Apie vidinį meninio identiteto pojūtį – pačiame M. K. Čiurlionio epicentre

Štai modernizmo epochos pradininkai paneigė autoriaus svarbą ir netgi pačios jo egzistencijos apraiškas mene, o postmodernistai lengva ranka grąžino citatų reikšmingumą ir tokiu būdu suteikė galimybę integruoti praeitį į šiuolaikinius meno kontekstus, kartu remdamiesi kadaise gyvavusių menininkų indėliu ir istorines detales per dabarties šydą paversdami jau šiandienių kūrybos aktualijų visuma.

Pačiame M. K. Čiurlionio muzikos festivalio įkarštyje amžinuoju rondo principu grįžtame prie šio kertinio lietuvių kūrėjo meninio poveikio pėdsakų, atsispindinčių šiuolaikinių atlikėjų meninėje savimonėje. Apie meninės realybės įtaką mūsų apčiuopiamai tikrovei šiandien ir galimybę skirtingų meninių patirčių bei kultūrinių identitetų priešpriešą paversti darniu dialogu ir netgi kasdienybės tęsiniu kalbamės su pagrindine šio kultūrinio festivalio iniciatore, organizatore ir koncepcijos kūrėja, pianiste ALEKSANDRA ŽVIRBLYTE bei festivalio dalyviu pianistu DARIUMI MAŽINTU.

M. K. Čiurlionio muzikos festivalio iniciatorė, organizatorė ir koncepcijos kūrėja, pianistė Aleksandra Žvirblytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokiu aspektu vertintina M. K. Čiurlionio asmenybės įtaka šiuolaikiniam lietuvių atlikėjui ir jo vardu pavadinto muzikos festivalio kontekste, ir už festivalio ribų, pagal individualią jūsų patirtį?

Darius Mažintas: M. K. Čiurlionis turėjo savo autentišką meninės pasaulėjautos viziją – kaip tik todėl jis priklauso aukštesnei pakopai nei eilinio kompozitoriaus ar menininko sąvokos. Akivaizdu, jo menui įtakos turėjo to meto ir ankstesnių epochų Vakarų Europos kūrėjai, lietuvių liaudies muzikos ir mitologijos motyvai, tačiau M. K. Čiurlionis – tai žmogus, kuris negalėjo būti vienai arba kitai meninių tendencijų visumai besąlygiškai paklūstantis subjektas. Jis ir dailės, ir muzikos srityje norėjo kalbėti autentiškomis meno spalvomis, besiskiriančiomis nuo visuotinai diktuojamos meninės krypties atitinkamu laikotarpiu. Jo laiškai, įžvalgos taip pat viršija realybės ribas.

Ar mūsų realybė, priešingai nei meninė tikrovė, turi tam tikrą nustatytą pagreitį, kuriuo privalu visuotinai sekti, o menininkas, nepaklūstantis primestiems tikrovės apribojimams, ją kvestionuoja ir tokiu principu kuria meninį tikrovės pakaitalą?

D. Mažintas: Realybė yra apibrėžta laiko ir erdvės. Ji apibūdinama kaip laiko intervalas, kurį istoriškai galime pamatuoti tarp dviejų taškų. Viskas iki dabarties momento yra realybė, o tai, kas įvyks rytoj, tėra įsivaizdavimas. Viršyti realybę, turinčią pagreitį, kuris taip pat priklauso nuo mūsų – tai matyti už realybės ribų. M. K. Čiurlionis mato spalvas ir įvykius, kurių daugelis pro realybės įspėjamųjų ženklų šalikelių šydą nemato. Per savo atliekamą muziką ir man bus garbė bent iš dalies prie jo priartėti.

Kaip priartėjimas prie šio kertinio šalies meninės istorijos kūrėjo veikia atlikėjo savimonę apskritai? Ties kokių koordinačių sankirta nubrėžtumėte ribą tarp unikalaus meninio identiteto ir iš šalies girdimo kultūrinio, socialinio balso poveikio atspindžių?

