Cloaca maxima: Lietuvos žiniasklaida šiandien

Esė, išspausdintas žurnale „Baltos lankos“, nr. 40, 2019, buvo parašytas pranešimo, perskaityto „Santaros–Šviesos“ suvažiavime Alantoje 2016 m. birželio 26 d., pagrindu.

Postkūdikišku žvilgsniu

Ketindamas ką nors pasakyti apie Lietuvos žiniasklaidą, susiduri su keblumu – tenka kalbėti kaip kūdikiui, garsiai pranešančiam, kad karalius nuogas. Su mūsų laikraščiais, televizija, radiju, naujienų portalais, kaip sakoma, „ir taip viskas aišku“ – kas gi nemato, kad šis minčių valdovas nuogas? Kita vertus, nutylėti šitai – reikštų palikti nuošalyje esminį dalyką. Taigi neišvengiamai tenka sakyti tai, ką ne tiktai kiekvienas žino, bet ir kas visiems klaikiai nusibodę. Tačiau savaime aiškume glūdi kažkas, kas nėra taip jau savaime aišku, o banalybė – tinkamiausia vieta slėptis tam, kas esmiška.

Antai kyla klausimas, kodėl publika ignoruoja tą kiekvienam matomą nuogumą ir mūsų valdovas kasdien pasirodo pasidabinęs vis naujais prašmatniais drabužiais, susilaukdamas kaskart atsinaujinančio, nors dažniausiai nelabai palankaus dėmesio? Panašu, kad publikos patiklumas yra daug stipresnis negu bet kokie nusivylimai ir demaskavimai. Ne kartą nutverta už rankos žiniasklaidos „priemonė“ kasdien vėl rodosi nekalta, nors ir būtų akivaizdu, kad laikraštis kariauja su konkrečiais asmenimis ir institucijomis, juos šmeižia, begėdiškai meluoja apie banką, su kuriuo yra tiesiogiai susijęs, kad naujienų portalas ar televizija dirba aiškiai numanomiems užsakovams arba bet kokiems reklamos davėjams, šiandien vieniems, rytoj kitiems. Taip yra todėl, kad žiniasklaidos neįmanoma visiškai atsisakyti, ji nepakeičiama. Nors šiaipjau atrodo, kad visko yra daugybė, rinktis nelabai yra iš ko – laikraščiai, televizijos, portalai labai panašūs, gromuliuoja tą patį ir taip pat. Keista, bet šiuo atžvilgiu ne kas tepasikeitė nuo sovietmečio, kai mano senelis kas vakarą skaitydavo „Pravdą“, nors už kovas su bolševikais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu ir atsėdėjęs 16 metų. Tiesiog daugiau nėra iš kur sužinoti bent kažką apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, tenka skaityti, žiūrėti ar klausytis tai, ką gauni, nors ir raukantis.

Postkūdikiškai ryždamasis šiek tiek panagrinėti tai, kas ir taip jau visiems aišku, keliu kuklų uždavinį – žiupsnelį pastebėjimų sudėlioti į kelias schemeles taip, kad pasirodytų rišlus vaizdas dalyko, žymiu mastu lemiančio mūsų socialinę patirtį ir patį socialinį pasaulį, kuriame gyvename.

Metafizinė mašina

Šiaip jau mūsų patirtinė ar egzistencinė erdvė yra centruota: esame tam tikroje vietoje, užimame tam tikrą padėtį, lemiančią visą mūsų patirties sąrangą. Aplink asmenį kaip centrą telkiasi tiesiogiai patiriama artimybė, sava vieta su artimaisiais, savaisiais, intymūs ir privatūs dalykai, šeima, draugai, kolegos, o visa kita išsidėsto koncentriškai vis toliau iki pat akiračio ‒ ribos, kurios dažnai nė nesimato, tiesiog žvilgsnis nebesiekia toliau. Bet einant akiračio linkui, jis atsiveria, slenkasi tolyn. Šitaip judant policentriniame kultūros lauke, galima plėsti ir transformuoti patirtį, pakeisti savo padėtį, netgi tapti vienuoliu Tibete ar bent jau statybininku Anglijoje.

Štai čia į patirtį įsiterpia žiniasklaida. Dažnai sakome „žiniasklaidos priemonė“, bet po garsiosios Marshallo McLuhano ištaros, kad „medija yra pranešimas“[1], ne taip lengva nuspręsti, ar tai iš tiesų priemonė, ar tikslas, ir ar tai ne mes esame tìkrosios žiniasklaidos priemonės. Žiniasklaida yra metafizinė mašina, gaminanti socialinę patirtį ir pačią socialinę tikrovę. Benedictas Andersonas savo knygoje Įsivaizduojamos bendruomenės parodė, kaip laikraštis buria paskirus asmenis ar, šiandien veikiau sakytume, gamina iš jų tautinę bendriją, tautą[2]. Ši bendrija yra įsivaizduota ar įvaizdinta (imagined) ta prasme, kad jos nariai patiria vieni kitus ir įsisąmonina savo bendrijiškumą ne tiesiogiai, o tiktai per šią mediją. Be žiniasklaidos tauta negali nei rastis, nei tverti, tai yra būti istorijoje, pasaulyje, ji subyra į smulkius segmentus, jau minėtas artimybes, kur kiekvienas gyvena apsuptas vien tik saviškių. Pasklidusios pasaulyje, paskiros gyvos „visuomenės ląstelės“ paprastai tveria ne ilgiau kaip dvi kartas, o paskui visiškai asimiliuojasi kitame socialiniame organizme. Šito negalės sustabdyti jokios lietuviškos sekmadienio mokyklėlės.

Metafizinės mašinos veikimą labai aiškiai parodo moderniosios Lietuvos istorija – vadinamąjį tautinį atgimimą sukėlė Auszra ir Varpas. Andersono teorija šiaipjau pernelyg empiriška, bet mano dabartiniam tikslui jos visiškai pakanka. Už šios empirinės, konkrečios teorijos slypi galingos filosofinės prielaidos – vaizduotės veikla suprantama pamatine Vorstellung, „statymo priešais“ kaip regimo įvaizdinimo, vaizdo suteikimo, prasme. Šitaip, pasinaudojus Hegelio sąvokomis, tautos būtis-savaime virsta būtimi-sau, tai yra atsiranda tautos savimonė, pats jos subjektiškumas, be kurio tautinės bendrijos, kaip ir jokios kitos kultūrinės bendrijos, nėra. Be šio savotiško veidrodžio tauta niekad neatsistotų pati sau priešais akis, nesuvoktų savęs kaip visumos, nesusivoktų esanti tauta.

Žiniasklaidos metafizinės mašinos veikimą patogu aiškintis, pasitelkus Michelio Foucault heterotopijos sampratą[3]. Patirtinę ar egzistencinę erdvę žiniasklaida paverčia heterotopiška, netolydžia – tam tikrame artimybės akiračio segmente atsiranda esmiškas pertrūkis ir vienoks ar kitoks vaizdo (plačiąja prasme) transformacijos mechanizmas, kuris atveria patirčiai kitokio pobūdžio erdvę ar vietą – dirbtinę, metafizinės mašinos gaminamą – su joje tarpstančiais įvykiais, veiksmais ir veikėjais. Pasirodo savitas patirties segmentas – ne tiesiog vaizdas, bet atvaizdas ar įvaizdis, esmiškai dalyvaujantis steigiant ir palaikant šią patirtį. Egzistencinės patirtinės erdvės pertrūkis, sudarantis jos heterotopiškumą, paprastai lieka nepastebimas, nes esame labai susigyvenę, susilieję su medijomis, dirbtinį, metafizinės mašinos pagamintą ar, tiksliau sakant, nuolat gaminamą patirties segmentą laikome tiesioginiu savo patirties tęsiniu ir papildu, pratęsta artimybe, išplėsta savastimi. Žmonės aptarinėja tai, ką perskaitė laikraštyje ar išgirdo per radiją, formuluodami ten rastais gatavais žodžiais ir laikydami šitai savo pačių patirtais dalykais ir savo įsitikinimais, „visų mūsų mintimis“.

Vienas kultūros antropologas yra pastebėjęs, kad tradicinio šilumą skleidžiančio židinio vietą namuose šiandien yra užėmęs televizorius, kurio ekranas dabar telkia šalia savęs šeimą. Taigi pačiame artimybės centre atsiduria ir ją kontaminuoja dėmesį prikaustanti medijuota tolimybė. Ji medijuota pačia plačiausia medijų, masinės žiniasklaidos priemonių prasme.

Šis nepastebimas metafizinės mašinos veikimas lemtingai keičia patirtį. Žiniasklaida nepastebimai transformuoja patirtį – heterotopinio lauko („scenos“) akiratis kitoks negu tiesioginės patirties akiratis, į jį neįmanoma įžengti ar bent prie jo priartėti einant, nors jis ir darosi toks „pažįstamas“ bei „artimas“, jį galima tiktai stebėti. Medija ne tiktai priartina, bet ir (nepastebimai) išlaiko radikalią skirtį, neperžengiamą ribą.

Visuotinė reprezentacijos krizė ir mūsiška jos atmaina

Medijacija atveria dvi galimybes – moderniosios reprezentacijos ir (ar) postmoderniosios autoreferencijos. Žiniasklaida gali veikti kaip teleskopas ‒ daugsyk sustiprinti regėjimą, galingai plėsti akiratį, atverti platųjį pasaulį ir jo gelmes, priartinti tolimiausias tolimybes. Bet ji taip pat gali uždaryti žiūrovą savojoje srityje. Niekinės arba iš piršto laužtos „žinios“ kone kasdien eina per televizijas, laikraščius ir žinių portalus. Tai kaleidoskopas, kuris nerodo nieko už savęs, o tiktai gamina vis naujas margaspalves pavidalų kombinacijas. Žiūrovas negali įeiti ir pats apžiūrėti nei teleskopo, nei kaleidoskopo rodomų laukų, taip pat negali jų pakreipti taip, kad pamatytų tai, kas liko už kadro. Dažnusyk lieka dviprasmybė – nežinoma netgi tai, kuris iš šių dviejų optinių instrumentų iš tiesų veikia. Žiniasklaida vis praneša mums apie asmenis ir įvykius taip, tarsi jie būtų mūsų tiesioginės patirties dalis, bet tai tariamas artumas. Jeigu nesiremi savąja, egzistencine patirtimi, jos neplėti, ir tiek, kiek šito nedarai, esi pasmerktas tam, kad tavo patirtis bus išimtinai medijuota, įtarpinta. Tai „regykla“, kurios rodomame lauke gali tiktai stebėti įvykius, bet ne įsikišti į juos, veikti. Šiame žaidime gali dalyvauti ne kaip žaidėjas, o tiktai kaip sirgalius, pasyviai ir pasijiškai patirti poveikį.

