Kuo (ne)nusikalto inkvizicija (III)

Gerard M. Verschuuren „Penki antikatalikiški mitai. Vergovė, kryžiaus žygiai, inkvizicija, Galilėjus ir holokaustas“, Kaunas: Vox Altera, 2017. Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė–Brundzienė.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

Antrąją teksto dalį skaitykite čia.

Kur slypi inkvizicijos klaidos?

Žydai, protestantai ir raganos

Įprasta laikyti, kad katalikų inkvizicijos aukomis tapo žydai, protestantai ir raganos. Ar toks vertinimas yra teisingas?

Ar žydai buvo inkvizicijos taikinys? Sakėme, kad net ir ispanų inkvizicija neturėjo galios prieš žydus, tačiau jos akiratin pakliuvo vadinamieji konvertitai, dėl „politinių“ priežasčių „įstoję“ į Katalikų Bažnyčią, o savo įsitikinimais ir praktika toliau likę žydais. Į juos taikytasi ne dėl to, kad buvo žydai, o dėl to, kad buvo netikri krikščionys.

Ar protestantai buvo inkvizicijos taikinys? Taip, buvo, ypač vokiečių inkvizicijos. Tačiau protestantai Vokietijoje taip pat turėjo savo „inkvizicijas“. Pavyzdžiui, viena iš nuolat veikusių protestantų inkvizicijų buvo įsteigta Saksonijoje su Melanchtonu priešakyje. Jai veikiant, buvo nubausta daug žmonių: vieni mirties bausme, kiti įkalinimu iki gyvos galvos, dar kiti tremtimi. Esama akivaizdžių įrodymų, kad per protestantų vykdomą „raganų“ deginimą vien Vokietijoje nužudyta daugiau žmonių nei per visą katalikiškosios Europos inkvizicijos vykdytą veiklą. Vardindami kraują stingdančius pasakojimus apie katalikų inkviziciją ir jos įvykdytus žiaurumus, protestantai dažnai pamiršta apie savo keletą amžių po Reformacijos vykdytus žiaurumus.

Beje, pastebėkime, kad ispanų inkvizicija nenagrinėjo nė vienos protestantų bylos. Tūkstančius protestantų eretikų deginančios ispanų inkvizicijos įvaizdis neturi istorinio pagrindo ir yra Šiaurės Europoje platinamos spaudos skleidžiamas prasimanymas. Tais laikais Ispanijoje buvo taip mažai protestantų, kad tokio persekiojimo tiesiog negalėjo būti, kad ir kokia stipri buvo inkvizicija ir kaip antikatalikybės skleidėjai XVI a. ir vėliau stengėsi sukurti tokį įvaizdį.

Toliau turime klausti, ar inkvizicija persekiojo raganas. Atsakymas yra netvirtas „taip“. Pasirodžius pirmiesiems kaltinimams raganavimu Šiaurės Ispanijoje, inkvizicija pasiuntė savo žmones jų ištirti. Tačiau išsilavinę teisės žinovai nerado jokių įrodančių faktų, susijusių su raganų šabašais (Šabašas – raganų puota. – Vert. past.), juodąja magija ar kūdikių kepimu.

Vis dėlto būtina pripažinti, kad vadinamuoju Mažojo ledynmečio laikotarpiu (Mažasis ledynmetis – klimato vystymosi laikotarpis, prasidėjęs maždaug nuo 1250 m., kai ėmė daugėti dreifuojančių ledų Šiaurės Atlante ir padidėjo ledynai Grenlandijoje, ir tęsėsi iki pat XIX a. vidurio. – Vert. past.) popiežius Inocentas VIII savo 1484 m. išleistoje bulėje Summis desiderantes affectibus ėmėsi griežtų priemonių prieš magus ir raganas Vokietijoje. Įprasta manyti, kad dėl užgriuvusio šalčio, prarasto derliaus, augančio nusikalstamumo ir masinio bado protrūkio kaltas buvo ne Mažasis ledynmetis, o raganos. Todėl popiežius kreipėsi į inkvizitorius  Heinrichą Kramerį ir Jacobusą Sprengerį prašydamas kodifikuoti raganų persekiojimą. Vėliau, 1486 m. šie du autoriai parašė veikalą Malleus maleficarum, kuriame teigiama, kad dėl blogo oro kaltinti reikia raganavimą. Tačiau 1490 m. Vatikanas nusprendė, kad knyga yra klaidinga, o 1538 m. ispanų inkvizicija aiškiai įspėjo ja nesinaudoti.

Vis dėlto kurį laiką inkvizicijos akiratin buvo pakliuvęs vadinamasis „liaudies tikėjimas“ prietaringomis praktikomis, įskaitant raganavimą, kuris išliko iki XV ir XVI a. Tačiau skirtingai nuo protestantų reformatorių, Italijos ir Ispanijos inkvizitoriai į šias praktikas ėmė žiūrėti kaip į menkos katekezės, o ne paplitusios erezijos padarinį, ir todėl kreipė mažesnį dėmesį. Katalikų inkvizicija vis labiau ir labiau skeptiškai žiūrėjo į kaltinimus raganavimu ir magija, ir nustatė griežtas baudžiamojo persekiojimo ir kaltės įrodymo taisykles. XVII ir vėlesniuose amžiuose daugumoje katalikiškų šalių inkvizicija vis mažiau ir mažiau buvo susijusi su persekiojimu dėl stabmeldystės, nors protestantiškos tautos ir toliau tęsė raganų teismus. Salemo raganų teisminis procesas Amerikoje yra dar viena šių įvykių pasekmė. Apskritai galima teigti, kad ryšius su Romos Katalikų Bažnyčia nutraukusiose šalyse raganų teismams vadovavo pasaulietiniai protestantų reformatorių kontroliuojami teismai.

