Sėkmingą verslą Vilniuje sukūręs suomis: Lietuvos pasiekimai – stulbinantys

„Pamenu save žiūrintį pro langą ir svarstantį – kas tai per vieta? Patikrinęs žemėlapį pamačiau, kad Lietuva, ir pagalvojau, jog būtų puiku bent kartą ten apsilankyti“, – pirmąją pažintį su Lietuva iš paukščio skrydžio prisimena Kristenas. Jis sako, kad nieku gyvu nebūtų tada patikėjęs, jog po 10 metų čia apsigyvens, o praėjus dar 7 metams – taps Suomijos garbės konsulu Klaipėdos krašte.

Vis dėlto šiandien Kristenas Lietuvą vadina savo namais ir tikina į gimtąją Suomiją grįžti neketinantis. „Esu labai patenkintas savo gyvenimu. Labiausiai džiugina tai, kad puikiai sutariame su žmona, kad turime namus Juodkrantėje, kur nuostabi gamta, ir Vilniuje. Ko dar žmogui gali reikėti?“ – svarsto Kristenas.

Pasilikti Lietuvoje paskatino meilė

Tačiau koks Kristeno, gimusio ir augusio Helsinkyje, kelias į Lietuvą? Pirmąsyk vyras čia atvyko, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo atvertos sienos. „Čia pasižvalgyti su verslo partneriu atvykome jau 1992-aisiais ar 1993-iaisiais, o po pirmojo apsilankymo vis kirbėjo mintis: kaip man vėl nuvykti į Lietuvą? 1994 metais Lietuvoje sutikau būsimą žmoną – tai dar labiau sustiprino norą čia įsikurti. Po poros metų susituokėme, ir apsigyvenau Lietuvoje“, – su šypsena prisimena Kristenas.

Galutinai apsispręsti vyrui padėjo ir Lietuvoje sukurto verslo sėkmė. Pirmiausia verslui vadovavo iš Suomijos, tačiau jam plečiantis 1996-aisiais susikrovė daiktus ir keltu atvyko į Vilnių. Išsinuomojo butą Vokiečių gatvėje, o kiek vėliau persikėlė gyventi ir dirbti į Žvėryną – Kristenui tai iki šiol yra pats gražiausias Vilniaus rajonas.

Apie Lietuvą girdėjo keistų gandų

Lietuvą pamilęs suomis prisimena anuomet, prieš čia kraustydamasis, sulaukęs draugų perspėjimų: „Mano draugai manė, kad aš pakvaišau – jie man taip tiesiai ir pasakė. Juk šalis priklausė Sovietų Sąjungai, įspėjo jie, tad tikrai turėsiu problemų su valdžios institucijomis ir netgi galiu būti apiplėštas šalies keliuose. Vis dėlto tuo metu aš jau buvau bent 20 kartų važinėjęs Lietuvoje – net ir žiemą, kai anksti temsta – ir niekuomet nebuvau susidūręs su jokiomis kliūtimis. Todėl tai man atrodė tik niekuo nepagrįsti gandai.“

Ar visi nerimavusieji šiandien jau ramūs? Galbūt apsilankė svečiuose ir įsitikino, kad gyventi čia ne tik saugu, bet ir gera? – toliau klausiame Kristeną. „Iš tiesų, pradedant 2000-aisiais, mane aplankė daugybė žmonių, ir patys savo akimis įsitikino, koks gražus miestas yra Vilnius, koks skanus čia maistas ir koks geras alus“, – gyvenimu Lietuvoje pasidžiaugia Kristenas.

Ir nors vyras sako pasiilgstantis giminaičių, taip pat ir savo sūnaus, kuris jau užaugęs ir gyvena Helsinkyje, tačiau juk visai nesunku nuvykti į Helsinkį lėktuvu – nuskristi užtrunka tik pusantros valandos, o per dieną į Helsinkį lėktuvai iš Vilniaus skrenda net keletą kartų.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Kristenas čia pat pateikia pavyzdį apie dalies Neringos valdininkų požiūrį į atvykėlius: „Kai kurie jų reikalavimai man visiškai nesuprantami. Pavyzdžiui, nors mūsų konsulatas čia yra jau beveik 20 metų, tačiau visai neseniai man pradėtas taikyti kelto mokestis. Nepadėjo ir mano viršininko, Suomijos ambasadoriaus Lietuvoje laiškas administracijai, kuriame jis mėgino paaiškinti, kad konsulas neturėtų mokėti. Niekas nepadėjo.“

Juodkrantėje – suomių apsuptyje

Iš tiesų, norint pabendrauti su tautiečiais, Kristenui net nereikia niekur vykti. Vasaras vyras leidžia Juodkrantėje, kur sako kone kasdien sutinkantis turistų iš Suomijos. Šie kaskart sustoja aplankyti Kristeno, kuris jau šešioliktus metus eina Suomijos garbės konsulo Klaipėdos kraštui pareigas.