Štai vienas pavyzdys. Minėjau, kad egzistencinė erdvė yra tarpasmeninė – esi ne vienas, o kartu su kitais, artimaisiais (vadinamoji Mitsein, su-būtis). Heterotopijos nepastebimumas padaro tai, kad nuo artimų asmenų neskiri tų, kuriuos metafizinė žiniasklaidos mašina daro tau artimais ar, tiksliau sakant, kvaziartimais. „Prezidentę“, „premjerą“ ir kitus suvoki kaip realius asmenis, tačiau kaip tavo patirties elementai tai yra žiniasklaidos produktai, personažai. Paprastai nepamatai jų gyvų, o jeigu kada ir pamatai, šitai nieko nekeičia. Man teko sutikti Paryžiuje „Champs-Élysées“ incognito vaikštinėjantį Billą Clintoną sportiniais bateliais, tačiau kas iš to? Iš žiniasklaidos žinojau apie jį nepalyginamai daugiau, o čia tik atpažinau – taip, tai jis. Personažų dirbtinumas (šį žodį naudoju neutraliai – ta prasme, kad jie yra žiniasklaidos pagaminti ir pateikti patirčiai) visiškai akivaizdus tada, kai aktorių tapatybė menka, kone nulinė („Monika Šalčiūtė“ ar „Žilvinas Grigaitis“; šiuos vardus ir pavardes rašau kabutėse turėdamas omenyje, kad jie neturi nieko bendra su realiais asmenimis, jeigu tokie apskritai yra). Tai keblu aiškiai suvokti, nes jie vaidina neva save pačius, aktorius šiuo atveju neva sutampa su personažu. Neva, nes jokių jų pačių tiesioginėje patirtyje nėra, jie yra tiktai mums-per-medijas. Kita vertus, ties šiais pakaitaliniais objektais (ar subjektais?) telkiasi realios žiūrovų bei skaitytojų mintys ir jausmai. Tai ne kas kita kaip erotinių ar agresyvių emocijų substituciniai objektai, pripučiamos lėlės ar spardomos iškamšos. Užuot informavusi apie realius asmenis, įvykius, dalykus, žiniasklaida kuria apie juos savotiškus serijinius realybės šou, gamina ir vis atgamina labai ribotą personažų komplektą. Šiais personažais dargi dalijasi kelios žiniasklaidos „priemonės“, šitaip intensyvindamos miražą. Neturinčios jokios reikšmės ar iš piršto laužtos „žinios“ apie juos kone kasdien pasirodo laikraščiuose, žinių portaluose ir televizorių ekranuose. Panašiai inscenizuojami ir įvykiai. Žiniasklaida susiranda kokią temą ir ją vis tęsia, bet negilina, o tik ekstensyviai plečia, pridėdama vis naujus epizodus. Atminties nėra, žiniasklaidoje viešpatauja amnezija. Riebų kąsnį žiniasklaida doroja diena iš dienos, vis kurdama „siužetą“ epizodas po epizodo, kol jis galutinai pabosta, o tada tiesiog pašalina jį iš akių ir susiranda kitą. Kurį laiką kasdien malama tema staiga dingsta iš akiračio ir apie ją visiškai užmirštama. Paprastai taip ir lieka neaišku, nei kaip ten iš tiesų buvo, nei kuo baigėsi.

Šį užsidarymą heterotopiniame laukelyje, begalinį tęsimą arba sukimąsi jame, pastovių personažų gaminimą atitinka vyraujantys antropologiniai žurnalistų bruožai – nesidomėjimas iš tiesų visuomenei svarbiais dalykais, nemokšiškumas, tuščias malimas liežuviu, narcisizmas. Jie ilgai ir nerišliai plepa, neva užduodami pašnekovams klausimus, bet nesiklauso atsakymų, neseka minties, o klausinėja vis to paties, apsimeta kvaileliais, kalbėdami neva paprastų klausytojų vardu reikalauja, kad pašnekovai viską supaprastintų. Jie apie viską turi ir reiškia savo nuomonę, bet iš tiesų nieko neišmano ir į nieką nesigilina, kuria simuliakrinę tikrovę ir patys joje sukasi apsvaigę. Personažai-komentatoriai kviečiasi kits kitą į savo laidas kaip ekspertus, pramoginių laidų „žvaigždės“ klausinėja kitų pramoginių laidų „žvaigždžių“ nuomonių apie įvairiausius dalykus, tarsi kokių žinovų ar išminčių.

