Kun. M. Mitkevičius apie Vilniaus Kalvarijas: kur nepasiekia protas, prieiname pėdomis ir keliais

1669 m. per Sekmnines buvo iškilmingai pašventintos Vilniaus Kalvarijos. Bažnyčiose skambant varpams, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega maldininkus vedė Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę. Įrengiant Kryžiaus kelio stotis, siekta kuo tiksliau atspindėti Jeruzalės kraštovaizdį. Vilniaus Kalvarijose pradėjus minėti 350-ąsias Sekmines, su kun. Moze kalbamės apie Kryžiaus kelio prasmę, patyrimo svarbą tikėjime ir klausiame, kodėl Sekminės švenčiamos Kristaus kančios kontekste.

Vilniaus Kalvarijos. Ievos Purytės nuotrauka

Kas yra Kalvarijos?

Kalvarijų ištakos yra Kristaus kančia. Eidami Kryžiaus kelio stotis piligrimai apmąsto Kristaus kančios įvykius. Galėtume tai vadinti Kristaus kančios imitacija. Vis dėlto, tai nėra spektaklis, tai – pamaldumas, per kurį žmonės, jungdamiesi į Kristaus kančią, aukoja savo gyvenimus. Kalvarijas reikia suvokti kaip votą – padėką Dievui už tai, kad Jis kartu su mumis eina per gyvenimą.

Kaip atsirado Vilniaus Kalvarijos?

Vilniau Kalvarijos ir atsirado kaip votas. 1664 m., praėjus keleriems metams po pergalės prieš maskvėnus, tuometinio vyskupo iniciatyva nuspręsta padėkoti Dievui už Vilniaus išvadavimą. Buvo paskirta žemė ir dominikonams pavesta pasirūpinti kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis ir bažnyčia.

Europoje yra apie 400 Kalvarijų. Vilniaus Kalvarijos pasižymi išskirtinėmis pamaldumo formomis, kurias esama kiek primiršę, nors tradicijų buvo labai gražių. Veronikos stotyje merginos ir moterys išsileisdavo kasas, žmonės brisdavo basomis per Kedrono upelį, buvo tikima ir yra liudijimų, kad per tai pasveikdavo nuo ligų. Į alyvų ir Siono kalną buvo lipama keliais. Ant Siono kalno, kitaip vadinamo ubagų kalnu, stovi trinaviai vartai. Žmonės eidavo tik per šoninius vartus, o per centrą – kunigas ar nešantysis kryžių. Centriniai vartai simbolizuoja Kristų, o šoniniai – su Juo nukryžiuotus du nusikaltėlius. Iš Evangelijų žinome, kad vienas iš jų atsivertė, tad žmonės taikydavo eiti per atsivertusiojo vartus. Netoli kalėjimo koplytėlės yra kryžiaus formos pušis, kurią praeidami žmonėms atiduoda pagarbą nukryžiuotajam. Tarp kryžiaus kelio stočių buvo mušami būgnai, vėliau pradėtas naudoti dūdmaišis.

Kryžiaus kelias Vilniaus Kalvarijoje. Evgenios Levin nuotrauka

Kryžiaus kelias Vilniaus Kalvarijoje. Evgenios Levin nuotrauka

Kalbate apie ypatingas Kryžiaus kelio praktikas – išsipinami plaukai, brendama per upelį, keliais kopiama į kalną. Kodėl žmogus nori tokio patyrimo, kodėl neužtenka Kristaus kančią apmąstyti?

Nes žmogus yra kūniškas. Kadangi esame kūnas, mums reikia apčiuopiamybės, juslinės patirties.

O ar tai nepanašu į psichologinę saviapgaulę: atrodo patys susikuriame šias patirtis ir tai vaidiname Dievo patirtimi?

