J. Petersonas Katalikų Bažnyčiai: pamiršote, kad meilė yra reikli

Jordan Peterson ir Robert Barron. Word on Fire nuotrauka

Nors Jordano Petersono vardas linksniuojamas beveik visame pasaulyje, turbūt retas šio psichologijos profesoriaus pavardę tikėjosi išgirsti iš Katalikų Bažnyčios hierarchų lūpų. Tačiau būtent tai įvyko birželio mėnesio Amerikos vyskupų asamblėjoje, kurioje Los Andželo vyskupas augziliaras Robertas Barronas skaitė pranešimą: „Kaip pasiekti su religinėmis organizacijomis savęs nesiejančius žmones“. Apibendrindamas statistiką apie tikinčiųjų skaičiaus mažėjimą Jungtinėse Valstijose, kaip vieną viltingų ženklų R. Barronas įvardino „Jordano Petersono fenomeną“. Vyskupą stebino, kad Toronto universiteto profesoriaus 2–3 valandų trukmės paskaitos apie Senojo Testamento Pradžios knygą socialiniuose tinkluose sutraukia milijonines auditorijas. Jo išvada – toks didelis susidomėjimas rodo Vakarų kultūros intelektualinį vakuumą. Žmonės jaučia argumentuotų, aukšto lygio diskusijų religinėmis temomis stygių, o tai atskleidžia gilesnę problemą – Katalikų Bažnyčiai nepavyksta tvirtai, įtikinamai ir argumentuotai skelbti savąjį mokymą.

Neseniai internete paskelbta tinklalaidė (angl. podcast), kurioje psichologas J. Petersonas beveik dvi valandas kalbino R. Barroną apie katalikybę ir modernius laikus. Vyskupas pradžioje atkreipė dėmesį į Petersono sėkmę internete. „Šiuo metu, kai naujieji ateistai kaip Samas Harrisas, Richardas Dawkinsas, Christopheris Hitchensas labai įtakingi tarp jaunimo, jūs atvėrėte duris, leidote žmonėms sugrįžti prie didžiųjų religinių problemų, klausimų ir tekstų. Nutiesėte kelią daugeliui bent jau iš naujo apsvarstyti religiją, parodėte, kad galima nuosekliai ir racionaliai galvoti apie religijos keliamus klausimus.“ Dvasininko teigimu, J. Petersono veikla padėjo žmonėms išsivaduoti iš viešojoje erdvėje populiarių klišių bei nusistatymų religijos atžvilgiu ir įsitikinti, kad Biblija nėra atgyvenusi, neaktuali knyga.

Vis dėlto vyskupas pažėrė ir nemažai kritikos J. Petersono Šventojo Rašto interpretacijai. Tiesa, kad psichologui pavyko atgaivinti moralinę-psichologinę prieigą prie religinių klausimų, panašiai kaip XVIII a. tą sėkmingai darė filosofas Immanuelis Kantas. Visgi taip žvelgiant atsitraukiama nuo klausimo, ar Dievas egzistuoja. Ir nors J. Petersonas tikrai galvoja, kad Dievo įvaizdis, išreiškiamas dažniausiai pasakojimų forma (mituose, istorijose, pasakose), formuoja moralinį elgesį ir mąstyseną, anot vyskupo Barrono, gyvas ir asmeninis Biblijos Dievas lieka tik įvaizdžiu ar idėja.

Vyskupas Robertas Barronas. Word on Fire nuotrauka

Sutikdamas, kad Bibliją galima skaityti per profesoriaus siūlomą moralinę-psichologinę prizmę, vyskupas išryškino metafizinę teksto reikšmę. Tai nėra vien alegoriniai pasakojimai apie teisingą elgesį – tekstas pasako kai ką reikšmingo apie pačią tikrovę. Anot R. Barrono, sakyti „tikiu į Dievą“ visų pirma reiškia tikėti Logos pirmenybe prieš materiją. Logos graikų kalboje turi keletą prasmių – tai žodis, protas, tvarka, dėsnis. „Pradžioje buvo Žodis  (logos). Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ pradedama Evangelija pagal Joną. R. Barronas pabrėžia, kad Dievas pasaulį kuria iš nieko tardamas žodį. Kaip mums yra suprantami žodžiai, taip gali būti suvoktas ir kiekvienas kūrinys, nes tikrovės pagrindas yra protingas: tai ne materija, o Logos – Dievo žodis. Juk ir kiekvienas mokslininkas tyrinėdamas tikrovę daro prielaidą, kad ją galima suvokti.

J. Petersonas pažymėjo, kad dažnai susiduriama su požiūriu, jog Pradžios knygos sukūrimo pasakojime ir apskritai visoje krikščioniškoje pasaulėžiūroje žmogaus iškėlimas į kūrinijos hierarchijos viršūnę įkvėpė Vakarų civilizacijos gamtos užkariavimo projektą. Barrono nuomone, tokia kritika grįsta supaprastintu ir iškreiptu sukūrimo pasakojimo suvokimu. Vyskupas priminė, kad Biblijoje randamas žmogaus ir gamtos santykis nėra grįstas žmogaus dominavimu kūrinijai. Jis primena liturginę procesiją. kurioje paskutinieji yra tie, kurie vadovauja garbinimui. Pirma sukuriama gamtinė tikrovė, o procesijos pabaigoje – žmogus.

