Laiškai iš kaimo. Liepos sausra: tik iš toli ateina gandas apie grybų tiltus

Liepos 1-oji

Lietaus kubile plaukioja vienas grambuolys. Matyt, nukrito iš dangaus kartu su trumpa liūtimi, kuri labai nedaug teatgaivino mūsų daržus, pievas ir miškus. Gegužę grambuolių šiemet visai nebuvo, o štai dabar vienas plūduriuoja. Skristi grambuoliai moka, kartais pakyla net virš miško, bet tokiam rimtam kietasprandžiui lakūnui reikia pakilimo aikštelės, nuo vandens pakilti jis negali. Kol abejoju, ar reikia išgelbėti lapų graužiką grambuolį, kapinėse sukleketuoja žalioji meleta, – rodos, visai čia pat – net ir trumpas lietus atgaivina orą, ir visi garsai sustiprėja.

Bet kaip reikia tikro lietaus! Ir per Rasos šventę kentėme sausrą. Birželio 24-ąją dar sodinau bulves. Plėšinio žemė net ir dvidešimties centimetrų gylyje visai sausa, todėl laisčiau šulinio vandeniu. Bulvės dar spės užaugti, svarbu, kad būtų drėgmės. Pavasarį sodiečiai skuba viską sodinti ir sėti, nes smėlio dirvos greitai išdžiūva. Bulvių vegetacijos laikas neilgas, tik reikia tą laiką skaičiuoti ne nuo pasodinimo dienos, o nuo sudygimo. Į šaltą žemę patekęs bulvės gumbas išleidžia daigus per 30 dienų, o įšilusioje dirvoje per 10 dienų. Jei būtų daugiau eksperimentų didesniuose plotuose, gal pamatytume, kad ir liepos pradžioje pasodintos bulvės užauga neblogai. O iki liepos tame plote galėtų žaliuoti vienamečiai lubinai, arkliapupės ar baltosios garstyčios. Užarus šias žaliąsias trąšas, dirva gautų ne tiktai azoto, fosforo bei kalio, bet ir drėgmės. Ryškiai pagerėtų dirvos struktūra, susikauptų humusas, kuris labiausiai lemia derlių.

Šitokia patirtis kol kas fiksuojama tiktai gamtininkų užrašuose, o pabandyk ką nors panašaus rasti žemdirbystės knygose – ir nusivilsi. Nei ūkininkai, nei žemės ūkio mokslininkai neturi laiko ir noro eksperimentuoti. Šiuo atžvilgiu esame toje pačioje vietoje, kurioje buvome prieš pusę amžiaus. Tarpukario literatūroje galima surasti tokį raginimą: „Laukinis žmogus laikraščių neskaito ir eksperimentų nedaro. Nebūkime laukiniai – darykime eksperimentus.“ Smagus palyginimas, teisingas patarimas, tik reikia žinoti, kad prieš aštuoniasdešimt metų žemdirbiai būtent laikraščiuose ir rasdavo vertingų patarimų. Dar anksčiau sodiečius gražiai apšviesdavo kalendoriai.

Kartaklonio miške, už Raganos akmens, jau ryškiai raudonuoja nemenkas raudonuogių šeivamedžių derlius. Sode prie Krūčiaus, ant smėlio kopų, vis dar žydi lietuvinės naktižiedės, geltonuoja šlamučiai ir sauleniai, bet gražiausiai dabar atrodo ryškiai geltonos didžiažiedės tūbės. Pievoje geltonuoja lipikai ir pievinės žilės. Jau aišku, kad atvirose vietose vyrauja geltona spalva. Tik prie upelio raudonuoja miškiniai snapučiai ir sulaukėję, iš gėlių darželių pabėgę šiurpiniai gvazdikai.

