Brazdžionio ir Juškaičio laiškai – ne tik apie poeziją

Pixabay.com nuotrauka

Sonatos Šulcės recenzija originaliu pavadinimu „Ne tik apie poeziją“ perpublikuojama iš antrojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“numerio.

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis: Laiškai, 1982–2002, parengė ir komentarus parašė Jonas Juškaitis, Vilnius: Homo liber, 2018, 272 p., iliustr., 300 egz. Dailininkas Kristijonas Šaknys. 

Dviejų poetų, Bernardo Brazdžionio ir Jono Juškaičio, susirašinėjimas užsimezgė 1982 m. liepą. Juškaitis, sužinojęs Kalifornijoje įsikūrusio Brazdžionio adresą, pastarajam išsiuntė savo eilėraščių rinkinį Tolimos dainos. Taip prasidėjo ir laikui bėgant tvirtėjo dviejų skirtingose pasaulio vietose gyvenančių poetų bendrystė. Knygoje publikuojamuose laiškuose atsiskleidžia šios draugystės dinamika, išryškėja poetams svarbios pokalbių temos, asmeninės savybės, požiūriai į literatūrinius ir politinius procesus. Galiausiai šių dviejų poetų susirašinėjimai savitai atveria laikotarpį, kai Lietuva pradėjo vaduotis iš Sovietų Sąjungos gniaužtų ir paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.

Vis dėlto analizuoti laiškus – keblus reikalas, nes nepaliaujamai ieškoma tinkamo rakto, padedančio perprasti ir atrakinti laiškų turinį. Be šito rizikuojama tekstą perskaityti tiesmukai ar vien iš šiandienos mąstymo/matymo pozicijų. O dargi visai neblogai būtų apčiuopti susirašinėjimų emociją, nuotaikas ar tai, kas nutylima, nuspėjama. Taigi iš pažiūros ne viskas taip jau paprasta.

Vienas tokių raktų, padedančių skaityti susirašinėjimus – poetų tarpusavio santykio supratimas. Pirmuoju laišku Brazdžionis į Juškaitį kreipiasi „mielas nepažįstamas kolega“ (p. 13). Dar kelerius metus susirašinėjimai prasideda ir užsibaigia panašiais santūriais kreipiniais: tolimas kolega, kolegiškai, malonus kolega.

Tuo tarpu Juškaitis gerokai emocingesnis, pagarbesnis, nuolankesnis. Laiškai pradedami ir baigiami „didžiai gerbiamas brangus poete“, „gerbiamasis“, „didžiai nuoširdžiai gerbiamas“, „su širdingiausias sveikinimais“. Tai nieko stebėtina, nes abu juos skiria ne tik atstumas, bet amžius ir statusas. Užsimezgus susirašinėjimui, Brazdžioniui buvo 75-eri, o Juškaičiui – 52-eji.

Dar svarbesnis aspektas yra Brazdžionio tarpukariu įgytas pripažinimas. 1931 m. Kaune audringą reakciją sukėlė trečiasis poeto eilėraščių rinkinys Amžinas žydas. Praėjus metams teigiamai įvertinta knyga Krintančios žvaigždės, o 1936 m. Ženklai ir stebuklai pelnė Sakalo leidyklos premiją. Tai buvo tik pradžia, nes 1939 m. dar palankiau priimtas eilėraščių rinkinys Kunigaikščių miestas, pelnęs jaunam poetui Valstybinę premiją. Vokiečių okupacijos metais Brazdžionis išleido dar tris eilėraščių rinkinius – Šaukiu aš tautą (1941), Iš sudužusio laivo (1943), Per pasaulį keliauja žmogus (1943) ir imtas laikyti tautos šaukliu, patriotiškumo, senųjų tradicijų puoselėtoju, poetinis balsas lygintas su Maironio kūryba.

