Švėkšnos štetlas

Muziejininkystė ir miestelio bendruomenei skiriama visuomeninė veikla greitai tapo neatsiejamu Monikos gyvenimo elementu. Viena svarbiausių temų – Švėkšnos žydų bendruomenės istorija ir jos atminimo išsaugojimas. 2015 m. Monika sėkmingai įvykdė projektą „Išsaugokime Švėkšnos sinagogą“. Na, o praėjusį rudenį prasidėjo Švėkšnos sinagogos gelbėjimo darbai: bendrovės „Pamario restauratorius“ specialistai atkuria pastato perdangą, stogą, restauruojami mūrai. Bus atkuriami autentiški fasadai, langai, durys, lauko ir vidaus dekoras. Knygoje „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ autorė chronologiškai aptaria bendruomenės gyvavimo etapus iki Antrojo pasaulinio karo. Vienas knygos tikslų – paminėti kuo daugiau kadaise Švėkšnoje gyvenusių žydų. Tekste panaudota medžiaga buvo renkama archyvuose: Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA), Kultūros paveldo centro archyve (KPCA), Kauno regioniniame valstybės archyve (KRA), Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos archyve.

Remtasi jau anksčiau parašytais ir publikuotais leidiniais, rašto darbais, periodika. Pažintis su išgyvenusiu švėkšniškiu Naftaliu Zivu ir jo žmona Hana Monikai buvo viena didžiausių paskatų išleisti knygą. Jūsų dėmesiui – nedidelė knygos ištrauka. Prisiminkime Švėkšnos štetlą.

1695 m., pasikeitus Švėkšnos dvaro savininkui ir juo tapus V. Grotusui, vėl atliktas dvaro inventoriaus surašymas. Remiantis šiais duomenimis, iš viso miestelyje gyveno 89 šeimos, iš kurių 15 šeimų buvo žydų. Iš šio skaičiaus 7 žydai buvo prekybininkai, nes mokėjo už „būdas“, vienas buvo įvardytas gydytoju, dar vienas – muitininku. Minimos pavardės: Chaumowicz, Fawisz, Hryszko, Joachim, Jozephowicz, Lazarowicz, Meier, Pluszelewicz, Wulfowicz. 1766 m. Švėkšnos kahalui priklausė 420 narių. Josefas Rozinas nurodo, kad tais metais pagalvės mokestį mokėjo 423 Švėkšnos kahalo nariai (211 vyrų ir 212 moterų). 1826 m. iš surašytų 766 Švėkšnos gyventojų 350 buvo žydai. Paminėti ir 3 visuomeniniai žydų pastatai.

1890 m. trys miestelio žydai – Beras Šmuelis Ošerovičius, Minelis Šeinkeris (buvo registruotas Veiviržėnų žydų bendruomenėje, tačiau gyveno Švėkšnoje) ir Jankelis Šeinkeris – priklausė 2-ajai pirklių gildijai. Remiantis Kauno regiono archyvo 1890 m. mokesčių mokėtojų duomenimis, Giršas Giršovičius savo namuose laikė alaus daryklą ir alaus parduotuvę, o miestelyje, be daugybės prekybos įstaigų, veikė 11 žydams priklausiusių užeigų (Šmuelio Geršenovičiaus, Abraomo Joselio, Markuso Icikovičiaus, Frumos Maušovič, Lėjos Prisman, Zacharijos Romo, Noselio Segalo, Freidos Štucin, Mošės Zacharovičiaus, Itos Zaks, Slovės Zelmanovič). Chaja Bloch savo namuose prie turgaus aikštės, sklype Nr. 136, laikė parduotuvę ir nuomojo vyno rūsį. Leiba Gluchas, Dobra Golda Štucin ir Šmera Štucin parduotuves laikė Zaksų namuose (prie turgaus aikštės), Pešė Kruskal parduotuvę laikė Judelio Šajovičiaus name, Eta Markus – Davido Markuso, Chaja Srolovič – Iciko Srolovičiaus, Šmuel Urdan parduotuvę laikė Menaševičiaus name, Golda Judeliovič – Giršo Prismano name, Naftalis Zivas parduotuvę turėjo savo namuose. Taip pat mokesčių mokėtojų sąraše minimas šochetas Jankelis Vulfas Gailes, vaistininkas Ilja Rabinovičius bei 2-osios gildijos pirklio Jankelio Šeinkerio žmona Cipa Šeinker, kuri taip pat turėjo parduotuvę. Iš Švėkšnos grafo patalpas nuomojosi Jocha Kocen, Minucha Lesk, Beras Ošerovičius, Chaja Segal, Eida Segal, Feiga Šapiro, Malka Šapiro, Rivka Jankelovič, atsargos karininkas Jankelis Jankelovičius, Boruchas Beras Jafetas, Chaja Lėja Judelovič, Bliuma Zuzmanovič, Mina Zuzmanovič.