Nepaisant visų išvardintų faktų, inkvizicijos veikloje būta nusižengimų. Pažeidimų pasitaikydavo daugiau, kai valstybė savo galias pajungdavo savo interesams patenkinti, ypač Ispanijoje, kurioje inkvizitorių pareiga buvo ieškoti neištikimybės Karūnai ženklų. Netrukus skundai dėl rimtų nusižengimų pasiekė Romą, ir visi buvo ne be pagrindo. 1482 m. popiežiaus Siksto IV laiške inkvizicija buvo kaltinama dėl daugybės neteisingai įkalintų žmonių, nuožmių jų kankinimų, paskelbimo klaidatikiais ir nuteistųjų nuosavybės konfiskavimo. Iš pradžių inkvizitoriams buvo pateiktas įspėjimas  veikti išvien su vyskupais, o galų gale jiems buvo grasinama atleidimu iš pareigų. Jie iš tiesų būtų buvę atleisti, jei Jų Didenybės Ispanijoje nebūtų stoję jų ginti.

Kai ispanų inkvizicija pasiekė Aragoną, panikos banga iškilo į naujas aukštumas. Popiežius Sikstas IV dar kartą pamėgino ją sustabdyti. 1482 m. balandžio 18 d. Ispanijos vyskupams jis rašė:

Jau kurį laiką inkvizicija Aragone, Valencijoje, Maljorkoje ir Katalonijoje veikia vedama ne uolumo dėl tikėjimo ir sielų išganymo, o turto geidulio. Daugelis tikrų ir ištikimų krikščionių, priešams, varžovams, vergams bei kitiems žemesniems ir net ne itin padoriems žmonėms liudijant, be jokio teisinio pagrindo yra įmetami į kalėjimus, kankinami ir pasmerkiami kaip atkritę eretikai, iš jų atimama nuosavybė, jie perduodami į pasaulietines rankas bausmei įvykdyti, įstumiant į pavojų sielas, parodant žalingą pavyzdį ir užsitraukiant daugelio žmonių panieką.

Išgirdęs apie šį laišką, karalius Ferdinandas įtūžo. Parašė popiežiui Sikstui, atvirai duodamas suprasti, kad šis yra papirktas konvertitų auksu:

Man buvo pranešta apie tokius dalykus, Šventasis Tėve, kuriais, jei iš tikrųjų yra tiesa, verta didžiai stebėtis. … Tačiau mes nepatikėjome šiais gandais, nes tai yra dalykai, kuriems Jūsų Šventenybė, būdamas įsipareigojęs inkvizicijai, jokiais būdais nebūtų pasidavęs. Bet jei, atkakliu ir gerai apgalvotu konvertitų įtikinėjimu, atsitiktinai būtų buvusios padarytos kokios nors nuolaidos, nenorėčiau, kad jos būtų įgyvendintos. Todėl pasirūpinkite, kad šis reikalas nebebūtų tęsiamas, atšaukite visas nuolaidas ir patikėkite šį klausimą mums.

Tai reiškė popiežiaus vaidmens pabaigą ispanų inkvizicijoje. Nuo tada jai vadovavo vien ispanų monarchija, nepriklausomai nuo bažnytinės valdžios. Nuostabą kelia tai, kad ispanų inkvizicija šiandien taip dažnai apibūdinama kaip viena iš didžiausių Katalikų Bažnyčios nuodėmių. Iš tiesų popiežius ir Katalikų Bažnyčia kaip institucija buvo labai mažai susijusi su šios inkvizicijos veikla.

Francisco de Goya paveikslo „Escena de Inquisición“ (1812–1819 m.) fragmentas

Kankinimai ir mirties bausmė

Kaip inkvizicija priimdavo nuosprendžius? Viduramžių inkvizicijos teismai veikė taip pat kaip netolimoje praeityje veikė apygardos teismai. Teismo procesas buvo vykdomas tik tiems, kurie per nustatytą malonės laiką atsisakydavo prisipažinti padarę nusikaltimą. Tie, kurie sugrįždavo į Bažnyčią, gaudavo atleidimą ir tam tikrą paskirtą atgailą. Tie, kurie neatsižadėdavo erezijų, būdavo ekskomunikuojami ir perduodami į pasaulietinės valdžios rankas. Šie teismai veikė panašiai kaip ir to laiko pasaulietiniai teismai, tik jų skiriama bausmė ir atgailos formos paprastai būdavo gerokai švelnesnės.

Ispanų inkvizicijos skiriamos bausmės ir jų dydis buvo panašus kaip ir kitų viduramžių inkvizicijos teismų, tik ir vėl – jos buvo lengvesnės už pasaulietinių teismų skiriamas bausmes. Lygiai taip pat tiesa yra tai, kad daugelis žmonių pageidavo, jog jų bylas nagrinėtų bažnytinis teismas, nes pasaulietinis teismas teikė mažiau garantijų. Istorikai yra aptikę rašytinių liudijimų apie žmones, kurie pasaulietiniuose teismuose imdavo niekinti tikėjimą, tikėdamiesi, kad jų byla bus perkelta į bažnytinį teismą, kuriame byla bus geriau išnagrinėta.

