2019 07 15

Ieva Nasevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Žmogaus būtis lageriuose

Vorkutos lageris

Liepos 15 d. minime Vlado Nasevičiaus – Lietuvos kario savanorio, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nario, kuriam po Birželio 23-iosios sukilimo buvo numatytas vidaus reikalų ministro postas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje, 110-ąsias gimimo metines.

Nuo vaikystės aktyviai įsitraukęs į veiklą dėl Lietuvos laisvės V.Nasevičius dar besimokydamas Vilniaus lietuviškojoje gimnazijoje tapo dr. J. Basanavičiaus patikėtiniu, slapta pernešdavusiu jo įduotus dokumentus ir pinigus per Lietuvos sieną nurodytiems asmenims. 1935–1939 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Teisės ekonomikos fakultete, nuo 1938 m. dirbo „Draugijoje užsienio Lietuviams remti“, buvo valdybos narys, pirmasis sekretorius, reikalų vedėjas, kurio darbas buvo susijęs su slaptais užsienio lietuvių – ypač Vilniaus krašto lietuvių – tarpininkais ryšininkais. Persikėlęs į Vilnių, dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje ir studijas tęsė Vilniaus universitete. 1941-aisais įsitraukė antisovietinės rezistencijos veiklą, buvo vienas iš Birželio 23-iosios sukilimo organizatorių. Deja, sukilime Vladui Nasevičiui dalyvauti neteko, kadangi birželio 21 d. Vilniuje jį suėmė sovietinis saugumas ir išgabeno į kalėjimą Gorkio mieste, Rusijos gilumoje. Nuteistas 15 metų kalėjo įvairiuose lageriuose Komijos Autonominės Respublikos šiaurėje. 1956 m. grįžo į Lietuvą. Čia sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų.

V. Nasevičius mirė 1986 m. liepos 17 d. Buvo palaidotas su Lietuvos savanorio uniforma, nors KGB ir reikalavo perrengti. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas jį reabilitavo 1990 m. kovo 12 d. 2000 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras Vladą Nasevičių pripažino kariu savanoriu.

Siūlome V. Nasevičiaus anūkės IEVOS NASEVIČIŪTĖS sutrumpintą rašinį „Žmogaus būtis lageriuose ir tremtyje“, kurį ji skyrė savo senelio atminimui. Rašinys 2009 m. laimėjo II vietą LGGRTC paskelbtame rašinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. 

Vladas Nasevičius su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nesu mačiusi senelio gyvo, nes jis mirė dar prieš susipažįstant mano tėvams. Močiutė ir tėtis man yra pasakoję apie jį, jo gyvenimą tremtyje, kaip jis viską ištvėrė. Todėl apie savo senelio gyvenimą lageriuose papasakosiu tai, ką jie pasakojo man ir ką skaičiau močiutės užrašuose, kuriuos ji užrašydavo pagal jo pasakojimus. 

Jis visada sakydavo, kad Lietuva turi būti laisva. 1941 metais buvo ruošiamo Birželio sukilimo štabo narys, jo kandidatūra buvo numatyta Vidaus reikalų ministro postui, tačiau birželio 21 d., likus dviem dienoms iki sukilimo, sovietų saugumas jį suėmė, ilgai tardė, kankino, laužė rankas. Tačiau senelio nepalaužė. Prasidėjus karui, jį su kitais suimtaisiais pilnutėliuose traukinių vagonuose vežė į kalėjimą laukti teismo. Juos išvežė akimirksniu, niekas nespėjo pasiimti maisto. Mano senelis buvo geros širdies – dalinosi su kitais šokolado plytele, kurią turėjo kišenėje. Važiuoti tremtiniams buvo labai sunku, nes šešias paras nedavė gerti, o buvo labai karšta ir tvanku. Tik privažiavus raistą karininkai žmonėms atnešė vandens savo kepurėse. Atvežti į Gorkio kalėjimą, visi vyrai buvo uždaryti į vieną kamerą, kurioje jie laukė teismo. 

