A. Nykai-Niliūnui – 100. Niekad nenutrūkstanti gija su Nemeikščiais ir Utena

Šiandien vienas svarbių poeto gimimo šimtmečio renginių – pasivaikščiojimas jo takais Utenoje nuo dvaro vartų iki geležinkelio stoties.

Su A. Nykos-Niliūno kūrybos, gyvenimo, palikimo tyrinėtoja, literatūrologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. GIEDRE ŠMITIENE kalbamės ir šia tema – ką gimtosios poeto vietos mums šiandien gali papasakoti apie jį? „Bijau, kad savaime Nemeikščiai, kaip ir Utena, nepapasakos nieko. Reikia pažinti šias vietas, ir ne tik tokias, kokios yra, bet ir tokias, kokios buvo. Ir, be abejo, reikia žinoti Nykos-Niliūno tekstus“, – teigia literatūrologė.

Kaip gimtosios Aukštaitijos, Nemeikščių, Utenos apylinkės, jų architektūra, kraštovaizdis, namiškiai ir bičiuliai tapo neatskiriama nuo Nykos-Niliūno, nuo jo kūrybos? Kokie jie jam?

Neseniai susipažinau su Nykos-Niliūno jauniausiuoju broliu Stasiu Čipkumi, juodu skiria tik dveji metai. Kalbėdama su juo keletą kartų pasijutau, lyg būtų „pabudęs upėje akmuo“. Patekau į neįtikėtiną pasaulį, kuriame kryžiuojasi Nykos-Niliūno gyvenimo ir kūrybos plotmės. Pokalbiui einant į pabaigą paklausiau, ar jam patinkanti brolio poezija. Atsakymas, sakyčiau, apibendrino mane sekiojusią mintį:

G. Š.: Ar Jums patinka skaityti Nykos eilėraščius?

S. Č.: Matot, aš turiu tokį savotišką jausmą, kad tai mūsų gyvenimas. Viskas realybė, kas ten parašyta. Nieko nėra iškreipta, nėra jokios fantazijos, va tiek tik aš galiu pasakyti…

Įdomiausia, kad labai panašiai daugiau kaip prieš 40 metų yra atsakęs kitas Nykos-Niliūno brolis, gyvenęs Kanadoje. Jį pažinojęs Vytautas A. Jonynas įsidrąsino paklausti, ar jis suprantąs giliamintišką brolio kūrybą. „Jokių… – tarė jis nesusvyravęs. – Tai Nemeikščiai… Mūsų tėviškė.“

Nykos-Niliūno kūryba sudėtinga, polifoniška, simfoniška, perimanti Vakarų Europos literatūros patirtį, modernizavusi lietuvišką eilėraštį ir kartu suprantama tam, kuris žino Nemeikščius, tokius, kokie jie buvo prieš 100, 90 ar 80 metų. Ne tik Nemeikščius – ir senąją Uteną, ir patį didelės Čipkų šeimos gyvenimą. Nyką-Niliūną domino jo šeima, norėjo rašyti apie ją romaną, buvo parengęs, galima sakyti, jos prospektą. Senatvėje sudaręs paskutinę savo eilėraščių rinktinę pagalvojo, kad ją perrašius proza būtų gyvenimo romanas.

Literatūros tyrinėtojams toks gilus užslėptas autobiografiškumas yra nemenkas iššūkis. Kokia čia literatūra, jei niekas „neiškreipta“, „viskas realybė“, jei ji ypatingai atsiveria tiems, kurie žino. Galima suprasti tik žinant, o žinoti galima tik bent kokiu būdu tai patyrus, – kaip fenomenologų sakoma.

Kokią gimtinę Nyka-Niliūnas paliko prieš pasitraukdamas į Vakarus ir kokią ją rado po 54 metų vienintelį kartą čia grįžęs atgal? Kaip apskritai keitėsi (ir ar keitėsi) Nykos-Niliūno santykis su Lietuva? „Aš niekad nesijaučiau gyvenąs Amerikoj, aš jaučiausi gyvenąs Utenoj arba Nemeikščiuose“, – taip kalbėjo jis, į Lietuvą grįžęs 1998 metais.