Kankinimas buvo įprasta teismo proceso dalis visoje Europoje, todėl inkvizicija nebuvo išimtis. Jis buvo pasitelktas kaip priemonė, liudijant abejotiniems liudininkams, jį galėjo iššaukti šališki parodymai, kuriais siekta visiško įrodymo – prisipažinimo – ir įtikinti, kad nebėra jokių kitų įrodymų. Kankinimo procedūra buvo atliekama, vadovaujantis daugeliu protokolų ir kaltinamojo apsaugos priemonėmis, teisininkai griežtai apibrėžė jos vietą procese. Po kankinimo arba kankinimo metu ištartą prisipažinimą kaltinamasis turėdavo laisvai, be kankinimo pakartoti kitą dieną, antraip jis būdavo laikomas negaliojančiu. Todėl griežta prasme kankinimas buvo priemonė vieninteliam pilnam įrodymui išgauti. 1252 m. popiežius Inocentas IV savo bulėje Ad extirpanda aiškiai apibrėžė būtinas aplinkybes, kuriomis inkvizicija kankinimą galėjo naudoti prisipažinimui iš eretikų išgauti. Popiežius Klemensas V įsakymą papildė sąlyga, kad inkvizitoriai neturi imtis kankinimo be vyskupo sutikimo.

Kitaip tariant, kankinimas buvo naudojamas prisipažinimui išgauti, kai nebuvo pakankamai įrodymų; jis buvo taikomas pagal žymiai griežtesnes taisykles nei priimta to laikmečio pasaulietiniuose teismuose. Kankinimas galėjo būti naudojamas tik erezijos atvejais ir, kitaip nei pasaulietiniuose teismuose, nebuvo naudojamas kaip bausmė. Pasaulietinė valdžia eretikus laikė Dievo ir karaliaus išdavikais, todėl vertais mirties. Bažnyčia į eretikus žiūrėjo kaip į paklydusias, nuo bandos atsiskyrusias avis. Popiežiaus ir vyskupų, kaip ganytojų, pareiga, Gerojo Ganytojo nurodymu, buvo sugrąžinti paklydusias avis į bandą. Taigi viduramžių pasaulietiniai valdovai siekė išsaugoti savo karalystes, o Bažnyčia stengėsi gelbėti sielas. Todėl inkvizicija suteikė eretikams būdą išvengti mirties ir sugrįžti į bendruomenę.

Kaip ir visi Europos teismai, ispanų inkvizicija taip pat naudojo kankinimus, tačiau juos taikė kur kas rečiau nei kiti inkvizicijos teismai. Šiuolaikiniai tyrinėtojai atskleidė, kad ispanų inkvizicija kankinimus taikė tik dviejuose procentuose visų bylų. Kankinimo procedūra galėjo tęstis ne daugiau kaip penkiolika minučių. Yra tik vienas procentas bylų, kai kankinimas buvo taikomas dukart ir nė karto netaikytas tris kartus.

Taip, kankinimai buvo atliekami per dažnai ir per žiauriai, tačiau tikrai ne žiauriau nei Karolio V teismo kankinimų sistemoje Vokietijoje. Plačiai sutinkamas žiaurių kankinimo instrumentų sąrašas veikiau yra po Reformacijos vykusios propagandos pramanas nei atspindi katalikų inkvizicijos tikrovę.

Inkvizicijos muziejus. Kartachena, Kolumbija. Wikipedia nuotrauka

Ar būta nors vieno atvejo, kai kaltinamiems erezija inkvizicija būtų paskyrusi mirties bausmę? Ne. Griežčiausios inkvizicijos bausmės buvo įvairios trukmės įkalinimas ir atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės. Daugiau bausmių nebuvo. Kraštutiniais neatgailaujančių, užsispyrusių arba atkritusių eretikų atvejais byla galėjo būti perduota į pasaulietinės valdžios rankas, kuri turėjo galią įvykdyti mirties bausmę, paprastai sudeginant ant stulpo. Apie tokius eretikus buvo sakoma: „Kadangi Bažnyčia negali skirti didesnės bausmės už jų nusikaltimus, atiduoda juos į civilinės valdžios rankas.“

Taigi, nepaisant paplitusio mito, Bažnyčia eretikų nedegino. Mirties bausmės vertu nusižengimu ereziją laikė pasaulietinė valdžia. Faktas yra tas, kad inkvizicija išgelbėjo nesuskaičiuojamą daugybę nekaltų (ir ne tokių nekaltų) žmonių, kurie kitu atveju būtų buvę pasaulietinių valdovų arba minios teismo sudeginti. Popiežius Grigalius IX, įsteigęs popiežiaus inkviziciją kaip atsaką į vyskupų inkvizicijų nesėkmes, primygtinai reikalavo išskirtinės Bažnyčios teisės priimti sprendimus erezijų klausimu, bet kartu pabrėžė, kad mirties bausmę skirti buvo ne Bažnyčios valioje. Nuo to laiko Bažnyčia iš savo prieglobsčio išvarydavo neatgailaujančius eretikus, o valstybė perėmė pareigą juos bausti.

