Amazonijos regiono sinodą lydi viltys ir kritika

Amazonijos čiabuviai susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Peru, 2018 m. sausio 19 d. EPA nuotrauka

Bažnyčios sinodiškumas – tai viena iš popiežiaus Pranciškaus nurodomų krypčių Katalikų Bažnyčiai. Tikriausiai Vyskupų sinodą, skirtą Amazonijos regionui, galime laikyti pavyzdžiu, paaiškinančiu, ką tai reiškia. Bažnyčios dėmesys nukrypo į unikalų, tačiau nedidelį Pietų Amerikos regioną.

Panašiai kaip ir prieš sinodą jaunimo tema, taip ir šį kartą, Amazonijos regiono šalių ganytojų buvo paprašyta atsakyti į tam tikrus klausimus, padėsiančius geriau įsiklausyti į vietos bendruomenę, atpažinti aktualiausias problemas, pasiūlyti tinkamų sprendimų. Toks klausymasis, taip pat sprendimų ieškojimas bendradarbiaujant ir yra Bažnyčios sinodiškumo pradžia. Regiono vyskupų apklausa buvo apibendrinta darbiniu sinodo dokumentu (Instrumentus Laboris), kuriam pasirodžius kilo nemenkų diskusijų, pasigirdo ir aštrios kritikos.

Plačiausiai nuskambėjo dokumente pateiktas pasiūlymas svarstyti galimybę kunigystės šventimus teikti vedusiems vyrams. Šis pasiūlymas sulaukė ir daugiausia kritikos. Kardinolas Walteris Brandmülleris, kuris žinomas kaip vienas iš didžiausių popiežiaus Pranciškaus kritikų, parengiamąjį sinodo dokumentą pavadino „eretišku“. Ir viena iš tokio vertinimo priežasčių kaip tik ir yra vedusių vyrų kunigystė. Kardinolo teigimu, „sinodas padės įgyvendinti du taip puoselėjamus siekius: būtent celibato panaikinimą ir moterų kunigystę“. Įtarimų dėl moterų kunigystės sukėlė dokumente išsakyti raginimai „priimti moterų lyderystę Bažnyčioje“, „numatyti ir apibrėžti konkrečias oficialias moterų tarnystes“ (IL129). 

Kitas gana dažnai kritikuojamas dokumento aspektas – tai Katalikų Bažnyčios santykis su vietinių bendruomenių religija, kultūra ir papročiais. Bene pirmasis, bent jau įtakingiausias asmuo, išsakęs nuogąstavimus, kad dokumente pernelyg palankiai žiūrima į tradicines dvasines praktikas, vietinius papročius, buvo jau minėtas kardinolas Brandmülleris. Kiti kritikuojantys apžvalgininkai bei komentatoriai paprastai kartoja kardinolo išsakytas mintis. „Motina žemė“, „pokalbis su dvasiomis“, „gamta kaip ypatingas Apreiškimo šaltinis“ – čia yra kelios dokumente vartojamos frazės, keliančios klausimą: ar Bažnyčia ne per daug taikosi prie vietinės kultūros? Ar nekyla pavojus, kad, taip sudvasinant gamtiškąjį pasaulį, Bažnyčia praras savo mokymo aiškumą ir grynumą?

EPA nuotrauka

Artėjantis sinodas kritikos sulaukia ir iš Amazonijos regiono šalių. Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro vyskupų susitikimą vadina „kairiųjų darbotvarke“, – rašo apžvalgininkas iš Brazilijos Eduardo Campos Lima. Brazilijos valdžia susirūpinusi, kad įvairios vietinių bendruomenių teises ginančios ir Amazonijos miškus saugančios organizacijos, pasitelkusios Bažnyčios teikiamą galią, ims keisti šalies politiką miškų kirtimo bei kitų natūralių išteklių panaudojimo srityse ir taip stabdys regiono ekonomikos pažangą. 