Teismas vyko Gorkio kalėjime. Maskvos apygardos karinis tribunolas 1941 m. lapkričio 26- 28 d. nuteisė senelį pagal RTFSR BK 58-6 str. laisvės atėmimu 15 metų (reabilituotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. kovo 12 d.) Teismo metu senelis iki paskutinės akimirkos jautėsi esąs lietuvis ir nepripažino rusų tautybės. Vienas iš trijų jo teisėjų buvo žmogus, kurio gyvybę kažkada išgelbėjo senelio mama, kuri jį savo namuose Rygoje slaugė ir sužeistą išgydė. Ši aplinkybė padėjo seneliui išvengti sušaudymo – mirties bausmė buvo pakeista penkiolika metų kalėjimo įvairiuose lageriuose. Močiutės užrašuose yra toks įrašas: „Pagal Komijos Autonominės Respublikos 1956.II.6 išrašą, Vladas Nasevičius, s. Vlado, buvo kalinamas Vetlage (1942.01.13–1942.06.15), Ūsollage (1942.06.15–1949.10.04), Nimlage (1949.10.04–1955.11.14).“

Po teismo 1941 metų gruodžio 24 dieną, Kūčių vakarą, senelis praleido bendroje kameroje kartu su politiniais kaliniais ir recidyvistais. Pastarieji buvo šiurkštūs ir triukšmavo. Senelis Kūčių proga iš rusų popo buvo gavęs riekelę baltos duonos, kurią padalino į mažus gabalėlius. Tada visų paprašė nutilti. Jis pasakė, kad tas vakaras Tėvynėje Lietuvoje yra šventas. Tas ramybės vakaras – tai Kristaus gimimo šventa naktis. Mums, katalikams, tai tik toks vienas vakaras metuose. Pasimeldę ir prisiminę gimtuosius namus, suvalgė duonos gabalėlius. Tokios buvo pirmosios kalinio Kūčios…

Visi privalėjo vilkėti rūbus, ant kurių nugarų buvo užrašyti asmens numeriai. Maistas būdavo sušalęs, neskanus – beveik nevalgomas. Ligoniams gydyti buvo skiriamos tik kapeikėlės, todėl vaistų jie beveik negaudavo. 

Senelis kalėjo lageriuose prie Volgos didžiųjų intakų Kamos ir Viatkos, netoli Solikamsko, kirto mišką, plukdė rąstus. Gyvenimas lageriuose buvo labai sunkus. Visur siautėjo nešvara ir utėlės, todėl kaliniai prašydavo kuo trumpiau kirpti plaukus. Prausdavosi su molio gabalu prie upės, baltinių niekas nekeisdavo, nešiodavo juos tol, kol supūdavo ant nugaros. Būdavo šalta ne tik lauke, bet ir gyvenamosiose patalpose. Baigus darbus vienoje miško vietoje kaliniai būdavo varomi į kitą. Kartą, varant kalinius į kitą lagerį, teko kelias paras nakvoti apleistoje cerkvėje. Buvo labai šalta. Mirus greta gulintiems kaliniams gyvieji prisidengdavo lavonais, kad būtų bent kiek šilčiau. Po žiemos iš keturių tūkstančių kalinių beliko tik aštuoni šimtai. 