Politika žymiu mastu persikelia į žiniasklaidą, yra ne kas kita, kaip realybės šou, taigi postmoderni, hiperreali. Žiniasklaida kanalizuoja politinį gyvenimą: realius politikų ar partijų veiksmus pakeičia vieši pasisakymai apie tai, ką reikėtų ar nereikėtų daryti, ir viešas (beveik išimtinai neigiamas) šių pasisakymų komentavimas. Tai uždaras, savipakankamas, autoreferentinis pasaulis su savo dinamika, kuriam daugiau nieko nereikia. Žiniasklaida ryškiai nušviečia labai ribotą sceną, kurioje stato savo spektaklius, o visa kita lieka skendėti tamsoje. Apie esminius visuomenės, kultūros, mokslo, švietimo, moralės, valstybės, ekonomikos reiškinius iš žiniasklaidos beveik nieko nesužinai, tad pagaliau imi abejoti, kad tokių esminių dalykų išvis esama.

Tai ne kas kita, kaip reprezentacijos krizė ir perėjimas prie autoreferencijos – Vakarų civilizacijai būdingas ir globaliu tampantis dalykas, siejamas su postmodernybe. Čia iškyla Jeano Baudrillardo simuliakro problematika[4]. Nagrinėjant mūsų žiniasklaidą matyti, kad reprezentacijos krizė darosi būdinga ir Lietuvos kultūrinei sąmonei, dargi reiškiasi joje ypač radikaliai. Mūsiškosios postmodernizmo atmainos skiriamasis bruožas, sakyčiau, yra ypatingas grubumas, kirviškumas – simuliakrinė tikrovė kuriama iš prastų medžiagų, kaip Bruno Schulzo Cinamoninėse krautuvėlėse. Vytautas Kavolis sakydavo, kad kiekvienas postmodernizmas turi savo modernizmą, tai yra pasiremia turimais ištekliais ir juos transformuoja. Taigi koks modernizmas, toks ir postmodernizmas. Mūsų kultūriniai ištekliai – netobula, kreiva šleiva modernybė su didžiuliais plyšiais, iš kurių kyšo archaika, primityvumas, barbarybė. Visa tai lemia atitinkamus postbruožus: post(ar neo)archajizmą, post(ar neo)barbarizmą, post(ar neo)primityvizmą. Bet, nors ir šitaip saviškai, groteskiškai, vis tiek dalyvaujame šiuolaikiniame pasaulyje. Vyraujanti natūralistinė ir fundamentalistinė lyties samprata netrukdo skleisti žinių apie transseksualės Agness Landau kūno ir sielos ypatumus, jos krūtis ir depresijas. Beje, kurgi mūsų Agness Landau? Gal ji Emyratuose arba mirė? Nežinia, vieną gražią dieną ji tiesiog dingo iš žiniasklaidos dėmesio lauko.

Reprezentacijos krizės situacijoje apskritai nelengva kalbėti apie tiesą, o mūsų žiniasklaida nė nemėgina jos siekti, kalba, rašo ir rodo tendencingai, vienpusiškai, šališkai. Mėginant tai pagrįsti, klesti pigus reliatyvizmas, sakoma, kad kiekvienas turi savo tiesą. Propaganda traktuojama pačia plačiausia prasme, kaip bet kokių žinių sklaida, neskiriant reprezentacijos / autoreferencijos alternatyvų ir tarp jų besiskleidžiančio niuansų ir atspalvių spektro. Todėl iš tarybinio šiukšlyno buvo taip lengvai išsitraukta ir plačiai naudojama kontrpropagandos sąvoka. Bet koks žinių skelbimas laikomas arba propaganda (jeigu tai jų žinios), arba kontrpropaganda (jeigu tai mūsų žinios). Jie skleidžia propagandą, todėl mums reikia skleisti kontrpropagandą, naiviai ir (ar) ciniškai tapatinamą su tiesa, jie išleidžia tam daug lėšų, todėl ir mums reikia skirti daugiau lėšų. Čia nebelieka vietos, kur galėtų pasirodyti tiesa, nes kad ir ką sakytum, pili vandenį ant vieno ar kito malūno.

Vis dėlto žiniasklaidos klausytojui, žiūrovui ar skaitytojui gali kelti nerimą aštrus kognityvinis disonansas: tiesioginė, sava patirtis labai dažnai sako viena, o medijinė – visai ką kita. Labai skiriasi tai, kaip žmonės aiškina sau artimą aplinką, pažįstamų žmonių veiksmus ir motyvus, ir tai, kaip jie sprendžia apie viešuosius, iš žiniasklaidos sužinomus dalykus. Nenustoja stebinti didžiulis skirtumas tarp žmonių televizijoje ir gyvenime. Tikroji tikrovė ar tiesiog tikrovė lieka už žiniasklaidos ribų, privačiuose žmonių gyvenimuose ir bendravime. Privačiai žmonės būna padorūs, išmano dalykus, turi skonį, neblogai verčiasi (žinoma, ne kiekvienas), o visuomenė, kurią žiniasklaida rodo jai pačiai, yra kvaila, dezorientuota, barbariška, skurdi, sukta, ciniška[5], nihilistiška, neverta pagarbos. Žmonės būna daug įvairesni, įdomesni, samprotauja ir sprendžia nepalyginamai išmintingiau negu visiškai konvenciniai, vien tiktai pagal žanro reikalavimus pagaminti televizijos ar spaudos personažai.