O Bitinų Balose juoduoja plačialapių švendrų burbuolės. Anksti rytą, kai baltas rūkas pamažu slenka pro didžiulius šluotelinių viksvų kupstus, tos tamsios švendrų burbuolės atrodo lyg laumių šeivos. Visa tai – jau tarsi ir rugpjūčio spalvos, lyg artėjančio rudens nuotaikos. Ir kaip čia neprisiminsi Karlo Jungo knygos „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“, prieš devynetą metų pasirodžiusios Vilniuje, leidyklos „Margi raštai“ dėka, todėl paieškojus nesunku jos 18 puslapyje rasti šitokią žymaus psichologo ištarmę: „Gyvenimas man visados atrodė lyg augalas, gyvenantis savo šaknies dėka. Jo tikrasis gyvenimas nematomas, jis slypi šaknyje. Tai, kas išauga virš žemės, gyvuoja tik vasarą. Rudenį jo nebelieka – tai trumpalaikis reiškinys. Mintis apie nesibaigiantį gyvenimo ir civilizacijų gimimą ir išnykimą palieka mums absoliutaus menkumo įspūdį. Vis dėlto niekada nepraradau nuojautos, kad kažkas už šio amžino kitimo gyvena ir išlieka. Tai, ką regime, yra žiedas, kuris nuvysta, o šaknis išlieka.“

Birželio pradžioje užsirašiau dienoraštyje, kad kai kurie žiedai šiemet atsiranda trimis savaitėmis anksčiau, o dabar atrodo, kad viskas dar labiau skuba. Pagreitintai mainosi ne tiktai žiedų bangos, derinasi prie jų ir vabzdžiai. Jau atsiranda mažų ryškių ugninių auksinukų, visokių vaivadrugių, admirolų, marguolių ir meškučių. Visur šokinėja maži ir dideli žiogai. O sliekų dabar niekaip nepamatysi, jie rausiasi vis giliau, kur dar šiek tiek laikosi drėgmė. Paskui sliekus keliauja kurmiai. Visi maži ir dideli žvėreliai, dzūkiškai tariant, žyvinasi kaip gali. Biologai sako, kad Lietuvoje nėra tokios gyvūnų rūšies, kuri galėtų prapulti dėl maisto stokos.

Liepos 7-oji

Lenkų teatro kritikas Andrzejus Żurowskis knygoje „Vroclavo pokalbiai. Ar tikrai vieno aktoriaus teatras yra skurdus?“ (Wrocławskie rozmowy. Czy teatr jednego aktora jest teatrem ubogim?, Wroclavas, 2011) straipsnyje „Mažas globalus teatras“, apžvelgdamas šiandienį vieno aktoriaus teatrą, įdomiai samprotauja ir apie visai naują teatrinį reiškinį – interneto spektaklių maišalynę, kai vaidinančiųjų ir visaip save rodančiųjų jau darosi daugiau nei į juos žiūrinčiųjų. Ir aktoriai, ir žiūrovai čia lygūs – jiems jau įprasta, kad viskas tėra tik sceniškai besikeičiantys vaizdai ir nesibaigiančių pramogų performansai, o apie kokį nors darbą jau net nepatogu kalbėti. Bet kuris interneto pramogų dalyvis bet kurioje planetos vietoje dabar gali pasijusti gyvenąs „globaliame kaime“, rašo Andriejus Žurovskis.

Štai šitokia pasaulinė kaimo sąvokos devalvacija įvairių sričių specialistų straipsniuose man labiausiai ir užkliūna. Pikta, kad net ir tose valstybėse, kur kaimo niekada nebuvo, naujieji terminai „globalus kaimas“, „kaimas – vasarvietė“, „kaimo turizmas“ dabar taip publicistiškai sklandžiai vis linksniuojami, pirmiausia klaidingai kaimiškumu vadinant elementarius fiziologinius tiesiog visur invaziškai plintančių ir „besikultūrinančių“ poilsiautojų poreikius. Žinoma, šitoks globalaus teatro kultūrėjimo faktas nežavi garbaus lenkų teatrologo, tad jo tekstas apie mažą teatrą tikrai nėra bliauzgas. Pirmiausia negalima nepastebėti, kad jis palankiai vertina lietuvių aktorės Birutės Mar spektaklį „Antigonė“ (2003 m.), o kai bando išsiaiškinti, kas yra internetinis teatras, užduoda ir sau, ir kitiems tokį ne balamūtišką klausimą: o gal tik šitokiu būdu vienas aktorius ir vienas žiūrovas dabar tesugeba intymiau išsaugoti abipusį ryšį?