Priežiūra buvo griežta, nes lagerių administracija į kalinius žiūrėjo kaip į didžiausius priešus ir tarybinės santvarkos griovėjus. Kiekvieną dieną vykdavo kratos, kurių metu buvo atimama literatūra, rašymo reikmenys. Kai vykdavo patikrinimai ir kratos, žmonės šaldavo lauke, už menkiausius nusižengimus būdavo uždaromi į karcerius. Visi privalėjo vilkėti rūbus, ant kurių nugarų buvo užrašyti asmens numeriai. Maistas būdavo sušalęs, neskanus – beveik nevalgomas. Ligoniams gydyti buvo skiriamos tik kapeikėlės, todėl vaistų jie beveik negaudavo. Norėdami padėti sunkiai sergantiems žmonėms pareigūnai būdavo priversti vogti deficitinius vaistus. Tokią „gerą“ priežiūrą bolševikai sukurdavo barakuose miniai badaujančių, nuplyšusių, užguitų ir gyvenančių tik alkanos gaujos instinktais žmonių. Aštuonerius metus senelis lageriuose nesutiko nė vieno lietuvio. Buvo apsuptas tik žmogžudžių ir banditų. 

Nežmoniškos gyvenimo sąlygos pakenkė senelio akims. Regėjimą jam padėjo išsaugoti vienas vokietis gydytojas, liepęs apvirti nugaišusio arklio kepenis ir valgyti jas. Ilgi metai, praleisti lageriuose, išsekino senelį, todėl gydytojas išsiuntė jį į centrinę ligoninę. Atvežtas į ligoninę, jis jautėsi visiškai nusilpęs, net daugybos lentelė nyko iš atminties… Kai ligoninės vyr. gydytojas paklausė, kokia jo tautybė, senelis atsakė esąs lietuvis ir, paėmęs gydytojo ranką, rusų kalba pasakė: „Aš nemirsiu.“ „Nemirsi, nemirsi“, – nuramino gydytojas. Vakare, atėjęs į palatą, liepė seneliui išsižioti, kad galėtų sugirdyti vaistus. Iš tiesų tai buvo cukrus, kurio senelis neturėjo burnoje jau kokius ketverius metus… Vyr. gydytojas vis duodavo geresnio maisto, padėdavo po pagalve duonos arba cukraus gabalėlį. Tokio rūpesčio priežastis paaiškėjo tada, kai į palatą atėjo gydytojo žmona lietuvė, kuri 30 metų nebuvo sutikusi jokio tautiečio. Atgavęs jėgas, senelis keletą metų dirbo toje ligoninėje buhalteriu, stengėsi pagerinti maisto davinį ligoniams. Rudenį, kai į sandėlius būdavo pilamos bulvės ir daržovės, senelis stengdavosi jų užpajamuoti mažiau, kad kuo didesnis kiekis daržovių būtų skirtas „nugaruoti“. Nuolat rizikuodamas senelis pagerino daugelio kalinių sveikatą. 

Paskutinis senelio lageris buvo Abezė, Nimlagas, kuriame gyveno daug lietuvių. Lageriuose senelis barzdos neskuto, todėl ji buvo vešli ir atrodė įspūdingai. Dėl ilgos barzdos lietuviai jį palaikė rusu, todėl labai nustebo, kai po trijų dienų jis prakalbo lietuviškai. Abezėje jam taip pat buvo leista dirbti buhalterijoje. Lageryje visi jaunesnieji kaliniai senelį vadino „dėde“, nes jis rūpinosi savo likimo draugais, rėmė juos vaistais, kurių gaudavo siuntiniuose iš savo artimųjų, tarp jų buvo ir rašytojas Antanas Vienuolis, su kuriuo senelis buvo susidraugavęs dar prieš karą. 

