Gydytojas, parašęs knygą „Pragaro ambulatorija“: „Keisti visuomenę – Sizifo darbas“

Tai jaunosios kartos gydytojo pasakojimas apie mediko kasdienybę Skubiosios pagalbos skyriuje. Autorius, nevengdamas ironijos, o kartais net kiek provokuodamas, aptaria komplikuotesnes situacijas, su kuriomis šiame skyriuje susiduria pacientai ir gydytojai, dalijasi patarimais ir rekomendacijomis. Pokalbyje su juo – apie jo knygą, mediko darbą, rašymą, kūrybinės ir medicininės veiklos derinimą.

Pradėkime nuo pačios pradžios. Kaip susidomėjote medicina ir nusprendėte ją studijuoti?

Mano giminėje medikų praktiškai nėra. Tik mama slaugytoja. Bet dar mokyklos laikais mane traukė gamtos dalykai: biologija, chemija, tad gana anksti supratau, kad rinksiuosi vieną iš kelių – arba mokytojo, arba gydytojo. Vis dėlto dvyliktoje klasėje pasirinkau gydytojo profesiją, nes maniau, kad būdamas gydytojas gali būti ir šiek tiek mokytojas, visuomenės švietėjas.

Tad medicina man pasirodė kur kas platesnė, malonesnė sritis. Kuo toliau, tuo labiau į ją gilinausi. Man patiko ne tik profesinės žinios, tai, ką reikėdavo išmokti, bet ir medicinos istorija. Šešeri metai prabėgo greitai, o jau tada reikėjo rinktis specialybę. Iš pradžių pasirinkau kraujagyslių chirurgiją. Trejus metus dariau visokius mokslinius darbus, buvau būrelio pirmininkas, įsivaizdavau, kad noriu būti chirurgas. Dabar netgi džiaugiuosi, kad neįstojau į tą specialybę, ir suprantu, kad esu ne chirurginio tipo žmogus. Įstojo tas, kam buvo labiau lemta.

Papasakokite daugiau apie savo darbą, skubiosios pagalbos sritį.

Skubiosios medicinos specialybė apima daug sričių. Lietuvoje tai gana nauja specialybė. Tai labai intensyvus, įdomus darbas, niekada neleidžiantis užmigti. Priėmimo skyriuje viską turi daryti labai tiksliai ir atsakingai. Čia atvyksta sunkios būklės pacientų, pavyzdžiui, autoįvykių dalyvių.

Kartais atvykusiesiems atrodo, kad viskas sustoja, tačiau iš tiesų tuo metu mes reanimacinėje palatoje, čia ir dabar ką nors skubiai darome. Ir tada visi tie, kurie buvo išrūšiuoti kaip galintys laukti, pyksta. Norėčiau, kad jie suprastų, kodėl tai vyksta. Šioje srityje labai artimas sąlytis su visuomene, nes priėmimo skyrius yra arčiausiai visuomenės, kaip šeimos gydytojai, taip ir mes. Žinoma, kiekvienoje šalyje yra skirtumų, kitokių jų specializacijų, funkcijų. Lietuvoje mums tenka labai daug ką daryti, ir teoriškai mes ruošiami viskam. Tik mes irgi brėžiame tą ribą. Mums svarbu, kas yra skubu, ką galime per dieną padaryti, pakeisti. Jeigu tai senesni dalykai, nusiunčiame pas šeimos gydytoją ar kitą specialistą.

Kai žmonės turi ligų, jie prie jų tarsi pripratę. Kartais jie net gydytojams perduoda savo motyvaciją. Jų gyvenimo kokybė gal ir ne pati geriausia, bet jie turi tokią stiprią, vidinę motyvaciją, kad ją net gydytojui pakelia.

Koks yra skubiosios medicinos specialistas? Kuo, sakykime, jis skiriasi nuo chirurgo?

Gydytojas, ar tai būtų šeimos, skubiosios medicinos ar terapinės specialybės, žiūri į žmogų kaip į visumą, ne kaip į atskirų, išdalintų sistemų darinys. Chirurgai jau truputį kitaip žiūri į žmogų. Konkrečiau, apibrėžčiau. Jie yra vienos srities specialistai. Reikia didelio noro ir kruopštumo savo rankomis daryti tuos stebuklus. Tai rankdarbių darbas. O man patinka su žmogumi pabendrauti, gauti reikiamą informaciją, kad galėčiau jam pagelbėti, nagrinėti kūno procesus, reakcijas. Tad ir dabar mano pasirinkimas būtų toks pat.

