Filosofo A. Mickūno prisiminimai: kaip tėvas 1919 metais Lietuvą laisvino

Kaip vaizdo pasakojime pastebi istorikas Norbertas Černiauskas, nors esame įpratę manyti, kad partizanai Lietuvoje atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metais, jie taip pat atliko svarbų vaidmenį 1918–1919 m. ginant ką tik susikūrusią Lietuvos valstybę nuo išorės priešų.

Šiandien, nuo tų Lietuvai lemtingų kovų praėjus šimtmečiui, kalbiname istoriką N. Černiauską ir partizano sūnų Algį Mickūną, kuris 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę irgi tapo jos savanoriu – tarptautinį pripažinimą pelnęs filosofas, dėstęs daugelyje universitetų visame pasaulyje, atvyko dėstyti į Lietuvą. Kaip pats sako, norėjo savaip prisidėti prie krašto gynybos – kad Lietuva ir jos kultūra, tradicijos, kalba išliktų.

Apie tai, kokiomis aplinkybėmis Algio tėvas apsisprendė tapti partizanu ir su kokiais sunkumais lietuviai susidūrė Nepriklausomybės kovose – žiūrėkite vaizdo pasakojime. Toliau interviu su Algiu Mickūnu skaitykite apie kovą dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, apie sovietų okupaciją ir Mickūnų pasitraukimą į Vakarus – kelionę į karo nuniokotą Vokietiją, kasdienybę pabėgėlių stovykloje ir tolesnį gyvenimą JAV.

Lietuvai apgynus nepriklausomybę, kiek vėliau iškilo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimas – ir čia Juozas Mickūnas pasižymėjo.

Tėvas išgirdo, kad Klaipėdą nori atsiimti vietiniai lietuviai, o tuo metu ten buvo prancūzų įgula. Tai jis surinko būrį bičiulių ir nujojo iš Panevėžio apylinkės į Klaipėdą, ir suvarė tuos prancūzus į barakus, kad jie nesikištų į mūsų reikalus. Pasakojo, kad ten buvo vietinių kovotojų lietuvių, žemaičių, ir jie visi kartu Klaipėdą išvadavo. Tėvas ten pabuvo mėnesį, o tada grįžo namo ir vėl ūkininkavo.

1944 metų vasarą, sovietams iš Lietuvos išstumiant vokiečius, nusprendėte trauktis į Vakarus. Ką tada tėvas kalbėjo, kodėl rinkosi būtent tokią išeitį?

Jau pirmosios sovietų invazijos metais vietiniai komunistai apie mano tėvą kalbėjo: Juozas yra Lietuvos patriotas, kovotojas prieš komunizmą ir komunizmo priešas iš prigimties. Tačiau sovietus išviję iš Lietuvos, vokiečiai lygiai taip pat nepalankiai į jį žiūrėjo, nes tėvas juk kovojo ir prieš bermontininkus. Tad jis buvo priešas abiem, tik tiek gerai, kad pastarieji nekreipė didelio dėmesio į ūkininkus. Ir visgi vėl sugrįžus sovietams tėvas suprato, kad šįkart jam tikrai bus galas.

Vėliau, kai jau pasitraukėm, kaimiečių tarp bėgančiųjų buvo mažuma, o beveik visi priklausę „elitui“ – mokslininkai, advokatai, gydytojai, mokytojai. Ir jie vis stebėjosi, sakydami: mums gresia pavojus, bet kodėl jūs išvažiavot, jeigu esat iš kaimo? Tėtis atsakydavo: jūs nežinot, koks man gresia pavojus.

Atsimenu diskusijas mūsų kaime apie tai, ką toliau daryti. Buvo sakančiųjų, kad šeima didelė, toli nenukeliausi, ir apskritai ko mums ten reikia, kas mūsų ten laukia? Mes paprasti žmonės, nieko blogo nepadarę, tai niekas mūsų čia nečiupinės, gyvensim, kaip gyvenom.

O tėvas buvo įsitikinęs, kad nebebus taip, kaip buvo, nes jau buvo apsiskaitęs, kad sovietai atims žemes ir visa kita. Pamenu, jis sakė: būsim ubagai kaip ruskiai, ir vis tiek galiausiai mes, kaip šeima – ir ypač aš – būsim sudoroti. Tai ką daryt? Kur bėgt?

Vokiečiai juk nelaukia, jie laikė save antžmogiais, o mus – tik niekam vertais mužikėliais.

Kaime buvo viena radija, gerai atsimenu dieną, kai susėdę pievoje klausėm žinių ir išgirdom, kad Hitleris paskelbė karą Amerikai. Tėvas sako: tai keliaujam į Vokietiją, Vokietija dings. Jau tada žinojom – koks durnius gali paskelbt karą Amerikai? Čia gi beprotybė! Na, tai tada, sakom, vokiečiai trauksis, o mes keliausim į Vokietiją, ir tada mus gal išlaisvins aljantai.