Kūriniai taip pat dalyvauja Dievo garbinimo iškilmėse. Izraelio šventykla iš vidaus ir išorės buvo išpuošta gyvūnų, augalų, planetų ir žvaigždžių simboliais, kad primintų, jog, Izraeliui susirinkus tinkamu būdu garbinti Dievą, visa visata dalyvauja šiame procese. Biblinėje vizijoje išganymas yra visuotinis įvykis – Dievas bando išgelbėti visą savo kūriniją. Nojaus istorija yra puikus to pavyzdys – arka yra tarsi plūduriuojanti šventykla, mikrokosmosas, kuriame išlaikyta teisinga hierarchija tarp kūrinių, kai tuo metu likęs pasaulis paniręs į chaosą. Būtent šioje hierarchijoje žmogus lyg piemuo rūpinasi kūrinija, stengiasi ją išsaugoti.

jordanbpeterson.com nuotrauka

Petersonas ne kartą diskusijoje atkreipė dėmesį į Katalikų Bažnyčios problemas – labiausiai katalikams kliuvo už pernelyg akcentuojamą Dievo gailestingumą, tarsi pamirštant, kad Dievas yra ir teisingas. Kiekvienas idealas savaime vertina ir teisia. Todėl niekas negali jauno žmogaus suklaidinti labiau nei pasakymas „Dievas yra meilė, viskas su tavimi gerai“, ypač jei jis kenčia ir nemato prasmės gyvenime. Tai neatsakinga, neduoda žmogui jokios krypties, nepadeda suvokti dvasinių kentėjimų prasmės, sako J. Petersonas. Atsakinga žinutė tokiam žmogui būtų: „Tu kenti, nes esi iki ausų įklimpęs nuodėmėje, nesi prisiėmęs pakankamai atsakomybės už save ir aplinkinius.“ Būtent atsakomybė, psichologo įsitikinimu, teikia prasmės pojūtį gyvenime. Jei nori susitvarkyti savo gyvenimą, turi būti budrus ir atsargiai, pradėdamas nuo smulkmenų, taisyti savo ydas.

R. Barrono nuomone, ši problema kilo dėl ne visada sėkmingo pastoracinės praktikos perorganizavimo Bažnyčioje. Visų pirma, Bažnyčioje gana stipriai prigijo antiintelektualinės tendencijos. Antroji priežastis – neadekvati reakcija į pernelyg stiprų žmogaus nuodėmingumo akcentavimą. Amerikoje visa seminaristų karta buvo užauginta remiantis Carlo Rogerso psichologijos mokykla. J. Petersono įsitikinimu, Rogersas pateko į Jean-Jacques Rousseau spąstus – jis rėmėsi prielaida, kad žmonės iš prigimties geri. Tačiau iš tiesų nėra didesnio žmogaus nuvertinimo, nei teigti, kad jis geras. Iš patirties akivaizdu, kokie piktavaliai gali būti žmonės. Bažnyčioje nuolat primenama, kad Dievas yra meilė, tačiau pamirštama, jog meilė yra griežta, sako Petersonas. „Meilė yra šiurpus dalykas – ji reikli. Jeigu myli savo vaikus, neleidi jiems lengvai išsisukti, kai jie elgiasi negerai. Jei tikrai ką nors myli, negali toleruoti, jei asmuo yra blogesnis, nei gali būti. Jei Bažnyčioje lieka tik gailestingumas, išnyksta globa ir tikras rūpestis“, – teigė J. Petersonas.

Pokalbio pabaigoje abu pašnekovai sutiko, kad Bažnyčiai dažnai nepavyksta perteikti, ką iš tiesų reiškia tikėti. Paplitęs įsivaizdavimas, kad tikėti reiškia nekritiškai, nesiremiant įrodymais priimti bet kokį absurdą. Katalikai yra visiškai prieš tokią tikėjimo sampratą – tikėjimas turi būti nuolat lydimas proto. „Biblijoje tikėjimas visų pirma yra pasiryžimas išdrįsti leistis į didį nuotykį. Tai ryškiai matyti Abraomo, vadinamo tikėjimo tėvu, pašaukime: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.“ Dievas kviečia mus į nuotykį. Priimti šio kvietimo neturint drąsos – neįmanoma. Jei ateistams intelektualams pavyksta įtikinti savo klausytojus, kad religingi žmonės yra naivūs, prietaringi ir nekritiški, vadinasi, mums tikrai nesiseka paaiškinti, ką turime galvoje, kai kalbame apie tikėjimą“, – apibendrino vyskupas.

Vyskupo ir psichologo pokalbį anglų kalba galite perklausyti čia. 

Los Andželo vyskupas augziliaras Robertas Barronas yra evangelizacinės komandos „Word on Fire“ įkūrėjas, teologinių knygų autorius, laidų vedėjas, turintis daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose. Vyskupas nuolat kviečiamas viešai kalbėti ne tik katalikų, bet ir pasaulietinėms auditorijoms, yra skaitęs paskaitų apie religiją verslo korporacijose Amazon, Facebook ir Google.

Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius Jordanas Petersonas šiuo metu tikriausiai yra garsiausias viešasis intelektualas Vakaruose. Jis ypač išpopuliarėjo sukritikavęs Kanados vyriausybės reikalavimą kreiptis į asmenis pagal jų pačių pasirinktą lytį ir dėl knygos „12 gyvenimo taisyklių: Chaoso priešnuodis“.