Vatikano normos seksualiniam išnaudojimui tirti – nauja programėlė senoje operacinėje sistemoje

Susitaikinimo pamaldos vyskupų konferencjų primininkų ir vienuolijų vyresniųjų susitikime Vatikane dėl nepilnamečių apsaugos Bažnytinėje aplinkoje. EPA nuotrauka

Gegužės 9 d. paskelbtas popiežiaus Pranciškaus motu proprio „Vos estis lux mundi” („Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14)), kuriuo nustatomos naujos normos seksualinio išnaudojimo atvejams ir jų dangstymui tirti. Šios gairės – vasario pabaigoje Vatikane vykusio vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų susitikimo dėl nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos rezultatas. Naujos normos ambicingos: iki 2020 m. birželio visos vyskupijos turi sukurti informavimo sistemas, kuriomis bažnytinė vyresnybė būtų informuojama apie dvasininkų arba vienuolių padaromus seksualinius nusikaltimus ir jų dangstymą. Dar ambicingesni tyrimo terminai – 30 dienų nuo tyrimo pradžios Šventasis Sostas turi būti informuotas apie tyrimo būklę, o per 90 dienų tyrimą užbaigus medžiaga turi būti perduota Vatikanui.

Dokumentu praplėstas kanoninės (Bažnyčios teisės) seksualinio nusikaltimo sampratos turinys. Civilinėje teisėje ir iki tol kanoniškai galiojęs „pažeidžiamų suaugusiųjų“ apibrėžimas buvo taikomas protinę negalią turintiems žmonėms. Naujasis apibrėžimas nurodo, kad seksualinio smurto ar priekabiavimo aukomis gali tapti ir vienuolės, seminaristai, kandidatai į vienuolius, kiti suaugę pasauliečiai, kuriais dėl savo autoriteto gali pasinaudoti dvasininkai. Ši nuostata atspindi Vatikane vykusio susitikimo metu popiežiaus užbrėžtą kryptį – seksualinis išnaudojimas suvokiamas platesniame nei nepilnamečių kontekste. Kaip pažymi kanonų teisės specialistas Edas Condonas ir teologijos profesorius C. C. Pecknoldas, šio praplėtimo precedentas yra buvusio arkivyskupo Theodore‘o McCarricko nusikaltimai, kai jis, seminarijos vadovas, seksualiai išnaudojo seminaristus. Plačiau apie T. McCarricko bylą skaitykite čia.

Visgi, kaip pažymi E. Condonas, nors pažeidžiamųjų termino praplėtimas sveikintinas, jo pritaikymas praktikoje gali būti komplikuotas. Skirtingo sunkumo nusikaltimai turėtų susilaukti skirtingo lygio bausmių. Susidaro nepagrįstas lūkestis, kad bet kokio pobūdžio seksualinis priekabiavimo veiksmas susilauks visiško pašalinimo iš pastoracinės tarnystės. E. Condonas pateikia du pavyzdžius. Pirmas – kunigas, kuris išžaginęs pieš tai seksualinį išnaudojimą patyrusią auką, kuri pas jį kreipėsi dėl dvasinio palydėjimo, turėtų sulaukti griežčiausios bausmės, nes tai baisus nusikaltimas tiek civilinės, tiek kanoninės teisės prasme. Bet ar tokios pačios bausmės turėtų susilaukti jaunas, ką tik įšventintas kunigas, silpnumo akimirką pabučiavęs bičiulę parapijietę, jiems drauge išgėrus keletą taurių, bet iškarto susipratęs ir susilaikęs nuo bet kokio tolimesnio veiksmo. Abu atvejai yra rimti nusižengimai, turintys įtakos asmenų sieloms ir bendrajam visuomenės gėriui, abiem atvejais išnaudotieji galėtų patekti į „pažeidžiamųjų suaugusiųjų“ kategoriją, abiem atvejais turėtų būti kreipiamasi į bažnytinę hierarchiją, tačiau ar abi situacijos turėtų būti vertinamos vienodai?

EPA nuotrauka

Labai svarbus „Vos estis lux mundi” elementas yra tas, kad bausmė numatyta ne tik už seksualinį nusikaltimą, bet ir už jo dangstymą. Kaip pažymi kanonų teisės dėstytojas Kurtas Martensas, jei atsakingas už tyrimą vyskupas netinkamai vykdo numatytas procedūras, pats gali būti svarstomas dėl dangstymo. Visgi JAV vyskupai, nusivylę popiežiaus draudimu jiems priimti vietinio lygmens sprendimus likus keliems mėnesiams iki susitikimo Vatikane, abejoja šios sistemos veiksmingumu. Pasitikėjimas vyskupais JAV smarkiai kritęs ir Bažnyčios hierarchų tarpusavio atskaitomybė amerikiečiams neatrodo pakankamas saugiklis. JAV tikintieji norėtų įtraukti dvasininkų atskaitomybę pasauliečiams. Visuomenės ir religijos apžvalgininkas J. D. Flynnas, pripažindamas, kad motu proprio nuostatose minimas pasauliečių kanonistų įtraukimas į tyrimą, pabrėžia, jog patį procesą vykdo ir atsakomybę už jį prisiima tik ganytojai. Nos Šventais Tėvas pasmerkė klerikalizmą, teikdamas, kad jis įgalino seksualinį išnaudojimą, jo pakeitimai neįtraukia dvasininkų atskaitomybės pasauliečiams, teigia Flynnas. Sunku pasakyti, ar tai išspręstų problemas, bet ligšiolinė patirtis rodo, kad vyskupų tarpusavio ryšiai, kuriais buvo paremtas dangstymas, nebūtinai yra sutraukyti.