Ar dažnai buvo vykdoma mirties bausmė prie stulpo? Viduramžių inkvizicijos metu vos keletas žmonių kentėjo prie stulpo. Nuo 1308 iki 1323 m. inkvizitorius Bernardas Guyas, kurio neįmanoma apkaltinti neveiklumu, į pasaulietines rankas atidavė vos 42 iš 930 erezija kaltinamų žmonių. Netgi po nuožmaus žydų konvertitų persekiojimo pirmaisiais dvidešimt ispanų inkvizicijos metų, mirties bausmė buvo vykdoma labai retai; XVII ir XVIII a. visoje Ispanijoje mirties bausmė buvo įvykdoma mažiau nei trims žmonėms per metus. Joks kitas didesnis teismas Europoje nėra įvykdęs mažiau mirties bausmių nei ispanų inkvizicija. Nepaisant to, daugelis katalikų dvasininkų pastebėjo, kad sudeginti eretikus be tikėjimo patikrinimo prieštaravo visuotinai priimtai praktikai. Pavyzdžiui, jei žydų konvertitai buvo nusikaltę, jų samprotavimu, jie nusikalto dėl nežinojimo, o ne dėl savavališkos erezijos.

Reikia pastebėti, kad ispanų inkvizicija turėjo priešininkų Bažnyčios viduje. Daugelis aukščiausio rango dvasininkų skundėsi karaliui Ferdinandui dėl įvairių pažeidimų. Priešiškumas ispanų inkvizicijai buvo jaučiamas ir Romoje. Popiežiaus Siksto įpėdinis Inocentas VIII dukart rašė laišką karaliui Ferdinandui prašydamas didesnio gailesčio, gailestingumo ir atlaidumo žydų konvertitams. Akivaizdu, kad Bažnyčios viduje būta nesutarimų dėl inkvizicijų. Jos atliko teisėtą vaidmenį Bažnyčioje, tačiau taip pat buvo atviros pražangoms, nepaisant daugelio numatytų saugiklių. Ir nepamirškime taisyklės: ne visi Bažnyčios nariai laikosi to, ką Bažnyčia laiko esant teisinga, todėl tai, ką daro atskiras Bažnyčios narys, netgi inkvizitorius, gali būti neteisinga Bažnyčios akyse.

Cathopic.com nuotrauka

Erezijos problema

Erezijos pavojus

Norėdami teisingai įvertinti inkvizicijos vaidmenį, turime išsiaiškinti, kodėl erezija kelia grėsmę Katalikų Bažnyčiai ir kodėl ją reikia deramai ištirti.

Mūsų dienomis daugelis į ereziją žiūri kaip į „saviraiškos laisvės“ pažeidimą. Toks vertinimas neatspindi eretiškų pažiūrų – tai veikiau nežalingas, galbūt disidentiškas ar alternatyvus požiūris. Tarp mokslininkų tokios pozicijos niekas nepalaikytų: sakyti, kad dezinfekcija prieš chirurginę operaciją yra beprasmė, nėra alternatyvus požiūris, moksle jis yra „anatema“ (Gr. anatema – religiniame kontekste atskyrimas nuo Bažnyčios. Vert. past.). Panašiai yra su erezija religijoje – ji yra anatema. Kartais erezija yra akivaizdi netiesa, tačiau daug dažniau ji yra iškreipta, dalinė tiesa – ne visiškas melas, o tvirtai skelbiama pusiau tiesa, kurią reikia paneigti.

Nemėginame teigti, kad inkvizicijoje nebuvo nieko blogo. Tačiau ji tikrai nebuvo visiškas blogis, nes jos tikslas buvo panaikinti ereziją. Apie ereziją labai aiškiai kalbama Biblijoje, pavyzdžiui, Pakartoto įstatymo knygoje 17, 2-5:

Jei pas tave, vienoje gyvenviečių, kurias tau duoda Viešpats, būtų rastas vyras ar moteris, kurie daro pikta Viešpaties, tavo Dievo, akyse ir nusižengia jo Sandorai, eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, ar tai būtų saulė, ar mėnulis, ar kuri nors iš dangaus galybių, ­ ką aš esu uždraudęs, ir jei apie tai tau būtų pranešta ar tu pats sužinotumei, turi reikalą rūpestingai ištirti. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas yra įvykęs Izraelyje, išvesi už savo miesto vartų vyrą ar moterį, padariusį tokį nedorą dalyką, ir užmušite tą vyrą ar moterį akmenimis.

Naujajame Testamente apaštalai buvo giliai įsitikinę, kad būsimosioms kartoms privalo perduoti nesuteptą tikėjimo palikimą ir kad skleidžiamas kitoks nei jų mokymas yra nusižengimas, užsitraukiantis atskyrimą nuo Bažnyčios bendruomenės (1 Tim 1, 20; Tit 3, 10). Naujajame Testamente pasakojama apie tai, kaip iš pat pradžių krikščionių bendruomenė buvo priversta susidurti su žmonėmis, kurie atkakliai laikėsi apaštalų tikėjimui prieštaraujančio mokymo. Šv. Paulius buvo įsitikinęs, kad erezijos kyla ir kils bažnyčios viduje. Apaštalų darbų knygoje sveikindamas Efezo vyresniuosius jis sako:

Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius (Apd 20, 29-30).

Apaštalo Jono laiške (1 Jn 2, 19) užsimenama, kad erezija visada prasideda krikščioniškos šeimos viduje:

Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai. 