Ir vis dėlto gera, kad begyvenant Lietuvos kaime svarbiausias savo apylinkių naujienas dar galima sužinoti be jokių ryšių su kosmosu, tiesiog susitikus kaimyną ar užėjus į parduotuvę. Aktualiausias klausimas, žinoma, tik apie grybus. Kažkas kažkur jau lyg ir radęs lepeškų, bet iš toli ateina tos žinios, net nuo Dubaklonio, ir dar neaišku, ar jos tikros. Todėl, kad grybautojai, kaip ir žvejai, dažnai meluoja. Anais metais Bitinas pasigyrė, kad nukovė septynių kilogramų lydeką, o paklaustas, kam tokį žvėrį ketina atiduoti, atsakė, kad veš į grybų šventę…

Panašiai dabar kalbuosi parduotuvėje su senuoju Auryla, o ateina Kasputis ir tiesiai klausia, ar mūsų keptuvės jau kvepia grybais, – jis tai, matyk, kazlėkus kelis jau radęs! Auryla ir sako jam: „Ką tiktai parsinešiau kokius tris kilogramus lepeškų, pusę iškepsiu, o kitas apvirsiu ir pasūdysiu žiemai…“ Ir paprašo pardavėjo duoti jam du pakelius druskos. Kasputis lyg įsižeidęs klausia, kur tų lepeškų tiek pridygo. „O šit, visai netoli! – tvirtina Auryla ir nurodo: – Tuoj už Gudavičiaus sodybos, toj pamiškėj, kur pavasarį Valukynas kaukolynus kirto…“

Dabar jau ir man darosi įdomu: reikia juk žmogui šitaip meluoti! Aš pats ten ką tik buvau ir dar sykį nepatenkintas pasižvalgiau po nurudusį viksvyną, nes jokio kito augalėlio ten nėra, tik ta skurdi viksvelė, kurios joks žvėris neliečia. Pats aš jos nebūčiau ir pažinęs, juk Lietuvoje priskaičiuojama gal aštuoniasdešimt rūšių viksvų, bet buvo atvažiavęs Mindaugas Lapelė, tai pasižiūrėjo ir pasakė: gali džiaugtis, čia gražiai auga Šreberio viksva… Gerai, kad ta viksva yra Šreberio, ir neblogai, kad ji sausros nebijo, bet toje vietoje tikrai joks grybas niekada neišdygs.

Dabar išdžiūvę visi Liškiavos apylinkių miškai ir pamiškės, o Nemunas nuseko tiek, kad ir laivas šią savaitę iš Druskininkų iki Liškiavos nebeatplaukia. O štai senasis Auryla giriasi ką tik čia pat prisirinkęs tris kilogramus lepeškų. Meluoja ir net nesišypso! Žinoma, gal nederėtų man tomis Aurylos išsigalvotomis voveruškomis ar sausrose nedžiūvančiomis Šreberio viksvomis be reikalo bodėtis, juk dar atsimenu, kaip mane vienąkart pamokė Liškiavoje apsilankęs toks aukšto ūgio ir geros širdies mokslininkas Valerijus Rašomavičius: žinokit, kad prieš profsąjungą visos augalų rūšys yra lygios. Tiesa, tada dar nebuvo naikintinų invazinių augalų sąrašo, tuomet niekas dar nesiginčijo, ar didžiausias mūsų upių bei upelių pakrančių floros priešas yra Sosnovskio barštis, ar uosialapis klevas.

Liepos 12-oji

Šešerių ar penkerių metų mergaitė Laukmilė pastebėjo, kaip nuo juodalksnio kamieno atsiskyrė kažkoks pilkas gumulėlis ir nukrito į žoles. Nubėgo ji prie to medžio, surado nukritusį sraigės namelį, atsinešė prie takelio ir klausia, ar ten, viduje, tikrai yra gyva sraigė. Mums atrodo, kad yra, sraigė ten gyvena, nors kriauklės apačia aklinai apsitraukusi balkšva plėvele. Moliuskai juk labai gyvybingi, per sausrą jie gali užsilipdyti duris, užmigti ir ilgai išbūti vadinamojoje anabiozės būklėje. O paskui atgyja ir vėl eina, nors gal reikėtų sakyti – šliaužia. Bet kai kurie dideli šliužai eina visai panašiai kaip vikšrai sprindžiai, – tai susitraukia, tai išsitiesia, – jie yra pilvakojai, jų ir koja, ir pilvas yra tas pats… Laukmilė klausosi susidomėjusi, rūpestingai sugniaužia delne sraigės namelį ir sako: „Aš ją sušildysiu ir atgaivinsiu…“ O jos mamytė tuoj primena, kad žmogus atsako už visus, kuriuos prisijaukina. Žinau, sako Laukmilė, tu man skaitei pasaką apie mažąjį princą ir lapę dykumoje.