Kaip į šią specialybę prisikviečiate jaunų žmonių, ką jiems žadate, kad jie rinktųsi šią specialybę?

Mes organizuojame nemažai susitikimų su studentais. Žinome, kad juos labiausiai traukia visokie praktiniai mokymai. Per šešerius studijų metus mums vis krauna teorijos, literatūros, o norisi kažko labiau apčiuopiamo, praktiško. Tam turime įrengę tokią simuliatorių klasę. Taip pat kviečiame studentus ateiti į budėjimus, pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Manau, jie turi tai pamatyti kuo anksčiau, nes po to būna sunku dirbti.

Kaip vertinate pačias medicinos studijas?

Įstojus trūko kokio nors apibendrinančio studijų įvado. Viskas gana padrika. Visgi manau, kad žmogus turi suprasti, į kokias studijas jis pateko, kas jo laukia. Mes iki trečių metų nežinojome, kas yra rezidentūra, kas po jos. Tokia mistika, daug gandų, nežinomybės. Nebent mentoriai pagelbėja. Šešerius metus mokėmės teorijos. O tada ateini į rezidentūrą ir tuos pirmuosius mėnesius esi, kaip nukritęs iš dangaus. Nors jau reikia naktimis budėti ir imtis praktikos. Tad iš pradžių būna labai daug streso. Kiekviena diena būna iššūkis, kol daug mokaisi, sustiprėji ir pradedi dirbti savarankiškai.

Kas jums darbe sunkiausia?

Sunkiausi jaunų žmonių nelaimingi atsitikimai. Į juos visuomet labai jautriai reaguojame, ir tai vienaip ar kitaip mus veikia. Todėl ir su vaikais nelabai noriu ir galiu dirbti. Vaikai, atrodytų, turi būti sveiki, jauni ir gražūs. Negalėčiau būti koks nors vaikų onkologas. Man tai yra pernelyg sudėtinga specialybė. Skaudu viskas, kas įvyksta staiga, netikėtai ir labai baisiai.

Kai žmonės turi ligų, jie prie jų tarsi pripratę. Kartais jie net gydytojams perduoda savo motyvaciją. Jų gyvenimo kokybė gal ir ne pati geriausia, bet jie turi tokią stiprią, vidinę motyvaciją, kad ją net gydytojui pakelia. Įsimena ir mirties atvejai. Bet po kurio laiko išmoksti su jais susitvarkyti, vis primeni sau, kad tai įvyko darbe, kad tu padarei maksimaliai, ką galėjai. Tam ir yra rezidentūra, kad tu kas dieną treniruotumeisi ir to išmoktum.

Medikų bendruomenė yra didelė ir suskaldyta. Ne tik medikai su visuomene, bet ir medikai tarpusavyje. Yra ta pirminė grandis – šeimos gydytojai, tada aukščiausio lygio specialistai, po to psichiatrai, pediatrai ir taip toliau. Feisbuke turime Lietuvos medikų grupę, kurioje irgi kartais prasideda kapojimaisi. Ir, atrodo, intelektualūs žmonės, bet vis tiek yra ir joje labai skirtingų žmonių.

Kaip atsiribojate nuo darbo ir ilsities?

Padeda fizinis krūvis. Mes ir jaunesniems rezidentams sakome, kad turėtų hobį. Dieną naktį gydytoju negalima būti. Tai tiesus kelias į perdegimą ir norą po 5–10 metų dingti iš medicinos ir niekada neatsisukti atgal. Kad ir kaip sunku, uždarius ligoninės duris reikia pamiršti darbą, atsiriboti ir į namus nesinešti darbo. Per vieną dieną to neišmoksi.

O kaip pačiam pavyksta gyventi pagal gydytojų rekomendacijas?