Galima sakyti, kad būdamas Vokietijoje, o vėliau Amerikoje Nyka-Niliūnas gyveno Lietuvoje, savo mintyse jis nuolat vaikščiojo Utenos gatvėmis ir Nemeikščių takais. Randame daugybę tai patvirtinančių dienoraščio įrašų. Kaip tik todėl grįžęs į Lietuvą jis galėjo pasakyti: „Niekur nebuvau iš čia išėjęs.“ Bet kartu 1998-aisiais Vilniuje jis labiausiai pasigedo savo draugų, su kuriais klajodavo po Vilniaus apylinkes. Visi jie buvo mirę, iš pažįstamų veidų – tik Kazys ir Kazimiera Bradūnai bei Kazys Almenas.

Pats Vilnius Nykai-Niliūnui atrodė daugiau mažiau nepakitęs, tik labai stebėjosi, kodėl dabar, grįžus, viskas užrakinta: bažnyčios, Bazilijonų vienuolynas, net Lenkijos ambasada. O su Nemeikščiais buvo visai kitaip. Ne tik gyventojai, bet ir kraštovaizdis buvo radikaliai pasikeitęs. Ten, kur buvo Čipkų dirbama žemė, jų pievos, klojimas, tyvuliavo didžiulis Nemeikščių tvenkinys. Pati sodyba priklausė kitiems. Išlikusiose vietose nebuvo žmonių, kurie ten skalbia, kulia, šienauja, pramina takus, ir dėl to jos atrodė lyg mirusios.

Galima sakyti, kad Nyka-Niliūnas nerado Lietuvos, kurią paliko, nebegalėjo į ją grįžti. Ypatinga dienoraščio vieta, kai Vilniaus oro uoste jį apėmė jausmas, lyg leistųsi į požemio karalystę aplankyti (ne parsivesti) mirusios savo Euridikės.

Sunku suvokti, ką reiškia turėti brolius, seserį, iš pradžių ir tėvus, ir negalėti su jais nė susirašyti, bijant jiems pakenkti. Grįžęs Nyka-Niliūnas lanko jų kapus. Sutikimas Lietuvos lyg ir vyko sklandžiai, bet kartu jam pačiam kilo klausimas, kodėl jis negalėjo išsiverkti, „taip baisiai, kaip verkiama tik vieną kartą gyvenime“.

Džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe, bet, galima sakyti, pats ir toliau gyveno kaip gyvenęs – savam knygų pasauly ir tarp artimiausių žmonių. Tačiau tai, kad Nyka-Niliūnas savo paties valia buvo palaidotas Lietuvoje kartu su žmona ir sūnumi, ne Vilniaus, o Utenos senosiose kapinėse, šeimos kape, rodo niekad nenutrūkusią giją. Beje mintis, kad gimtosios vietos lauks grįžtančio po mirties, yra kelis kartus pasakyta ankstyvojoje jo poezijoje.

Už upės vingio tiesiasi bekraštės kapinės,

Žiūrėdamos kažko į drebančius laukus vogčia

Ir laukdamos, kol tau, sūnau, kris ant krūtinės lapai

Ir juoda lopšine migdys nakčia.

Adomas ir Veronika Čipkai su vaikais. Stovi Alfonsas (su studentiška kepuraite) ir Stasys, sėdi Ona ir Adolfas. Apie 1939 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Du didieji keliai, vedantys į Nykos-Niliūno kūrybą – jos autobiografiškumas, reikalaujantis kontekstinio ir genetinio tekstų tyrimo, ir jos priklausymas Vakarų Europos kultūrai, reikalaujantis iš mūsų bent kolektyviai pasiekti Nykos-Niliūno turėtą išskirtinai platų ir gilų literatūros, taip pat dailės, muzikos pažinimą.

Jeigu dabar sumanytume pasivaikščioti Nykos-Niliūno vaikystės keliais, ar atrastume tas vietas? Ar rastume jose atminimo ženklų? Ką Nemeikščiai ir Utena mums šiandien gali papasakoti apie Nyką-Niliūną?

Bijau, kad savaime Nemeikščiai, kaip ir Utena, nepapasakos nieko. Reikia pažinti šias vietas, ir ne tik tokias, kokios yra, bet ir tokias, kokios buvo. Ir, be abejo, reikia žinoti Nykos-Niliūno tekstus. Reikalingas tarpininkas, tyrėjas, vedlys. Džiaugiuosi, kad mano pačios 2015-aisiais bandymas vesti Nykos-Niliūno Utenos ir Nemeikščių takais sulaukė kūrybingų sekėjų, turiu omenyje A NE TU surengtus Nykos-Niliūno eilėraščių skaitymus, prasidėjusius ties dvaro vartais ir pasibaigusius traukinių stotyje.