Ilgokai vaikštome vasaros takais palei Vaikšnoro Ravą ir Krūčių, žvelgiame į žiedus ir drugius, o kai sugrįžtame prie sodininko namelio, Laukmilė staiga sušunka: „Jūs tik pasižiūrėkit, ji atsigavo!“ Ant mergaitės delno juda drėgna, gruoblėta sraigės koja. Galva ir ragiukai, ir visas jos pilvas dar slepiasi kriauklėje, bet aišku, kad sraigė jau atsibunda iš letargo miego. Dabar svarbiausia surasti jai drėgną pavėsį, kad vėl neužmigtų. Džiaugiasi Laukmilė: štai atvažiavo ji su tėveliais ir broliukais Samueliu bei Gasparu į vasarišką Lietuvą net iš Šiaurės Norvegijos, kur penkiolikos laipsnių šiluma visiems atrodo jau kaip didelis karštis, o čia juk net dvigubai didesnėje šios vasaros kaitroje ėmė ir netikėtai prisijaukino keistai įmigusią sraigę. Kaip tą gudrią lapę, kurią dykumoje sutikęs norėjo prisijaukinti labai draugiškas, bet liūdnas princas.

Kai išlydėjau šią gražią šeimą, žiūriu, ateina takeliu garbanotas bernaitis, kažkada lyg matytas Vilkiautinyje. Pasisveikinęs teiraujasi, ar aš gerai pažįstu grybus. Į tokį klausimą, sakau aš, sunku atsakyti, nes valgomų grybų ir „mokslagrybių“ yra labai daug, geriau man iš karto rodyk, ką turi maišelyje. Atsargiai ištraukia baltą didelį kukurdvelkį, tikina ką tik suradęs jį pievoje prie ežero. Gražus grybas, stebėtinai baltas, neturi jokių gelsvų karpų, būdingų ropliaodžiams kukurdvelkiams. Paspaudžiu pirštu – labai kietas, aišku, kad dar jaunas, jis dar būtų augęs ir augęs.

Seni kukurdvelkiai subrandina viduje savo sporas ir darosi minkšti, o šitas… Ė, broleli, ar tik nebūsi per anksti nurovęs didįjį kukurdvelkį iš Raudonosios knygos, a? Gal jis būtų užaugęs didesnis net už krepšinio kamuolį. Bernaitis kaltai šypsosi. Tačiau negaliu jo per smarkiai barti, tik pamokau, kad norint iš tikrųjų pažinti, kas kur auga, kas kur nardo ar kas kur skraido, reikėtų daugiau kantrybės.

Įsivaizduok, kad pamatei staiga tokį drugį, kokio iki šiol niekada nebuvai regėjęs, tai ką darysi? Nepulsi gaudyti, tiesa? Jeigu neturėsi galimybės nufotografuoti, tai bent pabandysi įsižiūrėti, įsidėmėti, į ką jis tau panašus, gal kokį kitą drugį primena. Taip ir su kukurdvelkiu: tu atidžiau įsižiūrėk, stebėk, kaip jis auga, nes kam tau jį rauti, jei žinai, kad nekepsi. O prie Liškiavio ežero toks didysis kukurdvelkis tikrai turi teisę kuo ramiausiai gyvuoti. Gal prieš dešimtį metų esu panašų radęs Kudrėnų dvarvietėje, jei esi ten buvęs, netoli tų šimtamečių maumedžių.

Liepos 20-oji

Skambina kolega iš nacionalinio parko, perspėdamas, kad kompiuteryje neatsidaro mano išsiųstas failas, tik sušmėkščioja lyg Šiaulių universitetas, lyg Šeduvos malūnas, o Krūčiaus upelio nuotraukos visai nėra… „Gal tyčiojies?! – šaukiu jam… – Pasiunčiau tekstą… Koks ten dar malūnas, kokių nuotraukų failas?!“ Tu nesiblaškyk, raminamai guodžia aiškus balsas, šita nauja mada siųsti ką nors ne iš atmintuko, o tiesiog iš automobilio padangos flešo labai nesaugi, galima bus ir po šimto metų įrodyti, kad buvai Šeduvos malūne, o gal nežinai, kad naujausios kartos kameros dabar nufilmuoja ir tai, ko tu niekada nerašei, nesakei, o tik pagalvojai, todėl būk atsargus… Aš nebeprieštarauju ir nebesiklausau, kaip kolega telefonu vis įkyriau mane provokuoja, todėl imu bėgti ir įpuolu į akmeninį labirintą, įrengtą giliame požemyje, prie Platelių ežero… o ten jokio išėjimo nėra, labirintas neria į tunelį, tad nebesusivokiu tamsoje, trenkiuosi į akmeninio mūro sieną… Ir pabundu.