Būna: sėdi kokią antrą valandą nakties, pasakoji jaunam pacientui, kad reikia patirti mažiau streso, kad reikia geriau miegoti, valgyti. O pats galvoji: „Na, tu čia, Andriau, gerai šneki. Pats taip darai.“ Na, tokia gyvenimiškoji patirtis. Būdami jauni, mes labai griežtai tai sakome. Po to, kai jau pats sensti ir supranti, kad irgi to nedarai, tada švelnini, sakai „kiek įmanoma, venkite streso, bandykite vengti“ ir pan. Tad mes irgi kažkaip adaptuojamės. Labai reikia tas kompensacines savybes stiprinti ir laikytis disciplinos, po darbo ilsėtis, tinkamai maitintis. Aš, pavyzdžiui, po budėjimų esu tas, kuris tik guli ant sofos.

Kokia yra medikų bendruomenė? Koks jos santykis su visuomene?

Medikų bendruomenė yra didelė ir suskaldyta. Ne tik medikai su visuomene, bet ir medikai tarpusavyje. Yra ta pirminė grandis – šeimos gydytojai, tada aukščiausio lygio specialistai, po to psichiatrai, pediatrai ir taip toliau. Feisbuke turime Lietuvos medikų grupę, kurioje irgi kartais prasideda kapojimaisi. Ir, atrodo, intelektualūs žmonės, bet vis tiek yra ir joje labai skirtingų žmonių.

Be to, nors jau 29 metus esame laisvi, vis dar velkasi įpročiai iš sovietmečio, niekaip negalime jų atsikratyti. Medicina korupcijos požiūriu, ko gero, ir yra ta paskutinė sritis. O kalbant apie pacientus, man nėra nieko baisiau, kaip pacientai susidėję su žurnalistais, advokatais, pradeda pasitelkę viešumą spręsti medicinines problemas. Nesuvokiu, kaip žmonės leidžia portalams, šimtams tūkstančių skaityti apie savo kūną, sveikatą. Niekada jokiame straipsnyje nepaaiškės tiesa. Tad tai toks tuščias dalykas, visuomenės priešinimas.

Pereikime prie rašymo temos. Kokia knygos atsiradimo istorija?

Nežinau, gal ir anksčiau buvo kažkoks neryškus polinkis rašyti. Matyt, trūko to veiksmo, kuris pastūmėtų. Mes labai daug dirbame rezidentūroje, tai ir kilo idėja parašyti knygą. Taip natūraliai. Iš pradžių rašiau tinklaraštį, kuris vėliau virto knyga. Ir tai buvo nemažas iššūkis. Tai apskritai viena pirmųjų tokių knygų, rašoma apie kasdienį medikų gyvenimą. Rašydamas kiekvieną dieną galvojau, kuo tai baigsis. Nes kalbėti apie gydytojo ir paciento santykį, tą visą virtuvę reikia labai atsargiai. Gydytojas negali viešumoje kalbėti apie pacientų medicinines paslaptis, aptarinėti jų istorijas. Tai svarbus principas, kurio reikia laikytis ir niekada neatskleisti.

Kaip medikui kilo noras ir poreikis rašyti?

Čia, ko gero, buvo ir jaunatviško maksimalizmo, noro, kad visuomenė pamatytų mūsų virtuvę iš vidaus. Kad dingtų tie baisūs mitai apie medikus ir jų darbą. Norėjau būti visuomeniškas, priminti, kad reikia atsargiau elgtis ir rūpintis savo sveikata. Rašydavau po budėjimų, kai nelabai norėdavau miegoti. Dabar jau kitaip, jėgos greičiau senka.

Tačiau ir pats rašymas daug duoda. Aš ir jaunesniems kolegoms sakau: „Rašykite dienoraštį ar bent mūsų virtualiuose pokalbiuose išsiliekite, ir nervai, ir pyktis po budėjimo dings, jūs geriau dėliosite mintis.“ Tai būtina, kad paskui neišsilietų ant kartu dirbančio personalo, pacientų. Tokia terapija. Be to, toks rašymas ir geros informacijos paskleidimas į viešumą, į visuomenę veikia. Kuo daugiau paskleidi, tuo daugiau atsiranda grįžtamojo ryšio, ir keičiasi tie dalykai. Žinoma, keisti visuomenę – Sizifo darbas, bet tai daryti reikia. Žiniasklaida kartais linkusi atskirti pacientus nuo gydytojų, supriešinti, tad dažnai gyvename tokiame medikų bendruomenės burbule, o labai norėtųsi, kad tai pasiektų daugiau žmonių, prasidėtų atviras bendravimas.

