Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Paminklai, gatvės, lentos

Dr. Kęstutis Girnius. VU TSPMI nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš jau greitai pasirodysiančio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2019 m. 5-ojo numerio. 

Petro Cvirkos paminklas tebepuošia Vilniaus centrą, Kazio Škirpos alėja Gedimino kalno papėdėje pervadinta į Trispalvės, Jono Noreikos atminimo lenta ant Vrubleskių bibliotekos sienos nukabinta naktį. Cvirkos paminklą seniai reikėjo pašalinti. Gabus rašytojas, bet ištikimas okupanto tarnas prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės žlugdymo. Reikia jį skaityti, jo kūriniai priklauso mokyklos programoms, bet Vilniuje ne vieta jo statulai. Knutas Hamsunas yra didesnis rašytojas, bet, kiek žinau, Norvegijoje jam yra tik vienas pamink­las jo gimtajame Hamarøy kaime šalies šiaurėje. Nereikėjo skubėti pervardinti Škirpos alėjos. Pritariu Noreikos lentos pašalinimui. Jis tiesiogiai nežudė žydų, bet prisidėjo prie jų naikinimo. Tai, ką jis darė – izoliavo žydus ir konfiskavo jų turtą, – gali skambėti nekaltai, bet tik jei užmerki akis prieš tai, kas iš tikrųjų vyko. Labai greitai paaiškėjo, kad į getą suvaryti žydai bus žudomi, bet Noreika liko savo poste.

Paminklai, gatvės, lentos. Apie juos dar daug kalbėsime ir ginčysime nebūtinai dėl blogos valios, nors ir jos esama, bet ir dėl to, kad klausimai sudėtingi. Yra akivaizdi hierarchija – paminklai svarbesni nei gatvių pavadinimai, pavadinimai – nei lentelės. Pagal kokius kriterijus statoma ar vadinama, ar tie patys kriterijai galioja, kai svarstoma juos pašalinti? Kęstutis Skrupskelis klausė, ar paminklai vien šventiesiems? Atsakymas turi būti ne, jei norime išvengti ikonoklazmo bangos, panašios į tą, kuri Reformacijos pradžioje nusiaubė bažnyčias ir vienuolynus, sunaikinant šventųjų skulptūras ir paveikslus.

Kas priima nutarimus ir kokiu lygmeniu? Vilniaus meras Remigijus Šimašius, ko gero, turėjo teisę priimti sprendimą, bet ne viskas, kas yra Vilniuje, priklauso nuo Vilniaus miesto tarybos valios. Ar ji galėtų nutarti iškeldinti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus iš garbingos vietos Antakalnio kapinėse arba nukelti Vinco Kudirkos paminklą iš dabartinės vietos, pervadinti Kudirkos aikštę, nusprendus, kad jis buvo antisemitas? Viliuosi, kad ne. Kai kurie klausimai turi būti sprendžiami nacionaliniu lygmeniu, bet tik mažas procentas. Esama ir kitų klausimų. Jei Cvirkos paminklas būtų pašalintas iš Vilniaus, ar jo gimtasis Klangių kaimas galėtų jį priglausti? Sakyčiau, kad taip, nors, mano nuomone, būtų geriau paminklą išgrūsti į Grūto parką. Noreikos gimtinėje Šukioniuose prie pagrindinės gatvės stovi jam skirtas paminklinis akmuo. Ar jis gali likti, ir kas spręs? Savivaldybė, kaip Vilniuje, ar aukštesnė valdžios grandis? O jei tas paminklinis akmuo būtų privačiame giminaičio sklype? Nematau, kaip būtų galima jį pašalinti. Žodžio laisvė galioja ir Noreikos gerbėjams. Jie gali vaikštinėti Vilniaus gatvėmis, ant krūtinės ir nugaros prisisegę plakatus, skelbiančius, kad „Noreika yra didvyris“.