Išvada yra akivaizdi – erezija prasideda krikščioniškos tiesos ir mokymo rėmuose. Čia slypi visų erezijų šaknys. Panašią reikšmę turi žodis „antikristas“. Paprastai šiuo žodžiu vadiname tą, kuris yra prieš Kristų, primena komunizmo požiūrį, kai akivaizdžiai neigiamas Dievas ir Kristus. Tačiau ne tai turime omenyje. Taip, galutinis kiekvieno antikristo tikslas yra priešiškumas Kristui, bet pats žodis iš tikrųjų reiškia „vietoj Kristaus“. Antikristas yra tas, kuris prisistato Kristaus vardu, save vadina krikščioniu ir skelbia krikščionybės tiesą. Tačiau, ištyrus jo arba jos mokymą, paaiškėja, kad jis prieštarauja tam, ką Dievas kalbėjo per Kristų. Toks asmuo yra antikristas.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais sparčiai plito įvairios erezijos. Viena iš jų buvo gnosticizmas, kurio skleidėjai skelbėsi turį slaptą religinio pažinimo šaltinį, galintį savaime atnešti išganymą. Pirmieji Bažnyčios tėvai, kaip antai šv. Justinas, Origenas, šv. Ipolitas ir šv. Irenėjus, nurodė gnosticizmo klaidas ir pasmerkė jį kaip eretišką mokymą. Gnosticizmas nėra tik praėjusių amžių erezija; jis iki šiol tebėra gyvas tokiuose judėjimuose kaip Naujasis Amžius. 2013 m. Popiežius Pranciškus savo apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium (# 94) pateikė visiems laikams tinkantį gnosticizmo apibūdinimą. Pasak jo, gnosticizmas yra subjektyvizme užsisklendęs tikėjimas, „kai domimasi viena tam tikra patirtimi ar samprotavimų bei žinių seka manant, kad tai gali paguosti ir apšviesti, bet subjektas galiausiai lieka užsisklendęs savo paties proto bei jausmų imanencijoje“.

Kita ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu iškilusi erezija buvo arijanizmas, pagal kurį Jėzus yra ne Dievo Sūnus, o sukurtas asmuo. Arijanizmą kaip ereziją pasmerkė 325 m. Nikėjos ir 381 m. Konstantinopolio susirinkimas. Vėliau iškilo manicheizmas, paskelbęs, kad „materija“ yra blogis, ir šitaip paneigęs Dievo visagalybę bei iškėlęs dvi priešingas, nuolat tarpusavyje kovojančias galias – Gėrį ir Blogį. Jis žaibiškai išplito tiek Rytuose, tiek Vakaruose, ir tūkstantį metų su pertrūkiais gyvavo Afrikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje bei Balkanų šalyse. Prieš atsiversdamas į krikščionybę jo įtaką beveik dešimt metų jautė šv. Augustinas.

Išguitas iš Romos ir Milano manicheizmas ilgą laiką nebesireiškė, kol galų gale sugrįžo po katarizmo priedanga. Katarizmas buvo gnosticizmo ir manicheizmo kratinys. Katarų įsitikinimai buvo ne tik eretiški, bet ir turėjo rimtų socialinių, visai civilizacijai žalingų padarinių. Santuoka buvo niekinama už tai, kad įteisino lytinius santykius, kuriuos katarai tapatino su prigimtine nuodėme. Užtat sanguliavimas buvo leidžiamas, nes buvo laikinas, slaptas ir ne visuotinai priimtas, o santuoka buvo ilgalaikė, atvira ir visuomenės pripažinta. Nesunku įsivaizduoti tokios teorijos pasekmes. Maža to, katarai skatino ritualinę savižudybę (tiems, kurie neatimdavo sau gyvybės, ateidavo į „pagalbą“), atsisakė duoti priesaiką, o tai feodalinėje visuomenėje reiškė, kad jie priešinosi bet kokiai valdžiai.

Tokiu būdu katarizmas kėlė religinį, moralinį ir politinį pavojų. XIII a. pradžioje ši erezija krikščioniškai Europai kėlė tokią didžiulę grėsmę ir su katarizmu susijusi baudžiamoji teisė pažengė taip toli, kad inkvizicija atrodė kaip politinė būtinybė. Jei katarizmas būtų paėmęs viršų ar net gyvavęs vienodomis sąlygomis su katalikybe, jo įtaka būtų buvusi pragaištinga. Kartais sakoma, kad daugiau žmonių pražuvo dėl katarizmo savižudybės kodekso nei inkvizicijos. Todėl visai natūralu, kad krikščioniškojo palikimo sergėtojai ir tuometė socialinė santvarka Europoje prieš tokius kontraversiškus mokymus ėmėsi represinių priemonių – tai davė pradžią inkvizicijai.

Pagal šiuolaikinę sampratą religija yra visiškai privatus dalykas. Tikime tuo, kuo tiki mūsų sąžinė. Tiesa yra tapusi privačiu, reliatyviu klausimu. Šis naujas požiūris yra vadinamas reliatyvizmu – filosofine nuostata, kad tiesa kiekvienam individui yra reliatyvi. Tai absoliutus mokymas apie tai, kad nėra absoliučios tiesos. Tiesa yra tai, ką mano „asmeninė sąžinė“ sako esant tiesą. Panašaus požiūrio laikosi reformatoriai, teigiantys, kad turime vadovautis savo tikėjimo intuicija ir Šventojo Rašto interpretacija. Mano tiesa yra Tiesa iš didžiosios raidės.

