Bakalauro studijų absolvento laiškas „fuksui“

Tikriausiai gerai nė nežinote, kas jūsų laukia – turiu omenyje ne tik studijų programas ir paskaitas, bet ir studento gyvenimą – galbūt esate girdėję dabar jau legendomis tapusius, sovietine patirtimi paremtus stereotipus apie badaujančius, galo su galu nesuduriančius, sunkiai vargstančius studentus. Be abejo, teko girdėti ir pasakojimų apie tai, kad dykaduoniausite visą semestrą, o po to per sesiją tinginystę reiks atpirkti dvigubai, ne vieną naktį sėdint prie konspektų su puodeliu kavos, išvirtos vietoje vandens naudojant energetinį gėrimą (to tikrai nerekomenduoju). Visa tai jūs jau žinote, kaip greičiausiai girdėjote ir su šmaikščia šypsenėle beriamus pamokymus „ne tik studentauti, bet ir studijuoti“ ir panašius. Šio teksto tikslas – ne pakartoti visiems žinomus banalius palinkėjimus, o pasidalinti patirtimi, nes šių žodžių autorius pats neseniai pagaliau pabaigė bakalauro studijas – ketverius metus politikos mokslų su trumpu, dviejų semestrų trukmės aperityvu psichologijos studijų programoje.

Pirmas reikšmingas gyvenimo pagerėjimas, kurį daugelis jūsų pajus, yra susijęs su kone trečdalį gyvenimo suryjančia kasdiene veikla – miegu. Jei mokykloje jus nuolat kankino skausmingas miego trūkumas, universitetas leis šiek tiek atsipūsti. Paskaitos prasidės devintą, dešimtą, vienuoliktą, o kartais ir pirmą. Galbūt jūs netgi patikėsite, kad viskas pagaliau grįžo į savas vėžes, bet pradėjus dirbti tokios iliuzijos greičiausiai bus išsklaidytos.

Kalbant rimčiau, universitete jūs (išskyrus tuos, kurie tuojau pat pradės dirbti visą darbo dieną) pagaliau būsite savo laiko šeimininkai, labiau nei bet kada iki tol, galbūt labiau nei bet kada po to. Paskaitos prasidės vėlai, o jų lankomumas bus neprivalomas, seminarams ar laboratoriniams darbams ruošitės ir rašto darbus rašysite kada tinkami. Jūs turėsite užduočių, tačiau jos bus visai nepanašios į namų darbus mokykloje. Patys spręsite, kurį vakarą paskirti draugams, o kurį – mokymuisi. Patys planuosite savo laiką, tai bus jūsų laisvė ir jūsų atsakomybė. Planuodami laiką ir bandydami įgyvendinti savo planus neišvengiamai padarysite klaidų. Dėl to nesigraužkite, bet pasistenkite, kad jos nevirstų įpročiais. Nieko baisaus vieną kartą pramiegoti privalomą seminarą. Bet jei tai vyks kas trečią savaitę, gali būti, kad kai kurias galimybes prarasite ir kai kurios durys jums liks užvertos vien dėl to.

Kiana Bosman/Unsplash nuotrauka

Jūs taip pat patys planuosite ir spręsite, kaip, ką ir kiek laiko mokytis. Dėl šito nenorėčiau moralizuoti – tarp studentų yra mažuma, kuri visiškai nesistengia, šiaip taip praslysta arba ankščiau ar vėliau meta studijas, kita mažuma, kuri pastangų deda kiek tik gali, ir dauguma, kuri nei per daug stengiasi, nei per daug tinginiauja, daugiau ar mažiau plaukia pasroviui, nepasiima iš studijų visko, ko tik gali, bet ir nebaigia jų visiškai nieko neišmokę. Puikiai suprantu, kad dauguma jūsų atsidurs būtent paskutinėje kategorijoje. Tai – jokia tragedija. Daugelis žmonių mokydamiesi  vidutiniškai pabaigia studijas, dirba, kuria santykius ir gyvena kaip ir visi žmonės, susidurdami tiek su laimės, tiek su vargo ir skausmo akimirkomis. Galų gale mirties patale jums nebus labai svarbu, ar socialinių mokslų metodų dėstytojas jums parašė septynetą, aštuonetą ar devynetą. Tačiau žinokite, kad universitetas dosniai apdovanoja už pastangas, jei tik jos yra pakankamai didelės ir ilgalaikės. Turiu omeny ne juokingo dydžio skatinamąsias stipendijas ar karjeros perspektyvas. Iš tiesų didžiausia dovana, kurią gali duoti studijos, yra malonumas pažinti ir suprasti, prisiminti save prieš keletą metų ir suvokti, kaip smarkiai išsiplėtė bei pasikeitė tavo pasaulio suvokimas. Kad studijos visų pirma reikalingos „susirasti geram darbui“ manoma galbūt todėl, kad pernelyg daug žmonių pabaigia studijas beveik nepajutę pažinimo džiaugsmo.

Kaip ir visos biurokratinės įstaigos, universitetas nėra stebuklingai apsaugotas nuo absurdo. Galiu duoti praktinį pavyzdį: pirmąją psichologijos studijų dieną mano kursas klausėsi įkvepiančios paskaitos, kurios tikslas buvo mus supažindinti su psichologijos mokslu ir tuo, ką darysime ateinančius ketverius metus. „Jūs esate psichologai, šiandien tapote mokslo bendruomenės dalimi“, – buvo sakoma mums. Mes esame pirmeiviai, mokslo progreso priešakinė linija, Psichologai iš didžiosios P, mes pažįstame žmogų, kaip jokia kita mokslo sritis, mus domina giliausios pojūčių, jausmų, minčių, smegenų ir apskritai egzistencijos paslaptys, mes iš esmės suprantame tokius dalykus kaip meilė, beprotybė, sapnai, sąmonė ir religija.

Po pietų mūsų laukė pirmasis laboratorinis darbas. Užduotis buvo gana paprasta – regėjimo pojūčio slenksčio matavimas – jei vieną po kitos matote dvi skirtingo ilgio linijas, kurių ilgis skiriasi labai nedaug, skirtumo jūs nepastebėsite. Jei skiriasi daugiau – iškart pamatysite, kad viena linija yra trumpesnė ar ilgesnė. Klausimas: kaip smarkiai turi skirtis linijos, kad skirtumas būtų pastebimas? Atliekame eksperimentą – studentas pusantros valandos sėdi priešais juodą ekraną, kuris jam vieną po kitos rodo baltas linijas, ir kantriai spaudo mygtukus, fiksuodamas, ar ekrane matoma atkarpa yra trumpesnė ar ilgesnė už prieš tai rodytą. Pradžioje atrodo visai neblogai – jūs savo rankomis atliekate eksperimentą, viskas yra nauja ir nepažinta, tad pirmas šešias ar septynias minutes atrodo visai įdomu, jūs tikrai stengiatės sutelkti dėmesį ir kiekvieną kartą prieš fiksuodami rezultatą pagalvoti: „ilgesnė ar trumpesnė šita linija?“ Vėliau procesas pradeda atrodyti kiek monotoniškas, jums truputį pabosta, pradedate nekantrauti ir laukti užsiėmimo pabaigos. Po pusvalandžio jums skauda akis, stengiatės kuo greičiau spaudyti mygtukus, beveik negalvodami apie tai, ką matote ekrane. Po pusantros valandos, išsaugoję duomenis ir atsisveikinę su dėstytoju, išeinate į lauką ir kaip pelėda nustebę mirksite prieš saulę, bandydami suvokti, kas ką tik įvyko: jūs dalyvavote užsiėmime, kuris ne tik nemaloniai priminė, bet ir visapusiškai pranoko beprasmiškiausias pamokas, kokiose tik dalyvavote mokykloje. Tai, ką darėte, anaiptol nebuvo naujas mokslinis atradimas – panašūs buvo daromi dar dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje. Jūs neįgijote jokių specifinių teorinių ar praktinių žinių. Vienintelė nauda – jūs suvokėte, kaip daugmaž vyksta eksperimentas. Aišku, tam nereikėjo beveik dviejų valandų, būtų užtekę ir dešimties minučių.

Iki šiol negaliu pasakyti, kas – įkvepiantys žodžiai apie psichologijos studijas ar smalsumą žudantis laboratorinio darbo nuobodulys – buvo didesnis melas apie universitetą. Greičiausiai tiems, kurie besimokydami dėjo pastangas ir džiaugėsi rezultatais, pakiliu tonu dėstomos mintys apie mokslo galią ir neįtikėtiną galimybę prie jo prisiliesti toli gražu nebuvo melas. Tiems, kurie nedėjo pastangų, visas studijų procesas buvo nuobodus ir beprasmiškas. Galbūt tikroji tiesa apie studijas universitete yra per vidurį. Visiškai nestebina tai, kad dirbdami su tokiais milžiniškais skaičiais žmonių Lietuvos universitetai darosi panašūs į studijų krepšelių išgavimo fabrikus. Nuostabu tai, kad kai kuriems studentams jie vis dėlto tampa tikrų intelektualinių atradimų ir augimo erdve.

Amerikietis teologijos profesorius Paulis J. Griffithsas tekste „Laiškas pradedančiam intelektualui“ teigia, kad intelektualiniam augimui būtinai reikalingi pašnekovai – kiti žmonės, mąstantys ir besidomintys tais pačiais dalykais, kaip ir jūs. „Be jų negali įgyti reikalingų įgūdžių ar įvertinti, kokių žinių tau dar stinga“, – sako patyręs profesorius. Žinoma, draugai ar bendraminčiai reikalingi ne tik intelektualiniam augimui. Iš tiesų jie yra turbūt reikšmingiausia gyvenimo dalis visu studijų laikotarpiu, kuri praturtins jus ypatingais būdais. Jei ieškote įdomių žmonių draugijos (o įdomūs paprastai yra tie, kurie kuo nors pasaulyje domisi labiau nei pačiais savimi), siūlau išbandyti universitete veikiančius chorus, ansamblius, teatro grupes, korporacijas, mokslines draugijas, klubus ir įvairius kitus užsiėmimus. Veikla gali būti net ir ne universitete veikianti organizacija ir bendruomenė – svarbu, kad joje būtų bent keletas žmonių, su kuriais randate bendrą kalbą.

Gerald Diño/Unsplash nuotrauka

Galiausiai nesvarbu, kad kartais įvairiomis progomis mėgstama sakyti priešingai – universitetai šiandien yra toli nuo, pavyzdžiui, palaimintojo kardinolo J. H. Newmano vizijos, kurioje universiteto tikslas yra visapusiškas asmens ugdymas. Ar kažkada buvo kitaip ir kodėl dabar situacija yra tokia – atskiri klausimai, reikalaujantys gerokai platesnio aptarimo. Tačiau faktas yra faktas – universitetai šiandien stengiasi tapti siauros srities ekspertų kalvėmis (nors turbūt nedidelė jų produkto dalis iš tikrųjų yra verta „savo siauros srities eksperto“ apibūdinimo), tik tarsi kosmetinėmis priemonėmis bandydami užglaistyti pilnesnio ir visapusiškesnio ugdymo trūkumą. Iš kitos pusės, jei jaučiate poreikį ne tik įsisavinti karjeroje pritaikomas žinias, bet ir kiek tik galima plačiau praplėsti savo suvokimą apie pasaulį, įgyti ne tik specialybę, bet ir išsilavinimą, jūsų padėtis nėra beviltiška – tiesiog jums reikės ieškoti galimybių tai padaryti patiems. Paprasčiausias būdas – skaitykite daug ir godžiai. Negaliu nuoširdžiai pasigirti, kad tuo klausimu esu geras pavyzdys. Vis dėlto kai kurios iš geriausių bakalauro studijų valandų man prabėgo bibliotekoje, skaitant literatūrą, kartais neturinčią beveik nieko bendra su mano lankytais seminarais ar paskaitomis (kartais tai darydavau net ir seminarams ar paskaitoms reikalingų tekstų sąskaita ir nepasakyčiau, kad labai dėl to gailėčiausi).

Visi šie patarimai, žinoma, yra konkretaus žmogaus patirties universitete apmąstymai. Gali būti, kad jūsiškė studijų patirtis smarkiai skirsis nuo manosios, aš negaliu jums pasakyti, ką iš universiteto išsinešite jūs. Galiu tik padrąsinti – stenkitės pasiimti geriausia, ką galite. Kartais tai kainuos daug kantrybės ir pastangų, o rezultatai bus matomi ne iš karto. Kartais tai, ką darote, atrodys beprasmiška. Raginu ir tomis akimirkomis nepamiršti, kad studijos yra galimybė ir tai, kiek ja pasinaudosite, daugiausia priklausys nuo jūsų. Tad pasistenkite, kad jūsų studijos būtų geriausios, kokios tik gali būti!