G. Kanovičius: vienatvei reikia užnugario

„Tikiesi, kad tų nevertingų parašymų skaitytojas neprisimins, o jo atmintyje išliks tik tai, kas iš tiesų vertinga ir svarbu. Juk ėmiausi dirbti neartą ir nesėtą to meto literatūros lauką – žydų temą“, – sako jubiliatas.

Papasakok man, Tėvai, kas yra tie 90 metų?

Gal galėčiau palyginti su kopimu į aukštą kalną, nuo kurio viskas matyti. Lipi ir savęs nematai, matai tik viršūnę, beveik nepameni savęs jauno, nepameni daugelio gyvenimo detalių – tai kilimas, jausmas, kad turėjai jėgų įveikti tą aukštį.

Ir nieko atmintyje apie to kalno papėdę, tarpeklius ir pievas?

Kažkas, žinoma, lieka. Turbūt prasmingiausi dalykai, nes nereikšmingus kopdamas pamiršti, ar jų atsikratai. Eini, tempi savo naštą, ir vienintelė mintis šildo – kad po truputį kyli vis aukščiau, džiaugiesi, kad pakilęs į tokį aukštį dar nepritrūksti deguonies, kad sugebi dar kažką parašyti ir devintą dešimtį įpusėjęs.

Džiaugiesi kiekvienu nueitu metru ir tuo, kad kyli – žingsnis po žingsnio, esi laimingas, kad nepasidavei. Atsiduri vis aukščiau ir aukščiau, bet suvoki, kad jėgų kopti toliau tolydžio mažėja. Tai dvejopas jausmas – nugalėtojo ir nugalėto. Devyniasdešimt turbūt yra ta riba, kurią pasiekus sunku rasti jėgų kurti ir gyventi, nedaug kam tai pasisekė.

O kokia našta toje kuprinėje?

Kiekvienas turi savo naštą – aš nešuosi tik plunksną. Stabtelėjęs kartais ką nors pašnekinu.

Ką, pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, Gabrielį Garcíą Márquezą.

Prieš dvejus metus, pamenu, paprašei, kad atneščiau jau keliskart skaitytą „Patriarcho rudenį“.

Aš manau, kad tame romane labiausiai atsiskleidė jo talentas.

Kai stovi toje viršūnėje ir žvelgi papėdės link – kas tave labiausiai džiugina, o kas nuvilia?

Kai kopi vis aukščiau liūdina, kad jėgų lieka vis mažiau, kad kitos viršukalnės jau nebepasieksi, kad reikės atsisveikinti su artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis. Džiaugiesi pasiekęs tokią aukštumą, bet, kita vertus, supranti, kad tai – tavo kelio pabaiga. Belieka didžiuotis, kad pasiekei tai, kas nedaugeliui lemta.

Ir tai sunku įsisąmoninti?

Taip, labai sunku. Pasikartosiu – džiaugiesi pasiekęs šią viršūnę. Bet aš manau, kad žmogaus amžius yra žygdarbis. Kiek yra per anksti išėjusių, nespėjusių atsiskleisti ir pasidalyti su mumis tuo, ką jie laikė vertinga? Ir tai didžiulis nuostolis gyviesiems.

Kai atsigrįžtu į papėdę, matau nelabai vykusius savo eilėraščius – neoriginalius, nenuoširdžius. Bet matau ir didžiuojuosi tuo, kad iš lengvo tako išsukau ir pasirinkau eiti sunkiu, nepraeitu keliu – žydų tema buvo laikoma tabu pasaulyje, kuriame pragyvenau pačius kūrybingiausius metus. Ir vėl tas dvejopas jausmas – tikiesi, kad tų nevertingų parašymų skaitytojas neprisimins, o jo atmintyje išliks tik tai, kas iš tiesų vertinga ir svarbu. Juk ėmiausi dirbti neartą ir nesėtą to meto literatūros lauką – žydų temą.

Tu atsakei į klausimą apie tai, kas tave džiugina, kai žvelgi į papėdę, o kas vis dėlto nuvilia?