Tačiau sąžinė nėra privatus „kompasas“, nustatantis nuosavą Šiaurės ašigalį. Tikrasis kompasas veikia kaip magnetinės šiaurės rodmuo, kai įmagnetinta rodyklė susilygina su Žemės magnetinio lauko linijomis. Jo negalima naudoti arti metalinių daiktų ar elektromagnetinių laukų, nes tai pakenktų jo tikslumui. Pavyzdžiui, jūroje laivo kompasą reikia nuolat koreguoti, nes ima rodyti nukrypimą, kurį sukelia laivą sudaranti geležis ir plienas. Panašiai ir mūsų „kompasas“ turi būti nukreiptas į vienintelį „Šiaurės ašigalį“ tam, kad atitiktų Bažnyčios nurodymus.

Negalime pasiduoti visiškam reliatyvizmo diktatui, nes reliatyvistai prieštarauja patys sau absoliučiai pareikšdami, kad viskas yra reliatyvu. Tačiau net ir reliatyvistai laikosi mažiausiai vieno absoliutaus dalyko, kuris skamba taip: „Visada paklusk savo sąžinei!“ Paklauskime reliatyvistų, iš kur kyla jų absoliuti privačios sąžinės galia. Jei sąžinė būtų privatus dalykas, kurį formuojame taip, kaip mums patinka, ji niekada negalėtų turėti absoliučios galios, nes tarp dviejų žmonių kilęs nesutarimas būtų neišsprendžiamas kiekvieno asmens privačios, asmeninės ir neklystančios sąžinės lygmenyje. Antraip turėtų būti ryšys, pavyzdžiui, tarp už pasirinkimą pasisakančios nėščios motinos ir jos už gyvybę pasisakančios akušerės sąžinės. Kiekviena „privati“ sąžinė turi paklusti aukštesniam Bažnyčios, o galiausiai Dievo autoritetui. Tiesa yra tiesa, net jei jos nepriimame, o netiesa yra netiesa, net jei ją skelbiame.

Katalikų Bažnyčia aiškiai pasisako, kad sąžinę suprasime tik santykyje su individo pareiga paklusti Kūrėjui ir jo dieviškajam įstatymui, o ne gyvendami taip, kaip mums patinka. Sąžinė – tai „intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Jo balsas aidi žmogaus širdyje“ (KBK 1776). Žmogaus sąžinė dalyvauja Dievo pažinime. Kitaip tariant, atskiro individo sąžinė kalba ne iš savęs, o atspindi Dievo ištartą įstatymą. Štai kodėl sąžinės negalime laikyti vien privačiu reikalu, kurį formuojame savo nuožiūra. „Dialogas“ su savimi prilygtų paprasčiausiam monologui, kuris atskiria ir atitolina mus nuo Dievo, mūsų įstatymų leidėjo. Todėl atskiro žmogaus sprendimai netampa teisingi vien todėl, kad yra kilę iš sąžinės, nes sąžinei visų pirma reikia, kad būtų teisingai suformuota ir kad atspindėtų prigimtinį įstatymą. Kaip popiežius Jonas Paulius II teigė enciklikoje Veritatis splendor, „ryšys tarp žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo užsimezga asmens širdyje, t.y. jo sąžinėje“ (54).

Žvelgiant iš šios perspektyvos, kur kas lengviau suprasti, kodėl inkviziciją pradėję ir jai vadovavę asmenys manė, jog jų veiksmai buvo visiškai pateisinami. Jie saugojo Bažnyčią nuo susiskaldymo ir erezijų. Stengėsi užtikrinti, kad kiekvieno žmogaus „kompasas“ veiktų tiksliai, be nukrypimų. Ne visada ereziją įmanoma aptikti, vadovaujantis individualiu asmeniniu kompasu dėl trikdžių, kuriuos reikia koreguoti. Reikalingas toks kompasas kaip inkvizicija (reguliuojamas patikimų procedūrų, kvalifikuotų inkvizitorių ir vidinių patikrų), kuris, tenka apgailestauti, neišvengia pavienių klaidų.

Šiuolaikinės mąstysenos žmonėms sunku suprasti šią instituciją, nes daugelis nebegeba įžvelgti dviejų svarbių dalykų. Viena vertus, religinis tikėjimas nebesuvokiamas kaip objektyvus dalykas, kaip Dievo dovana, todėl esantis už laisvo privataus vertinimo ribų. Kita vertus, Bažnyčia nebematoma kaip tobula ir aukščiausia visuomenė, kurios pagrindas yra tikras, autentiškas Apreiškimas ir kurios pagrindinė pareiga yra išlaikyti nesuteptą pirminį tikėjimo palikimą. Iki XVI a. religinio perversmo visiems krikščionims buvo būdingas požiūris, kad būtinybė bet kokia kaina išlaikyti tikrą mokymą yra savaime suprantama.

Šv. Augustino atsivertimas. Fra Angelico, XV a. Wikipedia iliustracija

Kaip elgtis su erezija?

Apaštalai buvo tvirtai įsitikinę, kad būsimosioms kartoms privalo perduoti nesuteptą tikėjimo palikimą ir kad kitoks mokymas yra baustinas nusižengimas. Vis dėlto kalbėdamas apie eretikus Aleksandrą ir Himenėjų, šv. Paulius negrįžo prie Senosios Sandoros mirties arba nuplakimo bausmės (Įst 13, 6-; 17, 1-). Jo manymu, juos pakako pašalinti iš Bažnyčios bendruomenės (1 Tim 1, 20; Tit 3, 10).