1897 m. iš 1819 Švėkšnos miestelio gyventojų 974 buvo žydai (53,5 proc.). Vėliau šis skaičius tik mažėjo ir tam nemažą įtaką padarė gyventojų emigracija. Švėkšniškiai žydai pasisakė už sionistų kongresą 1933 m., 1935 m. ir 1939 m. Grįžimui į Izraelį buvo ruošiamas jaunimas, paveiktos šio judėjimo, Lietuvą palikdavo ištisos šeimos. Švėkšnos žydų bendruomenė gerai sutarė su miestelio dvaro valdytojais, su kuriais taip pat buvo saistomi ekonominiais ryšiais: nuomodavosi iš grafo žemę ar statinius miestelyje, pirkdavo mišką, medieną. Žydus su lietuviais jungė prekybiniai saitai: lietuviai pirkdavo iš žydų, o šie iš vietos ūkininkų pirkdavo maisto produktus. Ypač populiarios Švėkšnoje buvo siuvėjo ir batsiuvio profesijos. Siuvėjais buvo ir vyrai, ir moterys. Taip pat buvo laikrodininkų, kepurininkų, skardininkų, stogdengių, odos pirklių ir apdirbėjų, kepėjų, mėsininkų… Pelningas užsiėmimas buvo miško pirklių. Gerai žinomas subrangovas Švėkšnoje buvo Srolovičius. Savo turtu Švėkšnoje išsiskyrė miško pirklys Levitanas. Jonas Rauktys pasakojo dirbęs pas Levitaną rąstų plukdytoju. Pirklys iš miškų savininkų pirkdavo medžius, organizuodavo jų kirtimą, vežimą, plukdymą Ašvos ir Minijos upėmis į Klaipėdą ir Gargždus perdirbti. Pasak J. Raukčio, Levitanas buvęs sąžiningas ir dėl užmokesčio su juo problemų darbininkai neturėdavę.Miško pirklys buvo ir religijos mokytojo Jankelio Klipo brolis, taip pat Boruchas Geršenovičius.

Kooperatyvo „Nauda“ vidus, XX a. 4 dešimtmetis. ŠM Švėkšnos ekspozicija

1910 m. buvo sudarytas Švėkšnos miestelio tikrosios būklės planas ir miestelio projektas (matininkas J. Raupys), kuriame pateiktas gatvių planas, surašytos privačių namų savininkų pavardės, išskirtos viešosios įstaigos. Plane pažymėti 353 sklypai, 159 [sklypų] savininkai – žydai, 16 sklypų priklausė Švėkšnos grafui Pliateriui ar jo pavaldiniams, likusieji – lietuviams ir Švėkšnoje gyvenusioms vokiečių šeimoms. Plane minimi dveji maldos namai: katalikų ir liuteronų. Sinagoga atskirai neišskiriama, pastatas vadinamas „Žydų mokykla“. Taip pat įtraukta Švėkšnos liaudies mokykla, viešoji pirtis (žydų), visuomeninė skerdykla (žydų), Švėkšnos valsčiaus valdyba, grafo Pliaterio vandens malūnas ir žydų kapinės.Remiantis minimu planu, galima įvardyti žydų pavardes, kuriems priklausė daugiausia nekilnojamojo turto Švėkšnoje: Ladonas, Giršovičius, Gluchas, Šmuilovičius, Judelovičius, Markusas.

1923 m. prijungus Mažąją Lietuvą, neliko sienos, tad Švėkšna nebebuvo pasienio miestelis. Minimais metais atliktas visuotinis gyventojų surašymas, kurio duomenimis, Švėkšnoje geležies prekyba vertėsi Etė Markus ir Rožė Ošerovičius; karšyklas laikė Ona Bartkienė ir Antanas Račkauskas; kepyklas – Abraomas Boruchovičius, Malė Gitė Iršovič, Bencelis Judeliovičius, Litė Ladon, Beras Steikovičius; manufaktūros prekyba vertėsi Šmuelis Davidas Eljaševičius, Leizeris Joffe, Beilė Joseliovičius, Tubijas Kacenelenbogenas, Mošė Zivas, Dobė Zundelovič; odos dirbtuves laikė Sroelis Markusas (Žydų gatvėje), Abelis Zalmanovičius.