Taip staigiai pabudęs iškart atsitokėju, kad gal mane toks košmariškas sapnas bus atsivijęs ne iš kur kitur, o iš vėlai vakare baigtos skaityti naujos istoriko bei literato Broniaus Kašelionio knygos „Baimių užrašai“ (Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2019). Tiesa, vakar daržinėje besiruošdamas džiauti kelias ką tik susirištas beržines vantas, apžiūrėjau kertėje sudėtas dukros automobilio žiemines padangas ir prisiminiau, kaip ji pavasarį važiavo į Šiaulius naujų kėdžių pirkti, bet šitaip gąsdinamai susiraizgantys detektyviniai rebusai anksčiau man nesisapnuodavo, tad čia kalta bus tiktai garbaus Krikštonių sodiečio Broniaus naujoji knyga. Stipri, svarbi ir dzūkiškai paveiki knyga!

Prisimenu, kad panašiai sukrėstas gal prieš ketvirtį amžiaus skaičiau Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolius“. Nes atvira, teisinga, bet kasdienę ramybę nelauktai sutrikdanti knyga visada glumina ir stebina, būna, kad numeti ją kuo toliau, paslepi nuo savęs, o po pusvalandžio ir vėl skaitai. Pagauna tave tų kraupių įvykių slaptybė, tas žmonių neteisumas ir amžinas vienų kitiems melavimas, tos skriaudos ir kančios, tie nesusikalbėjimai su pačiais artimaisiais draugais ir atsidavimai priešams, tie kritimai iš aukštai, tie skrydžiai ir bėgimai per sapnus, atrodo, kad niekas iki šiol dar nebuvo taip atvirai rašęs.

Suprantama, ir klasikinė romantinė škoto Roberto Stevensono apysaka, ir lyrinis ruso Aleksandro Kuprino apsakymas gali sukrėsti jausmingesnį skaitytoją, gali pavilioti ir grynai dokumentinė amerikiečio Rockwello Kento biografija, tačiau jokie pasaulinės prozos puslapiai nenustelbs ir nesumenkins nei Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymų“, nei Broniaus Kašelionio „Baimių užrašų“, nei Dalios Grinkevičiūtės „Lietuvių prie Laptevų jūros“, nes tai mūsų mažos šalies dramatiškųjų likimų pasakojimai, mūsų tautos nemeluotos istorijos paliudijimai.

Asmenybės istorija tampa ypač skaudi tada, kai pamatai ją absurdiškoje savo tautos istorijos pragarmėje. Kosmopolitinių nuotykių, rizikingų kelionių, egzotiškų kraštovaizdžių mūsų literatūroje buvo ir bus, bet kai tavo privataus gyvenimo baimes ir sapnus ima stelbti realus pamatinių egzistencijos klausimų šiurpas, jautiesi visai suglumintas. Kai staiga paaiškėja, kad tavo kaimynas pokario metais virto bjauriu išdaviku, agentu, smogiku, o kaime nebėra nė vienos sielos, kuriai anų karų ir tarpukarių žmogaus žūtis dar galėtų rūpėti, kai įsitikini, kad tas pats inteligentiškai atsargus abejingumas tartum niūri sausra jau džiovina ir platesnės bendruomenės šakneles bei viršūnėles – pradedi iš tikrųjų bijoti dėl savo kaimo, dėl Lietuvos ateities.

Bronius Kašelionis visa tai aprašo nieko neslėpdamas ir nieko nebijodamas. Tik kai kurių minimų žmonių vardus ir pavardes korektiškai pažymėdamas vien pirmomis didžiosiomis raidėmis. Ne vienus metus rinkęs faktinius duomenis išlaisvėjusių akademinių bibliotekų rankraštynuose ir KGB niūriausių archyvų išslaptintose bylose, išsiaiškinęs Dainavos krašto partizanų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę, likimus, išvydęs visa tai, kas užfiksuota nuotraukose ir filmų juostose, prisiskaitęs viso to, kuo per daug klaiku patikėti, jis dabar gali sau ir kitiems drąsiai teigti: „Norint nebijoti vilko, reikia eiti į mišką.“ Žinoma, šitaip narsus knygos autorius gali įsigyti ir šiuolaikinių nedraugų, bet jam nebaisu – jo autobiografiniuose užrašuose nėra melo.

