Vokietis su šeima apsigyveno Lietuvoje: ne mes pasirinkome Preilą, o Preila mus

Šiandien jau beveik 12 metų Uwe su šeima gyvena Preiloje ir sako visuomet svajojęs taip leisti savo dienas – nuostabios gamtos, glaudžios bendruomenės apsuptyje ir, ne mažiau svarbu – taip arti marių bei jūros.

Šį idilišką vaizdelį Uwe kiek gadina tik šalyje įsigalėjusi korupcija, kurios, pasak vyro, niekas net nemėgina pažaboti, tačiau jis sako turintis vilties, kad Lietuvą pirmyn ves energingi ir jos gerovei atsidavę jauni žmonės, kurių aplink vis daugiau.

Uwe ne veltui rūpi Lietuvos dabartis ir ateitis – juk šią šalį jis vadina savo namais, ne mažiau tikrais nei Vokietija. Apie šiuos abu namus ir klausiame Uwe lankydamiesi Preiloje.

Kaip nutiko, kad iš Vokietijos persikėlėte gyventi į Lietuvą?

Kai Fehmarno ir Neringos atstovai sutarė bendradarbiauti, meras manęs paklausė, ar sutikčiau vadovauti tolesnei šios partnerystės plėtrai. Tuo metu Fehmarne buvau praleidęs jau 35 metus ir kaip tik ėmiau savęs klausti – ar dar bus kas nauja mano gyvenime? Supratau, kad noriu pokyčių, bet nenumaniau, ką galėčiau pakeisti. Tik viena buvo aišku – darbas jau buvo man pabodęs ir mane nuvarginęs. Todėl ilgai negalvojęs priėmiau pasiūlymą ir 2000-aisiais pirmą kartą atvykau į Neringą. Ta proga buvo surengta šventė, ir vietos žurnalistė ėmė iš manęs interviu. Nuostabu tai, kad ta moteris dabar yra mano žmona – esu įsitikinęs, kad atvykti čia man buvo skirta likimo.

Kai tapome tėvais – dabar mūsų sūnui Joriui jau 15 metų – trejus su puse metų gyvenome Vokietijoje, tačiau pamažu ėmiau suprasti, kad žmona ten nebus laiminga. Kaip tik tuo metu ir aš pats pradėjau vis labiau pavargti nuo gyvenimo ten – ypač dėl vokiečiams būdingo perfekcionizmo. Todėl kartu priėmėme sprendimą keltis į Lietuvą. Jau prieš tai buvome radę šį nuostabų žemės lopinėlį Preiloje, kur dabar stovi mūsų namai – tai labai padrąsino išvykti. Juk aš visą laiką svajojau gyventi prie jūros. Negaliu sakyti, kad iki tol man nesisekė šios svajonės pildyti: gyvenau Kylyje, Brėmene, tačiau vis tiek niekada nebuvau gyvenęs taip arti jūros. Taigi ir šis noras išsipildė su kaupu, ir čia laimingi gyvename jau beveik 12 metų.

Svajojote gyventi prie jūros, tačiau kaimų, miestelių ir miestų pajūryje daugybė. Kodėl pasirinkote Preilą?

Kai kartu su Ferhmarno meru pirmąkart atvykome į Neringą, ši vieta iškart mane apstulbino savo unikaliu grožiu. Labiausiai sužavėjo tai, kad šis gamtos kampelis yra tarp dviejų vandenų.

Tada dar nebuvau matęs Palangos ar kitų miestų, bet tai nieko nekeičia, nes tikrai negalėčiau juose gyventi – ten pernelyg daug žmonių. Net ir Nida, kur kartkartėmis vykstu skaityti paskaitų, man jau atrodo per ankšta, perpildyta žmonių. Preiloje nepalyginamai ramiau. Kita vertus, Preila pilna gyvybės. Čia gyvena tik 180 žmonių, bet kaip tik todėl mes labai bendruomeniški – gerai vieni kitus pažįstame, dalyvaujame vieni kitų gyvenime.

Gera kaimynystė yra be galo svarbus šios vietos privalumas. Pavyzdžiui, gyvendami čia valgome daug žuvies, tačiau žuvį ne perkame parduotuvėje, o gauname iš kaimyno. Žmona pagal vokišką receptą iškepa juodos duonos, aš ją nunešu kaimynui, o jis mainais man duoda žuvies. Galima sakyti, kad gyvenant čia pinigai tampa ne tokie svarbūs. Aš visuomet norėjau būtent tokio gyvenimo, tačiau mieste dirbdamas teisininku niekuomet nebūčiau galėjęs jo susikurti, todėl pasitaikius progai ilgai nedvejojau. Nors, ko gero, teisingiau būtų sakyti, kad ne mes pasirinkome Preilą, o Preila pasirinko mus.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Gamtos apsuptyje gyventi be galo ramu, bet kartu turime ir pakankamai darbų. Visą vasarą praleidžiame priimdami turistus – taip užsidirbame. Taip pat kartais skaitau paskaitas Thomo Manno muziejuje Nidoje.

O kaip į jūsų apsisprendimą apsigyventi Lietuvoje reagavo artimieji ir draugai?

Reakcijos buvo įvairios – kai kurie draugai net klausė, ar man galvoje negerai, ir stebėjosi: juk visuomet buvai racionalus žmogus, kas tau dabar nutiko? Pamenu, kad vienas iš artimiausių draugų man pasakė, jog elgiuosi labai kvailai ir esu visiškai pametęs galvą. Be abejo, svarbi priežastis taip pamesti galvą buvo žmona. Labai nusiminęs buvo ir mano brolis. Žinoma, tada jis dar beveik nieko nežinojo apie šią vietą, o dabar gana dažnai atvyksta į Kuršių neriją mūsų aplankyti.

Tačiau tikrai ne visi bandė mane įtikinti, kad darau klaidą – buvo tarp draugų ir tokių, kurie sakė, kad patys mano vietoje tikrai pasinaudotų tokia galimybe.

Ar atvykus buvo sunku įsikurti, ar susidūrėte su kokiais sunkumais?

Kadangi pirmąsyk atvykau 2000-aisiais, o gyventi į Lietuvą persikėlėme 2007-aisiais, per tuos metus daugybę kartų čia lankiausi ir jau pažinojau žmonos draugus bei kitus čia gyvenančius vokiečius – tai gerokai palengvino įsikūrimą. Žinoma, pasiilgstu Fehmarne likusių draugų – dar ir dabar, ypač kai būna sunku, pagalvoju, kaip būtų puiku susitikti ir pasikalbėti.

Kaip atrodo jūsų dienos Preiloje? Ką dirbate, ką veikiate laisvalaikiu?

Gamtos apsuptyje gyventi be galo ramu, bet kartu turime ir pakankamai darbų. Visą vasarą praleidžiame priimdami turistus – taip užsidirbame. Taip pat kartais skaitau paskaitas Thomo Manno muziejuje Nidoje arba privačiai besidomintiesiems Nidos istorija, pavyzdžiui, apie Nidos meno koloniją. Taip pat vedu eskursijas po Klaipėdos kraštą ar Kuršių neriją pas mus apsistojantiems turistams ar tiems, kurie į Klaipėdą atplaukia kruiziniais laivais. Taigi vasarą veiklos labai daug, o lengviau atsipučiame tik turistiniam sezonui pasibaigus. Nors ir žiemą netrūksta darbų. Mano žmona žurnalistė, ji žiemą dirba savo darbus, o aš ruošiuosi būsimoms vasaros paskaitoms.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Man didelį įspūdį palieka tai, kad jūs išsaugojote savo folklorą, nors tiek metų kentėte sovietinę priespaudą. Žmonės Lietuvoje labai rūpinasi savo šaknimis, paveldu – man tai ypač gražu.

Lyginant gyvenimą Vokietijoje ir Lietuvoje, ar esama kokių panašumų?

Savaime aišku, vokiečiai ir lietuviai yra skirtingi, tačiau kraustydamasis čia gyventi vis dėlto maniau, kad tie skirtumai bus gilesni. Manau, kad labiausiai šias dvi šalis ir jų žmones vienija turtingas kultūrinis gyvenimas – domėjimasis kultūra ir jos puoselėjimas. Tik gal todėl, kad Lietuva maža šalis, dėmesys kultūrai čia nuoširdesnis, kultūrinis gyvenimas prieinamesnis – o Vokietijoje kultūra neatskiriamai susijusi su pinigais. Turiu omeny, kad nors vokiečiams kultūrinis gyvenimas labai svarbus, tam reikia turėti daug pinigų.

Taip pat man didelį įspūdį palieka tai, kad jūs išsaugojote savo folklorą, nors tiek metų kentėte sovietinę priespaudą. Žmonės Lietuvoje labai rūpinasi savo šaknimis, paveldu – man tai ypač gražu.

Lietuvoje gyvenate jau beveik 12 metų, bet ar yra kas nors, kas šioje šalyje jus vis dar stebina?

Ne tiek stebina, kiek nuvilia tai, kad Lietuvoje labai dažnai susiduriu su korupcija. Nors jos apraiškų daug yra ir Vokietijoje, bet čia korupcija taip įsigalėjusi, kad net nebežinau, ar apskritai dar galima situaciją iš esmės pakeisti. Juolab kad prieš korupciją Lietuvoje nesiimama jokių rimtų žygių.

Kita vertus, yra ir kuo pasidžiaugti. Kai turistus lydžiu į Klaipėdą, pastebiu, kad šis miestas mažais, bet užtikrintais žingsniais tvarkosi, gražėja. Kai pirmą kartą atvykau į uostamiestį, jis man pasirodė siaubingas. Pamatęs uostą tada tiesiog negalėjau suprasti, kaip jis tokiomis sąlygomis apskritai veikia, o šiandien uostas puikiai sutvarkytas, jame dirba daugybė žmonių.

Taip pat su džiaugsmu stebiu jaunus žmones, jų užsidegimą ir norą tobulėti. Man čia pirmus kartus lankantis, situacija dar buvo kitokia. Kadangi vis reikėdavo dalyvauti oficialiuose susitikimuose ir sakyti kalbas, atsimenu, kad vienoje jų pabrėžiau, jog Lietuvos moterys yra be galo stiprios ir būtent joms reikia dėkoti už tai, ką Lietuva pasiekė. Atvirai pasakiau, kad žvelgdamas į lietuvius vyrus nematau galimybės šiai šaliai judėti pirmyn. Savaime aišku, ten buvę vyrai labai supyko. Bet šiandien jau negalėčiau to paties pasakyti, nes tikiu jaunais žmonėmis – manau, kad jie pajėgs Lietuvą vesti pirmyn. Taip pat tikiuosi, kad vis daugiau žmonių sugrįš gyventi čia.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

O ar jūs Lietuvą laikote savo namais?

Kai palikdamas Vokietiją sakiau bendradarbiams atsisveikinimo kalbą, paminėjau, kad palieku savo pirmąją tėvynę ir tikiuosi ten, kur vykstu, rasti antrąją. Dabar, kai lankau Vokietiją, kaskart pagalvoju, kad nors ji tebėra pirmoji tėvynė, tačiau vis labiau ir dabartiniai namai tampa tikra tėvyne. Tad jau išties sunku taip skaičiuoti – kuri pirma, o kuri antra.

Į Vokietiją ir atgal pastaruoju metu vykstu keltu, per Kylį, ir kai grįžtu į Klaipėdą ir į Kuršių neriją, labai gera matyti tuos ramius, tylius ir tamsius vandenis – tamsius todėl, kad dažniausiai plaukiu žiemą. Kiekvienąsyk pasijuntu tikrai sugrįžęs namo.

Partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.