Lemtingais 1944 m. Brazdžionis kartu su kitais karo pabėgėliais atsiduria Vokietijos DP stovyklose, 1949 m. persikelia į JAV, redaguoja Lietuvių enciklopediją, dirba kūrybinį darbą. Sovietmečiu Lietuvoje jo asmuo ir kūryba laikomi nepriimtini. Vis dėlto Juškaitis dar augo skaitydamas ir itin vertindamas Brazdžionio poeziją. Ne ką mažiau Juškaitis žavėjosi vaikams rašiusiu Vyte Nemunėliu, kuris, kaip vėliau išsiaiškino, buvo Brazdžionio slapyvardis.

Gyvendamas Lietuvoje ir kurdamas sovietinės ideologijos sąlygomis, Juškaitis nuo literatūrinio gyvenimo procesų laikėsi kiek įmanoma atokiau. Pirmąjį eilė­raščių rinkinį Ir aušros, ir žaros išleido 1962 m. Taigi netrukus abu poetai lengvai randa tai, kas juos suartina: ilgesys tarpukario Lietuvai, žavėjimasis panašia literatūrine mintimi ir kūrėjais, nepakantumas sovietinei sistemai ir, kas ne mažiau svarbu, abiem poetams bendra krikščioniškoji tradicija poezijos kūriniuose. Apskritai poezija yra ta gija, kuri tęsiasi per visus laiškus ir nustelbia kitus įvykius. Jeigu šie aptariami, tai įprastai daroma literatūros lauko kontekste.

Skaitant įdomu stebėti, kaip keičiasi laiškai, atsiranda dinamika. Jeigu pirmieji kelerių metų susirašinėjimai yra apsikeitimai maloniomis frazėmis, bandymai ieškoti praeities saitų, prisiminimų nuotrupos, artimų vietovių, žmonių ir poezijos kūrinių, toliau paliečiama daugiau tuometinio gyvenimo aktualijų. Taip nutinka todėl, kad, pirma, užsimezga išties artimi santykiai. 1988 m. spalio 20 d. laišką Brazdžionis pradeda taip: „Brangus bičiuli, jaučiu, kad man tampate vis artimesnis ir savesnis, kuriuo galiu pasitikėti kaip niekuo kitu tenajos“ (p. 97). Antra, prasidėjus Sąjūdžiui, susirašinėjimai tampa atviresni, drąsiau ir aštriau reiškiama nuomonė, atsiranda sparčiai besiklostančių įvykių vertinimai. Kaip 1989 m. kovą rašė Juškaitis, „gyventi nepaprastai įdomu, spauda įdomi, visa Lietuva tikrai nubudo“ (p. 130). Iš Lietuvos gaunami laiškai Brazdžioniui užpildo informacijos ir naujienų stygių ir padeda perprasti tuometines realijas, susigaudyti tarp kartais tarpusavyje prieštaraujančių laikraščių žinučių.

Jonas Juškaitis ir Bernardas Brazdžionis. Fotomontažas.

Laiškuose aptariamus literatūrinius įvykius glaustai galima apibendrinti Juškaičio žodžiais: „pas mus rašytojai vieni su kitais nesišneka, nes nesusišneka. Visi mat nori būti vieninteliai teisingi ir genialūs“ (p. 130). Ypač jautriai ir asmeniškai abu poetai reaguoja į spaudoje pasirodančius literatūrinius bandymus, vadinamąją jaunųjų kuriamą poeziją, neslepiamas Brazdžionio nusivylimas kritiką rašančiais žmonėmis (p. 159). Išraiškingas 1992 m. spalio 29 d. Brazdžionio laiškas: „Lietuvos rašytojai… žinojom, kad jie kalbėjo, darė, rašė, elgėsi taip, kaip reikalauja partijos disciplina, bet nemaniau, kad būtų tiek puolę morališkai, vieni kitus ėda, vieni ant kitų lipa, vieni kitiems pavydi, vieni kitus šmeižia…“ (p. 180).

