2019 07 14

„ŽODIS tarp mūsų“

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

XV EILINIS SEKMADIENIS Lk 10, 25–37 „Kas gi mano artimas?“

Gerasis samarietis. Van Gogh, 1889 m.

Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą!“ 
    Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ 
    Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“. 
    Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. 
    Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: 
    „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. 
    O vienas pakeleivis, samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. 
    Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ 
    Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“. 
    Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

Skaitiniai ABC (576)

Įst 30, 10–14: Tas žodis visai tau arti: tu gali jo laikytis

Ps 69, 14. 17. 30–31. 36ab. 37. P.: Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys.

Kol 1, 15–20: Visa sutverta per jį ir jam

Prisimink, kai tu ar tavo šeimos narys pasigavo gripą. Tikriausiai teko atidėti įprastus kasdienius darbus tol, kol pasveiksi. Dabar pagalvok apie samarietį iš gerai žinomo palyginimo. Jis buvo nė kiek ne mažiau užimtas, palyginti su kunigu ar levitu, irgi praėjusiais tuo keliu pro sužeistą žmogų. Samarietis nevaikščiojo dykas, neturėdamas tikslo, jis turėjo reikalų.

Tačiau jo paties reikalai samariečiui nebuvo patys svarbiausi. Svarbiau už viską buvo troškimas sustoti prie sumušto žmogaus ir kentėti kartu su juo – ne fiziškai, bet širdimi. Atjauta, sukilusi jame, iškilo į pirmą vietą, nustelbdama suplanuotus darbus. Taip buvo išgelbėta žmogaus gyvybė.

Visiems kyla klausimas: ar mano kasdieniai reikalai, darbai ir planai yra svarbesni už tą kančią, kurią matau šalia savęs? Tau nereikia ieškoti kenčiančiųjų, tu tiesiog eini pro juos kasdien skubėdamas savo reikalais. Galbūt sutiksi žmogų, iš kurio išplėštas pasitikėjimas ir džiaugsmas. Galbūt kokį nors šalia esantį žmogų sutriuškino nepritekliai ar bėdos šeimoje. Galbūt kas nors gyvena vienišas ir apleistas. Prašyk Šventosios Dvasios padėti pastebėti šiuos žmones, išgirsti tai, ko jie nepasako, ir nepristigti atjautos, kad sustotum ir būtum jų „artimas“.

Kai sustoji pasirūpinti kitu žmogumi, ne tik parodai paprastą žmogišką gerumą. Tu tampi Kristaus nešėju. Jis tą akimirką veikia per jus abu!

Evangelijoje nuolat kartojami žodžiai: „Jėzui pagailo“, nes žmonės buvo apleisti, paliegę, akli, prislėgti rūpesčių. Kančios priežastis ne tokia jau ir svarbi, pati žmonių kančia pastūmėdavo Jėzų veikti. Dabar Jis sako kiekvienam iš mūsų: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37).

Šventoji Dvasia, atverk mano akis, kad matyčiau šalia esančių žmonių kančią. Atlaisvink mano širdyje vietos užuojautai.

„ŽODIS tarp mūsų“ 2016 m. liepa–rugpjūtis