„Tik niekam nesakyk“ – kodėl žiūrėti dar vieną filmą apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje?

Filmo „Tylko nie mów nikomu“ kadras / imdb.com

Liūdesys, gėda, pyktis, šleikštulys. Tai išgyvenau, žiūrėdama garsųjį brolių Tomaszo ir Mareko Sekielskių dokumentinį filmą „Tylko nie mów nikomu“ (liet. „Tik niekam nesakyk“). Gegužės 11 dieną „YouTube“ paskelbta juosta peržiūrėta jau daugiau nei 22 milijonus kartų.

Siūlau ir jums pažiūrėti šią dviejų valandų trukmės lenkišką juostą (yra angliški subtitrai). Ne dėl to, kad ji „supurtė“ ar „sudrebino“ Lenkiją, nors tai irgi šiokia tokia priežastis. Nuodėmės ir nusikaltimo tikrovė, apie kurią norėtųsi nežinoti, egzistuoja ne tik Lenkijoje. Katalikų Bažnyčią yra ištikusi rimta seksualinio išnaudojimo krizė, ją ignoruoti nėra prasmės. Dabar ypač sunku kunigams, kurie yra po padidinamuoju stiklu, todėl dėl kiekvieno jums brangaus ganytojo pabandykite suprasti, kas vyksta. Pradžiai puikiai tinka ir šis lenkų filmas.

Tai ne smarzowskiška satyra (Wojciech Smarzowski „Kler“, 2018) ir ne ozoniška meditacija (François Ozon „Ačiū Dievui“, 2018), o piktas, nemalonus ar beviltiškas (užrakintos durys, neatsakyti skambučiai, išsisukinėjimo laiškai) vaikystėje dvasininkų tvirkintų asmenų susidūrimas su išnaudotojais ir atsakingais hierarchais. Dokumentikoje pinasi skaudžiai atviri tikrųjų savo vardų neslepiančių aukų pasakojimai ir slapta kamera užfiksuotos akistatos.

Juostos kūrėjai dėl filmavimo kreipėsi ir į konkrečius ganytojus, primą, vyskupų konferenciją, tačiau jie atsisakė filmuotis dėl to, kad filmas šališkas. Bet gal visa laimė, kad kūrinys šališkas, kad kūrėjai yra aukų, kurioms ne kartą buvo pasakyta tylėti, pusėje? Kai „Tik niekam nesakyk“ tapo pagrindine tema viešojoje erdvėje, pasisakė ir Lenkijos primas, atsiprašęs aukų už tai, „ką [šie] iškentė dėl Bažnyčios žmonių“. Katalikų naujienų agentūrai Wojciechas Polakas sakė neabejojantis, kad būtina kruopščiai ištirti kūrinyje panaudotus konkrečius kaltinimų išnaudojimu atvejus: „Kaip parodyta filme, Bažnyčios atstovams pritrūko empatijos ir pagarbos kenčiančiam žmogui. Pamatėme, kiek daug dar mums reikia išmokti ir keistis.“ Galima sutikti su kritikais, teigiančiais, kad filmas manipuliuoja tikrove, nes rodomi tik netikę dvasininkai ir neišspręsti atvejai, tačiau jei Bažnyčia Lenkijoje būtų nuoširdžiai kovojusi su šiais nusikaltimais, tokio filmo apskritai nebūtų.

Tikiuosi, kad lenkų širdyse ši žaizda tiek prakrapštyta, kad greit neužsitrauks. Viliuosi, kad netikintieji toliau spaus Bažnyčią dėl skaidrumo; kad vyskupai nevadins jų priešais, prisiims atsakomybę, atsiprašys ir atsilygins aukoms; iš tiesų laikysis nulinės tolerancijos dvasininkų išnaudotojų atžvilgiu, o ne perkelinės juos į kitas parapijas; patys išmontuos paminklus legendiniams, tačiau vaikus išnaudojusiems, kunigams.

