Per Žolinę švenčiame ir savo prisikėlimo viltį

Ir pasirodė danguje didingas ženklas:
moteris, apsisiautusi saule,
po jos kojų mėnulis,
o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
(Apr 12, 1)

Šiandien švenčiamas Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų dažnai klaidingai ir paviršutiniškai suprantamas ne tik brolių protestantų ar netikinčiųjų, bet ir katalikų. Minimos šios prieštaros:

1. Apie tai nerašo nei Šventasis Raštas, nei ankstyvieji Bažnyčios tėvai;

2. Ši istorija sutinkama apokrifuose;

3. Popiežius ją dogmatizavo tik 1950 m.

Pabandykime trumpai panagrinėti šiuos teiginius.

Kodėl tyli Šventasis Raštas?

Taip, Naujajame Testamente nėra tiesiogiai parašyta, kad Marija buvo paimta į Dangų, tačiau ten nerašoma, kad ji mirėǃ Nerasime taip pat aprašymo, kaip Kristus prisikėlė, tačiau dėl to neimame neigti Jo prisikėlimo. Evangelistas Jonas mums paaiškina, kokia yra Naujojo Testamento paskirtis: „Kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 31). Paskui įsakmiai priduria: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje“ (Jn 20, 30). Šventieji autoriai iš didelio pasakojimų lobyno atrinko tik tai, kas reikalinga Bažnyčios misijai. Jie neturėjo tikslo parašyti Jėzaus biografijos ir enciklopedijos. Todėl kiti dalykai liko žodinėje tradicijose ir buvo užrašyti vėliau. Tad ir Marijos slėpinys Naujajame Testamente aptariamas tiek, kiek pasitarnauja skleisti tiesai apie Kristų. Galima sakyti, kad Marijos Ėmimas į dangų buvo laikomas pertekline informacija ir paliktas žodinės tradicijos kraičiui.

Kartu neturime pamiršti, kad apaštalų laikų Bažnyčia vylėsi greito Viešpaties sugrįžimo ir tikėjo, kad Viešpaties mokiniai bus perkeisti panašiai kaip Marija. Apaštalas Paulius apie 55 m. rašė: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“ (1 Kor 15, 51–52). Argi tai nėra visuotinis Dangun Ėmimas?

O kaip Bažnyčios tėvai ?

Pirmieji trys amžiai Bažnyčiai nebuvo lengvi laikai. Reikėjo kovoti su tiek išorės, tiek vidaus sunkumais: judėjų ir pagonių aplinkos priešiškumas iš vienos pusės, skilimai ir erezijos – iš kitos. Tad Bažnyčios tėvai daugiau dėmesio skyrė pagrindiniams kristologijos klausimams. Tad į Mergelę Mariją jie žvelgė teologų, o ne garbintojų akimis, asmeninio maldingumo įkvėpti tekstai rasti tik VI–VIII a.

377 m. parašytame Panarione, smerkiančiame įvairias erezijas, šv. Epifanijus pirmasis iš Bažnyčios tėvų prakalba apie Dievo Motinos likimą. Savo tekste pakartoja to meto aplinkoje gyvavusias tris teorijas apie Marijos žemiškojo gyvenimo baigtį: Marija mirė garbinga mirtimi išlikdama Mergele; Marija tapo kankine; Marija nemirė – Ji yra pas Dievą. Pats Epifanijus nepalaiko nė vienos teorijos, tačiau jų ir nepaneigia.

Apokrifinė kilmė?

Nors Bažnyčia visais laikais nepripažino šių šaltinių vertės, tačiau jie yra svarbūs to meto tikėjimo ir liaudiškojo pamaldumo liudininkai. Dažniausiai apokrifai būdavo sukuriami jau esančiai liturginei ar tikėjimo praktikai įteisinti, nukeliant ją į apaštalų laikus. Turbūt Jeruzalės Bažnyčioje gimusi žodinė tradicija apie Mergelės Marijos mirtį įraštinama po 130 m. vykusio II žydų sukilimo, kai Jeruzalė paverčiama griuvėsiais. Mus pasiekęs seniausias pasakojimas „Knyga apie Marijos mirtį“ siekia II a. vidurį ir yra ezoterinės-gnostinės kilmės. O apie 350 m Palestinoje ar Sirijoje paplito šešių knygų pasakojimas – šiame apokrife pasakojama, kad apaštalai nustato tris dienas per metus, kai reikia pagerbti Dievo Motiną: antrą dieną po Kristaus gimimo, gegužės 15 d. ir rugpjūčio 13 d.

Visos apokrifinės tradicijos (nuo III iki V a.), nors labai skirtingos, bet jose galime atsekti pirminį pasakojimo branduolį: Marijos mirties vieta yra Jeruzalė; su ja atsisveikina beveik visi apaštalai; Kristus ateina pasiimti savo Motinos sielos; Marijos kūnas perkeliamas į Rojų.

Pijaus XII užgaida?