Nykos-Niliūno tekstams, be abejo, svarbios jo gimtos vietos. Bet ir šioms svarbūs Nykos-Niliūno tekstai, nes jie suteikia joms gylį ir kitos patirties galimybę. Norėčiau gyvent tokioj vietoj.

Sąsajų tarp tekstų ir konkrečių vietų surinkimas, dokumentavimas ir virtualių takų sukūrimas, man regis, yra viena įspūdingiausių Nykos-Niliūno įpaminklinimo Utenoje ir Nemeikščiuose galimybių.

Beje, minėtoje ekskursijoje, prieinamoje jutubo svetainėje, esu padariusi klaidą, nenorėčiau, kad ji plistų. Nyka-Niliūnas nesimokė Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Su ja kaip mokymo įstaiga neturėjo nieko bendra. Gimnazijos egzaminams jis pasiruošė savarankiškai ir juos laikė Kaune.

Nyka-Niliūnas – ir vienas iškiliausių modernių lietuvių poetų, ir reikliausias literatūros kritikas, ir įžvalgiausias memuaristas, ir pasaulinės literatūros klasikų kūrinių vertėjas. Turint omeny šiandienos kultūros, literatūros kontekstą, kuo naujai reikšmingas, aktualus mums gali pasirodyti Nyka-Niliūnas, jo santykis su lietuvių literatūra ir kultūra? Kokia ta nauja pažintis su Nyka-Niliūnu galėtų įvykti?

Daug kelių veda į Nykos-Niliūno tekstus. Kaip reta daugiabriaunis žmogus. Ir beveik visi keliai bus nauji, nes nedaug jų esame pramynę. Dar Kavolis pastebėjo, kad literatūros kritikams ilgai nesisekė ką nors tiksliau apie šį poetą pasakyti. Šiandien turime tris monografijas – Manfredo Žvirgždo, Lauryno Katkaus ir mano pačios, dvi straipsnių rinktines. Sakyčiau, tai sudaro sąlygas rimtoms diskusijoms prasidėti.

Du didieji keliai, vedantys į Nykos-Niliūno kūrybą – jos autobiografiškumas, reikalaujantis kontekstinio ir genetinio tekstų tyrimo, ir jos priklausymas Vakarų Europos kultūrai, reikalaujantis iš mūsų bent kolektyviai pasiekti Nykos-Niliūno turėtą išskirtinai platų ir gilų literatūros, taip pat dailės, muzikos pažinimą.

Kūrybiniu ir kultūriniu Nykos-Niliūno palikimu rūpinasi Maironio lietuvių literatūros muziejus. Koks rašytojo archyvas itin svarbus ir galbūt nuodugniau vertas patyrinėti arba dar netyrinėtas? Ar su užtektinu dėmesiu eksponuojamas, tvarkomas, skelbiamas? Kitaip tariant – ar netrūksta mokslininkų dėmesio, naujų pjūvių tyrinėjant Nykos-Niliūno paveldą?

Virginija Babonaitė-Paplauskienė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja, parvežė į Lietuvą, kiek žinau, visą Nykos-Niliūno archyvą. Į Lietuvą grįžo ir poeto žmonos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapyti paveikslai. Tai didelis darbas ir didelis kultūros įvykis.

Labai tikiuosi, kad po jubiliejinių renginių – jau artimiausiu laiku – Maironio muziejuje bus atidaryta Nykos-Niliūno 100-mečiui skirta paroda, taip pat Virginija dar šiemet planuoja išleisti Alfonso Nykos-Niliūno archyvų knygą, taigi, kai visi šie gražūs įvykiai praeis, tikiuosi, kad Maironio muziejus skirs atskiras pajėgas parsivežtam archyvui sutvarkyti, ir jis visas taps prieinamas tyrėjams, o tai leis pradėti naują Nykos-Niliūno tyrimų etapą.