Sociokultūrinės erdvės sąranga

Mėginant sučiuopti mūsų žiniasklaidos savitumą, svarbu atkreipti dėmesį į viešosios erdvės gelmės arba aukštybės matmenį. Kažkada esu nagrinėjęs dabartinės lietuvių kultūros erdvės pobūdį, pasitelkdamas lėkštos lėkštelės įvaizdį[6], o čia parankiau kalbėti apie aukštybę. Tačiau gelmė / lėkštumas ir aukštybė / plokštumas – labai artimos, viena kitą lengvai pakeičiančios įvaizdžių poros.

Žemiausias, plačiausias ir vyraujantis yra masinės kultūros klodas, o aukštyn kultūros tūris piramidiškai siaurėja. Aukštesniuosius jos klodus sudaro didesni ar mažesni segmentai, kuriuos vieną nuo kito skiria sienelės, o kultūrinė asmenų veikla vyksta jų viduje. Šios korinės erdvės, kaip aš ją vadinu, pertvaros yra ne tiktai išorinės, pavyzdžiui, institucinės, bet ir (tai, mano požiūriu, ypač svarbu), pasigavus taiklų Stasio Šalkauskio žodį, „išvidinės“ – jas lemia ir specifinės energijos, gebėjimo skleistis ribos.

Šitaip suprantant kultūros erdvę, lieka reikšminga jau minėta privatumo / viešumo priešprieša: yra dalykų, kurie tarpsta tiktai individo privatybėje ar mikrosocialiniame lygmenyje, kelių individų artimybėje, siauruose rateliuose, nepajėgiančiuose ne tiktai plėstis, aprėpti didesnę erdvę, bet ir būti išgirstiems, savo pranešimų turiniu tapti reikšmingiems bent kiek platesniam žmonių ratui, bendruomenei[7]. Šias paskiras ir uždaras artimybes šiaipjau turėtų atverti ir jungti žiniasklaida – jos paskirtis yra viešinti tai, kas vyksta tose uždarose akelėse ir šitaip įveikti erdvės koriškumą. Bet mūsų žiniasklaida šito nedaro, todėl korių medaus saldybė lieka pasiekiama tiktai bičiuliams ar specialistams, bet ne visuomenei. Visa tai siaurai elitiška, o viešas gyvenimas lieka nykus, tuščias, striukas, be reikšmingo turinio – nėra kuo gyventi, kuo kvėpuoti.

Mūsų žiniasklaidos mašina veikia, horizontaliai atsipjaudama žemiausią kultūros klodą ir jį intensyviai eksploatuodama. Aukštesnieji klodai beveik niekad nepasirodo laikraščiuose, televizijoje, interneto portaluose. Pastaraisiais metais buvo išspausdinti kelių Platono dialogų nauji vertimai. Tačiau kas apie tai pranešė, kiek žmonių apie tai sužinojo? Didžiausio Lietuvos dienraščio savaitiniame kultūros puslapyje nerecenzuojami koncertai Nacionalinėje filharmonijoje, kartą nusprendus, kad skaitytojams tai neįdomu. Daugelis kultūros ir visuomenės gyvenimo sričių niekad nepakliūna į žiniasklaidos dėmesio lauką. Ką mes sužinojome apie Europos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, menus ir mokslus per pastaruosius beveik tris dešimtis metų, dingus geležinei uždangai, sudužus hermetiškai kolbai, kurioje pusšimtį metų vyko Lietuvos gyvenimas?[8] Kartą man teko matyti per Jordanijos televiziją ilgą laidą anglų kalba su arabiškais subtitrais apie pagyvenusius vienišus žmones Niujorke. Lietuvos televizijose tai visiškai neįsivaizduojamas dalykas. O juk tarp Amerikos ir Jordanijos yra civilizacinis skirtumas. Lietuvos atskirtis nuo savosios, Vakarų, civilizacijos galbūt dar gilesnė, nors ne taip lengvai pastebima – tai provincinės pusiau barbarybės atskirtis nuo savųjų centrų.

Aukštesniųjų kultūros klodų reiškiniai mūsų žiniasklaidoje įvardijami reduktyviai, nužeminami, kad galėtų cirkuliuoti žemutiniame kultūros sluoksnyje. Vlado Urbonavičiaus „Krantinės arką“ žurnalistai nuolat pravardžiuoja „Vamzdžiu“, o mužikai be jokios sarmatos sprendžia apie šią abstrakčią skulptūrą, nuleidę į sau suprantamą lygmenį – tai esanti apgavystė ir „pinigų plovimas“.

Tautinio atgimimo epochos laikraščiai „žadino“ ar gamino bendriją tautinės ideologijos pagrindu. Dabartinė žiniasklaida kasdien atgamina kitokią – vartojimo ir mėgavimosi – visuomenę. Negalima žadinti tautos, jei ji taip nori miego, negalima raginti imtis arklo, knygos, lyros ar kokių kitų įrankių, jei ji nori žaisti kamuoliu, leisti muilo burbulus ar tiesiog patogiai įsitaisyti ir spoksoti. Todėl beveik nebūna pasakojimų apie atkaklias pastangas, rimtas studijas, atsakingus sprendimus. Užtat gardžiuojamasi istorija, kaip mokyklos nebaigęs jaunikaitis sukūrė nepaprastą kompiuterinę programėlę ar verslo planą ir užsidirbo krūvą pinigų; dabar jis jau nebeketina mokytis etc. Kapitalizmas, kaip žinoma, yra kilęs iš protestantizmo etikos ir ja remiasi. Mūsų žiniasklaidoje apie tai niekad nebūna nė žodžio, užtat labai dažnai kalbama apie sėkmę. Kultūros antropologai žino, kad sėkmė yra pagrindinė archajiškos, rinkėjų-medžiotojų kultūros vertybė. Postmodernybėje protėvių dvasių dovanota sėkmė yra virtusi lošimo sėkme, o lošiant pastangos nereikia.

Dabartinė visuomenė yra lygiavinė, demokratinė ar, tiksliau sakant, postdemokratinė, joje paties aukštybės matmens egzistavimas darosi labai problemiškas. Žiniasklaida nebekelia uždavinių, nebeskatina siekti tikslų, ji gundo vartotojus ir tenkina jų poreikius. Kaip ir prekyba bei politika, žiniasklaida dabar orientuojasi į didžiausią paklausą, televizijų administracijos pagal laidų reitingus sprendžia, kokių reikia, o kokių ne. Nepatenkintųjų gali būti ne taip jau mažai, bet jie niekam nerūpi, viskas drožiama į vieną pusę. Nėra supratimo, kad vartotojai yra įvairūs ir norėtų skirtingų dalykų. Taip nuolat gaminamas suplokštintas auditorijos vaizdas ir į jį orientuojamasi.

Beje, tai ne tiktai vaizdas, nes publika taip pat ir gaminama, vieši kreipimaisi palengva kuria savo adresatus. Raštija kuria savo skaitytoją, televizija – savo žiūrovą. Dabartinė paklausa yra pagaminta vakarykštės pasiūlos. Mūsų žiniasklaidos pasiūlos-paklausos-pasiūlos ratelis labai jau mažutis. Demokratinėje visuomenėje elitiškumas – ne luominis, o pasirenkamas ir pasiekiamas dalykas. Daug tiksliau būtų kalbėti apie įvairovę ir skirtumus. Žmonės domisi ar domėtųsi įvairiausiais dalykais, jeigu jiems būtų siūloma.

Kultūrinių laidų padėtis televizijoje svarstoma taip, tartum kultūra būtų labai sunkus, nemalonus, kone didvyriškų pastangų reikalaujantis dalykas. Tai tiesiog sprendėjų vaizduotės stygius: jiems netelpa galvose, kad tokie dalykai gali būti kam patrauklūs, ir todėl nė nemėginama jų siūlyti. Čia viešpatauja lygiava – tokie tokiems ir transliuoja. O kai nemėginama, tai ir gaminama atitinkama publika. Metai iš metų rodant tai, kas dabar rodoma, atsiranda tokia publika, kuri paprasčiausiai nieko kito nėra mačiusi ir galbūt jai šitai iš tiesų būtų per sunku ir per svetima. Krizenama sau, žiūrint ir klausantis vadinamųjų pramoginių laidų nesibaigiančių idiotizmų.

Beveik visą II Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį lieka atviras klausimas: kodėl neatsiranda bent vienas geras laikraštis? Čia vėlgi pasireiškia minėtas kognityvinis disonansas – kalbantis su draugais ar pažįstamais paaiškėja, kad nėra tokių, kuriems žiniasklaida patiktų, kurie ją mėgtų, aukštai vertintų. Labai dažnas pasigenda gero laikraščio ar kokybiškos televizijos. Tačiau čia, kaip ir visur kur, reiškiasi mūsų socialinė bejėgystė: tvyro nepasitenkinimas, bet jis niekuo nevirsta ir nekeičia padėties. Galiausiai neturime nė vieno solidaus laikraščio, nė vienos žmoniškos televizijos. O laikraštininkai ir televizininkai daro savo, pinigai daro savo. Žiniasklaidos neva teoretikai, o iš tiesų jos ideologai ciniškai skelbia, kad žiniasklaida yra verslas, o verslą, savo ruožtu, supranta ciniškai, kaip veiklą, kurioje bet kokiomis priemonėmis siekiama išimtinai pelno.

Protas ir jausmas

Žiniasklaidoje nebūna beveik nieko apie šiuolaikinę žiniją, mokslą, teoriją. Jeigu kokioje konferencijoje pasirodo televizijos operatorius, tai jis nufilmuoja kelias pirmojo pranešimo minutes ir jau kraunasi mantą. Taip laidos turinys lieka visiškai lėkštas – kostiumuotas žmogus kažką kalba, salė klausosi, ir tiek. Aišku, tai žiūrėti didžiausia nuobodybė, o renginio turinio suvokti neįmanoma.