1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX savo apaštaline konstitucija Ineffabilis Deus dogmatizavo mokymą, kad Marija nuo pat pirmos savo prasidėjimo akimirkos buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Savaime suprantama, kad kilo Dievo tautos troškimas, kad ir Marijos Išaukštinimo tiesa būtų pripažinta kaip tikra ir teisinga. Tarp 1949–1950 m. į Vatikaną buvo nusiųsta 113 kardinolų, 18 patriarchų, 2500 vyskupų, 32 000 kunigų ir vienuolių, 50 000 moterų vienuolių ir 8 000 000 pasauliečių prašymai paskelbti Marijos Ėmimo į Dangų dogmą. Popiežius Pijus XII (1939–1958 m.) nuo savo pontifikato pradžios domėjosi šiuo klausimu, inicijavo istorinius ir teologinius tyrimus, o 1946 m išleido encikliką Deiparae Virginis Mariae, kurioje klausė hierarchų nuomonės: „Mes norime sužinoti, ar jūs, garbingieji broliai, su remdamiesi savo mokslingumu ir išmintimi, galvojate, kad Nekaltosios Mergelės Marijos Paėmimas su kūnu, gali būti pateiktas ir apibrėžtas kaip tikėjimo dogma, ar greta jūsų pačių noro to trokšta ir jūsų dvasininkija bei žmonės.“ Iš parašiusių 1181 vyskupų su dogmos definicija nesutiko 22 (6 iš jų netikėjo, kad tai apreikšta tiesa, o 16 nematė tam būtinumo), iš 29 abatų ir prelatų nesutiko 2, iš 206 apaštalinių vikarų – 3, iš 381 titulinio vyskupo – 5. Tad popiežius Pijus XII savotiškai buvo priverstas paklusti Dievo tautai, pasitikėdamas jos sensum fidelium.

Ką skelbia ši tikėjimo tiesa ?

Aiškindamas šį Marijos gyvenimo slėpinį, popiežius išskiria kelis aspektus, kurie liudija šios tikėjimo tiesos teisingumą:

Nekaltojo Prasidėjimo privilegija – Pijus XII moko, kad kiekvienam žmogui lemta patirti mirtį ir kūno suirimą ir tik tuomet gauti atpildą iš Dievo. Tik laikų pabaigoje kūnas bus prikeltas ir sujungtas su siela. Kadangi Marija pradėta be gimtosios nuodėmės, jai ši bendra taisyklė negalioja ir jos kūno pašlovinimo nereikėjo laukti iki laikų pabaigos.

Marijos ryšys su Kristumi – Marija kaip Naujoji Ieva ir kaip Dievo Sūnaus Motina visiškai priklauso Kristui ir yra su Juo glaudžiai susieta. Ji kartu su Kristumi dalyvavo kovoje su piktąja dvasia – gyvate (plg. Pr 3, 15), todėl dabar dalyvauja ir Kristaus pergalėje.

Bažnyčios mokymas – popiežius apžvelgia Bažnyčios mokymą šiuo klausimu. Pasiremdamas tuo, kad ilgus amžius Bažnyčios mokymas šia tema buvo panašus, popiežius pripažįsta tai kaip įrodymą, jog Marijos Ėmimas į Dangų yra Dievo apreikšta tiesa, kadangi Bažnyčią veda Šventoji Dvasia.

Dievo tautos liudijimas – Pijus XII pamini daugybę prašymų paskelbti šią dogmą, teigiamus atsiliepimus į jo apaštalinį laišką Deiparae Virginis Mariae bei nenutrūkstamą Dievo tautos pamaldumo pašlovintajai Dievo Motinai liudijimą, kuris, sutapdamas su Bažnyčios mokymu, leidžia čia atpažinti Dievo veikimą.

Liturgijos liudijimas – popiežius pateikia Marijos Ėmimo į Dangų šventės raidą ir liturgines maldas tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų Bažnyčios liturginio šios šventės lobyno. Popiežius pažymi, kad liturgija kyla iš tikėjimo, todėl toks visur paplitęs ir iškilmingas šios šventės minėjimas įrodo, kad ši tikėjimo tiesa yra sava ir priimtina.

Pavyzdys ir viltis tikintiesiems – galiausiai popiežius paliečia savo laikmečio žaizdas – materialistines diktatūras, kurios sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ir savo ideologijose nuvertino žmogaus kūną, laikydamos jį tik įrankiu. Popiežius viliasi, kad išaukštintos Dievo Motinos pavyzdys, aiškiausiai paliudys, kas laukia kiekvieno tikinčiojo laikų pabaigoje.

Galiausiai būtų galima pridurti dar vieną prasmę, kuri ypač svarbi šiais laikais – tai moters kilnumo atkūrimas. Po Ievos nuopuolio moteris buvo pažeminta kaip Dievo kūrinys ir Jo bendradarbė, ji tapo vyriško egoizmo auka ir įrankiu patenkinti savo įgeidžius. Mergelė Motinoje Viešpats atkūrė pirminį moters grožį ir pašaukimą, o iškeldamas į Rojaus šlovę, kartu išaukštino moteriškumą kaip ypatingą Kūrėjo dovaną žmonijai.