Kristupas Sabolius ir tai, kas yra nežmogiška vaizduotė

K. Sabolius pradėjo tyrinėti šią temą nuo klausimų, iš kur atsiranda naujos idėjos, kaip gimsta kūryba, kultūra, koks yra intelekto ir vaizduotės santykis. O dabar jis jau yra priartėjęs prie temų, liečiančių vaizduotės ribų ir netgi jos apibrėžtumo santykyje su tuo, kas yra žmogus, klausimus.

Gegužės 23–24 dienomis vykusiame Europos kultūros sostinės forume 2019: „Žmogiškasis faktorius“, kurį kaip ir kasmet iniciavo projekto „Kaunas 2022“ komanda, kūrybinių sričių lyderiai iš įvairių Europos valstybių skaitė pranešimus, nagrinėjančius meno ir verslo bendradarbiavimo, auditorijų įtraukimo, socialinio verslo ir dar daugelį kitų temų. Vienas iš forumo dalyvių – K. Sabolius. Pranešime „Kas yra nežmogiška vaizduotė?“ jis pristatė šios nagrinėjamos temos pastebėjimus ir atradimus.

Ar tik žmogus turi vaizduotę?

Mąstydami apie vaizduotę kaip apie vaizdavimosi galią, fantaziją, dažnai ją priskiriame žmonėms būdingiems sugebėjimams. Tačiau ar tikrai tik žmonės turi vaizduotę ir yra kūrybiški? Kaip pranešime teigė K. Sabolius, kūrybingumas dažnai suprantamas kaip žmonijos prerogatyva, prigimtinė teisė, kuri įrodoma tuo, jog per daugelį metų sukūrėme ir vis dar kuriame skirtingas kultūras, meną, galiausiai sugebame sapnuoti ir tuos sapnus aprašyti.

„Vis dėlto per pastaruosius 50 metų daugėjo tyrimų, kurie buvo susiję ne tik su gyvūnų, bet ir apskritai su nežmogiškų gyvybės formų vaizduote. Šių tyrimų išvados ‒ gyvūnai įvairiai ir kūrybingai sapnuoja ir įsivaizduoja“, – pridūrė docentas. Kaip labiausiai nagrinėtų gyvūnų pavyzdys buvo įvardintos pelės, kurias mokslininkai iš pradžių paleisdavo į labirintus, o vėliau įvairiais parametrais stebėdavo, analizuodavo šių gyvūnų sapnus. „Pelės sapnų metu kartoja bėgiojimus po labirintą. Taigi, ši gyvūnų rūšis irgi turi tam tikrą vaizduotės formą“, ‒ teigė K. Sabolius.

Gorilos Koko atvejis

Kaip vieną iš garsiausių visų laikų tyrimų, susijusių su kitokia nei žmogiška vaizduote, K. Sabolius įvardijo gorilos Koko atvejį. Šio mūsų rūšiai artimo gyvūno istorija yra išskirtinė: „Gorila mokėjo apie 2000 žodžių anglų gestų kalba. Ji sklandžiai bendraudavo su vietiniais Kalifornijos gyventojais ir taip pat gebėjo parodyti, kad moka puikiai apsimetinėti. Apsimetinėjimo arba įsijautimo į kitą pasaulį (angl. make believe world) momentas kognityvinių psichologų yra laikomas išplėtotos vaizduotės forma“, ‒ pasakojo K. Sabolius.

Jo teigimu, mes stebėtumėmės šios gorilos sugebėjimais, jeigu ji nebūtų tokia žmogiška, taip pat jeigu nebūtų konteksto, kuriame žmogus pervertinamas, įcentruotas ir laikomas neigiamai kolektyviškai veikiantis Žemę, taip keisdamas jos paviršių, klimatą, aplinką ir kt. (šis mūsų gyvenamas laikotarpis dažnu atveju įvardijamas antropoceno terminu). Atsižvelgiant į tokią situaciją, kai žmogus tampa planetos problema, o ne aukščiausia jos gyvybės forma, galima kelti klausimus: ar įmanoma tik žmogiška vaizduotė ir kaip ją pamatuoti?

Kalba

„Be abejonės, vaizduotę matuojame pagal tai, kaip mes patys ją suprantame. Jeigu žiūrėtume nuo Aristotelio, Platono laikų, dominuojantis matas, pro kurį žmogus žvelgia į pasaulį, yra kalba. Mes norime sugramatinti pasaulį, atpažinti jame tokias struktūras, kurias galėtume komunikuoti ir per tą komunikavimą aptikti tapatybes ir jas paversti mūsų visų bendros apykaitos lauku“, – toliau tęsė K. Sabolius.

Čia prieita prie kultūros temos: XX a. jos pagrindu buvo laikoma tai, kad žmogus yra kalbanti būtybė. Padaryta išvada, jog kalba arba žodinio minčių reiškimo sistema, iš dalies matuoja vaizduotę ir yra matas, kuris leidžia įvertinti vaizduotės vertę kultūroje. K. Sabolius pabrėžia, jog „vaizduotės ir kalbos santykis ilgą laiką buvo dialektiniam sąryšyje“.

Kalba ir intelektas

Sąmonės ir kalbos temas bei sąveikas tyrė XX a. analitinė filosofija. Šis santykis tarp smegenų veikimo intelekto požiūriu ir smegenų kūrybingumo buvo įvardintas kaip komplikuotas. Pranešimo metu pristatytas garsaus neuromokslų daktaro Rexo Jungo, kuris tiria kūrybingumo atvejus smegenų lygmeniu, pavyzdys, įrodantis tokį komplikuotumą.

„Kai kalbame apie intelektą, smegenys veikia kaip greitkelis, pavyzdžiui, kai klausiame žmogaus, kiek yra du kart du, jis iškart turi atsakymą. Mes elgiamės kaip algoritmai, robotai, kurie pasiruošę duoti atsakymus. O štai kūrybingoje situacijoje, kai nėra duoto atsakymo ir žmogus nežino, ką daryti, smegenys meterialiu lygmeniu išeina iš to greitkelio režimo ir ima kasti, rausti naujus smegenų kelius“, ‒ kalbėjo K. Sabolius.

Tokią padėtį pranešėjas įvardijo kaip  kūrybingiausią žmogaus proto situacija: jos metu gaminamos naujos neuronų, t. y. nervinių lastelių, jungtys ir tarpusavio sinapsiniai ryšiai. Kūrybinio proceso metu įjungiamos visos smegenų dalys. Kitaip sakant: „nėra tokios vienos dalies, kuri atsakinga už vaizdų gaminimą arba už intelekto ar kalbos generavimą“.

Sąmonės ribos

Nėra lengva atsakyti į klausimą, kur sąmoningumo pradžia ir pabaiga, nes šiandienėje filosofijoje ir neuromoksluose vyksta ginčai, kaip iš tiesų reikėtų apibrėžti tokį reiškinį kaip vaizduotė. „Kaip iš materialaus lygmens staiga atsiranda tokie dalykai kaip haliucinacijos, vizijos, kurios transformuojasi į tai, kas vyksta mūsų galvoje, kaip tai yra įmanoma? Tai mįslė, kurios visi atsakymai yra nevisavertiški, tačiau akivaizdu, kad tarp materijos ir to, ką mes vadiname protu, sąmone, intelektu ir vaizduote, yra labai artimas ryšys, ‒ sako tyrėjas, čia pat pridurdamas:  – Esame vientisas procesas ir tai, ką mes įsivaizduojame, yra labai kūniška. Todėl galėčiau pasiūlyti vieną iš būdų mąstyti apie vaizduotę kaip tam tikrą tarprūšinį kūrybingumą, kuris neturėtų būti sutapatintas tik su išgalvotų vaizdų gaminimu.“

Vaizduotei būdingi visų 5 juslių pojūčiai: regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo. Pranešime aptarta, kad vaizduotė apima daugybę sričių, kurios mums kartais atrodo esančios nepasiekiamos ar pasąmoningos. Čia turėta omenyje tai, kad vaizduotė išplitusi netgi po įvairias organizmo funkcijas: „Aš galėčiau pasakyti, kad vaizduotė yra tam tikras galimybių išgyvenimo juslėmis sąsaja. Mes išgyvename savo kūrybingumą visomis juslėmis ir su tuo kūrybingumu jungiamės su kitais mus supančiais tinklais. Kitaip sakant, vaizduotė yra būdas susijungti su mus supančiu pasauliu“, ‒ sakė K. Sabolius.

