Tavo duomenys: nemokamas darbas ar interneto valiuta?

Pixabay nuotrauka

Geriausias šiuolaikinės duomenų ekonomikos aprašymas randamas AOL – kažkada interneto tiekimo giganto, o dabar internetinės reklamos bendrovės – interneto puslapyje. Hipsteriškame bendrovės tinklalapyje matome laimingus žmones, esančius vakarėlio įkarštyje, o baltu tekstu didžiosiomis raidėmis parašyta: „Monetize your most valuable asset“ (Monetizuok savo vertingiausią turtą). „Turinio kūrėjo auditorija yra jo valiuta. Nesvarbu, kaip iš turinio daromi pinigai – ar naudojantis reklama, ar mokama prenumerata, turinio kūrėjo pagrindinis turtas yra auditorija ir jos duomenys“, – teigiama bendrovės savireklamoje. Tai neįtikėtinai nuoširdus tokios duomenų ekonomikos karšto variklio aprašymas. Bendrovės pateikia turinį ir pasiima didžiulius kiekius duomenų iš tų, kurie turinį vartoja. Na, o vėliau iš tų duomenų gimsta pinigai.

Duomenų ekonomika iškilo dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, pakilus technologinių procesų lygiui, daugelį prekių tapo daug sunkiau parduoti, nei pagaminti. Dėl to daugelis pasaulio visuomenių iš gamybos visuomenių tapo vartotojų visuomenėmis. Pastaraisiais dešimtmečiais nauji techniniai laimėjimai (internetas, big DATA) iš principo leido didžiosios bendrovėms surinkti tokį duomenų kiekį apie savo vartotojus (jų amžių, lytį, paieškos ir pirkinių istoriją, buvimo vietą ir t.t.), kad reklama vis labiau taikoma į kiekvieną interneto vartotoją individualiai, o ne jų grupes. Elektroniniame laiške draugui parašykite, kad svajojate nuvykti į Tailandą ir netrukus pamatysite jums reklamuojamus pigius skrydžius į naująją karštą kryptį. „Google“ netgi buvo sudarę slaptą sandorį su „MasterCard“, kad galėtų sekti žmonių pirkinius, įsigytus ne internetinėje erdvėje.

Pixabay nuotrauka

 

Daugybė organizacijų uždirba kalnus pinigų iš tavo duomenų – „Google“ ir „Facebook“ tėra du žinomiausi pavyzdžiai. O kas, jei tu būtum tas, kuris iš to uždirbtų pinigų? Kas, jei organizacijos, gaunančios pelną iš tavo duomenų, turėtų atiduoti dalį savo pajamų?

Pastaruoju metu ši idėja sutraukia vis daugiau šalininkų. Amerikiečių rašytojas ir teisės profesorius Erikas Posneris teigia, kad duomenų kūrimas yra darbas, ir nurodo faktą, jog didžiosiose technologijų kompanijose tik 5-15% pajamų nukeliauja darbininkams. Tai praktiškai nepalyginama su tuo, kaip veikė klasikinės bendrovės. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad „Walmart“ prekybos tinkle 80 procentų pajamų yra išmokama darbininkams.

Taigi, jei sutinkame su Posneriu, daugelis šiuolaikinių kompanijų savo darbuotojus (duomenų kūrėjus) gauna nemokamai. Tai liečia ne tik asmeninius duomenis, bet ir daugybę valandų, kurias žmones praleidžia kurdami ir peržiūrėdami kitų sukurtą turinį socialiniuose tinkluose.

Asmeninių duomenų industrija gauna apie du šimtus milijardų dolerių pelno per metus. Nors įvertinti, kiek kainuoja vieno paskiro vartotojo duomenys, yra be galo sudėtinga, bandymų būta.

Skaičiuota, kad, jei sudėsime vidutinio žmogaus „Facebook“ duomenis su likusiu jo skaitmeniniu atspaudu, vidutinio amerikiečių vartotojo duomenys būtų verti iki 240 dolerių per metus. Visgi šis skaičius būtų kur kas didesnis, jei pridėtume kitus vertingus duomenis, tokius kaip pirkinių istorija, buvimo vieta ir finansinė informacija. Taigi, duomenys galėtų mums generuoti pinigus. Ir net jei 240 dolerių per metus radikaliai nepakeistų žmogaus gyvenimo, jais būtų galima finansuoti sveikatos apsaugą, švietimą ar kovą su klimato kaita.

Pixabay nuotrauka

Žinoma, tokios pozicijos kritikų argumentas yra paprastas: didžiosios bendrovės dažniausiai teikia paslaugas nemokamai, tad duomenys yra vienintelis jų būdas gauti pelno. Nors toks argumentas skamba įtikinamai ir retas norėtų mokėti mėnesinį mokestį „Google“ ir „Facebook“ platformoms (o daugelis įprastai vartojamų paslaugų priklauso šiems dvejiems gigantams), klausimas apie teisingą pelno iš vartotojų duomenų paskirstymą ir monopolinį šių įmonių pobūdį lieka toks pats aštrus.

Už duomenis mokama jau seniai

Rinkos tyrimo bendrovės už duomenis moka dešimtmečius. Šiandien „Youtube“ turinio kūrėjams jau atsilygina finansiškai, „AdSense“, „Opinion Outpost“ moka už išsakytą nuomonę, o „Small Business Knowledge Center“ netgi duoda atlygį už jūsų elektroninius laiškus, patenkančius į šlamšto dėžutę. Taigi, jei kai kurios bendrovės moka už duomenis, kodėl to nedaro kitos? Tam yra dvi svarbios priežastys.

Pirma, mūsų duomenys yra išsisklaidę, fragmentiški ir nepasiekiami. Žmonės, naudojantys reklamos blokuotojus, nesekimo priemones ir aukštus privatumo nustatymus, ardo duomenų, kurie gali būti apie juos surinkti, kokybę. Todėl kiekviena bendrovė turi tik mažą dalį žmogaus duomenų, o tai gali įvelti klaidų marketinge. Duomenų integralumo šventasis gralis yra duomenys, kurie tiesiogiai ateina iš vartotojo ir yra 100% procentų tikslūs, suprantami ir perduoti su išreikštu sutikimu.

Pixabay nuotrauka

Antra, kitaip nei kita nuosavybe, žmogui prekiauti duomenimis sunku, todėl iš jų sudėtinga ištraukti vertės.

Visgi jau randasi iniciatyvų, kurios bando spręsti šią problemą. UK startuolis „digi.me“ leidžia vartotojams sukelti visus savo duomenis į vieną programėlę, kurioje jie gali juos valdyti. Kitos bendrovės, kaip „EU Wibson“, Singapūro ne pelno siekiantis „Ocean“ ar US startuolis „Datacoup“ vartotojams žada galimybę patiems prekiauti savo duomenis ir taip gauti pinigų.

Nors šie startuoliai maži, jie daro svarbų žingsnį ištaisant išnaudojimą, šiandien paplitusį asmeninių duomenų rinkoje. Duomenų ekonomika ir jos neteisingumas gali atrodyti menka problema tol, kol gyvename stabiliose vakarietiškose demokratijose. Bet, kaip rodo Kinijos pavyzdys, kitokiame kontekste naujosios technologijos gali būti panaudotos daug radikalesniems tikslams.

Parengta pagal The Conversation ir PCmag