Užtat labai daug kalbama apie paslaptis, mįsles, net prakeikimus (rašoma: „šią partiją lydintis prakeikimas“). Žinojimas traktuojamas archajiškai, manoma, kad jis pasiekiamas ne sprendžiant problemą, o pagaliau atskleidžiant paslaptį – Stradivarijaus smuiko ar piramidžių. Žinija ir pseudožinija neskiriamos, platinami seni ir nauji prietarai, pseudomokslai: astrologija, ekstrasensorika, bioenergetika, veidotyra ir kita, apie tai pasisako atitinkami neva žinovai, o žurnalistai kuo rimčiausiais veidais jų klausinėja ir jiems pritarinėja – „taip, karma“, „taip, neigiama energija“. Į radijo laidas sveikatos temomis kviečiami ir daktarai, ir šundaktariai, bet visuomet atskirai – arba vieni, arba kiti. Jie niekad nediskutuoja tarpusavyje, kritiškai neaptaria prielaidų, kuriomis remiasi, polemizuoja tik su nesamais oponentais. Jei laidoje dalyvauja verslininkai, tai tikrai nebus profsąjungų atstovų, ir atvirkščiai.

Bent kiek sudėtingesni klausimai nekeliami ir nesvarstomi. Lietuvoje nėra ne tiktai tikros tiriamosios žurnalistikos, bet ir tiesiog sąžiningo, bešališko informavimo ar racionalaus svarstymo. Absoliučiai vyrauja tiesioginis emocinis santykis. Žurnalistai vaikosi sensacijų ir patys jas kuria iš nieko. Sensacija šiaipjau yra dvilypis ar netgi trilypis dalykas. Taip vadinamas netikėtas įvykis ar žinia apie jį, sukelianti didelį susidomėjimą. Tiksliau sakant, tai ne pats netikėtas įvykis ar žinia, o jų daromas staigus ir stiprus įspūdis (lot. sensatio yra pojūtis, pajautimas). Žiniasklaida aktyviai veikia, stengdamasi padaryti tokį įspūdį. Kasdien skelbiama, kad kas nors yra „siaubinga“, „skandalinga“, kad įvykis „pribloškė“, „šokiravo“, „sukrėtė“, „sukėlė sumaištį“ ar „šiurpą“, kad kažkas „patyrė košmarą“, „pasibaisėjo“ ar „pakraupo“, o „internetą sudrebino“ „žvaigždės“ nuotrauka „su bikiniu“.

Žiniasklaidai nesvarbu, kokios yra pabėgėlių problemos ir kaip jos sprendžiamos Europoje, ji gąsdina jų antplūdžiu, remdamasi neaiškiais šaltiniais, atpasakoja ryškius epizodus, kurie rodo, kad dangus griūva, Europa žlunga. O šiek tiek anksčiau ji jau „žlugo“ dėl Graikijos ekonominės krizės, tiktai niekas to nebeprisimena. Tai vadinama euroskepticizmu, bet iš tiesų su juo neturi nieko bendro (skepticizmas yra brandi filosofinė ar tiesiog gyvenimiška pozicija), o yra aktyviai ir veiksmingai kurstoma eurofobija. Vakarai esą silpni, neryžtingi, jie tuoj tuoj žlugs, neapsigins, o svarbiausia, žinoma, neapgins mūsų. Bet kai jie pasirodo stiprūs ar susitvarko su iškilusiomis problemomis, apie tai dažniausiai nė neužsimenama – nebeįdomu, o svarbiausia – nejaudina.

Lietuvos visuomenė yra pasyvi, neveikli, bet užtat labai pasijiška, jaudri. Nepaprastai trūksta atsakingų ir veiklių individų bei jų sambūrių, o veiksmus atstoja jaudulys, jausminė reakcija: daugelis visuomeninėje plotmėje nieko neveikia, nemoka ir nepajėgia pasiekti savo tikslų, bet pergyvena dėl Lietuvos arba dėl kalafiorų kainų. Neverta nė mėginti skatinti žmones ką nors daryti, kam nors kviesti, nes aišku, kad iš to ničnieko nebus. Rašoma ir rodoma, koks mielas yra popiežius, bet tai, ko jis moko, jau nebeįdomu ir neįpareigoja. Plačiausiai paplitusios masinės reakcijos – bambėjimas, inkštimas ir krizenimas, taip pat jų junginiai įvairiomis proporcijomis. Šios reakcijos painiojamos su kritiškumu, o žiniasklaida jas kiek įmanydama skatina.

Kalbant apie jausmus, jų gamą, „prigimtinis“ lietuviškas jausmas, sakyčiau, yra baimė. Kavolis yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Donelaičio Metuose viešpatauja baimė. Gal tiksliau – staigus išgąstis, stipri sensacija. „Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis, / Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo.“ Aišku, „Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando, / Kad apkvaišę tuo keli po suolu nupuolė; “[9]. Tai spontaniška, kūniška reakcija į garsų trenksmą. Bet ir vos apsilankius vestuvėse dviem nekviestiems svečiams, vadinasi, pažeidus mandagumo taisykles, „ viežlybi svoteliai taip nusigando, / Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo, / Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.“[10] Pagaliau bene didžiausias Metų nusigandimas: „ štai vakmistras pasirodė / Ir besispardydamas taip baisiai keikti pagavo, / Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.“[11] Nusigando ne tiktai socialinis pasaulis, bet ir „visoki paukščiai po dangum“ bei kiti gyvūnai „Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo; / O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.“[12]

Tokia hipertrofuota baudžiauninkiška baimė prieš policijos puskarininkį nepaprastai ir ne visai suprantamai gyvybinga mūsų postbaudžiavinėje demokratijoje. Net prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad Lietuvoje „vėl atsiranda baimė“. Sprendžiant iš žiniasklaidos, dabartiniai lietuviai yra ypač baikšti tauta. Vadinamieji interneto komentatoriai dažnai pagiria kokio straipsnio autorių, kad tai drąsus žmogus, pagaliau išdrįsęs pasakyti tiesą. Baudžiavos ar stalinizmo kažin kada prigąsdinti žmonės vis dar paniškai bijo galingųjų ir valdžios (o jie paprastai tapatinami ar iš tiesų yra tapatūs), nors mūsų valdžia veikiau neįgali ir juokinga negu baisi.