D. Mažintas: Kiekvienam tolesniam kūrėjo vystymosi etapui būtina priimti įtaką – tai yra kelrodė žvaigždė. Aš irgi anksčiau priėmiau daug įvairių iškilių atlikėjų įtakos ir ja rėmiausi, formuodamas reikšmingą savo paties, kaip atlikėjo, identiteto dalį. Kyla vienintelis pavojus – tai išnykusi riba tarp meninio autoriteto ir savo paties vidinio kūrybinio „aš“ balso. Kartu prarandama autentiška mintis. Kopijuoti galima nebent techniką, taisyklingus rankos judesius, kurie mobilizuoja kūrybinės energijos sąnaudas, bet ne pačią kūrėjo skleidžiamą mintį savaime.

M. K. Čiurlionis meniniu požiūriu yra autentiškas, jis su niekuo nesupainiojamas. Dėl šios priežasties jis ir patenka į istoriją. Kūrėjai, neperėję išorinio meninio poveikio etapo, kurį įveikę atrastų savo autentišką išraišką, į istoriją nepatenka.

Kokia misija ar netgi įsipareigojimai tenka atlikėjams, išdrįsusiems ištrūkti iš aplinkinio konteksto įtakos gniaužtų ir kalbėti savo autentiška menine kalba? Kur atsiduriama, pabūgus šios misijos įgyvendinimo naštos?

D. Mažintas: Skaitant rašytojo Gustave’o Le Bono veikalą „Masių psichologija“ man pasidarė lengviau suvokti, kodėl žmonės renkasi populiariąją kultūrą, o klasiką atmeta. Atmetimui nereikia pastangų suvokti ko nors, kas galbūt nėra labai kasdieniška ar reikalauja dėmesio, energijos, ir kartais net priimti kitokią kalbą – meninę kalbą. Masės ją nuvertina kaip niekam tikusią dėl savo pačių nesugebėjimo šią kalbą išmokti ir suvokti.

Pavojus mums iškiltų, jeigu patekę į masių sūkurį patys taptume jos dalimi. Mes, autentišką meninę kalbą pasitelkiantys atlikėjai, esame būtent šios trūkstamos energijos tiekėjai, tik mumis turi patikėti ir skirti mums savo dėmesį. Žinodami, kaip dėlioti savo veiksmus ir juos vykdyti, mes šią energiją gebėsime skirti jos klausytojams. Tiesiog reikia žinoti, kaip tokią energiją išnaudoti įgyvendinant kūrybines idėjas. Kad galėtume pasakyti tai, ką siekiame perteikti, žmonėms ši meninė kalba turi tapti prieinama. Tai yra ypatinga technika – perprasti adresato kalbą ir ją vartoti kreipiantis į tikslinę auditoriją.

Kokiais aspektais šis festivalis formuoja atlikėjo ir festivalio organizatorių meninę bei kultūrinę tapatybę?

A. Žvirblytė: Festivalis nuo pat pirmų metų įvairiais aspektais pristato M. K. Čiurlionio kūrybą – sukurta baleto kompozicija pagal M. K. Čiurlionio muziką „Karalių pasaka“ (originalus tarpdisciplininis projektas, jungiantis muziką, šokį, vaizdo projekcijas, muzikines improvizacijas ir aktoriaus skaitomus M. K. Čiurlionio tekstus), „World Music“ projektas „Kosminis Čiurlionis“, teatralizuota misterija „Mistinis Čiurlionis“, monoprograma „Čiurlionis kitaip“, dailės ir muzikos performansas pagal M. K. Čiurlionio muziką, Vytauto Landsbergio atliekamos M. K. Čiurlionio kūrinių programos bei paskaitos visuomenei, užsienio menininkų M. K. Čiurlionio kūrinių interpretacijos, kūrinių transkripcijos.

Dalyvaudama šių projektų kūrimo ir realizavimo procesuose visai kitaip prisiliečiau prie M. K. Čiurlionio – netikėtai suvokiau, kad jo muzika nepaprastai atvira naujovėms ir transformacijoms, kad ji puikiai skamba kartu su pačiais įvairiausiais muzikos stiliais. Tai leido ne tik kitaip pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybą, bet ir bendradarbiaujant su pasaulinio masto atlikėjais gauti itin vertingų meninių inspiracijų.