Jėzaus nurodymu, piktžolės turi būti paliktos augti kartu su kviečiais iki derliaus dienos; šiandienės piktžolės rytoj gali atsiversti ir tapti kviečiais. Todėl jos paliekamos gyventi, pakanka jas ekskomunikuoti. Kurį laiką gyvavo tokia tradicija. 308 m. parašęs veikalą Divinae institutiones, Liucijus Laktancijus, kuriam pačiam teko iškęsti kruvinus persekiojimus, ir toliau gynė absoliučią religijos laisvę:

Kadangi religija yra valios klausimas, ji negali būti prievarta primesta; šiuo atveju geriau naudoti žodžius, o ne rimbo kirčius. Kokia nauda iš nuožmios prievartos? Kaip kankinimo suolas susijęs su pamaldumu? Tarp tiesos ir prievartos, teisingumo ir žiaurumo nėra jokio ryšio… Taip, nėra nieko svarbiau už religiją, ir ją bet kokia kaina reikia ginti… Taip, ją reikia ginti, bet mirštant už ją, o ne žudant kitus, per kančią, o ne prievartą, per tikėjimą, o ne nusikaltimą. Jei religiją ginate praliedami kitų kraują ir kankindami, jūs ją ne ginate, o išniekinate ir įžeidžiate. Nėra kito tokio laisvos valios klausimo kaip religija.

Per pirmuosius tris amžius krikščionių mokytojai primygtinai pabrėžė visišką religinę laisvę. Jie ne tik pabrėžė principą, kad religija negali būti prievarta primesta – tai principas, kurio Bažnyčia visada laikėsi, susidūrusi su nekrikštytaisiais – bet ir, lygindami Mozės įstatymą su krikščionių religija, mokė, kad krikščionybei pakanka dvasinės eretikų bausmės (t. y. ekskomunikos), o judaizmas atskalūnus baudė kankinimais ir mirtimi. Net ir inkvizicija katalikų religijos prievarta neprimetė niekam, išskyrus Katalikų Bažnyčios narius.

Susidūrusi su manicheizmo erezija, Bažnyčia atsisakė į pagalbą kviestis pasaulietinę valdžią. Šv. Augustinas, garsusis Hipono vyskupas, aiškiai pasisakė prieš jėgos panaudojimą. Jis siekė, kad manicheizmo sekėjai į Bažnyčią sugrįžtų viešais ir privačiais klusnumo aktais, ir jo pastangos buvo sėkmingos. Vis dėlto jo atsakas į ereziją kartais atrodo dviprasmiškas, priklausomai nuo to, į ką kreipėsi. Susirašinėdamas su valstybės pareigūnais šv. Ausgustinas pabrėžė krikščionišką meilę ir toleranciją, eretikus vadino paklydusiais avinėliais, kuriuos reikia surasti ir, jei nepaklustų, nuplakti rykštėmis ir griežtai įbauginti, bet ne kankinimais ir kardu sugrąžinti atgal į bandą. Kita vertus, savo raštuose prieš eretikus jis palaiko valstybės teises; pasak jo, kartais pamokantis griežtumas klystantiems išeina į naudą ir apsaugo tikrus tikinčiuosius bei visą bendruomenę.

Kaip, atsižvelgiant į šį dviprasmiškumą, vėlesniais amžiais buvo elgiamasi su erezija? IV a. 2-ajame dešimtmetyje, Konstantinui iškovojus pergalę ir to paties amžiaus pabaigoje didžiajai Romos imperijos daliai atsivertus į krikščionybę, krikščionybė tapo imperijos religija. Nors kankinių era, Bažnyčios persekiojimo laikotarpis baigėsi, iškilo naujų sunkumų. Didžiausias sunkumas buvo Bažnyčios – ypač Bažnyčios vadovų – santykis su krikščionių imperatoriais. Tai buvo problema, kuri tam tikrais aspektais Bažnyčios santykius su pasaulietine valdžia lydėjo iki pat dramatiškų pokyčių XIX a. pab. ir XX a. prad. Į tikėjimą žiūrėdami kaip į neatsiejamą visuomenės stabilumo, tapatybės ir karališkos valdžios pagrindo laidą valdovai troško kontroliuoti Bažnyčią savo valdose. O Bažnyčia norėjo būti matoma atskirai nuo „Žmonių miesto“, valstybės, nors, kita vertus, pasaulietinėse rankose įžvelgė tikėjimo išsaugojimo garantą.

Imperatoriaus Konstantino įpėdiniai netrukus į save ėmė žiūrėti kaip į laikinų ir materialinių Bažnyčios sąlygų šeimininkus. Jie buvo įsitikinę, kad svarbiausias imperijos valdžios rūpestis yra ginti religiją, todėl išleido daugybę baudžiančių ediktų prieš eretikus. Per 57 metus buvo paskelbti 68 potvarkiai. Ir nors jie patys buvo įsitikinę, kad viena iš pagrindinių imperijos valdovo pareigų yra kardu ginti Bažnyčią ir tikrą mokymą, pagrindiniai Bažnyčios mokytojai daugelį amžių priešinosi tokiai pasaulietinių valdovų praktikai; jie ypač vengė griežtų priemonių prieš erezijas, pavyzdžiui, fizinių bausmių, kurios, jų manymu, buvo nesuderinamos su krikščionybės dvasia. Šv. Hilarijus iš Puatjė ypač energingai protestavo prieš bet kokį jėgos panaudojimą tiek skleidžiant krikščionybę, tiek išsaugojant tikėjimą.