Centrinės miestelio dalies apstatymas buvo tankus, todėl dažnai kildavo gaisrai: galima išskirti 1858 m., 1861 m., 1891 m., 1903 m., 1925 m. kilusius gaisrus. Iš viso 1925 m. gegužės 15 d. sudegė 295 pastatai, iš jų 139 buvo gyvenamieji namai. 299 įvairių tautybių: lietuvių, žydų, vokiečių – šeimos (808 žmonės) liko be pastogės. 1925 m. sudegus abiem medinėms sinagogoms, į jų vietą tame pačiame sklype, prie turgaus aikštės, nutarta atstatyti vieną mūrinę. Šalia stovėjo rabinui skirtas namas, sklypas ribojosi su J. Epšteino (kuris savo name prie aikštės laikė krautuvę), Bero Ribkino, Chajos Geselienės, Ribkino įpėdinių sklypais, taip pat su Siaurąja gatve, Markuso sklypu ir turgaus aikšte. Naujos Švėkšnos sinagogos projektą 1926 m. parengė inžinierius Liubomiras Prosinskisiš Tauragės. Projektą patvirtino Vidaus reikalų ministerija. 1928 m. sinagoga buvo pastatyta pagal L. Prosinskio projektą, išskyrus numatytą nedidelį bokštelį ant stogo. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, atvykęs į Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos iškilmes, aplankė ir Švėkšnos žydų bendruomenės maldos namus. Remiantis 1931 m. informacinės knygos „Visa Lietuva“ duomenimis, Švėkšnoje oficialiai veikė 37 įvairios įstaigos ir prekybos vietos. Iš jų prekiavo ir dirbtuves turėjo 12 žydų. Leiba Gluchas užsiėmė odų prekyba, Chanė Icikovič, Mošė Joselovičius, Goldė Judelovičienė – manufaktūros prekyba. Srolis Levitanas prekiavo miško medžiaga ir vertėsi kuro gamyba, Rebeka Ošerovičienė – geležies ir jos dirbinių prekyba, Mejeris Presas ir Abelis Zalmanovičius laikė odų dirbtuves. Abraomas Šmuilovičius ir Leiba Šmuilovičius vertėsi mėsos prekyba, o Hilelis Javneris laikė vandens malūną Pagraumenės kaime. Iš 4 veikusių arbatinių viena priklausė žydei G. Strukaitei. Taip pat Švėkšnoje veikė grafo plytinė, pieno perdirbimo bendrovė, siuvamųjų mašinų, dviračių ir muzikos instrumentų parduotuvė „Singer Sewing Machine Company“, veikė skerdykla, kepykla, karšyklos (3), vaistinė, lentpjūvės (3).

Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona lankosi Švėkšnos žydų bendruomenės maldos namuose 1928 m. Prie sinagogos prezidentą pasitinka gyventojai ir jaunųjų žydų raitelių garbės sargybos nariai. ŠM Švėkšnos ekspozicija

Tarpukariu Švėkšnoje veikė atskira žydų pradinė mokykla (vienas mokyklos pastatas buvo Žydų g. (dabar J. Maciejausko g. 8), kitas – tuometinėje Mikužio g. 8 (dabar Dariaus ir Girėno g. 8), kuri buvo pavaldi Švietimo ministerijai.Pagal Švietimo ministerijos programą, pamokos vykdavo lietuvių kalba, bet vaikai buvo mokomi ir hebrajų kalbos.Tikybą dėstė religijos mokytojas Jankelis Fridelis Chaimas Klipas, 1929–1933 m. mokytojavo Cipė Frišmanaitė, 1933–1937? – Seiferytė, 1937–1940? – Boruchovičienė.Apie žydų organizacijas, veikusias iki Pirmojo pasaulinio karo, duomenų išlikę labai mažai, tačiau žinoma, kad žydų emigrantai iš Švėkšnos Niujorke buvo įkūrę mažiausiai 3 draugijas. Amerikos žydų istorijos draugijos (American Jewish Historical Society) duomenimis, 1899 m. Niujorke veikė „Švėkšnos jaunųjų brolių paramos draugija“ (Schwexner Young Brothers Unterstitzung Verein), 1904 m. įkurta „Švėkšnos jaunųjų brolių labdaros draugija“ (Schweksner Young Brothers Benevolent Society). 1904 m. taip pat veikė ir „Švėkšnos geranoriška draugija“ (Sveksner Benevolent Society).

„Tauragės apskrities LTSR nužudytųjų piliečių sąraše“ surašyta 28 nužudyti Švėkšnos valsčiaus gyventojai, tarp kurių minimi 7 žydai: Mošė Šapiro, Sira Boruchovičiūtė, Lecha Boruchovičiūtė, Aida Ladonaitė, Bliuma Icikovičiūtė, Zelda Liurijaitė ir Liurijaitė (vardas nežinomas). Švėkšnos miestelio žydų žudynes reikėtų išskirti iš bendro Lietuvos konteksto. Švėkšna pateko į Trečiojo reicho karinės vadovybės ir saugumo struktūrų numatytą 25 km pločio buvusio Vokietijos ir SSRS pasienio ruožą, kurį reikėjo „išvalyti nuo komunistų, partinių aktyvistų, žydų ir kitų radikalių elementų“. Jau 1941 m. birželio pabaigoje, įvykdžius žydų vyrų žudynes Gargžduose, Kretingoje ir Palangoje, prasidėjo pasienio ruožo miestelių „valymas“. Holokaustą išgyvenęs S. Ošerovičius liudijo: „Mūsų Toros ritiniai, knygos, maldų knygos, talisai buvo sumesti ant žemės, buvo liepta ant jų vaikščioti, trypti kelias valandas, atlikinėjant įvairiausius gimnastikos pratimus rankomis, šliaužti žeme, šokinėti, kaskart neatlikus, būdavome mušami.“

Monika Oželytė-Žąsytienė ir „Pamario restauratoriaus“ direktorius Aldas Kliukas ant remontuojamo Švėkšnos sinagogos stogo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žydės moterys su vaikais ir likę į darbo stovyklas neišvežti vyrai buvo apgyvendinti spygliuota tvora aptvertoje nedidelėje (viename name apgyvendinant net iki šešių šeimų) teritorijoje prie sinagogos, tarp Siaurosios ir Žydų gatvių, – tai ir buvo Švėkšnos „getas“.1941 m. rugsėjo 20 d. Parubežio miške prie Inkaklių kaimo buvo sušaudyta apie 330 Švėkšnos žydų.LCVA išlikę dokumentai patvirtina, kad jau rugpjūčio mėnesio 16–25 dienomis policijos nuovados viršininkas sudarinėjo „Grąžintinų žydų daiktų sąrašus“, kuriuose nurodoma, kokiu būdu daiktai pateko pas vietos gyventojus: daugiausia buvo paimta „globon“, „už skolą“, „už darbą“, „atidavė“ ir pan.

Švėkšnoje žydų turtui apskaityti, įkainoti ir parduoti skirtingu laiku veikė dvi komisijos. Pirmoji komisija, veikusi 1941 m. spalio–lapkričio mėnesiais, valsčiaus gyventojams turto pardavė už beveik 8 tūkst. Rm. Antroji komisija darbą baigė 1942 m. sausio 14 dieną. Už parduotus daiktus buvo surinkta 3292 Rm. Žydų turto įsigijo beveik 400 gyventojų iš Švėkšnos ir Veiviržėnų valsčių, daugiausia pirko iš Švėkšnos ir Inkaklių seniūnijų kaimų.Švėkšnoje nebelikus žydų, į jų namus kėlėsi švėkšniškiai, taip pat gyventojai iš aplinkinių kaimų. 1941 m. pabaigoje arba 1942 m. pradžioje atliktas Švėkšnos gyventojų surašymas (į sąrašą neįtraukti tuo metu Švėkšnoje gyvenę moksleiviai iš aplinkinių kaimų), kuriuo remiantis galima teigti, jog miestelyje tuo metu gyveno 990 gyventojų, žydų tarp jų nebebuvo. Surašyme buvusi Žydų g. vadinama Trumpąja gatve.

Knygos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas. Šią ir kitas su fondo parama išleistas knygas galite įsigyti internetu.