Vatikano žinovas amerikiečių žurnalistas  Johnas L. Allenas pabrėžia, kad motu prorio pateikia tik procedūrines normas, bet nesukuria naujų nusikaltimų ir bausmių apibrėžčių. Tai reiškia, kad konkrečiais atvejais, peržengus procedūrines normas, reikės taikyti jau egzistuojančią teisinę bazę. Šiuo metu plačiausiai šios procedūros apibrėžtos 2016 m. Pranciškaus dokumente „Come una madre amorevole“ (liet. „Kaip mylinti motina“) apie tai, kaip elgtis vyskupų ir kitų vyresniųjų dangstymo atvejais. Už dangstymo tyrimą yra atsakingi skirtingi Vatikano departamentai.

Pasirodžius dokumentui „Vos estis lux mundi“ Maltos arkivyskupas Charlesas Scicluna, atsakingas už seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimą Vatikane, sakė neturintis duomenų, kiek vyskupų jau buvo tiriami remiantis minėtu 2016 m. dokumentu. Taigi J. Allenas pažymi, kad tikroji problema yra ne tribunolo, kuris užsiimtų tyrimu, nebuvimas. Pagrindinis klausimas toks – kodėl už šį darbą atsakingi Vatikano departamentai nevykdo savo pareigų? Galbūt tai žmonių skaičiaus, tinkamo paruošimo ar kitų išteklių stoka, kurią galima nesunkiai pašalinti? O gal už šio nefunkciškumo slepiasi kas nors giliau? J. Allenas naujas Vatikano normas lygina su nauja išmaniąja programėle, suprogramuota senai pakrikusiai operacinei sistemai. Kad ir kokia puiki naujoji programėlė būtų, jei operacinė sistema negali jos palaikyti, neišvengiami trukdžiai, problemos, gal net perdegimas.

Seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje auka sako vyskupams liudijimą. Susitikimas Vatikane dėl nepilnamečių apsaugos Bažnytinėje aplinkoje. 2018 m. vasaris. EPA nuotrauka

Vasarį Vatikane vykęs susitikimas buvo ne tiek procedūrinis svarstymas, kiek rekolekcijos, kuriose siekta sujautrinti vyskupų širdis per seksualinio išnaudojimo aukų liudijimus. Gal popiežius tikisi, kad tai operacinę sistemą galėtų pataisyti?

Kad ir kaip būtų, svarbu prisiminti, kad dar prieš vasario susitikimą popiežius prašė mažinti šiam susitikimui skirtus lūkesčius. Popiežius nežadėjo sukurti išbaigto mechanizmo, bet suteikti gaires vyskupams, kaip tinkamai atlikti savo pareigas. Taigi iš vienos pusės siekiama decentralizacijos, kad vyskupai prisiimtų kuo daugiau atsakomybės vietoje, iš kitos lieka daug procedūrinių neaiškumų, kaip Vatikano normas įvykdyti. Vis dar lieka klausimas, ar visos vyskupijos turi specialistų, sugebančių įgyvendinti teisinę bazę vietoje. Vis dar laukiama motu proprio išaiškinimo, galbūt jis sudės reikalingus taškus ant i.

Bet kokiu atveju dokumento pasirodymas yra didelis ir sveikintinas Vatikano žingsnis. Matome rimtą pasiryžimą pasaulio mastu išrauti seksualinį išnaudojimą ir jo dangstymą Bažnyčioje. Visgi net ir geriausiai suplanuota teisinė sistema (nors panašu, kad kol kas ji nėra išbaigta) gali būti sugadinta ją vykdančių žmonių. Verta prisiminti popiežiaus emerito Benedikto XVI balsą. Jis prie seksualinio išnaudojimo krizės sprendimo prisidėjo ne procedūriniais pasiūlymais, bet teologine įžvalga. Anot jo, priežastis ne vyskupų naudojimasis valdžia, bet daug gilesnė – tikėjimo krizė.

EPA nuotrauka

Žinoma, tikėjimo krizė galėtų būti atsakymas kone kiekvienai problemai Bažnyčioje. Visgi popiežius emeritas akcentuoja, kad Bažnyčią ištiko moralinė krizė, nes patys katalikų teologai bandė atskirti tikėjimą nuo moralės, pastarajai pritaikydami evoliucinį mąstymą – keičiasi laikas, keičiasi ir moralė. Benediktas XVI šį atskyrimą mato ir dabar – vyskupų ir teologų spaudime Romai atlaisvinti moralines normas, ypač lytiškumo srityje. „Iš pagrindų klibinamas Bažnyčios autoritetas moralės klausimais“, – sako jis. Moralę atsiejusi nuo tikėjimo, Bažnyčia į savo vidų įsileido seksualinės revoliucijos kultūrą. Taigi mus turėtų stebinti ne tik vyskupų dangstymo mastas, bet pats faktas, kad tokie atvejai slėpti ne asmeniškai, jaučiant gėdą, bet toleruoti grupiškai, netekus moralinio jautrumo. Vyskupai akivaizdžiai nuleido kartelę moralinėms normoms, atrodo, kad jie patys jomis nebetiki.

Tad kad ir kokios geros normos seksualinio išnaudojimo atvejams ir jų dangstymui tirti, operacinę sistemą reikia tvarkyti sveikos teologijos dėstymu ir tuo paremtu dvasininkų ir visų katalikų formacija. Tam neužtenka net ir stipresnio kunigų ugdymo lytiškumo srityje (tai yra viena iš vasario susitikimo Vatikane rekomendacijų), krizė ištiko pačią teologiją – tikėjimas susiaurintas iki teorijos, sako Benediktas XVI, ir nuneigtos jo pretenzijos į konkretų gyvenimą. „Tikėjimas nebesąlygoja žmogaus elgesio“, – sako jis, ir tai yra didžioji Bažnyčią ištikusios krizės problema.