Ką atsimenate iš kelionės į Vokietiją?

Per Vokietiją karo metais keliavom su vežimais. Turėjome du vežimus, prikrautus šieno ir maišų su duona, lašiniais. Kiekvieną vežimą tempė du arkliai. Kartą pakliuvome vokiečiams ir visą mūsų karavaną suvarė į didelį lauką. Mus apsupo esesininkai ir visus vyrus išsivedė, o moterims su vaikais įsakė keliauti toliau.

Keliavom, mama vieną vežimą keravoja (vadelioja), vyresnis brolis antrą – karavanas ilgas ir jį lydi du vokiečiai. Atsimenu, sėdžiu vežime, pusiau snaudžiu ir matau, kad labai sparčiai mūsų link eina vyras. Pasivijo, žiūriu – tėvas! Sargyba nepamatė, spėjom jį įkišti į šieną. Tada papasakojo, kad vyrus vežė į frontą apkasų kast. Kiekviename sunkvežimyje buvo po du sargybinius. Jis buvo pačiame paskutiniame sunkvežimyje, be to, stiprus, plačių pečių ūkininkas, tai, kai važiavo pro miškelį, jis tuos du sargybinius sugriebė, išmetė ant kelio, ir kai jie truputį apsvaigo, jis pats iššoko į girią ir dingo. Ir pasivijo mus. Manau, daugelis tų ten pasilikusių vyrų gal ir nebegrįžo.

Kokios gyvenimo sąlygos buvo pabėgėlių stovyklose?

Ten pragyvenome ketverius metus. Daugiau nieko neduodavo valgyt, tik miežių košės, tai žmonės patys pradėjo verstis. Mano tėvas pradėjo prekiauti silkėmis, vis nuvažiuodavo į kaimus iš ūkininkų šio to nusipirkti, kartą taip nusipirko jautį. Mums nebuvo leidžiama nieko pirkti, tai, kol ūkininkas atvežė tą jautį į stovyklą, sužinojo Amerikos karinė policija ir pradėjo vytis.

Dauguma lietuvių stovykloje buvo miestiečiai ir svarstė, ką dabar daryt su tuo jaučiu, nes atvažiuos ir atims ir dar baudą uždės. Bet mano tėvas ūkininkas žinojo, kaip elgtis – tas pastatas buvo keturių aukštų, tai jis jautį užsukęs uodegą užvarė į ketvirtą aukštą, o vėliau, jau po visko, sudorojo, mėsą išsidalino. Policija atvažiavo, ieško, krato visą pirmą aukštą, nieko neranda. Niekam nekilo mintis, kad galėtų jautis kur kitur būti.

Tėvas visuomet būdavo prie bažnyčios. Jeigu vykdavo kokios nors apeigos, tai apsirengdavo baltu rūbu ir eidavo procesijos priekyje su kryžiumi.

Na, ir tada stovyklos buvo pradedamos uždarinėti, ir reikėjo iškeliauti, tik kur? Norint pakliūti į Ameriką, turėjome gauti sutartį, patvirtinančią, jog nuvažiavęs nebūsi našta valstybei. O sutartį pasirašantiysis garantuoja, kad parūpins tau darbą arba išlaikys. Tokią sutartį gavom iš mano mamos tolimos pusseserės ir iškeliavom į naują kraštą.

Kaip sekėsi prisitaikyti?

Atsidūrėme mažame miestelyje, kuriame iš 10 tūkst. žmonių net pusantro tūkstančio buvo pirmosios emigrantų bangos lietuviai, jie turėjo savo parduotuves, klubus, parapiją, ir net savo ežerą buvo nusipirkę. Jie mums padėjo įsikurti, susirasti darbus.

Į Ameriką jie atkeliavo labai jauni, nemokyti, ir net nebuvo lietuviai, nes tada dar nebuvo Lietuvos. Sakydavo: aš esu iš tokios ar kitokios caro gubernijos. Iš tikrųjų jie lietuviais tapo jau Amerikoje – tik ten bendruomenėje daugelis įgijo tvirtą lietuvišką tapatybę. Bet kartu jie buvo labai išdidūs amerikiečiai, nes kadais buvo vargšai, tarnavo dvarui ir ponui, o čia gavo darbus, už kuriuos galėjo nusipirkti savo namus – auzę, kaip jie patys sakydavo. Jie didžiavosi: mes, amerikonai, esam lygūs su fabrikų vadovais, visi esam ponai ir ponios.

