Ar tu galėtum…

Dzūkijos nacionalinio parko direkcija paprašė LGGRTC suorganizuoti archeologinę ekspediciją dėl galimų partizanų užkasimo vietų tyrinėjimo.

2018 m. lapkričio mėnesį į Merkinę atvyko Vilniaus universiteto doc. dr. Gintautas Vėlius (2018 m. su kolegomis atkasęs Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus Našlaitėlių kapinėse). Atvyko ne vienas, su komanda. Pradėjus darbus, vienas merkiniškis, važiavęs pro šalį ir pamatęs dirbančius archeologus, trumpam sustojo. Išsikalbėjom. Pavardės atskleist nepanoręs, sakė: „Mano tėvo brolis buvo stribas, o anūkas – partizanų ryšininkas. Tai tas partizanų ryšininkas – 25 metus lagerių gavo… O žmonės žvakutes po karo šioje vietoje degdavo, bet partizanų čia jau nerasite, juos nakčia išsikasdavo.“

Taip ir buvo. Šį kartą nieko nerasta. Dr. G. Vėlius sakė: „Tokios paieškos tik 5 procentais būna rezultatyvios, bet ieškoti reikia, kad sąžinė būtų ramesnė.“ Visoje Lietuvoje taip buvo. Išniekintus nužudytų partizanų kūnus kartais giminės išsipirkdavo, kartais bendražygiai išvogdavo, bet dauguma žuvusiųjų bevardžiuose kapuose iki šiol guli. Kažkur čia, po žemėmis, ilsisi ir Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio-Suvalko palaikai. Ir daugelio kitų, kurių nebuvo kam išsikąsti, nes artimieji žuvę arba buvo tremtyje, o bendražygiai retėjančiomis gretomis į paskutinius mūšius ėjo, namo neparėjo…

Dr. Gintautas Vėlius (centre) su talkininkais pasiruošę pradėti partizanų palaikų paieškas. Merkinė, 2018 m. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Vincė Marytė Svirnelienė eina jaunystėje vaikščiotais takais, kuriais slapčia su draugėmis eidavo uždegti žvakučių ant bevardžių partizanų kapų. Ji prieš tremtį ne kartą slapčia buvo užpirkusi Mišias Merkinės bažnyčioje už žuvusius partizanus (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Kai Onos ir Augusto Svirnelių šeimoje 1930 m. spalio 10 d. gimė Vincė Marytė, jos broliui Vincui tuo metu jau buvo šešeri metukai. Vincė Svirnelienė pasakojo: „Mane areštavo 1951 m. vasario 6 d. Išdavė gyvas į nelaisvę paimtas partizanas iš Sukarepkos. Aš jį gal tik porą kartą mačiau. Vieną kartą, kai ėjau į šokius Raitininkų kaime. Ėjom trise: Čaplikaitė Antosė, Jadzė Volungevičiūtė ir aš. Tai jie sustabdė ir grąžino atgal. Suimtas jis mane indavė. Aš tai nieko neišdaviau, nors ir kaip tardė, ir vis reikalavo ką nors įduoti: „Jeigu tu nežinai, tai pasakyk, kas žino.“ Tardė mane ir Merkinėje, ir Varėnoje, ir Druskininkuose. Šešiolika dienų. Merkinės stribynėje Miciuškinas mane mušė. Jau kad mušė, tai mušė. Antrą kartą pakliūt nenorėčiau. Uždarė Merkinėje sklepan, kur dabar Pakala gyvena. Antrą dieną nuvežė į Varėną, o iš ten traukiniu į Druskininkus. O ten sienos šlapios, vanduo net bėga.

Keturias bemieges paras tardė. Kojos ir rankos kaip rustai storumo sutinę buvo, ir spalvota buvau – vientisai mėlyna. Nieko neprisipažinau, nors 14 akistatų gavau, kur visi per tardymus prieš mane liudijo, bet teisme Vilniuje savo žodžių atsisakė. 10 metų lagerio gavau plius trejus tremties.