Šventųjų apskritai esti mažai. Britų rašytojas Christopheris Hitchensas vadino Motiną Teresę veidmaine, nes ji gydydavosi ne primityvioje ligoninėje Kalkutoje, o prašmatniose Kalifornijos klinikose. Tarp politikų jų dar mažiau. Bene visi turi nuopelnų ir nuodėmių ar nusidėjimų. Ar pirmieji gali atsverti pastaruosius? Ir kokios svarstyklės bus naudojamos, kas bus matuojama ir kaip? Škirpos atvejis yra itin prieštaringas. Škirpa tiesiogiai nedalyvavo žudynėse ir jų neskatino. Bet jo kritikai nurodo, kad jo vadovaujamo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) atsišaukimuose būta antisemitinių pareiškimų, pareikšta, jog atšaukiama Vytauto Didžiojo suteikta svetingumo teisė žydams. Esama ir nuopelnų. Jis aktyviai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, priešinosi 1926 m. perversmui, nuosekliai organizavo diplomatų protestus prieš Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą ir kūrė organizaciją, kuri ginklu kovojo dėl Lietuvos laisvės. Nereikia gėdytis dėl kovos su pavergėju. Buvęs prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad nepriklausomybės atstatymą 1941 m. paskelbusi Laikinoji vyriausybė jam išliko idealu visam gyvenimui. Bet vėl tie klausimai. Ar Škirpa pagalvojo, ką darys žydai, kur jie gyvens, jiems „atšaukus svetingumą“? Istorikas Nerijus Šepetys rašo, kad Škirpa sutirštino spalvas iškeldamas savo nuopelnus 1918 ir 1926 m. Be to, Škirpa esą „po truputį kūrė, projektavo savo naująją Lietuvą, kaip nacių Vokietijos satelitę jau nuo anksčiau, kol ta Lietuva dar buvo nepriklausoma“.

Ir vėl, antra vertus. Tegul ir liaupsindamas Vokietiją ir Hitlerį, memorandumuose ir susitikimuose su Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos pareigūnais jis nuosekliai pabrėždavo, kad Lietuva siekia nepriklausomybės. Laiške Hitleriui 1941 m. birželio 23 d., kuriame praneša apie sukilimą Lietuvoje, jis rašo: „visų Lietuvos žmonių vardu padėkoju Tau ir vokiečių tautai, kad sudarėte sąlygas atkurti Lietuvos valstybę, ir paskelbti Lietuvos sąjungą su vokiečių tauta“. Vokiečiai neleido Škirpai grįžti į Lietuvą, už ką jis turėtų būti dėkingas, nes vargu ar būtų galėjęs atsispirti jų spaudimui, tad veikiausiai būtų įsivėlęs į Holokaustą. Bet kodėl neleido? Ar dėl to, kad nuogąstavo, kad jis bus perdėm nepriklausomas, taigi nepaklusnus, ar nenorėjo, kad Lietuvoje būtų žmogus, kuris turėtų svarų autoritetą tarp gyventojų? Atsakymo nežinome, ir vargu ar archyvuose bus rastas viską išaiškinantis dokumentas. Bet kol toks dokumentas neatrastas, reikia manyti, kad jei vokiečiai būtų laikę Škirpą savu, jie būtų jį atskraidinę į Kauną. Jo neatskraidino, tad jis nebuvo savas, arba bent besąlygiškai savas.

Škirpa buvo griežtas prezidento Antano Smetonos neutralumo politikos kritikas, atkakliai ragino Lietuvą 1939 m. rugsėjį patiems atsiimti Vilnių ir glaudžiai bend­radarbiauti su Vokietija. Pokario metais aiškino, kad tokiu būdu Lietuva būtų išvengusi pirmojo bolševikmečio teroro ir inkorporavimo į SSRS, tad karui užsibaigus Maskva būtų pavertusi Lietuvą satelite kaip Lenkija, o ne sudėtine savo dalimi. Toks aiškinimas neįtikina. Veikiausiai po karo Lietuva būtų tapusi sovietine respublika, bet be Vilniaus. Apskritai prileidau, kad Škirpos motyvai buvo tie, kuriuos jis išdėsto savo raštuose, Šepetys paskatino vėl pagalvoti.

Škirpos atvejis primena, kiek mažai mes žinome apie savo praeitį, tad kiek sprendimų kabo ore. Nors ir nuolat linksniuojamas, Škirpa dar nesulaukė savo istoriko. Šepečio feisbuko pastabos yra intriguojančios, bet jos lieka užuominomis. Gal jis nuosekliau jas praplės, gal koks jaunuolis įdėmiau susidomės Škirpa. Tik tada galėsime mėginti tvirčiau nustatyti, ar Škirpos siūlymai 1939 m. glaudžiau bendradarbiauti su Vokietija buvo strateginio mąstymo, ar ambicijos ir saviapgaulės vaisius. Tai nustačius, turėsime aiškesnių gairių vertinti jo veiklą 1940–1941 m.

Be istorikų neapsieisime, bet jų negana. Jie gali tarti pirmąjį, gal antrąjį žodį, bet ne paskutinį. Jie dažnai turi savo išankstines nuostatas. Gerai prisimenu, kad vokietis istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, man sakė, kad būtų įdomu, jei paaiškėtų, jog Juozas Lukša-Daumantas buvo Lietūkio garažo skerdikas. Man paminėjus, kad budelis visai nepanašus į Lukšą, jis atsakė, jog nereikia skubėti su išvadomis. Tuo metu Lukša buvo žinomiausias Lietuvos partizanas, tad noras sutapatinti jį su nuožmiu žudiku rodė išankstinę, neigiamą nuostatą partizanų atžvilgiu, polinkį juos laikyti žydšaudžiais, net viltis, kad jie tokie buvę. Sąžiningas istorikas gali įveikti tokias nuostatas, bet, deja, ne visada.

Alvydas Nikžentaitis neseniai stojo ginti istorikų garbės („Nuo L. Giros iki Generolo Vėtros“, in: 15min.lt,
2019-07-25). Jis teisingai pažymės, kad dabartiniai Holokausto žinovai Vakaruose, skirtingai nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistų, žydų iškeldinimą į getus ir potvarkius dėl jų turto laiko tiesioginiu dalyvavimu Holokauste. Jis apgailestauja, kad Lietuvoje nusitrynė riba tarp istorijos eksperto, politiškai angažuoto istoriko ir istorija besidominčio piliečio, todėl tiek daug sumaišties ir toks menkas Holokausto supratimas. Istoriko kvalifikacija susijusi visų pirma su šaltinių kritika ir platesnių istorinių, ne tik Lietuvos, kontekstų išmanymu. Bet jo pagrindiniai teiginiai nesiremia istorikų cecho išvystytais gebėjimais. Pasak Nikžentaičio, Lietuvoje grumiasi „du lietuviškosios tapatybės modeliai: lietuviška-nacionalinė, akcentuojanti lietuvių etninės grupės interesus ir ignoruojanti kitas Lietuvoje gyvenančias istorines tautas bei lietuviškoji-europinė, apjungianti ne tik traumines kitų Lietuvos etnosų patirtis, tačiau ir Holokaustą“. Šitoks tapatybės sudvejinimas būdingesnis žurnalistams ir „istorija besidomintiems piliečiams“. Jis perdėm primityvus, tų tapatybių yra gerokai daugiau. Be to, jis labai siaurai ir vienašališkai apibūdina „tautininkišką“ tapatybę, ją sukarikatūrina. Visi „tautininkai“ tikrai neignoruoja kitų Lietuvoje gyvenančių istorinių tautų, nėra savyje užsisklendę ksenofobai. Nikžentaitis aiškina, kad Škirpa nebuvęs antisemitas tiesiogine žodžio prasme, bet antisemitizmą pakėlęs į politinį lygmenį. „Ir sutikite, kad ši aplinkybė yra dar sunkesnis nusikaltimas prieš žmogiškumą nei asmens antisemitinės nuostatos“. Taigi jis politinį antisemitizmą padeda ant svarstyklių ir suteikia jam didelį svorį. Bet tai dorovinis sprendimas, mažai ką bendra turintis su šaltinių kritika ir plataus istorinio konteksto išmanymu. Apskritai istorikai atlieka svarbų vaidmenį. Nustatydami, kas įvyko, kas atsakingas už konkrečius veiksmus, jie nurodo, ką reikia uždėti ant svarstyklių ir ką nuimti, primindami, kad nėra vietos išgalvotiems faktams, nepagrįstiems apibendrinimams. Bet tuo istoriko darbas ir baigiasi, nors, kaip ir kiti diskusijų dalyviai, jis gali reikšti savo nuomonę. Doroviniai ir politiniai momentai turi didesnį vaidmenį galutiniame įvertinime, o šiose srityse dauguma istorikų yra tik eiliniai mėgėjai. Čia jie mūsų neapšvies, ir būtų nesusipratimas to tikėtis.

Ar reikia lygiuotis su kitomis šalimis, pasikliauti jų patirtimi, elgtis, kaip jos elgiasi? Čia atsiveria plati dirva ne itin garbingiems tu quoque argumentams, kuriais neatsakoma į kritiką, bet nukreipiamas dėmesys į kritiko elgesį. Prieš kokius penkerius metus vienas studentas iš Amerikos reiškė nuostabą, kad prie Vyriausybės rūmų stovi paminklas Vincui Kudirkai, ir kad jo „Tautiška giesmė“ tapo Lietuvos Respublikos himnu. Juk Kudirka buvo antisemitas. Nesiginčijau, tik nurodžiau, kad JAV „tėvas“ George‘as Washingtonas ir pagrindinis Nepriklausomybės deklaracijos autorius Thomas Jeffersonas buvo vergvaldžiai, bet neketinama pašalinti jų paminklų iš JAV sostinės, juolab pakeisti jos pavadinimo. Atsižvelgus, kiek plačiai ir giliai Vakarų šalių, ypač JAV piliečių sąmonę buvo užvaldęs rasizmas, nepriekaištingų politinių herojų beveik nėra. Didžiausias praeito amžiaus Britanijos valstybininkas Winstonas Churchillis buvo nuoseklus rasistas ir britų imperijos, tad tautų pavergimo, šalininkas. 1921 m. jis ragino Irake vartoti dujas ir cheminius ginklus prieš „necivilizuotas gentis“. Per Antrąjį pasaulinį karą siautėjant badui Bengalijoje, jo vyriausybė iš regiono eksportavo ryžius bei draudė JAV ir Kanadai veltui atvežti kviečių. Badu mirė bent 1,5 milijono žmonių, gal net trys. Churchillis davė suprasti, kad bengalai iš dalies atsakingi už savo likimą, juk jie „dauginasi kaip triušiai“.

JAV pašalino kai kuriuos pilietinio karo Konfederacijos (pietų dalies) generolų ar politikų paminklus, bet dauguma liko. Dažnai nurodoma, kiek daug gero šie did­vyriai padarė, kad jų nuopelnai atsveria nusidėjimus. Bet negebėti suprasti, kad juodaodžiai yra žmonės, nėra mažmožis, kaip ir indėnų genčių genocidas. Šitoks kritikų „demaskavimas“ gali pakutenti mūsų širdis, bet kitų nuodėmės nepateisina mūsų tautos nusižengimų.

Kaimynų patirtis yra įvairi. Iš jų turime daug ko išmokti, tačiau ne viską reikėtų imituoti, esama ir to, ko turėtume vengti. Lenkijoje yra daugybė paminklų Józefui Piłsudskiui, memorialinių lentelių popiežiui Jonui Pauliui II. Susidaro įspūdis, kad nuosekliai puoselėjama istorinė topografija, vietos siejamos su įvykiais. Ukrainoje labai prieštaringai ir banguojančiai vertinami buvę Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) ir Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vadovai Stepanas Bandera ir Romanas Šuchevičius. 2007 m. Šuchevičiui buvo suteiktas Ukrainos didvyrio vardas, 2011 m. atimtas. To paties likimo sulaukė Bandera, nors 2018 m. Rada pasiūlė jam sugrąžinti Ukrainos didvyrio titulą. Nors abu kaltinami pritarę Holokaustui ir apie 70 000 lenkų išžudymui, daugelyje Vakarų Ukrainos miestų yra jų vardais pavadintos gatvės. Šįmet birželį teismas Kijeve įsakė savivaldybei pervardinti jų vardu pavadintas gatves. Kijevo burmistras pareiškė, kad apskųs sprendimą. Lietuvoje Antanas Smetona traktuojamas kaip nepageidaujamas svečias viešumoje, Vilniuje jam nėra paminklo. Ap­skritai Lietuvoje vengiama statyti paminklus, nors tai klaida. Paminklai vietovėms suteikia istorinį matmenį, memorializuoja tautos ir valstybės praeitį, primena, kad Lietuva – ne šiaip sau žemės plotas, bet garbingą istoriją turinčios, tegul kartu ir suklupusios tautos buveinė, kad lietuvių šaknys Lietuvoje yra gilios, kad jie ne tik neseniai atvykę atklydėliai. Negana griauti, reikia ir statyti, bet abu dalykus reikia daryti atsargiai. 

Kaimynų patirtis svarbi, bet ilgainiui kiekviena tauta ir šalis turi nustatyti, kaip ji supras savo praeitį, vertins savo veikėjus ir valstybininkus, kokios istorijos bus mokomas jaunimas. Paminklai, gatvių pavadinimai ir lentos – tik maža, nors ryškiai matoma tautinės ir valstybinės savipratos dalis.

Nežinau, kaip geriausiai reguliuoti šį procesą. Suprantu raginimus sukurti aiškiai demokratines, skaid­rias ir nuoseklias taisykles ir normas, atsiklausus specialistų, reikalui esant surengus viešas diskusijas. Prezidentas Gitanas Nausėda mano, kad istorinio atminimo klausimai turi būti sprendžiami nacionaliniame lygmenyje, sudaromos specialistų komisijos, kurios aiškiai nubrėžtų nacionalinės atminties politikos gaires. Nereikia laukti stebuklų iš tokių komisijų. Specialistai gali klysti, tarpusavyje nesusitarti, pasiduoti laikinai populiariems judėjimams. Intelektinės mados, kaip ir drabužių, keičiasi. Viešose diskusijose gali dominuoti proporcingai mažas užsidegusių entuziastų būrys, taip iškreipdamas daugumos valią. Specialistų komitetų išvados sudaro tvirtesnį pagrindą sprendimams negu nuogirdos, kaimynų pastabos, akimi permesti interneto straipsniai, kurie dažnai veikia diskusijas. Bet būtų klaida jas pervertinti ir sureikšminti.

Paminklai kelia mažiausiai problemų. Visi didmiesčių paminklai okupantams ir jų talkininkams, išskyrus kapinėse, turi būti pašalinami. Negalima paneigti, kas buvo, elgtis, lyg koks nors juodas laikotarpis neegzistavo. Bet okupanto pastatyti paminklai nėra tinkama priemonė. Leistina keisti gatvių pavadinimus. Centrinė valdžia ir atitinkamos komisijos gali įsiterpti ir teikti siūlymus, bet, išskyrus itin retus atvejus, savivaldybėms turi likti sprendimo galia. Jei Klangiuose būtų P. Cvirkos gatvė, nei pasaulis, nei Lietuvos Respublika nesugriūtų. Nacionalinė atminimo politika bus priimtina tik tuo atveju, jei ji suteiks savivaldoms plačias teises imtis savarankiškų veiksmų.

Aiškinama, kad atminimo lentelės neturėtų būti savavališkai užkabinamos ar nukabinamos. Bet, kaip jau minėjau, pastangos reguliuoti memorialines lentas sunkiai dera su žodžio laisve. Nematau, kaip galima drausti žmogui ant savo namo prikabinti lentą, kurioje rašoma, kad čia gyveno, apsistojo, lankėsi rezistencijos didvyris Jonas Noreika. Juk nebūtų galima jo bausti, jei jis savo rankose laikytų tokio turinio memorialinę lentą arba per langą leistų to paties turinio audio įrašą.

Nemažai žmonių piktinasi, kad Noreikos ir Škirpos nuopelnai nuvertinami, tad purvais apdrabstomas pasipriešinimas okupantui. Pravartu prisiminti kitą pusę, būtent, kad daugiau negu kada anksčiau yra teigiamai vertinamas partizanų palikimas. Vargu ar garbingas Adolfo Ramanausko palaikų perlaidojimas būtų galėjęs įvykti dar prieš 20 metų.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?