Gamta ir meditacija

Asociatyvi unsplash.com nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“

Vasaros įkarštis. Daugeliui mūsų tai – atostogų metas, ir bent dalį atostogų siekiame praleisti gamtoje – prie jūros, žygiuodami miškuose ar vaikštinėdami parkuose, o gal kopdami į kalnus. O tų, kuriems tenka dirbti, neretai visą dieną neapleidžia mintis – kaip gera bus vakare nuvykti prie ežero. Gamta mus kviečia, ji yra graži, atpalaiduojanti, įdomi. Tačiau čia sieksiu ne aprašyti malonumus gamtoje, o paraginti klausytoją suteikti jiems gilesnę prasmę ir… išgyventi juos dar intensyviau!

Visų pirma nustokime žvelgti į gamtą tik kaip į gyvenimo priedą. Gamta nėra šalutinis priedas prie pagrindinių mūsų gyvenimo dalykų, ji yra susijusi su mūsų gyvenimo esme. Todėl, kai nueiname į mišką, prie ežero ar į kalnus, nepasitenkinkime banaliu „kaip gražu“, po kurio vėl panirtume į savo bereikšmes mintis ir pokalbius apie viską, bet skirkime tam grožiui bent truputėlį laiko: tiesiog grožėkimės, stebėkime, ragaukime akimis. Naudokimės ir ausimis: klausykimės iš visų pusių mus pasiekiančio ošimo, šlamėjimo, čiurlenimo, čiulbėjimo, kranksėjimo ir griaudėjimo. Įkvėpkime, lieskime, stebėkime viską – ir smulkiausią detalę, ir mus apgaubiančią visumą. Įsiliekime į gamtą visomis juslėmis, ir ilgainiui praktikuodami šią visai paprastą meditaciją pastebėsime, kaip gamtoje vykstantys judesiai randa atgarsį mūsų viduje, ten atveria naują klodą, iš kurio srūva ramybė, džiugesys ir gausybė dvasinių jėgų.

Daugybė tyrimų rodo, jog žmonės, užmezgę empatišką ryšį su gamta, jaučiasi laimingesni, labiau myli save ir kitus žmones, sugeba išspręsti ne vieną psichologinio pobūdžio problemą. Empatiškas ryšys su gamta ilgainiui transformuoja ir socialinius mūsų santykius. Įsijautimas į gamtą mums suteikia ir kūrybinių impulsų, kurie gali mumyse pažadinti menininką, tačiau taip pat suteikti kūrybingumo mūsų profesinėje srityje, kad ir kokia ji būtų.

Pasidalinsiu ir viena filosofine įžvalga. Empatiškas ryšys su gamta ugdo žmogaus intuiciją. Pačioje gamtoje intuicijos nerasime: joje veikia instinktas. Galime žavėtis, kaip paukščiai suka lizdus, žinduoliai globoja ir auklėja savo mažylius, vabzdžiai suburia tobulai struktūruotas imperijas. Instinktas išreiškia fundamentalią gamtos išmintį ir geležinę tvarką. Tačiau žmogui instinktas netinka. Gamta ir jos Kūrėjas žmogui siūlo kur kas aukštesnių galimybių ir kviečia jį į dar aukštesnę tvarką. Tai, kas gamtoje veikia kaip instinktas, žmoguje pulsuoja kaip intuicija – dvasinė tikrovės pagava, tarsi šaltinis maitinanti žmogaus laisvę ir racionalų protą. Esu įsitikinęs, kad intuicija, ši tiesioginė tikrovės patirtis, kaip ir ją lydinti empatija, ateityje įgaus vis didesnės svarbos žmonijos gyvenime. Nes technologinė ekspansija, bandymai technologizuoti bet kokią tikrovę ir pačią žmogaus prigimtį, žmonijai sukels kur kas stipresnį poreikį atrasti tai, ko technologizuoti negalima. Norėdamas atsilaikyti prieš technologijas, norėdamas jas kontroliuoti, o ne būti jų valdomas, žmogus turės išmokti atsiverti tiesioginei ir dvasinei tikrovės patirčiai. Būtent šiandien, kai gamta dūsta nuo technikos, visame pasaulyje kyla sąjūdžiai, siekiantys empatiško ryšio su gamta. Pasak vokiečių poeto Friedricho Hölderlino (Fridricho Hiolderlino), „ten, kur auga pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Tai, kas mus gelbės, yra dvasinė intuicija.

Pabaigoje norėčiau pacituoti dviejų neeilinių asmenybių, dviejų Pranciškų, liudijimus apie gamtos ir žmogaus ryšį. Pirmiausia – Pranciškus Asyžietis. Jo empatiški gamtos išgyvenimai yra tapę legenda. Jis pamokslavo paukščiams, žuvims ir, sakoma, kalbėjosi su vilku. Kaip rašoma įvade į Pranciškaus Asyžiečio Raštus, jis „pamatydavo mažą kirminą, gulintį ant tako, ir sustodavo jo pakelti, nes tai buvo Visagalio kūrinys. Jis gėrėdavosi laukų gėlėmis, bet dar labiau – jas sukūrusio Dievo ranka. Jis žvelgdavo į mėnulį ir žvaigždes nakties danguje, į vidurdienio saulę ir matydavo, kaip jų spinduliais Dievo meilė apgaubia savo vaikus. Jis labiausiai iš visų suprato, kad visų daiktų paskirtis – paveikti žmonių širdis ir pakylėti jas prie Dievo“ (Vilnius, Taura, 1995, p. 130). Kitas didis pranciškonas, šventasis Bonaventūras, apmąstydamas Pranciškaus gyvenimą, teigė, „jog per tokį visuotinį susitaikinimą su visa kūrinija Pranciškus kažkaip sugrįžo į pirminio nekaltumo būklę“ (pop. Pranciškus, enc. Laudato si, nr. 66).

Pagaliau popiežius Pranciškus parašė nuostabią encikliką Laudato si, kurioje pateikia Bažnyčios mokymą visais klausimais, susijusiais su gamta. Įsiklausykime į šiuos popiežiaus žodžius: „Kūrinija yra meilės tvarkos dalis. Viso, kas sukurta, pamatinis motyvas yra Dievo meilė. Tad kiekvienas kūrinys yra Tėvo švelnumo objektas, kuriam pasaulyje paskirta tam tikra vieta. Net nereikšmingiausios būtybės trumpalaikė gyvybė yra jo meilės objektas, ir per tas kelias egzistencijos sekundes Jis apgaubia ją savo palankumu. Šventasis Bazilijus Didysis sakė, kad Kūrėjas yra „beribis gerumas“, o Dantė Aligjeris kalbėjo apie „meilę, kuri judina saulę ir žvaigždes“. Todėl nuo sukurtųjų kūrinių užkopiama iki „jo meilės kupino gailestingumo“ (nr. 77).

Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas