmonių, norėdami šį kūrinį turėti. Jis įvelia Anę į tamsiausių Europos istorijos paslapčių labirintus, tačiau drauge grąžina jai meilės galimybę.

Tai snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis, tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad negali atsitraukti.

Hannah Rotschild – dokumentinių filmų kūrėja, scenarijų autorė, Londono Nacionalinės galerijos ir Tate galerijos globėja. 2018 m. ji buvo apdovanota Britų Imperijos Ordinu už nuopelnus menui. Aristokratė, skaičiusi paskaitas apie dailę ir literatūrą Getty institute bei Karališkojoje akademijoje, apie meno pasaulį žino ne iš nuogirdų. Todėl jos pirmajame romane „Meilės neįmanomybė“ gausu ne tik intrigų, sandorių ir aukcionų aprašymų, bet ir ekspertinių žinių apie tapybos istoriją. Ir visgi tai – pirmiausia romanas apie meile nusivylusios merginos ir apie pasaulinio garso paveikslo likimus.

Kaip suspėti laiku suprasti ir išspręsti vaiko problemas? 

Vilma Mažeikienė „Kai augti sunku“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m.

Knygos autorė – Klaipėdoje gyvenanti ir dirbanti psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė. Pastaruoju metu daugiau dirba su sunkiais paaugliais, turinčiais elgesio bei emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą.1994 m. Klaipėdos universtitete ji baigė pedagoginės psichologijos studijas ir įgijo psichologijos magistro laipsnį, o 2002 m., baigusi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą, įgijo psichoterapeuto kvalifikaciją. Jau 25 metus sėkmingai dirba psichologe-psichoterapeute, konsultuoja vaikus, paauglius bei jų tėvus įvairiais psichologiniais auklėjimo klausimais.

Knygos autorė sako, kad šioje knygoje norėjo parodyti, kokia didelė šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, kaip svarbu laiku išgirsti ir suprasti savo vaiko bėdas.

„Vaikystėje ir paauglystėje norėjau vieno – būti tėvų mylima, pastebėta, pripažinta, gerbiama. Bet šeimoje, kurioje augau, negalėjau to gauti – tėtis nuolat girtavo, o mama daug dirbo. Ji visad būdavo pikta ir pavargusi nuo savo rūpesčių. Mums, vaikams, jai neužteko nei laiko, nei dvasinių, fizinių jėgų.

Savo namuose jaučiausi niekam neįdomi ir nereikalinga ir nesupratau – kodėl? už ką? Taigi rašiau šią knygą žinodama iš asmeninės patirties, kaip jaučiasi vaikas ir paauglys, kurio nuomonės tėvai nepaiso ir negerbia, ant kurio nuolat šaukiama, kuris baudžiamas už menkiausią prasižengimą ir dėl visų šeimoje kylančių suaugusiųjų konfliktų bei nesėkmių kaltina save, jausdamasis nusivylęs, sutrikęs, bejėgis. Dėl to vaikui kyla įvairių psichologinių problemų. Mylėkit. Mylėkit dabar, kol vaikas šalia, kol jis laukia“, –teigia knygos „Kau augti sunku“ autorė V. Mažeikienė.

Žmogžudystės, panika ir bjaurios darganos

Stuart MacBride „Šaltas granitas“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Vertė Vidas Morkūnas.

Leidykla „Briedis“ pristato Detektyvų serijos naujieną – Stuarto MacBride‘o detektyvą „Šaltas granitas“. Žmogžudystės, panika ir bjaurios darganos – tokia yra Aberdyno žiema!

Metus gydęsis kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus į darbą grįžta pačią netinkamiausią dieną, blogesnės nė nesugalvosi. Griovyje randamas seniai nužudyto ir išniekinto keturmečio Deivido Rydo kūnelis. Ir čia tik pirmoji auka. Granitinį miestą šiurpina serijinis žudikas, o žiniasklaidai reikia sensacijos…

Morgas jau perpildytas, bet vaikai ir toliau dingsta. Nejaugi aukų bus ir daugiau? Laiko spaudžiamas Loganas suvokia: jį patį nuo pražūties skiria tik vienas neatsargus žingsnis!

Jaudinantis pasakojimas apie vienatvę ir kitus žmogiškus demonus

Anne Griffin „Kai viskas pasakyta“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Meno redaktorė – Ilona Kukenytė.

„Kai viskas pasakyta“ – stiprus pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą. Tai ir meilės, ir neapykantos, ir išdavystės, ir atleidimo istorija, kurią skaitydami girdime airišką akcentą. Morisas Henigenas – melancholiškas ir šelmiškas, kaip visi airiai, jis sugriebia jūsų širdį pačiais pirmais žodžiais ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Sukrečiančios pabaigos.

Tikriausiai šiam romanui neįmanoma atsispirti dėl pasakotojo – Moriso Henigeno, išdidaus 84 metų airio. Tai žmogus, nugyvenęs ilgą ir garbingą gyvenimą. Gyvenimą, vertą istorijos. Jis sėdi prie baro viešbutyje, vienas kaip visuomet. Šis vakaras ypatingas. Šiandien Morisas turi tikslą ir planą. Bet pirmiausia mes turime išgirsti jo istoriją.

Prisėskite šalia.

Šį vakarą Morisas penkis kartus pakels savąjį stiklą už žmones, kurie jo gyvenime buvo svarbiausi. Penki tostai – penkios istorijos apie laimę, kuri taip ir liko neišsakyta, apie netektis, apie kerštą ir neapykantą, visą gyvenimą rusenusią po pelenais, apie meilę, apie ištikimybę. Apie godumą, turtą ir atleidimą.

Moriso Henigeno gyvenimas buvo ilgas ir turiningas. Tai gyvenimas stipraus vyro, mokėjusio mylėti ir neapkęsti, gailėtis ir valdyti, iškęsti vargą ir nepriteklius. Nemokėjo jis tik vieno – kalbėti apie tai, ką jaučia, bet šiandien jo žodžiai liete liejasi.

Anne Griffin – airių rašytoja, gyvenanti Dubline. Jos apsakymai buvo įvertinti Johno McGaherno literatūros premija, o pirmasis romanas „Kai viskas pasakyta“ iškart tapo bestseleriu Airijoje. Jis jau išverstas į devynias kalbas ir jo populiarumas tik didėja.

Kristijono Donelaičio „Raštai“

Kristijonas Donelaitis „Raštai“. T. II. Poetiniai tekstai: „Metų“ eilutės ir žodžių junginiai. „Metų“ fragmentas. „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“. Pasakėčios. Eilėraščiai. Kiti eiliavimai: dokumentiniai ir kritiniai leidimai, vertimai. Sudarė Mikas Vaicekauskas, dokumentinį tekstą parengė Mikas Vaicekauskas, kritinį tekstą parengė Daiva Krištopaitienė ir Mikas Vaicekauskas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019 m.

Kristijono Donelaičio „Raštų“ t. 2 publikuojami poetinių tekstų – „Metų“ eilučių ir žodžių junginių, „Metų“ fragmento „Forsetzung“, „Pričkaus pasakos apie lietuvišką svodbą“, šešių pasakėčių („Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“), trijų vokiškų eilėraščių („[Ihr Schatten schneller Zeit]“, „[Der Gott der Finsterniß]“, „[Unschuld sey mein ganzes Leben]“) ir kitų eiliavimų – dokumentiniai ir kritiniai leidimai, eilėraščių vertimai.

Dokumentinių leidimų tikslas – pateikti dokumentiškai tikslius (paraidinius diplomatinius), skaitmeninėmis priemonėmis parengtus ir šiuolaikiniais senųjų grafemų analogais perteiktus poetinių tekstų perrašus. Kritinių leidimų tikslas – pateikti skaitmeninėmis priemonėmis parengtus ir šiuolaikinėmis grafinėmis priemonėmis perteiktus kritinius (tekstologinės analizės metodais nustatytus ir argumentuotus, į definityvią redakciją pretenduojančius) poetinių tekstų leidimus literatūrinių tyrimų, sklaidos ir visuotinei kultūrinei vartosenai skirtų versijų tikslais. Dokumentiniais ir kritiniais leidimais Donelaičio poetiniai tekstai skelbiami kaip ypatingos nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kultūros paveldas.

Knygą sudaro įvadinė ir publikacijų dalys. Įvadinėje dalyje spausdinamas įvadas, santrumpų sąrašai, šaltinių ir literatūros sąrašas, publikacijų dalyje – dokumentiniai ir kritiniai poetinių tekstų leidimai. Įvade pateikiamas rankraštinių ir spausdintų šaltinių išoriniais ir vidiniais aprašai, tekstų kalba ir rašyba (rašyba, skyryba, kirčiavimas, fonetika, morfologija, sintaksė, leksika), veikalų ir rankraščių istorija, pagrindinių poetinių tekstų leidimų (kritinių, dokumentinių, fotografuotinių ir populiariųjų) charakteristika ir tekstų rengimo principai.

Dokumentiniai perrašai ir kritiniai tekstai šiame leidime teikiami priešpriešiniuose atvarto puslapiuose. Dokumentinių perrašų pagrindiniame lauke teikiama: rankraštinių šaltinių – vėliausio autorinių taisymų sluoksnio suformuotas užrašo pavidalas, spausdintų šaltinių – autoriaus arba kitų rengėjų suformuotas užrašo pavidalas. Su dokumentiniais perrašais teikiami šaltinių aparatai (užrašų ypatybių, taisymų, išskaitymo problemų, nuorašų skirtumų, rinkimo klaidų, fragmentų panaudojimo „Metų“ tekste nuorodos, kitų dokumentinių tų pačių šaltinių publikacijų skirtumai). Kritinių tekstų pagrindiniame lauke – definityvios transliteruotų ir transkribuotų tekstų redakcijos. Su kritiniais tekstais teikiami tekstų istorijos ir skaitymų pagrindimų aparatai (kitų šaltinių skirtumai, kritinių leidimų redakcijų alternatyvos).

Naujojo Kristijono Donelaičio „Raštų“ leidimo adresatu numatoma filologų bendruomenė – tekstologai, lingvistai, literatūrologai, literatūros istorikai, redaktoriai, taip pat ir kultūros istorikai. Poetiniai tekstai publikuojami taip, kad jie atlieptų įvairius filologinius poreikius.