Kartais emocijos sustiprėja, atsiveria asmeninės jausenos ir nuoskaudos. Minėtame Brazdžionio laiške toliau rašoma, kad „nuo „genijų“ šizofreniškų sapaliojimų, atrodo, tik senoji partijos geležinė cenzūros ranka tegalėtų skaitytojus apginti. Kokie caca geručiai, švaručiai buvo ano meto keturvėjininkai, palyginus su šių dienų Vilniaus pokerininkais! Ir su „poezija“ rašoma ant išeinamųjų popieriaus. Gal dėl to ir taip trūksta jo tose vietose“ (p. 181). Susirašinėjimuose atsiskleidžia tuometinės literatūrinės situacijos vertinimas. Retsykiais pasirodo kasdienio gyvenimo nuotrupų: stringa laiškų siuntimas, blokados metais trūksta popieriaus, kuro, paprasčiausių vaistų ir vitaminų, kuriuos Brazdžionis Juškaičiui siunčia paštu ar perduoda per pažįstamus asmenis. Tokie, rodos, mažmožiai įstringa ir suteikia to meto įvykių pajautimą.

Galima daug skirtingų gijų apčiuopti, tačiau platesnį Juškaičio ir Brazdžionio literatūrinių įvykių matymą palieku skaitytojų intrigai, užsimindama, kad susirašinėjimuose yra pateikiamas dar vienas Justino Marcinkevičiaus apysakos Pušis, kuri juokėsi knygos atsiradimo aplinkybių vertinimas.

Galiausiai paskutinis knygos raktas – tai nervingai galvoje kirbantis klausimas, kokia šios knygos paskirtis ir kam ji įdomi? Tuomet iš šono išgirdau klausimą, kuris viską surikiavo – kurių galų reikalingos tokios knygos? Laiškai sudomins nebūtinai Brazdžionio ir Juškaičio poezijos gerbėjus, nebūtinai besidominčius literatūros procesais ar tuos, kurie puikiai prisimena Nepriklausomybės atgavimą ir tolesnius įvykius. Knyga visai prasminga tokiems kaip aš, gimusiems Sąjūdžio metais, nes per dviejų asmenų susirašinėjimą ir jų matymą leidžia pajausti artimos, bet neprisimenamos epochos gabalėlį. O kas geriau parodo kasdienybę negu laiškai?

Taigi nors knyga pradedama sakiniu „Dviejų lietuvių poetų, Jono Juškaičio ir Bernardo Brazdžionio, gyvenusių už daugelio tūkstančių kilometrų, bet dar labiau atskirtų ideologine geležine uždanga, susirašinėjimas atveria draustos ir persekiojamos lietuvių kultūros puslapius“ (p. 5), daug labiau ji yra apie emocijas ir nuotaikas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, virsmą ir pokyčius, literatūros statuso pasikeitimą ir kitus dalykus. Vienas iš skaitymo būdų yra palikti šiandienį matymą nuošalyje ir skaityti bandant suprasti tuometinius įvykius, emocinį lauką.

Vienintelis dalykas, kuris visiškai trikdė skaitymą, tai išnašose pateikti Juškaičio laiškų komentarai. Nors iš pradžių jaučiausi dėkinga už komentarus, nes retsykiais kai ką išties paaiškino, galiausiai jie ėmė visai trukdyti. Komentarai ilgi, kartais ištęsti iki trijų ar net penkių puslapių, įtraukiantys į nereikalingus asmeniškumus. Pavyzdžiui, išnašoje, kuri tęsiasi nuo 191 iki 195 puslapio, Juškaitis emocingai aiškina, kaip vyko teisminis procesas po to, kai jis buvo įtrauktas į poezijos ir esė rinkinį Grūto parko lyrika. Šalia ir taip emocijomis prisodrintų laiškų užkraunamas dar vienas sluoksnis, kai, atvirkščiai, komentarų norėtųsi neutralių, panašiai kaip puikiai parengtuose Jerzy Giedroyćo ir Czesławo Miłoszo laiškuose.