Kadangi publika lengvai ir gerai bijosi, tai, žinoma, ji vis gąsdinama. Lietuviškoje žiniasklaidoje, sakyčiau, vyrauja kaip tik gąsdinimas, fobijų ir isterikų kurstymas, jaudulio (beveik ištisai – neigiamų emocijų) kėlimas. Jau gerokai primiršta, bet intensyviausia, „violetinė“ isterika išplito per žiniasklaidą, žemaitiška skalūnų dujų isterika – taip pat. Musulmonų pabėgėlių baimė – vien tik žiniasklaidos produktas, nes tiesioginių sąlyčių su jais ir patirčių visiškai nėra. Kažkur Lietuvoje yra vienas kitas pabėgėlis, bet tiek apie juos ir težinome. Užtat gąsdinama, kad Lietuvą užplūs svetimi žmonės, ir kinkos ima ne juokais drebėti. Šios jausminės reakcijos – gryni žiniasklaidos gaminiai.

Aptariant žiniasklaidos žadinamų jausmų spektrą, palyginimui bent paminėtinas globalus dabarties imperatyvas – džiūgauti (jouissance), susijęs su pačia mėgavimosi visuomenės esme: negali būti surūgęs ar nuobodžiauti, turi džiūgauti, „šėlti“[13]. Šiaipjau šėlas – archajiškas ir daugiaprasmis dalykas. Yra germaniškas šėlas – kario įsiūtis. Mūsiškas dabartinis šėlas daugiausia yra importinis – džiaugsmingas. Džiaugsmingai šėlsta vakarėlių liūtai ir liūtės ar bent jau taip nuolat skelbia žiniasklaida, o kaip ten yra iš tiesų, dievai žino. Bet kažkaip nesitiki, turbūt tiesiog girtuokliauja, ištvirkauja, kvailioja ir tiek to šėlo.

Baigiant pasakytina, kad mūsų žiniasklaidoje turbūt nėra nieko, ko neaptiktume ir kur kitur pasaulyje. Bet labai skiriasi proporcijos: visur yra tabloidų, geltonosios spaudos, bet turbūt tik Lietuvoje stambiausias, bekonkurencinis dienraštis yra toks ryškiai geltonas. Mano esė pavadinimą įkvėpė dvi didžiosios kloakos – „Lietuvos rytas“ ir „Delfis“, bet yra ir daugybė kitų kanalų bei kanaliukų, vamzdžių bei vamzdelių.

Sunkiausią akmenį, slegiantį širdį, palikau pabaigai. Kadangi bent kiek sudėtingesni dalykai viešumoje nepasirodo, tai neįgyjama įgūdžių juos įvardyti ir svarstyti. Jie lieka painūs, egzotiški, ezoteriški, varginantys. Aptariant politinį gyvenimą, klesti kasdieniškas sveikas protas, liaudiška leksika: kalbama apie partijų „vedybas“, „skyrybas“, „meilę“, „jaunikius“, „viliojimą“, „neištikimybę“ ir kita. Tai nėra vien tik puošyba ir retorika – besaikis metaforizavimas čia atstoja tikslų reiškinių įvardijimą ir dalykišką analizę. Mėgstami gražūs žodžiai, ryškūs, vaizdingi pasakymai, tai, ką graikai vadino azianistine retorika – puošnumas ir iškilmingumas, jaudinanti patetika, ryškios metaforos, rėksmingi vaizdai.

Žurnalistikos stilius ekspresionistinis ar hiperbarokinis, raiška jausmiškai ekspresyvi, bet menkai artikuliuota, skonis barbariškas, sarmatiškas, leksika neanalitiška, neaptariama ir netikslinama. Dėl šio neįgudimo tiksliai įvardyti ir racionaliai svarstyti lietuvių kalba lieka neišlavinta, nelanksti, ribota, kaip sakoma, virtuvinė. Kaip tik todėl daugybė dalykų mums pasidaro per sunkūs, per sudėtingi, per painūs, kad apie juos galvotume, juos svarstytume, nagrinėtume, nuobodu klausytis apie tai kalbant, o straipsniai – per ilgi. Pobaudžiavinei ir posttotalitarinei visuomenei, nesugebančiai nei šiuolaikiškai mąstyti, nei saviorganizuotis ir veikti, belieka jaudintis, sielotis, kentėti ir baimintis, o žiniasklaida visokeriopai ją skatina ir padeda šitai daryti, inscenizuodama politinius, kriminalinius ir kitokius jaudinančius reginius.