Visais laikais, siekdamas dvasinių dalykų, žmogus atliko tam tikras praktikas, priartinančias tai, kas nematoma. Freskos, kažkokie prisilietimai – tai žmogų labiau paveikia, jį prakalbina. Kartais tai, kas dėl įvairiausių priežasčių protu nepasiekiama (gal dėl tingėjimo ar kažkokio nenorėjimo), pasiekia per kojas, per kelius, suklupus, lipant į kalną. Fizinio nuovargio patyrimas Kristaus kančią priartina. Žmogus supranta, kad tai nėra tik graži idėja – Jėzaus fiziškai kentė skausmą ir pažeminimą. Eidami Kalvarijas mes solidarizuojamės su Kristaus kančia. Bet dar svarbiau matyti, kad per tai su mumis solidarizuojasi pats Dievas. Visada rekomenduoju Kryžiaus kelią aukoti už savo artimuosius: tėvams už vaikus, vaikams už tėvus, sutuoktiniams – vienas už kitą. Tai labai svarbu, nes, kai meldiesi už kitą, supranti, koks jis tau artimas ir brangus.

Vilniaus Kalvarijos. Vilmos Švedienės nuotrauka

Šį savaitgalį bus iškilmingai švenčiamos 350-osios Sekminės Vilniaus Kalvarijoje. Kodėl Sekminės švenčiamos einant Kryžiaus kelią?

Galbūt atrodo keista, kad Sekminės, džiaugsmingas Šventosios Dvasios atsiuntimo įvykis, švenčiamas mąstant Kristaus kančią. Visgi, teologiškai žvelgiant, tai labai nuoseklus pamaldumas. Sekminių ištakos – Senojo Testamento žydų šventė Shavout. Žydų Velykos – tai išėjimo iš Egipto nelaisvės minėjimas. O 50 dienų po Velykų švenčiamas 10 Dievo įsakymų – dieviškojo įstatymo – gavimas. 50 dienų po Velykų žydai turėjo ir pirmojo derliaus nuėmimo šventę. Bažnyčia, kuri gimsta per Sekmines (50 dienų po Velykų) su Šventosios Dvasios išliejimu ant apaštalų, yra pirmasis derlius. Tai Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo derlius. Matome Dievo išganymo plano visumą – iki Sekminių, iki derliaus reikia ateiti per kančią ir mirtį.

Ką tik minėjome Šeštines, Kristaus žengimą į dangų. Prisiminkime, kad prisikėlęs Kristus įžengia ne kaip tobulas kūnas, bet su žaizdomis rankose, kojose, su perdurta širdimi. Kažkuria prasme tai subjaurotas, netobulas kūnas. Kadangi mes Bažnyčią laikome Kristaus Kūnu, svarbu matyti, kad šis Kūnas irgi yra žaizdotas – mes, tikintieji, jį sužeidžiame savo nuodėmėmis. Laukdami Sekminių giedame sekvenciją, kurioje sakoma: „Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista“. Sekminės yra tai, kas Bažnyčią nuolat gydo, gaivina ir nuvalo.

Kryžiaus kelias Vilniaus Kalvarijoje. Evgenios Levin nuotrauka

Kodėl mums svarbu melstis Šventajai Dvasiai? Juk nedažnai tą darome.

Nes tai Švč. Trejybės Asmuo. Kiekvieną kartą darydami kryžiaus ženklą, kreipiamės ir į Šventąją Dvasią. Bet, kai tęsiame maldą, dažniausiai meldžiamės į Tėvą, Kristų, o tuomet į Mariją kaip užtarėją. O juk Šventajame Rašte Šventoji Dvasia pristatyta kaip advokatė, mūsų užtarėja, dovanų dalintoja. Jei šiandien kažkam trūksta išminties, kantrybės ar tikėjimo, reikia šauktis Šventosios Dvasios.

Turbūt geriausiai Šventąją Dvasią galima paaiškinti per santykio metaforą. Santykiui reikia kito žmogaus, reikia bendruomenės. Tai, kas susibūrimą daro tikinčiųjų ir mylinčiųjų bendruomene, yra Šventoji Dvasia – Ji yra mus jungiantis santykis. Senajame Testamente matome, kad žydų tauta su Tėvu bendrauja per aukojimo liturgiją ir įstatymų laikymąsi. Šie dalykai žmogui sunkūs, reikia pastangų. Šventoji Dvasia mums įlieja troškimą, galėtume sakyti – suteikia darbą be vargo. Dievo nurodyto kelio laikomės su džiaugsmu, nes širdyje atsiranda troškimas tą daryti. Žinoma, žydai taip pat jautė Dievo artumo troškimą, bet matome, kad sandora su Dievu buvo nuolat sulaužoma. Tas pats vyksta ir mūsų gyvenime: atrodo siekiame šventumo, gėrimės Dievu, priimame Krikštą, Komuniją, Sutvirtinimą, bet staiga nutinka, teologiškai kalbant, Dievo išdavystė – atsiduodame kitiems dalykams. Ten, kur turėtų būti vien tik meilė, atsiranda neapykanta ir melas. Šie bangavimai kyla iš Šventosios Dvasios stokos.

