Nuo to, ką manome apie Kristų, priklauso mūsų gyvenimo pasirinkimai

Robert Nyman nuotrauka. Unsplash.com

Apie tai, kas krikščionims rūpėjo nuo pat pirmųjų amžių – kas yra Jėzus Kristus – pasakoja Ligita Ryliškytė SJE, jėzuitų universiteto Boston College sistematinės teologijos doktorantė bei dėstytoja. Jos vedamas seminaras apie kristologiją yra viena iš programos „Krikščioniškojo tikėjimo ir sielovadinės praktikos pagrindai“ dalių. L. Ryliškytė SJE apžvelgia būsimo seminaro tematiką ir kviečia jungtis prie programos visus, kurie nori susipažinti su krikščioniškosios tradicijos pagrindais.

Kas yra kristologija ir kuo ji skiriasi, tarkime, nuo Šventojo Rašto studijų, ekleziologijos ir kt.?

Kristologija – teologijos sritis, kuri apmąsto Kristaus asmens slėpinį (kitos sritys apmąsto kitus slėpinius, tarkim, ekleziologija apmąsto Bažnyčios slėpinį). Bet pirmiausia verta prisiminti, kas yra teologija. Teologiją kartu su šventaisiais, tokiais kaip šv. Anzelmas, būtų galima suprasti kaip tikėjimą, ieškantį supratimo. Kristologija tad ieško netobulo ir žmogiškomis analogijomis besiremiančio supratimo, kas yra Jėzus Kristus. Ji remiasi pirmųjų mokinių liudijimu apie Jį. Taigi, kristologija neaplenkia Šventojo Rašto studijų, bet Šventojo Rašto žinią „skaito“ tolesnio krikščionių bandymo suprasti, kas yra Kristus, šviesoje. Čia ypač svarbu pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymas, ypač Nikėjos (325) ir Chalkedono (451). 

Galbūt kam nors kiltų klausimas: „O kam gi reikia suprasti, kas yra Jėzus Kristus? Ar neužtenka tikėti?“. Atsakyčiau: „Tikėti kuo?“ Tikėjimo be jo turinio prasmės nėra, o turinys lemia, kaip tikėjimu gyvename. Anot Šventojo Rašto, Jėzus pats mokinių klausė: „O kuo jūs mane laikote?“ (žr. Mt 16:15). Tai – klausimas, į kurį svarbu atsakyti sau asmeniškai (O kuo aš Tave laikau?), bet jis atsakomas ne pavieniui. Dievas taip sutvarkė, kad atsakymas ateina bendruomenėje ir per bendruomenę, kuri kartu liudija, jog Dievas Jėzuje Kristuje tapo žmogumi ir kad per Jo, kaip žmogaus, kančią, mirtį ir prisikėlimą esame sutaikinti su Dievu.

Kaip/ar kito požiūris į Kristų įvairiais istoriniais laikotarpiais?

Dėl esminių dalykų apie Kristaus asmenį krikščionių bendruomenė stebinamai vieninga nuo pat pradžių iki dabar. Pavyzdžiui, priešingai kai kurioms su istorinio-kritinio metodo atėjimu pasiūlytoms hipotezėms, nemažai šiuolaikinių Šventojo Rašto mokslininkų darbų rodo, kad jau pirmieji krikščionys tikėjo tuo, ką Chalkedono susirinkimas išreiškė vartodamas to meto filosofinius graikų terminus penktame amžiuje. Jau Pauliaus laiškuose randama įrodymų, jog krikščionys skelbia Jėzų kaip Dievo Sūnų ir Jam meldžiasi kaip tam, kuris tapatus vieninteliam Izraelio Dievui, Jahvei. Paulius taip pat neabejoja Jėzaus kaip žmogaus kančios ir mirties tikrumu ir t. t. Erezijas šiame kontekste galime suprasti ne kaip blogos valios žmonių bandymą tikėjimą sugriauti, bet, atvirkščiai, kaip bandymą šitą liudijimą performuluoti į teiginius, kurie aiškiai pasako, kas Jėzus yra ir kas Jis nėra, ką reiškia būti Dievo Sūnumi ir tikru žmogumi, kaip pavadinti tą vieną dalyką, kas Jis yra (vienas dieviškas asmuo) ir tuos du dalykus, kurių dėka Jis atitinkamai veikia (dvi prigimtys), kaip tie du dalykai tarpusavyje dera, nesumišę ir neatskirti ir t. t.

Cathopic.com nuotrauka

Ar skiriasi įvairių konfesijų krikščionių požiūris į Kristų?