O pažinojau ne vieną partizaną. Mūsų kaime partizanų ryšininkais buvo mano brolis Vincas (1924) ir Jonas Svirnelis (Mažylis – red. past.).* Mano tėvai Ona ir Augustas buvo ūkininkai, tai juos „išbuožino“ 1951 m. spalio mėnesį. Išvežė į Krasnojarsko kraštą (Kansko r., Nikolajevkos kaimas). Brolio Vinco nebuvo namuose, jį suėmė vėliau, kai grįžo iš Ryliškių, nuo miško darbų. 25 metus lagerių gavo. Buvo tokis partizanas Vitas Janulevičius iš Masališkių. Jau tokis linksmas, tokis linksmas, o kai paklausiau, ko tokis linksmas, atsakė: „Aš kai ir žūsiu, linksmas būsiu.“

Kai enkevedistai užpuolė, jie trise kasė bunkerį Subartonių miške. Vitas žuvo, Bubėnas Jonas iš Ilgininkų žuvo, o Jurgį Čapliką iš Narulių tik sužeidė, tai jis pabėgo. O čia Rokas ir Vitas Čaplikai Subartonių miške, netoli namų, slapstėsi nuo kariuomenės. Kažkas iš Subartonių juos ir pardavė. Atvažiavo Alytaus enkevedistai, apsupo sodybą, o pusbroliai miške gulėjo. Tai kai puolė bėgt, tai juos ir pašovė. Vito tėvą Adolfą privertė pakinkyt arklį, sumetė į vežimą jo sūnų ir brolio sūnų ir, atvežę į Merkinę, numetė ant bruko (gatvės). Vitas buvo jauniausias, jų motina mirė, kai Vitukui buvo 8 mėnesiai. Tai aš jį sapnavau, žuvusį. Klausiu, kaip jūs ten gulit, tai jis sakė: „Blogai, ba akių niekas neužklojo.“

Baisūs buvo laikai. Vienas stribas N. nusivedė mane į svirną prie mokyklos, parodė du žuvusius partizanus, apspardė vieną pažįstamą sakydamas: „Norėjai iškovot trispalvę, o gavai raudoną.“ Mano tetos dukra Konstancija Bakanauskaitė Pašilingėj gyveno. Tai kai juos į Sibirą trėmė, tai mama su vaiku ir Kostė iš Merkinės pabėgo, o tėvą su Vytautu išvežė į Sibirą. Tai Vytautas iš ten (Sverdlovsko) pabėgo į Lietuvą, po poros mėnesių išėjo į partizanus, o po trijų mėnesių, 1947 m., žuvo. Juos Pilvingyje bunkeryje užmušė ir visus tris sumetė į ežerą. Žmonės pavasarį ištraukė ir palaidojo kapinėse. Jam 21 metai buvo. Jo brolis Petras ir žuvo tais pačiais 1947 m. Jam 26 metai buvo. Partizanuose žuvo ir Konstancijos vyras Albinas. Jis buvo Merkinės gimnazijos direktorius. Kai Merkinėje siautėję stribai jį sumušė, išėjo į mišką, pasirinkdamas Suvalko slapyvardį. Partizanavo trumpai…“

Vincė Svirnelienė pasakojo, kad prieš žūtį V. Pečionaitis užsuko į uošviją Pašilingės kaime pas žmoną Konstanciją, pakilojo sūnų Virginijų, kuriam buvo aštuoni mėnesiai, palinkėjo užaugti ąžuolu ir grįžo pas miško brolius: „Žuvo išduotas 1945 m. balandžio 23 d. Sužeistas ties Pašilinge perplaukė per Nemuną, o ten jau laukė rusai. Sudaužė jį, damušė negyvai. Smėlėtą jo kūną atitempė į Merkinę ir numetė prie Čapliko namo.** Prie šio namo miestelio centre ant gatvės buvo niekinami partizanų kūnai. Iš gimnazijos atvarė Konstancijos brolius Algį ir Julių, kad nuplautų svainį atpažinimui. Po išniekinimo Albino Pečionaičio kūną nuvežė į dykvietę už mokyklos ir ten užkasė bevardėje duobėje. Sunku buvo Konstancijai žuvus vyrui. Ir pas mus Samuniškėse slapstėsi, ir Degėsių kaime pas tetą. Atgimimo laikais, atgavus Nepriklausomybę dažnai susitikdavome. Jau kaip dainuodavom, kaip dainuodavom partizaniškas jaunystės dainas. Gaila, niekas neįrašė.“

Juozas Bingelis Merkinėje prisimena: „Pečionaitis – mano pusseserės vyras. Labai inteligentiškas žmogus buvo, gyveno uošvio namuose, Merkinėje. Jam reikėjo bėgt iš Merkinės, jo du švogriai partizanuose buvo, bet… valdžia vis tiek jį būtų suradusi.“ Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Apie Merkinės gimnazijos direktorių, kilusi iš Suvalkijos, nieko negalėjo pasakyti ir Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai. Interneto erdvėje ieškant medžiagos apie Albiną Pečionaitį galima sužinoti labai nedaug. Keletą sakinių galima rasti Henriko Rimkaus straipsnyje „Dabar Klepočiams tai bus“ Gimė Albinas Pečionaitis 1922 m. Marijampolėje. Buvo talentinga asmenybė – poetas, piešėjas, sportininkas. Karo metais mokytojavo Daugų valsčiuje, 1944–1945 m. buvo Merkinės gimnazijos direktorius.

LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė Jovita Lesienė Eugenijaus Peikštenio rūpesčiu 2018-12-14 paruošė archyvinę pažymą apie Albiną Pečionaitį:

„Lietuvos valstybės istorijos archyvo duomenimis, Albinas Pečionaitis Andriaus gimė 1922 m. balandžio 30 d. Marijampolės m., pakrikštytas 1922 m. gegužės 7 d. PAGRINDAS. F. 1462, ap. 1, b. 34, l. 101, eilės Nr. 127.

1943 m. sausio 9 d. Merkinės vls. įregistruota Albino Pečionaičio ir Kostės Bakanauskaitės civilinė santuoka.

PAGRINDAS. Santuokos liudijimas. IV-OK Nr. 292826.

Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomos baudžiamosios bylos Nr. 42418/3 duomenimis, Albino Pečionaičio brolis Stasys Pečionaitis gimė 1919 m. Marijampolės mieste. Jis suimtas 1945 m. gegužės 30 d., 1946 m. kovo 9 d. nuteistas pagal RSFSR BK 58-1 „a“ str. laisvės atėmimu 10-iai metų ir 5-iems metams tremties.

Byloje nurodyti Stasio Pečionaičio artimųjų gimimo metai: žmona Aleksandra g. 1923 m., duktė Regina tuo metu buvo 4-erių metų, Albino ir Stasio tėvas Andrius g. 1897 m., o mama Elžbieta g.1898 m.

Stasys Pečionaitis 1945 m. gegužės 30 d. tardymo metu nurodė, kad 1943 m., vengdamas tarnavimo vokiečių armijoje, slapstėsi ir keletą dienų gyveno pas savo brolį Albiną, kuris tuo metu mokytojavo Alytaus aps. Daugų vls.

Albino ir Stasio tėvas Andrius Pečionaitis 1945 m. rugsėjo 7 d. tardymo metu teigė, kad jo sūnus Albinas gyveno Alytaus aps., nužudytas 1945 m. birželio mėnesį.

PAGRINDAS. F. K-1, ap. 58, b. 42418/3, l. 9, 10, 12, 106.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) archyve saugomoje Albino Pečionaičio rezistento byloje yra jo žmonos Kostės Bakanauskaitės-Pečionaitienės pareiškimas, kuriame ji rašė, kad jos vyras A. Pečionaitis buvo Merkinės gimnazijos direktorius. Jis 1945 m. pradžioje tapo partizanu, žuvo 1945 m. balandžio 23 d. Varėnos r. Pašilingės k. [1945 m. Pašilingės k. priklausė Alytaus aps. Merkinės vls.] okupacinių sovietinių ginkluotųjų pajėgų antpuolio prieš partizanus metu. Jo kūnas gulėjo numestas prie Merkinės gimnazijos, tokiu būdu norėta įbauginti gimnazistus bei kitus gyventojus, kad jie paklustų sovietinei valdžiai.

Rezistento byloje nurodyta, kad Albinas Pečionaitis įsijungė į Vanago partizanų būrį 1945 m. balandžio 10 d., kovojo Alytaus aps. Varėnos vls.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 2004 m. kovo 9 d. po mirties Albinui Pečionaičiui suteiktas Kario Savanorio statusas.

PAGRINDAS. LGGRTC archyvas, b. P-965.

Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) ne iki galo išlikusiuose archyviniuose fonduose daugiau duomenų apie Albino Pečionaičio Andriaus, g. 1922 m., žūtį bei žinių apie jo priklausymą partizanų būriui nerasta.“

Režisierius Vytautas V. Landsbergis, kuriant filmą apie Lietuvos partizanus, uždega atminimo žvakutę prie paminklinio akmens, skirto Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio, žuvusių Petro ir Vyto, mirusių Sibire Juliaus, Algio bei Vytauto Bakanauskų atminimui. Merkinės kryžių kalnelis (2018 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Kol kas tiek, bet atsiveria dar vienas, pats didžiausias ir svarbiausias – Atminties – klodas. Daina iš knygos „Sušaudytos dainos“.