Jėzus mums pažada atsiųsti Šventąją Dvasią. Apie tai kalba jau ir pranašai. Pavyzdžiui, pranašas Ezechielis cituoja Dievo žodžius: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“ Tai metaforos Šventosios Dvasios veikimui įvardyti. Mums sakoma, kad naujasis įstatymas bus surašytas ne tik plokštelėse, bet ir mūsų širdyse. Žmogus jį visada jaus: ne kaip priekaištą, bet kaip kelią į laimę.

Kokios dabar gyvos Vilniaus Kalvarijų pamaldumo tradicijos?

Kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį Vilniaus Kalvarijose yra einamas Kryžiaus kelias. Nesvarbu, sninga ar lyja. Viena yra eiti per Sekmines, kai šviečia saulė, čiulba paukščiai, pakili nuotaika. Visai kas kita bristi per sniegą, drebiant šlapdribai. Tada žmogus parsineša kitokių vaisių, supranta, kad ėjimo nuovargis nebuvo beprasmis – tai buvo auka už šeimos narius ar neišsprendžiamų situacijų pavedimas Dievui.

Kryžiaus kelias visada byloja apie auką už kitus, o tai ir yra Kristaus gyvenimo esmė. Jis gyveno ne sau, bet kitiems. Manau, kad šiandien yra daug nesusikalbėjimo, nes nebeturime aukos dvasios, greičiau galvojame apie save, savo teises. Jėzus moko gyventi dėl kitų. Ir Šventoji Dvasia čia ateina į pagalbą. Ji išliejama bendruomenei: pražioje pirmojo amžiaus Bažnyčiai, paskui kasmet visoms bendruomenėms tam, kad rastųsi daugiau tarnystės dvasios. Visos dovanos, kurias Šventoji Dvasia dalija, yra skirtos kitų, bendruomenės gėriui, ir tai bus visada susiję su savęs išsižadėjimu.

Vilniaus Kalvarijos. Efoto.lr nuotrauka

Sekminių šventė Vilniaus Kalvarijose

Birželio 3, 4 ir 5 d. (pirmadienis-trečiadienis) 

19.00 val. Šv. Mišios su pamokslu apie Šventosios Dvasios Asmenį. Aukoja Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kun. Andžej Šuškevič.

Birželio 6 d. (ketvirtadienis) Švč. Sakramento adoracijos diena

Nuo 8 val. iki 20 val. Švč. Sakramento adoracija ir išpažinties galimybė bažnyčioje
18.30 val. Šv. Mišios LT ir PL kalbomis

Birželio 7 d. (penktadienis) Kunigų ir vienuolių diena

10 val. Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios
14 val. Šv. Mišios bažnyčioje. Po Mišių Agapė parapijos namų salėje
18.30 val. Šv. Mišios LT ir PL kalbomis

Birželio 8 d. (šeštadienis) Šeimų (vaikų) ir jaunimo diena

Programa vaikams ir tėvams:

10 val. Šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios
11 val. Šeimų Kryžiaus kelias. Agapė ir poilsis prie Geležinių vartų (Kryžiaus kelio metu)
14 val. Vaikų šventės pabaiga

Programa jaunimui

15.30 val. Registracija
16.00 val. I konferencija, kun. Artūras Kazlauskas
17.00 val. Kavos pertrauka
17.30 val. II konferencija, Dalia Mackelienė
19.00 val. Vakarienė ir koncertas
20.30 val. Šviesos Kelias
22.00 val. Šv. Mišios
Po Šv. Mišių – adoracija ir šlovinimas

Birželio 9 d. (sekmadienis) SEKMINIŲ DIENA

9 val. val. Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios
13 val. val. Iškilmingos Šv. Mišios (šalia bažnyčios), kurių metu bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas
Po Šv. Mišių šventinis koncertas (folkloro ansamblis „Ratilai“, grupė „Baltos Varnos“) ir agapė pievoje