Alfonsas Čipkus (nuotraukos viduryje) su mama Veronika (jo kairėje), seserimi Ona (jo dešinėje) ir broliu Adolfu. Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Iš kūrybinio palikimo vieni reikšmingiausių – nuo 1938-ųjų iki 2012-ųjų Nykos-Niliūno rašyti dienoraščiai. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas 2015 metais mirus poetui kalbėjo: „Iš tų, kurie raštu lietuviškai mąsto, Nyka-Niliūnas yra viena ryškiausių figūrų, ypač tai matyti skaitant jo dienoraščio fragmentus. Poezija tartum labiau žinomas dalykas, bet jo, kaip mąstytojo, indėlis yra labai svarbus. Ypač jį reikėtų pabrėžti dėl to, kad Nyka-Niliūnas viską sveria tokiais universaliais, ne tik nacionaliniais kriterijais. Kartais mes tokia vietininkiška psichologija, vietininkiškais kriterijais viską sveriame. O Nyka-Niliūnas tiesiog dėl asmenybės orientacijos, dėl buvusių studijų, dėl apsiskaitymo, visko suvokimo pasauliniame minties kontekste – jis išskirtinė šituo požiūriu figūra.“

Kas jums kaip literatūrologei, šio kūrėjo tyrinėtojai aktualaus kultūriškai, istoriškai, politiškai veriasi A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose?

Tai išties didelės apimties ir ne mažesnio tankio tekstas. Sudarytas iš daugybės dabarčių. Keturios knygos. Pirmiausia tai aš nuoširdžiai patarčiau jas skaityti. Esu tikra, kad jos tiks skirtingiausių interesų žmonėms.

Man, kaip tyrėjai, yra be galo įdomu skaityti dienoraštį ir poeziją paraleliai, atsekant šiųdviejų skirtingų rašymo būdų sampynas – sutapimus ir išsiskyrimus. Tai leidžia suprasti patį rašymo reiškinį, asmenį kaip išgyvenantį ir rašantį.

O kai tiesiog skaitau dienoraščius, mane gaivina atviras, imlus ir kartu visada kritiškas santykis su bet kuo – skaitomu literatūros kūriniu, pripažinto klasiko ar ką tik pasirodžiusio autoriaus, su istoriniais, politiniais, kultūriniais reiškiniais, taip pat ir su savo kasdienybe.

Nyka-Niliūnas be galo atidus savo paties patirčiai, jis pasitiki savo jutimais ir nepasiduoda klišėms, nusistovėjusioms nuomonėms. Iš dienoraščių matome, kaip išlaikomas gyvas ryšys su gyvenimu – „be stabų ir tabu“.

1990-aisiais, stebėdamas lietuvišką spaudą, Nyka-Niliūnas dienoraštyje rašė: „Ieškokime, kas mus vienija, ne kas mus skiria! Kokia šiurpi nesąmonė! Atvirkščiai, ieškokime, kuo mes skiriamės, kuo mes kitokie, kuo mes nesame identiškų avinų banda, tuomet galbūt rasime ir bendrą kalbą.“

Nuomonių derinimas per jų skirtumus, skirtumų turėjimas ir palaikymas ir šiandien yra ne mažiau aktualus.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Baltimorė, JAV. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvių literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris apie Nyką-Niliūną yra gražiai pasakęs: „Iš viso pasaulio mitų ir Dievybės ilgesio, iš visų argonautų kelionių ir sudužusių laivų, iš visų meninių spalvų ir formų Niliūnas stengiasi sudėstyti jo paties kūrybos veidrodį, kuriame atsispindėtų ir jo namų tikrovės vizija, ir universali visų laikų kūrybos versmė. Tai yra dar vienas kelias, kuris iš egzistencializmo siaubingos beprasmybės veda į amžinąjį Eldoradą; susijungęs su visos žmonijos kūrybiniais troškimais, poetas supranta, kad jo vidaus pasaulis nėra vienatvės iliuzija, bet visų laikų ir visos istorijos didysis Regėjimas.“

Kokius žodžius jūs norėtumėte ištarti Alfonsui Nykai-Niliūnui šiandien?

Aš norėčiau atsiversti Nykos-Niliūno eilėraštį ir jį jam perskaityti. Kad ir šį, kuriame tiesiog leidžiama sau norėti. Laisvai ir nevaržomai. Rašytą 1952 metais Baltimorėje.

Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėje.

Pikti ir drėgni

Vėjai sėdėtų duryse po guobomis,

Dainuodami ir švilpaudami

Mums niekad negirdėtą vasaros skambėjimą.

Sapnas, nuodingas sapnas apie vasarą,

Palikęs tavo akyse nubudus,

Tekėtų į nežinomo mums vardo upę.

Mums metuose tebūtų tik du mėnesiai – kovas ir spalis;

Mūsų mėnesiai – kovas ir spalis.

Išeitumėm mes kovo vėjuose, nuogi kaip kraujas,

Ir grįžus mano dovana tau būtų

Skaidrūs lašai nuo skietmedžio žievės.

[…]