Viena iš filmo pasakojimo linijų – kaltinimai seksualiniu išnaudojimu mirusiems patriotams-kunigams, prisidėjusiems prie kovos su komunizmu. Pavyzdžiui, Franciszekui Cybulai, buvusiam „Solidarumo“ lyderio Lecho Wałęsos nuodėmklausiui, judėjimo kapelionui. Arba kitam judėjimo herojui – kunigui Henrykui Jankowskiui, kurio skulptūra Gdanske buvo nuversta vasario mėnesį. Uždengtas ir paminklas marijonui Eugeniuszui Makulskiui prie Licheno Dievo Motinos bazilikos, vaizduojantis nepilnamečių tvirkinimu kaltinamą dvasininką, klūpantį prie šv. Jono Pauliaus II. Filme implikuojama, kad šis gimtojoje Lenkijoje ypač gerbiamas popiežius taip pat žinojęs apie dvasininkų nusikaltimus ir beveik nieko nedaręs.

Taigi lenkai susiduria su išbandymu kolektyvinei atminčiai apie šlovingus „Solidarumo“ laikus. O mums gana ir to, kad nelemtas išnaudojimas ir jo dangstymas ar nepaisymas – ne tik Lenkijos klero problema. Dar devintajame dešimtmetyje katalikų kunigai atsidūrė pasaulinės žiniasklaidos akiratyje dėl nepilnamečių tvirkinimo. Iš pradžių atrodė, kad tai JAV ir Kanados problema, tačiau geografija ėmė plėstis: Čilė, Argentina, Airija, Australija, Vokietija etc. Nuo 2018 m. krizė ypatingai pagilėjo, kai buvo paskelbta JAV didžiosios prisiekusiųjų žiuri ataskaita apie dvasininkų nusikaltimus Pensilvanijos valstijoje, kai buvo nuteisti du itin svarbias pareigas ėję kardinolai – Theodoras McCarrickas ir George’as Pellas.

Filmo „Tylko nie mów nikomu“ kadras / imdb.com

Krizės akivaizdoje ne vienam tikinčiajam kyla klausimas, kodėl likti šiame, regis, skęstančiame laive. Tačiau, kaip rašė „Žiedų valdovo“ kūrėjas J. R. R. Tolkienas, reiktų savęs paklausti, ar krizė nėra tik „atpirkimo ožys“. Gundymas netikėti, pasak jo, glūdi tik mumyse. „Dėl Bažnyčios ir jos tarnų ydų, kvailysčių ir net nuodėmių mūsų meilė gali atvėsti, o valia nusilpti, tačiau nemanau, kad šios priežastys sykį įtikėjusį žmogų priverstų atmesti tikėjimą (juoba turintį bent kiek istorinių žinių). Dažniausiai „skandalas“ yra galimybė pagundai (kaip nepadorumas – geismui), kurios jis nenulemia, bet sužadina“, – rašė jis savo sūnui Michaeliui 1963 metais. Pasaulinio garso rašytojas buvo keturių vaikų tėvas. Kunigu tapęs vyriausias jo sūnus Johnas buvo kaltinamas skautų berniukų seksualiniu išnaudojimu šeštajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos Birmingemo arkivyskupijoje. Neseniai „The Guardian“ paskelbė publikaciją, kurioje rašoma, kad jis pats vaikystėje buvo tvirkintas bent vieno dažno svečio iš Oksfordo universiteto tėvų namuose.

Neseniai „Laišką kenčiančiai Bažnyčiai“ parašęs Los Andželo vyskupas augziliaras, žymus evangelizatorius Robertas Barronas sako, kad krizės metu reikėtų Bažnyčią ne palikti, o kovoti dėl jos. Pasak dvasininko, normalu, kad kyla noras nusivylimą išreikšti protesto būdu, nes tokia logika dominuoja sekuliariame pasaulyje, kai nustojame pirkti tam tikrų gamintojų prekes, nebebalsuojame už politines partijas. Jis siūlo protestuoti kitaip – rašyti skundus, pranešti apie išnaudojimo atvejus, spausti vyskupus, kad užtikrintų vaikų saugumą Bažnyčioje, kad nusikaltę kunigai sulauktų atpildo, nepasitenkinti patetiškais pasiteisinimais. „Niekada neturime geros priežasties mesti Bažnyčią, tai reikštų palikti mistinį Kristaus Kūną, sakramentus, Eucharistiją – kelius į amžinąjį gyvenimą. – sako vysk. R. Barron. – Boikotas? Tai siaubinga žala sau. Tikrai per didelė kaina.“

Filmo „Tylko nie mów nikomu“ kadras / imdb.com

Kitas klausimas, kylantis visgi neišsigandus krizės, yra toks – ką daryti? Blogiausia, ką galime sugalvoti – nurašyti problemą celibatui, nes tyrimai nepatvirtina, kad šis veiksnys turi įtakos nepilnamečių seksualiniam išnaudojimui (plačiau – John Jay kriminologijos universiteto publikacija apie kunigų vykdytą nepilnamečių seksualinį išnaudojimą 1950–2002 metais JAV ir jėzuitų žiniasklaidos priemonės „The America magazine“ tinklalaidės „Deliver us“ (liet. „Gelbėk mus“) serija apie celibatą). Arba apskritai kvestionuoti kunigystės šventimus, kaip tai neseniai padarė iš kunigystės pasitraukęs kunigas Jamesas Carollas diskusijas anglakalbėje viešojoje erdvėje sukėlusiame kairiosios pakraipos amerikiečių žurnalo „The Atlantic“ tekste, raginančiame panaikinti kunigystę. Jis teigia, kad bendruomenė ir be organizacijos gali išlaikyti gyvą Jėzaus Kristaus istorijos atminimą.

Kodėl dėl dalies nusikaltusių kunigų nereikėtų atsisakyti paties Kristaus įsteigto kunigystės sakramento? Todėl, kad mums reikia ne tik atminimo apie Jėzų Kristų, o malonės, veikiančios Jo vardu. Kitą savaitę kaip tik minėsime Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo, šventę. Bažnyčia puikiai supranta, kad visi žmonės be išimties silpni. Kunigai šiuo požiūriu nuo pasauliečių nesiskiria, tačiau sakramento malonė juos įgalina daryti tai, ko joks žmogus pats negali. Per kunigus, varganus žmones, reiškiasi Dievo meilė išpažinties ir Eucharistijos metu.

Dabar kunigams ir vyskupams iš mūsų, tikinčiųjų, ypatingai reikia paramos ne tik mokytis ir keistis, kaip sakė Lenkijos primas, bet ir išlikti tarnystėje. Turėtume parodyti, kad mums jų reikia – dėl sakramentų, dėl Dievo Žodžio skelbimo, dėl išminties ir paramos sielovadoje, dėl paties jų gyvenimo kaip atsako į Dievo pašaukimą pavyzdžio. Pati pažįstu ir neabejoju, kad jūs taip pat pažįstate puikių kunigų, tačiau žiūrint Sekielskių filmą mane apėmė gėda dėl tų dvasininkų, su kuriais nenorėčiau turėti nieko bendra. Ir vieni, ir kiti yra tos pačios Bažnyčios dalis, todėl turime iškentėti pasekmes, kurios radosi ne dėl mūsų asmeninių nuodėmių. Labiausiai, dėl to, ko nepadarė, kenčia kunigai, šventai tarnaujantys Dievui ir žmonėms. Jiems iš anksto be pagrindo, vos perskaičius naujieną žiniaklaidoje apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje, pritaikoma „pedofilų“ etiketė. Turėtume padėti jiems nešti šią naštą malda ir palaikymu – tiek asmeniniu, tiek viešojoje erdvėje.