Jau sakiau – aš rašiau prastus eilėraščius, labai vidutinišką prozą – iššvaisčiau daug energijos, kol Dievas mane atvedė prie temos, kuriai skyriau visas jėgas. Ne vieną sykį pasakojau, kad mano Tėvas, sužinojęs, kad noriu tapti rašytoju, vedžiojo mane po visą Stalino prospektą Vilniuje, stabtelėdavo ties kiekvienu knygynu ar kiosku, besdavo pirštu į vitriną ir sakydavo: „Žiūrėk, viskas jau parašyta, kam tau būti rašytoju, būk daktaru, advokatu, jų darbas reikalingas visur – Lietuvoje, Prancūzijoje, Airijoje.“

Nei aš, nei jis negalėjome žinoti, kad mano romanai bus išversti į tiek daug skirtingų kalbų. Tėvas šventai tikėjo, kad mano pasirinkimas rašyti žydų tema baigsis kalėjimu.

Kas yra jubiliejus? Žmogui reikia pripažinimo, liaupsių ar dar kažko ten, toje viršukalnėje, kur tu stovi?

Taip, manau, kad jubiliejus turi reikšmės. Bet ne dėl liaupsių ar pripažinimo. Tai reiškia, kad ne be reikalo pragyvenai, kad radai stiprybės nugalėti savo silpnybes. Juk niekas, išskyrus mane, Mariją Rolnikaitę ar Icchoką Merą, apie tai nerašė. Kas galėjo pagalvoti, kad susidarys tokia didžiulė skaitytojų auditorija? Ar gali žmogus jaustis laimingesnis, kai jo kūryba pasiekė tiek skaitytojų?

Ar yra dalykų, dėl kurių apgailestauji, kuriuos darytum kitaip?

Žinoma. Atsigręžčiau į žydų likimo imperijos sąlygomis temą daug anksčiau, nei tai padariau.

Ar jauti nuoskaudų dėl Lietuvos?

Aš dėl visko jaučiu skausmą. Skausmas nepripažįsta geografinių ar kitokių sienų.

Tai ar viršūnėje reikalingi ąžuolų arba laurų vainikai?

Ne, buvimas viršūnėje yra vienatvė. Vienatvė ir rimtis. Nieko nebandyti įtikinėti, nieko nemėginti nuvainikuoti. Būti tuo, kuo tapai. Nors toks išsyk ir nebuvai. Juk mane keldavo į kalną ir nepelnytai – už vidutiniokišką prozą, už prastus eilėraščius, kaip kranu pakeldavo. Bet nepelnytai. Priminsiu jau ne kartą aprašytą situaciją – kai atnešiau į leidyklą „Aš žiūriu į žvaigždes“, redaktorė – amžiną atilsį Aldona Liobytė – palinkėjo: „Kanovičiau, jei tu žiūrėsi tik į savo žvaigždes, tikrai ką nors doro pasieksi.“

Vienatvė yra būtina kūrybos sąlyga. Bet vienatvei reikia užnugario. Ir aš jį turėjau – šeimą, skaitytojus. Tai stipriausias vienatvės užnugaris.

Ar šlovė ten reikalinga?

Greičiausiai ne, nors sumeluočiau, jei pasakyčiau, kad nėra malonu girdėti gerą žodį apie savo kūrybą. Gailiuosi, kad mano Tėvas nesulaukė to meto, kai mano kūrybą imta plačiau pripažinti.

Ar kopti toliau nebaisu?

Nežinau. Nemėginau. Einu. Vis mažesniais žingsneliais, bet einu.

Ten viršūnėje, rimtyje ir vienatvėje su kuo norėtum pabendrauti?

Turbūt tik su Marquezu.

Apie ką su juo kalbėtum?

Apie literatūrą, apie gyvenimą ir vienatvę.

Ačiū, Tėvai.

Palauk, aš norėčiau dar kelis žodžius pasakyti.

Klausau.

Aš nekopiau ir nekopiu į tą kalną vienas – visą laiką jaučiu užnugarį – mūsų Mamos, mūsų vaikų, artimųjų, skaitytojų, kurie mane palaikė – ar aš eičiau dideliais, ar mažesniais žingsniais, ar kopčiau lėčiau, ar greičiau. Greta ar tolėliau ėjo ir plunksnos draugai, padėdavome vieni kitiems. Patardavome.

Jei dabar turėtum galimybę pasirinkti vietą, kurioje galėtum akimirkai atsidurti – kuri vieta būtų brangiausia Tavo atminčiai?

Aš grįžčiau į vaikystę. Į Jonavą, prie Vilijos krantų.