Pianistas Darius Mažintas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kuo jums svarbi Palanga kaip šio festivalio erdvė?

A. Žvirblytė: Palanga yra tiesiogiai susijusi su M. K. Čiurlionio gyvenimu ir Lietuvos kultūrinio atgimimo viltimis – Palangoje, naujame grafų parke, M. K. Čiurlionis grojo Plungės kunigaikščio Oginskio orkestre, vėliau su žmona rašytoja Sofija ilsėjosi ir kūrė, ateities meninėmis idėjomis dalijosi laiškuose. Koncertai istorinę atmintį turinčiose erdvėse paplitę daugelyje pasaulio šalių, todėl tuo metu, kai prieš septynerius metus Palanga buvo kultūros sostinė, kilo sumanymas įprasminti M. K. Čiurlionio kūrybą ir asmenybę renginių ciklo forma šiame puikiame pajūrio mieste.

D. Mažintas: Man svarbi ir šiam pasirodymui numatytos erdvės estetinė funkcija, ir asmeniniai atradimai.

Šių metų festivalio įkarštyje jūsų dueto partneris – lietuvių kilmės rusų violončelininkas Alexanderis Rammas – tai ir dovana, ir iššūkis kiekvienam atlikėjui bei žiūrovui emocinio spektro pločio ir jausminio intensyvumo aspektais. Kaip šį sykį bus kuriamas dialogas su auditorija, kuo bus nustebinami ir praturtinami klausytojai? Ir kokius skiriamuosius bruožus minėtumėte, norėdamas apibrėžti jūsų dueto meninę tapatybę iš vidaus?

D. Mažintas: Kiekvienos šalies atstovas turi savo identitetą, savo kultūrines charakteristikas. Mane žavi savitas A. Rammo priėjimas prie meno, ypač – rusiškos muzikos pojūtis. A. Rammas yra labai jausmingas žmogus, atviros, plačios, emocionalios sielos – jis visa tai tikrai turi. Norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego sonata, kurią atliksime, taip pat bus labai įdomus iššūkis – ji yra itin plačios apimties, ypač talpi dėl savo muzikinio ir emocinio pobūdžio.

O mano meninę tapatybę taikliau nusako santūrumas su tiksinčiu užtaisu, kuris sprogsta tada, kai, mano įsivaizdavimu, tai turėtų įvykti. Kai dueto partnerių meninės vizijos dera, kartu gaunamas dvigubai stipresnis efektas – tiek atlikėjams, tiek klausytojams tai pasireiškia sutirštintomis emocijomis, nepalyginamai stipresniu įspūdžiu.

Ir vis dėlto grodamas susitelkiu ne į galimą įspūdį klausytojui. Pasirodymų metu visada galvoju apie tokią muzikinę eigą, kokią jaučiu ją esant, ir matau jos konkretų meninį vaizdinį. Jaredo Diamondo knyga „Ginklai, mikrobai ir plienas“ – tai atsakymas į klausimus apie žmonių panašumus ir skirtumus bei šių skiriamųjų požymių atsiradimo priežastis. Įvairios tautos turi savo identitetą dėl tam tikrų jį nulemiančių veiksnių. Priartėję prie vidinio savasties pojūčio, visada išlaikysime prigimtį ir nuo jos nebeatsitrauksime, tačiau jei naudosime muziką tik kaip antrinę priemonę savo egoistiniams tikslams pasiekti, visiškai nutolsime nuo esmės.

Ir atvirkščiai – jei pasitelksime ją kaip ekspresijos formą, tuomet parodysime savo tapatybės gylį, mąstymo daugiasluoksniškumą ir struktūros dėliojimosi principus. Savo vidų atskleisime pasitelkdami meninės išraiškos formas, užuot apsiriboję išoriniais elementais.