Amerikoje jie rado dalykų, kurių nebuvo matę Lietuvoje, ir jiems pavadinti vartodavo amerikietiškus žodžius, tiesiog juos sulietuvindami. Tėvynėje gal ir turėjo pavalgyt kokių grūdų, bet geros mėsos tikrai nebuvo matę, todėl sakydavo: einam šopint, mums reikia amės (ham – „kumpis“ angliškai).

O ką jūsų tėvas dirbo Amerikoje?

Gavo darbą fabrike, prie mašinos dirbo grąžtus – ir išgyveno, ir pensiją užsitarnavo. Tada Konektikuto valstijoje buvo lietuvių pensininkų namai. Kai išėjo į pensiją, mano mama mirė, ir tėtis nutarė apsigyvent tenai, tuose namuose – tarp lietuvių. Pardavė namą, kurį buvom įsigiję, ir nukeliavo ten. Aš tada jau mokytojavau, paskambinau jam, klausiu, kaip einasi. Sako: žinai, čia labai gerai mums, 12 vyrų ir 90 moterų. Tada jam jau buvo beveik 90 metų, tai dar pridėjo: bet, žinai, visos moterys man čia tikros piemenės, jaunos ir neįdomios, 70 ar 80 metų tesulaukusios.

Bet už keleto mėnesių paskambina, sako: žinai, susiradau rimtą moterį, 102 metų. Pasirodo, pradėję šnekėtis išsiaiškino, kad ir ji dalyvavo vaduojant Klaipėdą, ir abu prisiminė, jog buvo ten susitikę. Kai po tiek metų atrado draugę, kuri kovojo kartu už vieno Lietuvos krašto laisvę, būdavo laimingesnis – jie abu turėjo daug ką vienas kitam pasipasakot.

Ar tėtis ilgėdavosi Lietuvos, ar norėjo grįžti?

Grįžti norėjo, bet laisvos Lietuvos taip ir nesulaukė. Tačiau jis palaikė ryšį su Lietuva. Jo brolis, tos pačios mamos, bet kito tėvo, su juo susirašinėjo. Tik tiek, kad susirašinėjant nebuvo galima sakyti, kad, pavyzdžiui, Amerikoje mes puikiai gyvenam, o jūs ten vargstat Lietuvoje. Reikėdavo rašyt: pas mus gražus oras, mes pasivaikštom po miškelį, prie ežero.

Bet aš galvoju, kad jie tikriausiai buvo sutarę dar prieš išvažiuojant, kokie bus ženklai. Sakysi: va, gražus oras, tai reiškia ne tik orą, bet ir visa kita. Na, ir tada gaudavo laiškus jau iš savo šeimos nario, pavyzdžiui: mes dabar kolūkyje pasėjom tą ir aną, akėjam ir ariam, žemė labai derlinga, o tas kaimynas, atsimeni, buvo toks ir anoks, dabar iškeliavo, išsikėlė į kitą rajoną – tokie maždaug pletkų lygio pasidalinimai.

Niekas nerašė apie tai, kas į Sibirą išvežtas, kas partizanų gretose žuvo. O mano kaimas, Krikliniai, juk buvo partizanų kaimas. Ir beveik visi pasilikę šeimos nariai buvo išvežti į Sibirą, tarp jų ir mano močiutė, tėvo mama, kuriai buvo 68 metai – ją irgi išgrūdo į Sibirą kaip liaudies priešę. Tai ji ten išgyveno 20 metų ir grįžo, kai jau buvo 88 metų. Nepaisant patirtų sunkumų, išgyveno dar 12 metų ir mirė sulaukusi 100 metų.

Ką jums reiškia tai, kad jūsų tėtis taip drąsiai stojo ginti Lietuvą?

Mano, kaip atgimusio lietuvio, užduotis (Amerikoje kurį laiką buvau nebe lietuvis, bet atgimiau) yra visokiais būdais auginti Lietuvos jaunimą, nes tik per mokslą žmonės gali būti tikrai laisvi.

Dėsčiau visur pasaulyje, bet kai Lietuva tapo laisva, nuo 1993 metų pradėjau ir čia dėstyti. Lietuva tada nieko neturėjo, tai aš pats užsimokėdavau už keliones, pragyvenimą ir dar studentams padėdavau išsilaikyti – toks patriotizmas man iki 2003 metų labai daug kainavo, bet aš laikau tai savo pareiga. Lietuva yra mano pareiga, ir štai toks yra mano įnašas į jos gynybą – kad Lietuva ir jos kultūra, tradicijos, kalba išliktų. Manęs niekas neverčia, bet dalyvauju, kiek galiu, kaip savanoris.

Tekstas ir vaizdo pasakojimas parengti įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis.