Edukologė D. Gervytė: ugdymas yra kelionė, kurioje einant kartu su mokytoju atsiveria akys

Asumpcionistinis ugdymas iš kitų išsiskiria orientacija į sociumą ir rūpesčiu, kaip įgalinti tuos, kurie galbūt neturi prieigos prie kokybiško ugdymo. Asumpcionistinės mokyklos stengiasi neatsirinkti mokinių pagal jų gabumus ar akademinius pasiekimus, į kiekvieną iš jų žiūri kaip į unikalią asmenybę, stengiasi padėti jai augti remiantis katalikiškomis vertybėmis.

Visai neseniai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institute buvo apginta disertacija, nagrinėjanti asumpcionistinio ugdymo ir mokyklų istoriją bei padėtį šiuolaikiniame pasaulyje. Apie asumpcionistinių mokyklų ištakas ir dabartį, pagrindinius ugdymo iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje ir ugdymo prasmę apskritai kalbamės su disertacijos autore dr. DANGUOLE GERVYTE.

Jūsų disertacijos tema „Asumpcionistinis ugdymas mokykloje: tęstinumas ir kaita“. Galbūt galėtumėte trumpai paaiškinti, ką reiškia „asumpcionistinis ugdymas“? Kuo jis esmingai skiriasi nuo kitų katalikiškų ugdymo modelių (pavyzdžiui, jėzuitų) ir kuo yra panašus?

Pats žodis „asumpcionistinis“, „asumpcionistės“ nėra gerai žinomas ir suprantamas Lietuvoje. Asumpcionistės yra Marijos Dangun Ėmimo kongregacijos seserys, tai yra vienuolių kongregacijos pavadinimas. Šaknis kyla iš lotynų kalbos Maria Assumpta – Marija paimta į Dangų. Šis tikėjimo slėpinys lietuvių kalba nusakomas trimis žodžiais, kitos kalbos dažnai yra perėmusios lotynišką šaknį – assumption (angl.), assomption (pranc.), asumcion (isp.) ar assunzione (it.). Todėl, pavyzdžiui, prancūziškas pavadinimas „l‘ecole de l‘Assomption“ yra aiški nuoroda į katalikišką mokyklą, kuri įgyvendina tam tikros vienuolijos pedagoginę tradiciją. Kaip mūsų ausiai yra geriau atpažįstami pavadinimai: jėzuitai – jėzuitiškas ugdymas, pranciškonai – pranciškoniškas ugdymas, saleziečiai – salezietiško pedagogika ir pan. Tai čia – asumpcionistinė mokykla.

Jos pradžia yra 1841 m., kai šventoji Marija Eugenija Mileret, tik praėjus trejiems metams po kongregacijos įkūrimo, kartu su savo bendražygėmis įsteigė pirmąją savo vienuolijos mokyklą Paryžiuje. Antroji asumpcionistinė mokykla buvo atidaryta 1848 metais Greihamstaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Daugumos vienuolijų įsteigtos mokyklos yra taikomojo pobūdžio, t. y. atsiliepiant į tam tikrą ugdymo trūkumą, pedagoginę spragą įkuriama ugdymo įstaiga. Įvairios vienuolijų ugdymo tradicijos papildo vieną kitą, išryškindamos skirtingus katalikiško ugdymo aspektus, atskleisdamos jo grožį ir įvairumą.

Asumpcionistinei mokyklai būdinga orientacija į sociumą, t. y. rūpestis, kad ugdymas perkeistų asmens gyvenimą ir jis būtų įgalinamas tapti aktyviu visuomenės nariu, nepriklausomai nuo to, kokia jo bus profesija, pareigos ar pašaukimas. Kai kuriose šalyse mėgstama asumpcionistinį ugdymą apibūdinti kaip „transformuojantį“ ugdymą, nors tam reikėtų platesnio paaiškinimo. Juk negalima sakyti, kad ugdytojas „žino“, koks turėtų būti „pedagoginis rezultatas“. Ugdymas yra kaip Emauso mokinių kelionė, kurioje mokiniams einant kartu su mokytoju ir kalbantis, atsiveria akys. Drįsčiau sakyti, kad asumpcionistinė mokykla šiais laikais yra mokykla visiems, mes neatsirenkame mokinių pagal gabumus ar akademinius pasiekimus. Visi vaikai „nusipelno“ gauti katalikišką ugdymą, jeigu to nori šeima.

Kokia yra asumpcionistinės mokyklos pedagoginė praktika? Gal galite išskirti jai būdingus metodus, didaktikos elementus?

Galima sakyti, kad iki XVII a. katalikiškas ugdymas buvo vienintelis Europoje. Bažnyčia, dažnai pasitelkdama vienuolius, organizavo tiek pradines mokyklas, tiek ir aukštąjį mokslą, steigė pradžios mokyklas prie parapijų, siekdama didinti liaudies raštingumą ir ugdymo prieinamumą visiems. Taip pat kūrėsi ir privatūs pensionai, kuriuose lavinosi diduomenės vaikai. Visų mokomų dalykų turinys turėjo aiškų ir griežtą religinį subordinavimą. Mokyklose buvo taikoma to meto didaktinė praktika: pamokos diktuojamos, daug kas užsirašoma individualiai, atsakinėjama žodžiu, vyravo frontalus mokymas. Dabar tai yra pasenę metodai ir mažai kur taikomi. Atskira tema būtų XIX a pabaiga–XX pradžia, kai atsiranda masinis mokymas ir siekiama visuotinio raštingumo. Apie mokyklą, kaip „fabriką“ rašė ne vienas edukologijos teoretikas. Kintant sociokultūriniams kontekstams, kinta ir ugdymo būdai, didaktinės priemonės, metodai, šį kismą ir ieškojimus išgyvena visos mokyklos, tarp jų ir katalikiškosios. Vienur jos yra vadovaujančios, kitur – mokosi iš kitų ugdymo paradigmų gerosios patirties.

Ką savito, kaip katalikiška asumpcionistinė mokykla, galime pasiūlyti šiandieniame ugdymo kontekste? Tai nekvestionuojamą dėmesį asmeniui ir personalistinį požiūrį. Kiekvienas vaikas su savo situacija ir kontekstu yra savo ugdymo(si) išeities taškas. Šiandienio asumpcionistinio ugdymo forte yra asmeninis palydėjimas ugdymo procese, kad mokinys galėtų išsikelti savo tikslus, susiformuluoti būdus jų siekiui, tai dar vadinama „asmeniniu projektu“. Kita ugdymo praktika – panardinimas (angl. immersion). Jį labiau žinome mokydami kalbų, bet asumpcionistiniame ugdyme ši praktika taikoma plačiau: leidžiama realiai patirti socialines, ekonomines, sociokultūrines problemas. Būtų galima tai vadinti ir patirtiniu ugdymu. Pavyzdžiui, man teko stebėti, kaip Filipinuose pasiturinčio mikrorajono mokiniai „perkeliami“ savaitei mokytis į lūšnynų rajone esančią mokyklą, kad geriau pažintų šalies socialinę ir politinę realybę. Tai gana radikalus pavyzdys ir ne visada įmanoma tai įgyvendinti, bet visada galima sieti ugdymą su žmogaus patirtimi.

Manau, kad šiuolaikinės mokyklos nėra ugdymo metodų ar didaktikos „monopoliai“, vyksta dalinimasis gerąja patirtimi; paieška, kaip geriau atliepti ugdymo poreikius ir pan. Todėl kalbant apie katalikišką mokyklą, kaip ir bet kokios kongregacijos ugdymo tradiciją reikėtų kalbėti apie ugdymo filosofiją, charizmą, kuri konkrečiose ugdymo įstaigose įgauna formą. O metodai, didaktinės priemonės pritaikomos prie keliamų tikslų. Būtų neteisinga sakyti, kad yra „katalikiška“ ar „nekatalikiška“ didaktika. Dalykinė didaktika pati savaime yra neutrali, jai kryptį suteikia ugdymo filosofija, tikslai ir patys mokytojai bei ugdytiniai. O „ugdymo filosofija“ turi remtis tikėjimu į Jėzų Kristų ir Išganymo žinia, kitaip katalikiška mokykla praranda savo šerdį ir galime ją uždaryti.

Galbūt galėtumėte paaiškinti, ką asumpcionistinio mokymo tradicijoje reiškia „charizma“?

Graikų kalboje žodis „charizma“ reiškia „dovaną“. Teologiniame ir religiniame diskurse jis siejamas su Šventosios Dvasios dovanomis, kurios gali būti išlietos asmeniui ar asmenų grupei. Kuomet kalbame apie vienuolijos charizmą, tai suprantame kaip jos savitumą; Šventosios Dvasios dovaną, kuri padeda atlikti tam tikras užduotis, įgyvendinti misiją. XX a. žodis charizma vartojamas plačiau sociologijoje, psichologijoje, siekiant apibūdinti asmenį, kuris geba patraukti, uždegti kitus.

Kalbėdami apie asumpcionistinį ugdymą pabandykime šias dvi prasmes sujungti. Įsižiūrėjus ir susipažinus su asumpcionisčių istorija matyti, kad Šventoji Dvasia ypatingu būdu per įkūrėjos intuiciją ir toliau istorijoje per bendruomenės raidą dovanoja ypatingą dėmesį Įsikūnijimo slėpiniui. Iš to išplaukia ugdymo tikslas – padėti asmeniui kuo labiau savyje atspindėti Dievo paveikslą ir jį įgyvendinti. Asmuo visada yra bendruomenėje: šeimoje, Bažnyčioje, tautoje ir net pačioje žmonijoje, kaip bendrijoje. Jis nėra tik naudotojas, bet ir kūrėjas. Asumpcionistinėje mokykloje dažnai pabrėžiama, kad žemė nėra ašarų slėnis, bet Dievo šlovės vieta. Todėl žmogus pakviestas atpažinti Viešpatį, jį garbinti ir kurti Dievo Karalystę. Tai Šventosios Dasios dovana, kuri patikėta perteikti ir įgyvendinti asumpcionisčių ugdymo misijoje, bet tai gali įvykti tik esant tos charizmos nešėjams: seserims, mokytojų bendruomenei, tėvų bendruomenei, kuri sąmoningai ar kartais atsitiktinai pasirenka asumpcionistinį ugdymą įgyvendinančią mokyklą.

Minėjote, kad po to, kai atsirado noras mokyti visus, mokyklos yra prilyginamos „fabrikui“. Dažnai atsakas į šią kritiką būna radikali mokyklos ir ugdymo koncepcijos kaita siekiant ugdyti kūrybiškumą, bendruosius gebėjimus, o ne žinias. Koks asumpcionistinės mokyklos santykis su šiomis besipriešinančiomis kryptimis? Galbūt tai – sutaikymo būdas? Ką apskritai manote apie šių dviejų krypčių supriešinimą?

Visada yra pagunda supriešinti juoda ir balta: akademinius pasiekimus ir tiesiog procesus, vykstančius mokykloje; žinias ir kūrybiškumą; organizuotą mokymąsi ir individualią raišką. O juk reikia ir žinių, ir gebėjimo jas kūrybiškai rasti bei taikyti. Aš kartais duodu pirmosios asumpcionistės mokyklos, kurioje buvo 8 mokinės, pavyzdį.  Be abejo, kad, nepaisant XIX a. frontalios didaktikos, ten vyko personalizuotas ugdymas. Pasikeitus mokymo stiliui XXI a., siekiama pastebėti kiekvieno mokinio poreikius ir pradėti nuo jo patirties, nors tai žymiai sunkiau įgyvendinti, kai mokykloje mokosi iki trijų tūkstančių mokinių. Yra atskirų iniciatyvų: jose dirbama mažose grupėse, prisitaikoma prie vaiko ritmo ir gebėjimų. Deja, XXI a. ugdymas yra masinis ir mokykla tebėra „fabrikas“. O mažos, šeimyninio tipo mokyklos yra labai brangios ir ne visiems prieinamos. Ir didelėse mokyklose ieškoma visokių naujų metodų, tarsi jie būtų panacėja. Pamirštama, kad centre turėtų būti vaiko ir mokytojo bendradarbiavimas, pasitikėjimo santykis, tada beveik visi metodai bus geri.

Kaip įvardintumėte pagrindines šiuolaikinio ugdymo problemas ir galbūt randate sprendimo būdų asumpcionistinio ugdymo tradicijoje? 

Problemos mums akis bado, apie jas jau minėjau. Mokykla yra visuomenės išbandymų atspindys: sociokultūriniai iššūkiai – migracija, kūrybiškumas ir iniciatyvumas, pasitikėjimas švietimo įstaigomis, mokytojo prestižas; kiti sunkumai yra ekonominiai, susiję su mokyklų finansavimu, jų aprūpinimu, žmogiškaisiais ištekliais. Kol galiausiai iškyla problemų klasėje: mokinių motyvacija, mokymosi prasmingumas, pasiekimai ir pan. Kokiame „fronte“ gali kovoti asumpcionistinė mokykla?

Asumcionistinio ugdymo konferencijos Maniloje, Filipinuose, dalyvius sutinka mokinių šokių kolektyvas. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Popiežius Pranciškus dokumente Christus vivit beda pirštu dar į kitas katalikiškos mokyklos problemas „Jeigu žvelgtume į daugelio mokyklų sielovadą, kuri susitelkia į religinį ugdymą, bet nepajėgia įžiebti tvaraus tikėjimo, rezultatus, mokyklai skubiai reikia savikritiško žvilgsnio į save pačią.“ (Nr 221) Viename straipsnyje skaičiau, kad katalikiška mokykla sekuliarioje visuomenėje yra „pagonių kiemas“. Man labai patiko šis apibrėžimas. Manau, esame evangelizacijos, pirmosios kerigmos (kerigma – plačiąja reikšme kerigma suprantama kaip Evangelijos skelbimas netikintiesiems ar ką tik įtikėjusiesiems. – red.) vieta.

Nors dažnai girdime net pačios Bažnyčios viduje replikų, kad per mažai „katalikiški“ arba priekaištą, kad „net katalikiškoje mokykloje vaikai nemoka elgtis bažnyčioje ar neina Komunijos“. O aš turiu klausimą replikuotojams: ar mes jau paskelbėme Jėzų Kristų, kad dabar reikalaujame ir religinės praktikos? Manau, jog katalikiška mokykla Bažnyčiai yra išskirtinė evangelizacijos dirva. Čia sutinkame vaikų ir šeimų, kurie neateina į parapijas ir turime su jais dalintis tikėjimo ir Išganymo žinia.

Vaikai mokykloje yra pasimetę pasiūlymų ir galimybių jūroje, mokykla ne tik žinių turi suteikti, bet ir padėti susiformuoti vertybinį stuburą, kuris leistų gyvenime teisingai rinktis ir priimti kilnius sprendimus dėl didesnio gėrio. Čia popiežius Pranciškus Christus vivit pateikia pavyzdį iš antikinės Graikijos: Odisėjas, kad nepasiduotų sirenų giesmėms, kurios pakerėdavo ir pražudydavo jūreivius, prisirišo prie laivo stiebo ir užkimšo bendražygiams ausis, o tuo tarpu Orfėjas sugiedojo dar gražesnę giesmę, kuri pavergė net pačias sirenas. Popiežius kviečia katalikišką mokyklą į „paralyžiuojančias vartotojiškos visuomenės daineles atsiliepti įkvepiančiomis ir stipriomis alternatyvomis, ieškojimu, žiniomis ir pasidalijimu“. (Nr. 223)

Pal. T. Matulionio mokslo metų atidarymas šv. Jono Bosko bažnyčioje. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Kokiais būdais asumpcionistinė mokymo praktika suteikia „stiprių alternatyvų vartotojiškos visuomenės dainelėms“?

Receptų nėra, ieškoma įvairių būdų. Vienas mano paminėtų būdų yra „panardinimas“, tai stipri patirtis, kuri keičia mokinio matymo perspektyvą, formuoja stiprų vertybinį stuburą. Kitas pavyzdys – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje (taip pat ir kitose katalikiškose mokyklose) įgyvendinamos vertybinio ugdymo programos, jos yra tikra „alternatyva dainelėms“. Pavyzdžiui, lytinio ugdymo tema, prieš keletą metų sukėlusi tiek daug diskusijų, yra geras pavyzdys. Galima užsiimti lytiniu švietimu, vaikų „protinimu sekso klausimais“; galima pasirinkti lytiškumo ugdymo programos integraciją į visus ugdomus dalykus, nors tuo aš visiškai netikiu; galima ieškoti dar kitų lytinio ugdymo būdų. Mes pasirinkome patikrintas, profesionalias programas, kurioms skiriame kelias dienas per metus (o ne abejotinos kokybės minutę pamokoje): tai programa „Pažink save“, ir vaisingumo pažinimo programos „Ciklo Šou“ (mergaitėms) ir „Agentai vykdo misiją“ (berniukams). Tai nepigios ir nemažai žmogiškų išteklių reikalaujančios programos, bet kokybė garantuota.

Galbūt galėtumėte išplėsti savo mintį apie skirtumus tarp evangelizacijos ir religinės praktikos? Ar prašantieji „labiau katalikiško“ auklėjimo šiuos du dalykus sumaišo? 

Evangelizacija yra žinia apie Jėzų. Netgi visų pirma kerigma: Jėzus numirė ir prisikėlė, kad tu turėtum amžinąjį gyvenimą. Dalis katalikiškos mokyklos mokinių yra iš šeimų, kuriems svarbi etinė krikščionybė. Atvedę vaiką tėvai sako: dešimt Dievo įsakymų yra konstitucija. Smagu tai girdėti. Bet ar tos šeimos turi asmeninį santykį su Jėzumi, ar juo tiki, ar jam meldžiasi, ar juo pasitiki? Todėl svarbu tiems vaikams paskelbti Gerąją Žinią. Kartais tos Žinios reikia ir tikinčių, praktikuojančių katalikiškų šeimų vaikams. Pasitaiko, kad paaugliai dėl perdėto tėvų religingumo išgyvena tikėjimo atmetimą, yra „alergiški“ tikėjimo klausimams. Čia reikalingas religinis ugdymas, kur jie atrastų teisingą Dievo įvaizdį, rastų santykį su Dievu, tikėtų asmeniškai, o ne tėvų „būdu“.

Asumpcionistinė mokykla Bondy, Prancūzijoje. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Gražus ir teisingas tėvų troškimas suteikti vaikams katalikišką auklėjimą, perduoti tikėjimą. Tik yra vienas pavojus, kurį turi įsisąmoninti tėvai: vaikų tikėjimo kelias bus asmeniškas ir kitoks negu tėvų. Vaikai turi eiti savo keliu, per abejones, atmetimą ir net maištą. Šv. Marija Eugenija mėgo sakyti, kad abejonė yra tikėjimo pradžia. Įdomu dirbti su mąstančiais, abejojančiais, ieškančiais vaikais ir suaugusiaisiais. Sunkiausia su tais, kurie viską žino.

Kodėl jums ir visuomenei apskritai gali būti įdomu suprasti asumpcionistinį mokymą? Kodėl apskritai pasirinkote šią temą? 

Temos pasirinkimą lėmė tai, kad pati priklausau asumpcionisčių bendruomenei ir man asmeniškai įdomu giliau suprasti, kuo gi ypatingas mano kongregacijos ugdymas. Mūsų vienuolijos apaštališkoji veikla pasaulyje yra švietimas: mokyklos, socialiniai centrai, suaugusiųjų ugdymas ar akademinė, parapijų, jaunimo sielovada. Taip pat jau aštuntus metus dirbu Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje Vilniuje, kurios steigėjai yra Vilniaus arkivyskupija kartu su Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumpcionisčių) kongregacija.

Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokiniai pasitinka popiežių Pranciškų oro uoste. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Asumpcionistinis ugdymas man nėra tik teorinės spekuliacijos, bet ir realus rūpestis, kaip galime geriau patarnauti mokiniams remiantis asumpcionistinio ugdymo charizma Lietuvoje. Kaitos ir tęstinumo temą pasirinkau matydama katalikiško ugdymo situaciją Europoje, kai katalikiškos mokyklos kartais net desperatiškai ieško, kaip išlaikyti savo tapatumą arba kokią kryptį rinktis, kad neprarastų savo misijos sekuliarioje visuomenėje, kaip gali kūrybiškai atsiliepti į šiuolaikinius iššūkius: migraciją, prasmės praradimą, sekuliarizaciją, vartotojiškumą ir pan. Mano „guru“ kalbant apie tęstinumą ir kaitą yra Twickenham St. Mary universiteto profesorius J. Lydonas, jis, tirdamas salezietišką ugdymą, teigia, kad yra trys sąlygos norint išlaikyti charizmos tęstinumą ugdymo įstaigoje: tai charizmatinis lyderis, rašytiniai šaltiniai, kurie apibrėžia ugdymo paradigmą, ir jos perdavimą užtikrinanti kritinė masė. Tai gali būti raktas ir katalikiškų mokyklų praktikoje siekiant užtikrinti mokyklos savitumą ir ne popierinį katalikiškumą.