Gerb. A. Žvirblyte, o kokias esmines pianisto D. Mažinto ir violončelininko A. Rammo dueto menines savybes įvardytumėte jūs kaip kertines ir, jūsų nuomone, taikliausiai apibrėžiančias dueto koncepciją?

A. Žvirlytė: Prisipažinsiu, kad puikiai pažįstu abu atlikėjus, bet dueto pasirodymą išgirsiu pirmą kartą. Tiek D. Mažintas, tiek A. Rammas – stiprios asmenybės ir ryškų individualų braižą turintys interpretatoriai. Tokių asmenybių meninis dialogas visuomet būna neeilinis, todėl labai laukiu šių puikių muzikų meninių įžvalgų.

Kokiais aspektais festivalis yra reikšmingas jums ir bendruoju požiūriu, ir asmeninės koncertinės veiklos istorijoje? Kokie keliami lūkesčiai sau šių metų festivalio kultūrinių įvykių eigos fone?

D. Mažintas: Labai gerbiu šio festivalio modelį. Vien tai, kad jis skirtas Čiurlioniui, festivaliui teikia reikšmingumo. Kita vertus, Čiurlionio muzikos nėra daug, tad kiekviena kilni intencija į ją atsigręžti ir paversti šalies ar netgi tarptautinio masto fenomenu, kuriančiu ir formuojančiu kultūrinę istoriją, yra verta pagarbos ir vertybinio pasigėrėjimo.

Šis vasaros festivalis turi kitokią aurą, savitą atmosferą. Tiek meninis turinys, tiek erdvė, tiek geografinė vietovė ir klimato sąlygos kuria specifinę nuotaiką – ji visiškai kitokia, negu įprastai vyrauja koncertų sezono metu. Man didžiausią džiaugsmą atneša tos akimirkos, kai rezultatas viršija planuotą baigtį. Pasitelkčiau dovanos metaforą: viršyti lūkesčiai – tai didžiausia dovaną, kokią atlikėjas gauna pasirodymo metu. Tai suteikia galimybę nuolatiniam siekiui – viršyti lūkesčius.

Ko palinkėtumėte festivalio svečiams, jo metu įgytas menines patirtis ketinantiems pritaikyti ir už meninės realybės ribų?

D. Mažintas: Žiūrėti į gyvenimą paprasčiau, bet ne primityviai, nes pasaulyje ir taip vyksta daug sudėtingų įvykių, esama komplikuotų fenomenų. Ir vis dėlto vertindami gyvenimą per paprastumo objektyvą negalime žiūrėti į pasaulį primityviai. Jeigu vandenį vadinsime vandeniu ir nematysime jokios simbolikos, prarasime didelę ir vertingą interpretacijos erdvę.

Kartu svarbu į viską žvelgti įdomiau, kūrybiškiau. Taip išvengsime nuobodulio, kasdienės rutinos pavojaus, o nuo jos neatsiejamas tolerancijos trūkumas, kūrybinės energijos suvaržymai. Neturėdami, kur tikslingai skirti savo kūrybinės energijos, užkirstume kelią gimti menui, todėl turime sugalvoti vienas ar net kelias kūrybines tikroves. Taip paįvairinsime ir praplėsime savo žemiškosios tikrovės ribas. Tai galioja ir atlikėjui, ir klausytojui, meną priimančiam ir įsisavinančiam žiūrovo statusu. Kaip teigė Ludwigas Wittgensteinas savo veikale „Kultūra ir erdvė“, muzika savo garsų ir ritmo požiūriu kai kuriems sudaro primityvaus meno įspūdį. Tačiau paprastas tik jos paviršius, o kūnas, leidžiantis interpretuoti aiškų turinį, turi labai daug sluoksnių.

M. K. Čiurlionio muzikos festivalis vyksta iki 13 d. Palangoje, o pianisto D. Mažinto ir violončelininko A. Rammo (Rusija) duetas į savo pasirodymą publiką kvies liepos 11 d., ketvirtadienį, 20 val. Palangos Kurhauzo salėje.