Tikriausiai „Baimių užrašus“ reikėtų skaityti pamažu ir galbūt ne šitokią vasarą kaip šiemet… kai pernelyg greit subręsta rugio grūdas išbalusiame lauke… kai per anksti pradeda rausti didelės šermukšnių uogų kekės… kai mes kasdien vis dar laukiame lietaus… ir kai gandas apie pasirodančius grybus ateina tik iš toli… Bet būtent dabar, per dvi karščiausias šios vasaros savaites, gana skubiai perskaičiau įspūdingą jau žilagalvio Dainavos šalies sūnaus sapnų ir baimių knygą… Apie autoriaus atvirą pilietiškumą ir patriotiškumą, apie muzikalaus dzūko literato ir istoriko, savanorio paminklosaugininko Broniaus Kašelionio aprašytąsias baimes ir uolius bandymus su Europos iškiliųjų filosofų pagalba jas nugalėti, ko gero, netrukus sušneks ir literatūros specialistai, ir istorikai, nes čia gi jų laukas. O man kol kas norisi tik pasirokuoti su autoriumi dėl to autobiografiškai pabrėžtinai vis konstatuojamo jo vienatvės jausmo.

Argi nepaneigiamai genialus XVII a. prancūzas matematikas, šmaikštus filosofas, amžino žmogaus būties prasmės dieviškumo tikimybės apologetas, Blezas Paskalis (Blaise Pascal) nebuvo sakęs, kad „visos mūsų bėdos kyla iš mūsų nesugebėjimo ramiai pabūti vienumoje“? Ar jis nepakláusė: „Kas yra žmogus gamtoje?“ Jis tikrai ir pakláusė, ir atsakė, kad žmogus gamtoje – „tai niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, bet ir centras tarp visko ir nieko.“ O argi ne tiesa, kad to paties Paskalio žodžiais tariant, „žmogus be tikėjimo negali pažinti nei tikrojo gėrio, nei teisingumo“? Ir būtent jo žodžius kartojame, kai prisipažįstame, kad „klaidžiojame po laikus, kurie mums visai nepriklauso, ir visiškai negalvojame apie tą vienintelį laiką, kuris yra mūsų“.

Be to, juk ir žymusis mokslinės psichologinės teorijos apie žmogaus savastį kūrėjas, neretai Broniaus Kašelionio „Baimių užrašuose“ prisimenamas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švedų psichoterapeutas Carlas Gustavas Jungas iš tikrųjų teigė, kad aptiko visą mūsų žmogiškąją psichiką organizuojantį centrą – pagrindinį archetipą – tą žmogaus savastį arba Dievo vaizdinį žmoguje. Vaizdinį, suvienijantį žmoguje visas priešybes. Todėl dar kartą pasitikslindamas žvilgteliu, kaip įtikinamai ramiai tas pats Carlas Jungas „Atsiminimų, vizijų, apmąstymų“ knygoje (p. 311) džiaugiasi, kad gyvena kuklioje harmonijoje su gamta: „Aš atsisakiau elektros ir pats kūrenu židinį bei viryklę. Vakarais uždegu senas lempas. Čia nėra vandentiekio, ir aš pumpuoju vandenį iš šulinio. Aš skaldau malkas ir pats gaminuosi valgį. Šie paprasti dalykai suteikia žmogui paprastumo, nes juk taip sunku būti paprastam!“

Vadinasi, visiškai paprastai galime sau galvoti, kad ir mūsiškių „Baimių užrašų“ autoriui, atsakingai jautriam ir atviram slapčiausių Lietuvos istorinių faktų rinkėjui, XX–XXI amžiaus filologui lituanistui, nebijančiam nei miesto, nei kaimo sunkių darbų, nebūtų per sudėtinga tą savo egzistencinės vienatvės jungo kilpą deramai išnarplioti, savo vienatvinių vizijų ir sapnų košmarus teisingai išsianalizuoti ir savo sielos vedlio Jungo patarimu atsakyti sau pačiam į esminį klausimą: ar aš turiu kokį ryšį su begalybe? Kaip žinoma, kultūrinės antropologijos specialistai ir medikai dabar jau sutaria, kad vyrų ir moterų psichologinę savijautą bei ilgaamžiškumą ne vien tiktai nulemia vaikystės patirtys ir genai, o vis labiau sąlygoja socialinė aplinka ir paties žmogaus pasirinktas gyvenimo būdas. Tas santykis keičiasi iš esmės. Todėl gyventi verta. O rimčiausiai besivaduojant iš visokių bjauriai nemalonių visuomeninio ar asmeninio gyvenimo aplinkybių tikrai nepakenktų dažniau ir drąsiau išeiti į mišką. O dar geriau – į pelkę.

