Giesmė E. Nekrošiui atminti. Apie R. Tumino premjerą „Edipas Kolone“

Kūrybinė „Edipo Kolone“ komanda. Rūtos Jakimauskienės nuotrauka

Rūta Jakimauskienė iš Pompėjos

Birželio 27–29 d. Pompėjos antikiniame teatre, pastatytame 200 metų prieš Kristų, susivienijo dangus, istorija, jausmai, atmintis. Susitiko praeitis, dabartis ir ateitis. Lietuvos teatro kūrėjai – su režisieriumi Rimu Tuminu priešakyje – Italijoje pristatė premjerą „Edipas Kolone“. Šiuolaikinė Ruggero Capuccio pjesė pasakojo apie paskutinį Edipo kelionės etapą, jo kančią, kol žemė jį priglaudė su visomis jo nuodėmėmis – tokį, koks jis yra. Šį spektaklį turėjo režisuoti Eimuntas Nekrošius. Nutiko taip, kad šis spektaklis buvo skirtas jam atminti.

Spektaklio siužetas, scenografija, muzika, ypač senovinė aukštaitiška giesmė „Oigi gražus gražus mėlynasis“ (žodžiai – Antano Vienažindžio) spektakliui suteikė ypatingų spalvų.

„Mes visi išeisim iš šio pasaulio, neliks nieko, tiktai mergina, kuri labai labai gražiai dainuoja“, – skamba lietuviška giesmė italų kalba spektaklio pradžioje. Šiuos žodžius spektaklio kūrėjai aptiko itališkos pjesės tekste ir įdėjo juos į giesmę.

„Ar priimsi mane ten, Dievuliau brangus“, – lietuviškai gieda 12 Italijos aktorių choras. Emocinis fonas pasiekia kulminaciją, kai gyvas choras pastiprinamas lietuvišku etnografinio ansamblio įrašu – Italija ir Lietuva jau gieda kartu ir pasvirusiame mediniame bokšte lyg „Meno forte“ apšviestas vilties šviesele pasirodo E. Nekrošiaus veidas.

Rūtos Jakimauskienės nuotrauka

Maestro E. Nekrošiui dedikuotą spektaklį Vezuvijaus papėdėje pamatė daugiau kaip 5000 žiūrovų. Trys nepamirštami premjeriniai vakarai, kuriuose ovacijomis dėkota Italijos aktoriams ir su jais dirbusiems teatro meistrams iš Lietuvos: režisieriui Rimui Tuminui, kompozitoriui Faustui Latėnui, scenografui Adomui Jacovskiui, režisierei Gabrielei Tuminaitei, choreografei Anželikai Cholinai, choro vadovui Tadui Šumskui, šviesų dailininkams Eugenijui Sabaliauskui ir Gintui Valuntoniui.

Genealūs teatro menininkai iš Lietuvos itin jautriai atsisveikino su vienu didžiausių teatro meistrų Eimuntu Nekrošiumi. Atsiveikino šalyje, kurioje jis turėjo daugybę savo meno gerbėjų. Šalyje, kuri buvo tapusi beveik antraisiais namais.