Apžvalgininkas Julio Loredo De Izcue, įkūręs internetinę svetainę panamazonsynodwatch.info, kurios tikslas – pateikti sinodo, skirto Amazonijos regionui analizę, taip pat mano, kad vyskupų susitikimas bei jį lydintys dokumentai yra Vakarų valstybių dvasininkų bandymas kištis į regiono politinę ir ekonominę situaciją. Tai savotiškas naujasis kolonializmas, besiremiantis išlaisvinimo teologijos principais, kurie slepiami „integralios ekologijos“ ar „ekologinio atsivertimo“ terminais. Maža to, pasak jo, Amazonijos sinodas kai kuriems liberalių pažiūrų kardinolams yra būdas įgyvendinti savo darbotvarkę – siekti radikalaus Bažnyčios decentralizavimo, kad būtų galima tiek doktrinos (pvz., moterų, ar vedusių vyrų kunigystė), tiek Bažnyčios tvarkos klausimus spręsti atskiruose regionuose.

Popiežiaus Pranciškaus susitikime su Amazonijos čiabuviais. 2018 m. sausio 19 d. EPA nuotrauka

Į išsakytą kritiką tikrai verta atkreipti dėmesį. Tik nereikėtų pamiršti, kas iš tiesų yra šio sinodo dėmesio centre. Rodos, vedusių kunigų klausimas ar gamtos sudvasinimas aktualesnis kritikams iš Vakarų šalių, bet tai tik nukreipia žvilgsnį nuo paties regiono, jo problemų bei sprendimų, kuriuos gali pasiūlyti Bažnyčia. Diskutuojant apie sinodo darbinį dokumentą vertėtų prisiminti, kad jis yra tik parengiamasis tekstas, su kuriuo beveik visą mėnesį dirbs vyskupai ir jiems talkinantys kiti dvasininkai bei pasauliečiai. Tikėtina, jog po susitikimo mes skaitysime šiek tiek kitokį, aptarimuose patikslintą, papildytą, galbūt net radikaliai pakeistą tekstą. Bet kuriuo atveju posinodiniame dokumente, skirtame vienam konkrečiam regionui, neturėtų būti sprendžiami reikšmingi klausimai, keičiantys visos Bažnyčios tvarką ar patį mokymą.

Kritika dėl politinės įtakos ir Bažnyčios kišimosi į jai nepriklausančias sritis, tokias kaip socialinė gerovė ar ekologija, taip pat kyla iš savotiškos Bažnyčios mokymo interpretacijos, o gal ir nenoro pripažinti, kad regionas susiduria su rimtomis problemomis. Popiežius Pranciškus šias temas išsamiausiai aptarė enciklikoje Laudato Si. Ir tikrai pagrįstai galima manyti, kad sinodas, skirtas Amazonijos regionui, yra šios enciklikos tąsa. Teologija ir dvasingumas, kuriuos kai kurie kritikai labai norėtų atskirti nuo socialinių ir ekologinių klausimų, popiežiaus Pranciškaus požiūriu yra neatskiriami. Kalbėdamas apie integraliąją ekologiją, popiežius rodo, kaip mūsų santykis su Dievu reiškiasi tiek santykiuose su kitais, tiek su aplinka. Bažnyčia, rūpindamasi silpniausiais ir vargingiausiais, negali tik kalbėti apie Dievą, ji taip pat turi veikti taip, kad Dievo buvimas būtų akivaizdus konkrečiuose įvykiuose, problemų sprendimuose.

Katalikų Bažnyčios valdymas ar vedusių vyrų kunigystė tikrai nėra esminiai darbiniame dokumente keliami klausimai. Vyskupų susitikimo temas diktuoja pats regionas, jo unikali padėtis ir problemos. Net ir dokumento žodynui įtaką daro šio regiono kultūra ir pasaulėžiūra.