Tačiau viduramžiais Romos Respublikos gerovė buvo glaudžiai surišta su religinės vienybės klausimu. Liaudis kaltino dvasininkus dėl per didelio atlaidumo eretikams. 1144 m. Lježo vyskupas Adalerbas II tikėjosi atvesdinti įkalintus katarus ir su Dievo malone juos apklausti, tačiau atlaidumo nepripažįstanti liaudis užpuolė nelaimėlius; tik vargais negalais vyskupui pavyko keletą katarų išgelbėti nuo sudeginimo. Maždaug tuo pačiu metu panaši drama įvyko ir Kelne. Arkivyskupui ir kunigams visomis išgalėmis siekiant sugrąžinti paklydėlius atgal į Bažnyčią, minia jėga pagriebė juos iš dvasininkų globos ir sudegino ant stulpo.

Šv. Bernardas Klervietis buvo pasipiktinęs Kelno liaudies veiksmais, todėl paskelbė tokią aksiomą: „Žmonės tikėjimui laimimi įtikinimu, o ne jėga“. Užsispyrusius eretikus reikia ekskomunikuoti ir, reikalui esant, dėl žmonių saugumo laikyti įkalintus. To laikotarpio sinodai, pvz., 1049 m. popiežiaus Leono IX vadovaujamas Reimso sinodas, 1119 m. Tulūzos sinodas, kuriam vadovavo popiežius Kalikstas II, ir galiausiai 1139 m. Laterano susirinkimas, laikėsi beveik tų pačių nuostatų.

Nekontroliuojamas vietos minios erezijos persekiotojų fanatizmas, kai kurių dvasininkų abejingumas ir pasaulietinių teismų jėgos panaudojimas paskatino popiežius imtis didesnės erezijų nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo kontrolės. Nuo tada erezija galėjo užtraukti mirties bausmę, paprastai sudeginimą prie stulpo. Svarbu pastebėti, kad mirtimi baudė ne vien katalikai. Įsitikinimas, kad mirties bausmė už ereziją yra teisinga, buvo taip plačiai paplitęs tarp XVI a. reformatorių, pavyzdžiui, Liuterio, Cvinglio, Kalvino ir kitų sekėjų, kad galėtume sakyti, jog jų tolerancija prasidėjo ten, kur baigėsi jų galia. Didžiai protestantų bažnyčių gėdai religinė netolerancija ir netgi persekiojimai iki mirties tęsėsi dar ilgai po Reformacijos. Ženevoje pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia vykdė nuožmius persekiojimus, įskaitant kankinimus ir netgi leidimą liudyti vaikams – visa tai buvo daroma su Jono Kalvino pritarimu. Konservatyviais skaičiavimais, tūkstančiai anglų ir airių katalikų buvo pasmerkti mirčiai – pakariant, velkant arkliais ir sukapojant į gabalus – už katalikų tikėjimo išpažinimą ir atsisakymą tapti protestantais. Dar didesnis skaičius žmonių kad išsigelbėtų buvo priversti bėgti į žemyninę Europą. Panašu, kad abi pusės lengva ranka priėmė, kad Biblija reikalauja panaudoti fizines bausmes klaidingai religijai su šaknimis išrauti iš krikščionių visuomenės.

Erezija yra bendras krikščionių rūpestis ir neturėtų būti laikoma vien katalikybei būdinga ypatybe. Kaltinti katalikus už „inkviziciją“ yra neteisinga. Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, ar visi vadovavusieji inkvizicijai tobulai atliko savo darbą. Tikrai ne. Ar dėl to krenta dėmė ant Bažnyčios vadovybės? Viena vertus – taip, kita – ne.

Leiskite paaiškinti. Ginče su donatistais šv. Augustinas susidūrė su panašiu klausimu. Donatizmas – tai erezija, pagal kurią sakramentų veiksmingumas priklauso nuo kunigo moralės. Kitaip tariant, jeigu kunigas, padaręs sunkią nuodėmę, pakrikštytų asmenį, toks krikštas būtų laikomas negaliojančiu. Šv. Augustinas nurodė, kad donatizmo problema yra ta, kad nėra nė vieno moraliai nesusitepusio asmens. Sakramentų teikimas nenustoja veiksmingumo, kai kunigo nuodėmingumas yra neabejotinas, tarkim, kalbant apie kunigą panašų į Grahamo Greene‘o „viskio kunigą“. Dievas yra tas, kuris veikia juose ir per juos, ir nėra moralinės kunigo būklės apribotas. Tiesa yra ta, kad Bažnyčia yra šventa, o jos nariai ne. Ji šventa ne dėl įvairius titulus turinčių žmonių – šventa ją padaro skelbiama žinia. Panašiai galima pasakyti ir apie inkviziciją: net jeigu inkvizitoriai negali būti šventi ar moraliai nesutepti, Bažnyčia lieka šventa ir leidžia Dievui veikti per jos narius, neatsižvelgiant į jų netobulumą.

Šį skyrių užbaikime aiškiai pasakydami, kad inkvizicija niekada nevertė priimti religijos. Jos tikslas buvo priversti tuos, kurie priklausė katalikų religijai, neperžengti katalikų tikėjimo mokymo ribų, kad būtų išsaugotas tikėjimo palikimas, kurį Bažnyčia gavo iš apaštalų.