Nuoširdžiai dėkodamas už man padovanotą knygą, drįstu paklausti, ar teko Godotinam Broniui, per visą gyvenimą tiek užsiėmusiam begale paveldosauginių, muziejinių, kraštotyrinių darbų, bent sykį pabūti didžiuliame raiste? Pabūti vienam ir pajusti ten tokią begalinę ramybę, apie kurią šnabžda maža, apkerpėjusi aukštapelkės pušelė, o jai atitaria monotoniška ligutės giesmė… Ar teko, poeto Antano Masionio žodžius prisimenant… „nors bent kartą atsikvėpti begalybe“? Iki rudens nedelsdamas gauk leidimą iš Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ir be specialaus vedlio, be palydovo pats vienas pereik didžiausią Lietuvos aukštapelkę nuo Krokšlio iki Grybaulios. Nesutiksi ten nė vieno žmogaus, bet nepajusi ir mirtino vienišumo.

Turbūt kiekvienas šios žemės keleivis galėtų šitaip savo vienatvę išbandyti ir patirti vis labiau stiprėjantį asmeninės savisaugos ir gyvenimiškos ištvermės jausmą, nebepriklausantį nei nuo giminės kraujo spalvos, nei nuo vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje patirtos meilės ar nemeilės. Taip pat kaip ir mūsų atkakliai vis kaupiami bei saugomi istorinės, filosofinės, literatūrinės, tautosakinės atminties kultūrinio paveldo artefaktai, per ilgus amžius vis nuožmiau išbandomi, tik dar labiau sustiprėja ir tampa nebepavaldūs visoms grobikiškoms, pasaulio ekonominių bei politinių aistrų sukeliamoms karinėms sumaištims, visiems kolektyvinės pasąmonės baimių varomiems cunamiams, besikartojantiems epochiniuose žmonijos persitvarkymuose.

Nebloga žinoti, kad net ir atšiauriausioje Ledinuotojo vandenyno saloje likęs visiškai vienas žmogus gali išgyventi kaip tikras dvasinės kultūros aristokratas, nes vienumoje visi jo asmeniniai jausmai išlieka grynų gryniausi net ir tada, kai niekaip ir niekur neužrašomi. Yra tokių pavyzdžių. Ir Baltosios jūros Solovkų saloje, ir Barenco jūros mažytėse salelėse išgyvendavo orūs vienišiai atsiskyrėliai, kuriems tokio gyvenimo teisė būdavo suteikiama tik po to, kai sugebėdavo jiems skirtą laiką išbūti griežto reglamento sentikių pravoslavų vienuolynuose.

Jie nebūdavo visiškai užmiršti, retkarčiais juos aplankydavo broliai vienuoliai, o kartais ir audros blaškoma žvejų valtis netikėtai atsirasdavo vienišo skito prieplaukoje. Tokia ir buvo jų vienatvinio budėjimo prasmė – gal kažkas iš toli audrotą naktį pamatys to ar kito atsiskyrėlio aliejinės lempelės šviesą… Panašiai ir Tu esi viešėjęs pas vienuolį tėvą Stanislovą. Panašiai ir dabartiniai Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai retkarčiais aplankydavo Juozą Aputį, kuris neapsakomai kantriai budėjo savo zervyniškoje vienatvėje, neįveiktas tos erčios, kur „tamsus vanduo“. O juk ištverdavo per amžius bevienišaudamas ir neišprotėdavo tasai artefaktinis Dainavos šalies prosenelis, žilagalviškai budėdamas prie senojo Nemuno ir prie Margotės upelio, kaip kad atsitiko dabar Tau pačiam, medžius ir akmenis mylinčiam filologui, supratingomis kanklėmis grojančiam ir apmąstančiam savuosius „Baimių užrašus“ jotvingiškai dar laisvuose Krikštonyse.