Žuvusio Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio atminimui Milda*** (partizaninis slapyvardis – red. past.) 1948 m. sukūrė dainą „Prie partizano kapo“:

Mačiau, didvyri, tavo kapą, / Mačiau jų daug, oi daug tada, / Atkeršyt prisiekiau suklupus, / Šaukiau visus tylia malda. / Mačiau, kaip sunkiai krito smėlis / Ant kruvinų tavo pečių, / Žiedai lengvučiai baltų vyšnių / Skrajoj’ tarp verkiančių laukų. / Tu nejutai, kai tarp griuvėsių / Barsčiau konvalijų žiedais, / Kai priešas daužė, spardė veidą / Lydėj’ tave žiauriais riksmais. / Tavyj, o mielas partizane, / Gavau stiprybės ir drąsos , / Tavo kančia ir žaizdos veda, / Kur daug reikės šventos aukos. / Likai tu užmiesčio laukuose, / Kuriuose nėr kapų žymės / Kur skundžias, verkia, šėlsta vėjai, / Tik jų daina graudi aidės. / Šventa vieta paliks smėlynai, / Kur daug jų guli be karstų, / Kur slapčia motina suklumpa, / Klausyk, karžygi, jos raudų…

Skiriama Merkinės gimnazijos direktoriui Pečionaičiui. 1945 m. balandžio 23 d. visi Merkinės gimnazijos mokiniai buvo išvaryti iš mokyklos, pamokos nutrauktos, nes po gimnazijos langais ant šaligatvio gulėjo išniekintas mūsų mielas direktorius su savo bendražygiu… Ar galima tai užmiršti?..

Milda, bunkeris

1948.X1I.27

Muziejininkas, mokytojas ekspertas, daugelio knygų autorius Vytautas Mizeras**** 2019 m. pasakojo: „Aš gal penktoje klasėje buvau. Vieną kartą gal septynis partizanus numestus ant gatvės Merkinėje mačiau. Kai buvo karas, po bombardavimų daug sudarkytų kūnų teko matyti, bet tokio sukrėtimo, kai kartą pažinau sudarkytą mano gimnazijos direktoriaus Pečionaičio lavoną, niekada nepatyriau.“

Kraupiais prisiminimais iš tų laikų savo laiške iš Čikagos Sauliui Sasnauskui 2019 m. pasidalijo ir Angele Sasnauskaitė-Žukevičienė. Rašydama apie savo jaunystę, gyvenimą Pašilingės kaime prisiminė ir ten gyvenusi Merkinės gimnazijos direktorių A. Pečionaitį: kur stribai nužudė ir ausis nupjovė ir paguldė miestelio aikštėj lavoną kartu su kitais partizanais.“

Kiek jų – partizanų, nedokumentuotų, nearchyvuotų, neaprašytų – netapusių rašytojais, mokytojais ir gydytojais, žemdirbiais, pasak Justino Marcinkevičiaus, „šešiolikmečiais žemėje miega“. Čia ir vėl tenka prisiminti partizanų poeto Vito Jakavonio-Sniegučio iš Kasčiūnų kaimo eiles: „O, Lietuva! Ar tu galėtum didvyrių kapus / Nors vieną kartą tiksliai suskaičiuoti.“

* Jonas Svirnelis (slapyvardį Mažylis jam davė L. Baliukevičius) 2018 m. pasakojo: „Aš po šio laiko dar nežinau, kas iš mūs kaimo buvo ryšininkai. Mes iš rankų į rankas nieko neperduodavome. Gaudavau iš Klimavičiaus žinutę, granatą ar pistoletą, nuneši, kur liepta, ir padedi po lenta ar kelmu. O kas paima – nematai. Kas man paliko – ir nežinau. Kuo mažiau žinai, tuo geriau.

** Ten dabar stovi Merkinės Pirminės sveikatos priežiūros centras, o tas namas (Čaplikų) buvo pastatytas iš tremtin išvežtų žmonių namo rastų. Mokytoja Onutė Žemčiūgienė pasakojo, kaip vaikystėje, pasimeldusi rytą bažnyčioje, bėgo į gimnaziją ir suklupo ant sniegu užpustytų partizanų kūnų, numestų ant šaligatvio. Vieno iš jų ranka sušalusi styrojo iš po sniego. To išgyvento siaubo ji niekada nepamiršo. 

*** Eilėraščius, skirtus partizanams, šiame krašte kūrė Milda, Dūmas, Studentas, Sniegutis…

**** Gimė Vilkiautinyje, mokėsi Merkinės gimnazijoje.