Vladas Nasevičius su lagerio bičiuliais. V.Nasevičius pirmos eilės viduryje, A.Svarinskas – antros eilės viduryje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nimlage senelis susipažino su keliais kunigais, tarp kurių buvo ir klierikas Alfonsas Svarinskas. Senelis jį padėjo slapta įšventinti į kunigus (įšventino lagerio ligoninėje vyskupas Ramanauskas). Gydytojo Vlado Šimkūno paprašytas, senelis rūpinosi profesoriumi Levu Karsavinu, praskaidrino paskutines jo gyvenimo dienas. Grįžęs iš lagerio, senelis parašė atsiminimus apie profesoriaus L. Karsavino atsivertimą į katalikų tikėjimą ir mirtį (1994 m. liepos mėn. išspausdinti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“). Lageryje buvo daug balsingų vyrų, kurie subūrė lietuvių chorą. Choras slaptai rengtuose koncertuose dainuodavo patriotines dainas, o oficialiai užrašydavo, kad tai revoliucinės dainos. Senelis, sužinojęs, kad greitai leis grįžti namo, parašė tokį atvirlaiškį: „Važiuoju – grįžtu į Tėvynę Lietuvą, kurios nemačiau penkiolika metų.“ Vienos nuotraukos kitoje pusėje jis užrašė: „Tauta bus gyva, gaji ir laisva, jei mes, sūnūs ir dukros laisvos Lietuvos, vykdydami Aukščiausiojo valią, gyvensime Dievui ir Tėvynei Lietuvai.“ 

Kalėdamas lageryje senelis susapnavo savo mamą: ji buvo nešvari, suvargusi ir sirgo. Po kelių dienų atėjo telegrama apie jos mirtį. Seneliui tai buvo skaudi žinia, nes negalėjo būti su ja paskutinėmis jos gyvenimo dienomis, negalėjo jos apkabinti ir pasakyti, kad jie dar susitiks. Tačiau jis nepalūžo ir gyveno toliau, nes žinojo, kad jo mama geresniame pasaulyje ir kad ten ji yra laiminga. Matydamas, kaip kiti žmonės kenčia praradę artimuosius, kalbėdavosi su jais, guosdamas, kad jų artimieji dabar yra laimingesni. Gyvendamas lageriuose ir tremtyje senelis matė lėtas ir skausmingas draugų mirtis. Jiems iškeliaujant Anapilin jis nuramindavo jų sielas ir suteikdavo vilties: tuomet pamatydavo mirštančiųjų akyse šviesą ir nusiraminimą. Jis visada sakydavo, kad mirtimi gyvenimas nesibaigia, o keliaujama į Dievo Karalystę. Neleido sau pasiduoti, nes žinojo, kad yra reikalingas kitiems. 

Išbuvęs kalėjimuose jam skirtą laiką, 1956 metais senelis grįžo į Lietuvą. Tarybinė valdžia jam neleido gyventi nei Kaune, nei Vilniuje, todėl apsigyveno Kaišiadoryse. Čia sukūrė šeimą. Jo žmona Birutė, mano močiutė, buvo mokytoja, bet dėl senelio teistumo jai nebuvo leista dirbti Kaišiadoryse. 15 metų jai teko važinėti dirbti į kaimo mokyklas. Tiek daug išgyvenęs nelaisvėje, senelis liko toks pat geras ir nuoširdus, skleidė savo širdies šviesą aplinkiniams. Barzdos, kurią jis užsiaugino lageryje, neskuto ir grįžęs – ji buvo kaip tremties prisiminimas. Jis nepasidavė įtikinėjimams gyventi po sovietų padu, nesileido užverbuojamas. Senelis džiaugėsi tuo, kad vėl gali gyventi savo Tėvynėje ir dirbti jos labui. Bendravo su pogrindžio dalyviais, jiems patardavo ir padėdavo. Džiaugėsi tuo, kad galėjo su šeima skaityti ir platinti pogrindžio leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Perspektyvas“. Paskutinis senelio noras buvo būti palaidotam su Lietuvos savanorio uniforma. Šeima išpildė šį jo norą 1986 m., nors KGB veikėjai ir buvo liepę perrengti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 2000 m. rugsėjo 20 d. protokolo Nr. 68 Vladas Nasevičius pripažintas kariu savanoriu).

Mano senelis buvo neeilinė asmenybė, todėl jo dukra Audronė pavadino savo sūnų Vlado vardu. O aš džiaugiuosi, kad turėjau tokį senelį, kuris parodė, kad galima likti žmogumi net ir tada, kai gyvenimo sąlygos atrodo visiškai nežmogiškos…