Skirtingumai yra labiau liturginėje išraiškoje bei iš tikėjimo slėpinių išplaukiančių pasekmių aiškinime, nei tikėjime esminiais dalykais. Tarkim, Rytų ir Vakarų bažnyčiose anksti išsiskyrė požiūris į tai, kaip formuluoti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį: ar Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, ar tik iš Tėvo? Katalikų ir protestantų teologai, kaip žinoma, ilgai nesutarė, kaip suprasti, jog esame išteisinti malone per tikėjimą į Jėzų Kristų (Rom 3:23–26), bet tikėjimas veikia meile (Gal 5:6). „Vien malonė“ (sola gratia) tapo protestantų šūkiu, tuo tarpu katalikai gynė žmogaus bendradarbiavimo su Dievo malone svarbą. Dauguma tų nesutarimų jau liko praeityje – tai patvirtina 1999 m. Pasaulio Liuteronų Federacijos ir Romos Katalikų Bažnyčios pasirašyta „Bendra deklaracija apie nuteisinimo doktriną“.

Kai kurios kitos religijos Kristų teigia buvus, tačiau jo nelaiko Dievo Sūnumi, o mokytoju, išminčiumi.  Kokie jų argumentai ir ką į tai atsako krikščionys?

Na, tai tikėjimo dalykas, ne argumentų. Remiantis evangelijų pateikiamais pasakojimais galima argumentuoti Šventojo Rašto kaip istorinio šaltinio patikimumą, prisikėlimo fakto tikėtinumą. Galima argumentuoti, kad krikščionių nešama žinia atskleidžia giliausią žmogaus, kaip meilėje save peržengiančios ir taip savo tapatumą „per kitą“ kuriančios būtybės prigimtį, ir t. t. Galima kalbėti apie šios žinios skelbėjų liudijimo patikimumą. Bet galiausiai tai yra tikėjimo, pasitikėjimo, egzistencinio apsisprendimo dalykas.

Kaip šių laikų teologija mąsto apie Kristaus asmenį ir Jo atneštą išganymą?

Šių laikų teologai Kristaus asmenyje atranda ne tik Išganytoją, Atpirkėją, bet ir Išlaisvintoją, Atgaivintoją, Siaubo Nugalėtoją ir t. t. Daugiau apie tai – seminare apie kristologiją.

Tradicinė liturgija Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, 2013 m. Gonzague Bridault nuotrauka

Kaip tai, ką tikime Kristų esant, lemia mūsų dvasingumą, sielovados tarnystes, kasdienį gyvenimą?

Manau, kad lemia iš esmės. Nuo to, ką manome apie Kristų, apie tai, ką jis nuveikė dėl mūsų ir kaip mes tame Jo darbe dalyvaujame, priklauso mūsų pasaulėjauta, mūsų savęs suvokimas, esminiai pasirinkimai. Jei tikime Jėzų Kristų esant ne tik tikrą Dievą, bet ir tikrą žmogų, nemanysime, kad Jam buvo lengviau nei mums. Rasime paguodos ir padrąsinimo žinioje, kad Jam, kaip žmogui, reikėjo dalykus suprasti, apsvarstyti, augti malone ir išmintimi, pakelti kasdienius sunkumus, kūno negalias ir t. t. Jei tikime, kad Kristus yra savo Kūno galva, kaip Paulius sako, ir kad visi Kūno nariai tarpusavyje susiję (Kor 12, 27; Kol 1, 18), mums nebus svetimos (t. y. ne mūsų) kančios. Jei tikime, kad Jėzaus misija buvo Dievo karalystės nešimas ir kad ji ateina per vienybę su Jėzumi, nukryžiuotu ir prisikėlusiu, neskubėsime ieškoti pirmų vietų ar krauti kitiems naštų, bet su Jėzumi imsime tarnystės ir meilės keliu einančiųjų kryžių. Jei Jėzuje atpažįstame nepatogų savo laikui pranašą – liberalą ir radikalą, kaip sakė vienas mano draugų – klausime, ką tokiu sekti šiandien reiškia. Jei Jėzuje kaip žmoguje matome neregimojo Dievo atvaizdą, jį matysime ir bet kuriame kitame žmoguje, nepaisant jo pažiūrų, orientacijos, pasirinkimų… Esminio žmogaus orumo pripažinimas lems, ką darysime, kad jis būtų saugomas ir branginamas… Ir taip be galo.

Programa neatitraukia nuo tiesioginio darbo.

Programa – „Krikščioniškojo tikėjimo ir sielovadinės praktikos pagrindai“ skirta sielovadoje besidarbuojantiems žmonėms – jų teologiniam ir pastoraciniam pasirengimui misijai Bažnyčioje. Vasaros studijų forma (du savaitiniai seminarai kiekvieną vasarą) su dviem savaitgalinėmis sesijomis patogi, nes neatitraukia žmonių nuo tiesioginių darbų. Pati programa truks trejus metus – nuo 2019 iki 2021 m. Studijuojantieji programoje gaus VDU KTF pažymėjimus, patvirtinančius  jų dalyvavimą kiekviename programos seminare. Galima registruotis ir į atskirus seminarus. Dr. L. Ryliškytės vedamas Kristologijos įvadas „Kristus: vakar, šiandien, dabar“ – birželio 25–29 d. Būtina registracija.  .

Daugiau informacijos apie programą.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.