Sistemų analitikų teigimu, amebos, bakterijos ir kiti įvairūs organizmai dažnu atveju yra suvokiami kaip individai, kurie dar ir sutapatinami su save kuriančiomis sistemomis. Docentas kalbėjo: „Esame sistemos, kurios nuolatos sąveikauja su kitais faktoriais ir, kai kuriame save, tam tikra prasme dalyvaujame bendrame kūrybiniame projekte. Jis siūlo vietoje autopoetinio mąstymo, save kuriančių sistemų mąstymo, vadovautis simpoetinių sistemų mąstymu.“

Unsplash.com nuotrauka

Grybai

Gegužės 22 dieną publikuotame straipsnyje, pavadinimu „Kompleksinis gyvenimas gali egzistuoti tik dėl to, kad grybams milijonai metų“ rašoma, kad atrastas suakmenėjęs grybas, įrodantis, jog grybai yra dar senesnė rūšis, nei iki šiol buvo manoma. Anot K. Saboliaus, grybai nėra individualios gyvybės formos, jie kuria komunikavimo tinklą visai augalinei ir biosferos įvairovei, šaknimis susijungdami tarpusavyje ir taip perduodami informaciją. Tyrėjas šį reiškinį prilygina internetui ir dar pabrėžia abipusiai naudingus grybų ir medžių santykius: informacijai perduoti grybai iš medžių gauna medžiagas, susidariusias fotosintezės metu.

„Iš dalies tai, kad grybai yra pasaulio bendruomeniškumo pagrindas, iškelia klausimą: kur prasideda kalba? Ką reiškia kalbėti? Ką reiškia keistis informacija? Taip pat: ką reiškia kurti? Ką reiškia įsivaizduoti? Grįžtame prie klausimo, kurį iškėlėme pradžioje. Galbūt šitame kontekste grybai yra kūrybingi?“ – samprotavo pranešėjas.

Nežmogiška vaizduotė

Eliminavus žmonių kalbą ir produkuojamus vaizdus, galima pradėti analizuoti ne žmonių kūrybingumo ir kalbos apraiškas. Vienas iš pavyzdžių, pristatytų pranešime – gleivūnai: „Tokie išmintingi padarai gleivūnai, kurie taip pat nėra individai, o kolonijos,geba geriau spręsti inžinerinius uždavinius nei žmogaus protas. Tai buvo pastebėta gleivūnus paleidus į labirintą, kuriame jų taip mėgstamos avižos būdavo paberiamos pagal priemiesčių plano logiką. Tokiomis aplinkybėmis jie yra suformavę Tokijo metro identišką tinklą, ir tai buvo atlikta greičiau nei žmonių, pasitelkusių savo inžinerinius, kūrybinius sprendimus. Panašu, kad visos tos gyvybės formos, kurios veikia kūrybingai, pirmiausia yra labai atviros tam, kas ateina į jų suvokimo arealą. Jos yra labai įsiklausančios.“

Pelkė, arogancija ir bendra kūryba

Kolektyviniam kūrybingumui atstovaujanti terpė – pelkės. Jose įvairios rūšys taip stipriai sąveikauja viena su kita, kad, pašalinus vieną iš jų, kitos iškart patiria transformacijas. „Pelkėje matome, kaipkolektyvinis kūrybingumas, kai mes vienas kitą kuriame ir vienas kitą įsivaizduojame, yra labai akivaizdus dalykas. Maža to, pelkės yra tokia vieta, iš kurios mes galime to mokytis.“

„Kai kalbame apie nežmogišką vaizduotę, kalbame apie tam tikrą žmogaus nusižeminimą. Tai yra nusimetimą tam tikro arogantiško požiūrio, kad mes esame vieninteliai, kurie galime įsivaizduoti, ir pripažįstant, jog kitos būtybės, organizmai, kitos formos, kitos rūšys taip pat moka tai daryti. Gal net geriau“, – kalbėjo tyrėjas, pridurdamas, jog kūrybą turbūt reikėtų pripažinti kolektyviniu reiškiniu, kurį sudaro ne tik kultūra ar civilizacija, bet ir etinė atsakomybė už kitas rūšis.

Pranešimo pabaigoje K. Sabolius siūlė į vaizduotę žvelgti kaip į įrankį, leidžiantį pažinti gamtoje egzistuojančius nežmogiškus kūrybingumo atvejus, užuot ją naudoję savo egoistiškiems ar siurrealiems tikslams: „Jeigu kalbame apie nežmogišką vaizduotę, mes turime nustoti reikalauti iš vaizduotės tenkinti norus. Vaizduotė nėra tai, kas papasakos mūsų svajones apie nebūtus pasaulius, bet greičiau tai, kas turėtų mus išmokyti pažvelgti į tuos pasaulius, kuriuos dar ne iki galo suprantame, kurie galbūt net yra žymiai tobulesni, negu manėme, ir kurie gali mus pamokyti kitokių kūrybinių trajektorijų.“