Palydovu daryta Amazonės upės nuotrauka

 Amazonija – tai didžiausias gamtinis regionas, užimantis daugiau nei 7 mln. kv. kilometrų. Jis apima didelę dalį Brazilijos, Bolivijos, Peru, Ekvadoro, Kolumbijos, Venesuelos, Gvinėjos, Surinamo bei Prancūzijos Gvianą. 5,3 mln. kv. kilometrų šios teritorijos yra apaugusi miškais, o tai yra net 40 proc. visų žemės tropinių miškų. Būtent dėl to regionas dažnai vadinamas žemės plaučiais. Čia gausi ir dar iki galo neištirta augalijos ir gyvūnijos įvairovė, gausu natūralių gamtos išteklių. O Amazonijos upė yra gyvybiškai svarbi ne tik šiam regionui, bet daro didžiulę įtaką pasaulio klimatui, nes upė į vandenyną atneša net apie 20 proc. į jį patenkančio gėlo vandens. 

Tai didelė, miškinga, dažnai žmonių nepaliesta teritorija, kurioje gyvena daugiu nei 100 įvairių vietinių genčių. Kai kurios savo noru atsiskyrė nuo įprastos civilizacijos, su atvykėliais bendrauja labai mažai, o kai kurios gentys yra visiškai uždaros ir nepasiekiamos. Tai keli geografiniai duomenys, formuojantys žmonių gyvenimo būdą ir jų pasaulėžiūrą, taip pat nurodantys aktualias problemas, kurias aptars ir vyskupai. 

Miškų kirtimas, vandens tarša, sparti pramonės plėtra, dideli, ekologinių problemų keliantys energetiniai projektai, gamtos išteklių legali ir nelegali kasyba, vietinių bendruomenių teisės į protėvių žemę, jų išlikimas, kai pernelyg sparčiai ir į bendruomenių poreikius neatsižvelgiant vystoma pramonė. Miestų ir kaimų bendruomenės, kaip dažnai būna Pietų Amerikoje, susiduria su skurdu, atskirtimi, smurtu, šalyse klesti korupcija, prekyba žmonėmis. Visos šios problemos yra minimos sinodo darbiniame dokumente.

Taip, tiesa, tai nėra susiję su dvasingumu ar teologija, tačiau tokios yra sąlygos, kur gyvena dalis katalikų bendruomenės. Tokia regiono realybė kelia labai unikalių iššūkių sielovadai. Kaip pasiekti milžiniškoje teritorijoje išsibarsčiusias nedideles tikinčiųjų bendruomenes? Kaip misionieriauti bendruomenėse, kurios įsikūrusios nepraeinamuose miškuose? Sprendimų ieškoma, keliant klausimų ir apie pasauliečių, ypač moterų, įtraukimą į Bažnyčios valdymą, misijų veiklą. Atvirai klausiama (ir kol kas tik klausiama) ir apie vedusių vyrų kunigystę, jų tinkamą paruošimą ir tarnystę savo bendruomenėse.

Kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie užaugo kultūroje, kuri puoselėja ypatingą žmogaus ir gamtos ryšį? Juk šių žmonių išlikimas priklauso nuo laukinės gamtos, jos teikiamo gėrio. Šiam aspektui darbiniame sinodo dokumente taip pat skiriama daug dėmesio, o sudarytojų pasirinkta išraiška, šiaip nebūdinga Bažnyčios dokumentams, gali būti suprantama kaip dialogo paieška. Žmonių artumas gamtai formuoja tam tikrą aplinkos ir žmogaus ryšio su ja pajautą. Vadinti žemę Motina, o gamtos stichijoms priskirti dvasias mums, europiečiams, gali būti neįprasta ar net keista, tačiau užaugusiems Amazonijos regione tokie pasakymai gali būti suprantami ir artimi.

Katalikų Bažnyčia yra visuotinė ir labai konkreti, unikalių ir skirtingų bruožų įgyjanti konkrečiose bendruomenėse. Bažnyčios valdymas kaip tik ir turėtų atskleisti skirtingų bendruomenių unikalumą, kartu išsaugant Evangelijos tikrumą. To ir reikėtų ieškoti sinodo pasiruošimo dokumentuose bei jų analizėse.