Kaip į knygą reagavo kolegos, draugai ir artimieji?

Aš visada buvau pats jauniausias giminėje, Andriukas. Tokį nedidelį pristatymą giminės suvažiavime dariau. Tai mano krikšto mama mane pamatė, žiūri į knygą ir sako: „Bet tu labai panašus į tą ant viršelio.“ Net krikšto mama neatpažino, kad čia jos vaikas ant viršelio. O močiutė apsidžiaugė, kad parašiau, jog ji dviračiu važinėja, nors jai 85-eri. Tad giminė pajuto, kad giminėje turi daktarą. Jiems, žinoma, buvo labai smagu.

Iš kelių skaitytojų gavau komentarų, kad knygoje žeminu, tyčiojuosi iš pacientų, tiesiog žmonės nesuprato mano tokio gydytojiško sarkazmo, ironijos. Rašydamas to bijojau ir vis dėlto nepavyko to išvengti. Iš pradžių po knygų pristatymų ar straipsnių žiniasklaidoje skaitydavau komentarus, bet po to supratau, kad kai kurie žmonės net nėra atsivertę mano knygos.

Kiti vertino mano asmenybę: kad aš čia tas rezidentas, kuris skundžiasi algomis, nieko neveikia, tik reiškiasi socialiniuose tinkluose. Būna, ateina pacientas ir sako: „Daktare, aš skaičiau Jūsų knygą.“ O tada aš jo klausiu: „Ir kaip, ar patiko?“ Buvo ir koridoriuje ne vieną kartą, kad, kai praeinu koridoriumi, niekas nieko nesako, bet kai praeinu, mano kolegos išgirsta: „Ooo, ten tas daktaras.“ Kartais atrodo, sėdžiu, ir tas žmogus žiūri į mane kaip į pažįstamą. Bet aš nežinau, ar man tik taip atrodo, ar iš tikrųjų taip yra. Jeigu neprasitaria, tai ir nesužinau.

Kai dabar su jumis kalbu, man susidaro kiek kitoks jūsų portretas, negu skaitant knygą. Joje jūs toks kiek kandus daktaras Hausas. Ar darote skirtį tarp savęs, gydytojo, ir savęs, rašytojo?

Taip, darau skirtį tarp savęs, gydytojo kabinete, ir savęs, rašytojo. Negaliu taip rašyti, kaip bendrauju kabinete su pacientais, ir atvirkščiai. Ta takoskyra tikrai yra. Aš pats save iš šono kritiškai vertinu. Matau, kad keičiuosi. Atsimenu, net su baime laukiau knygos pasirodymo. Svarsčiau, ar man atims licenciją, ar neatims, ar nepradės teismais nagrinėti mano darbo. Nieko bloga nenorėjau daryti, bet vis tiek kiek bijojau. Dabar jaučiuosi drąsiau.

Kokie jūsų artimiausi planai?

Esu gavęs pasiūlymą stoti į doktorantūrą, bet turiu dar metus pasiruošti, pasigilinti, parašyti apžvalginių straipsnių. Kai jau nueisiu į stojamąjį pokalbį ir įstosiu, tuomet jau bus aišku. Skubotai to daryti nenoriu. Esu toks žmogus, kuris gal daro lėčiau, bet užtikrinčiau. Jau galvoju ir apie antrą knygą. Jau esu parašęs beveik šimtą puslapių. Tik niekaip nėra laiko prieiti, tuos juodraščius patobulinti, pagerinti, išplėsti.

Jau leidykla manęs pusantrų metų kas mėnesį prašo: „Na, Andriau, gal jau, ar jau turi?“ Bendravimu su ja galiu tik pasigirti ir pasidžiaugti. Per daug nesikišo, visuomet drąsino ir skatino, jaučiausi laukiamas. Pamenu: pridaviau pirmąjį rankraštį, laukiu laukiu – jie turi pasakyti, ar spausdins. Na, vėliau pranešė, kad viskas gerai, spausdins. Ir labai gera redaktorė buvo, kuri dar geriau sudėliojo tekstą ir dar geriau mano mintis išreiškė. Tikiu, kad taip pat gerai seksis ir su antra knyga.