Vyras prisimena su dideliu džiaugsmu priėmęs šį titulą: „2003 m. buvau paskirtas Suomijos garbės konsulu Klaipėdos regionui. Tai buvo labai džiugi akimirka, nes garbės konsulo titulas Suomijoje reiškia didelį pripažinimą. Ir kartu tai tapo dar viena priežastimi man čia pasilikti. Aišku, kaip verslininkas turiu būti ten, kur mano verslas – Vilniuje, tačiau kaip garbės konsulas turiu pareigą būti ir Kuršių nerijoje.“

Vasaras leisdamas Juodkrantėje, Kristenas susidarė labai aiškų įspūdį apie turistų srautus Kuršių nerijoje ir sako, kad daugiausia atvykėlių iš kaimyninės Latvijos, nemažai ir estų bei vokiečių, tačiau džiugina ir suomių aktyvumas – šie dažnai užsuka pas Kristeną pasišnekučiuoti.

Jo girdimi atsiliepimai išties pozityvūs: „Suomiai čia jaučiasi puikiai, jie būna nustebę, kokia graži ir kaip gerai turistų poreikiams pritaikyta ši šalis. Juos labai stebina čia atrandami visiškai tušti paplūdimiai, kuriuose jokio žmogaus nesimato ištisus 15 pakrantės kilometrų. Suomiams keista, kad toks deimantas taip mažai pasaulyje žinomas ir kodėl lietuviai nesigiria tuo grožiu, kurį turi, visam pasauliui.“

„Vis daugiau suomių dėl klimato kaitos renkasi neskristi atostogauti lėktuvais, vietoj to važiuoja automobiliais ar traukiniais. O leidžiantis į kelią automobiliu natūraliai daugiau dėmesio tenka kaimyninėms šalims, tad Lietuva turėtų sulaukti vis daugiau suomių turistų – juk nuo Suomijos ją pasiekti nesunku“, – prognozuoja Kristenas.

Kita vertus, pašnekovo teigimu, įdomu tai, kad Lietuvoje suomių gyvena labai mažai: „Lietuva buvo paskutinė iš Baltijos valstybių, kurioje įsitvirtino užsienio kapitalo įmonės. Todėl kai atsikrausčiau čia gyventi 1996 metais, suomių bendruomenė Lietuvoje buvo labai maža. O dabar ji net dar mažesnė – iš anuo metu čia sutiktų suomių Lietuvoje beliko gyventi tik keturi, kiti išsikėlė svetur.“

Sunkiausia – kalba ir korupcija

Paklaustas, kas buvo sunkiausia persikrausčius gyventi į Lietuvą, Kristenas ilgai nedvejoja – be abejonės, tai kalba. Tačiau dar labiau vyrą glumina šalyje įsigalėjusi korupcija.

„Į Lietuvą atvykau jau pagyvenęs, todėl kalbą išmokti buvo pernelyg sunku. Taip ir neišmokau rašyti, o ir kalbėti nė kiek ne lengviau, nes tarimas labai skiriasi nuo suomių kalbos. Tai buvo vienas iš man labai sunkių dalykų, o kitas – korupcija, kurios apraiškų Lietuvoje vis dar labai daug, – savo patirtimis dalinasi Kristenas. – Mes, skandinavai, korupcijos kaip tik labai neapkenčiame. Mums tai vienas baisiausių nusikaltimų, kai visuomenė žmogui patiki įgaliojimus, o šis juos išnaudoja savo asmeninei gerovei.“

Kristenas čia pat pateikia pavyzdį apie dalies Neringos valdininkų požiūrį į atvykėlius: „Kai kurie jų reikalavimai man visiškai nesuprantami. Pavyzdžiui, nors mūsų konsulatas čia yra jau beveik 20 metų, tačiau visai neseniai man pradėtas taikyti kelto mokestis. Nepadėjo ir mano viršininko, Suomijos ambasadoriaus Lietuvoje laiškas administracijai, kuriame jis mėgino paaiškinti, kad konsulas neturėtų mokėti. Niekas nepadėjo.“

Tačiau Kristenas sako savo gyvenimą besistengiantis tvarkyti taip, kad kuo mažiau vietos ir reikšmės jame tektų tokioms nemalonioms smulkmenoms. Vyras sako supratęs, kad kraustydamasis gyventi svetur, į Lietuvą, turi priimti jos visuomenę tokią, kokia ji yra, ir neturi teisės jos keisti. „Aš, žinoma, turiu teisę pasirūpinti sau svarbiais dalykais, tačiau pernelyg netrikdydamas kitų normalaus gyvenimo ritmo“, – apibendrina Kristenas.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Knygą apie Kuršių nerijos sparnuočius parengti jam užtruko beveik penkerius metus. Pašnekovas iki šiol stebisi čia atrasta paukščių įvairove, ypač lyginant su šiuo požiūriu gana skurdžia Suomija. Tačiau Kristeno ornitologiniai pasiekimai knyga nesibaigia.

Stulbinantys Lietuvos pasiekimai

Nepaisant visų neigiamų patirčių, suomis vis dėlto negaili gražių žodžių Lietuvai ir jos žmonėms: „Lietuvoje man gera ir lengva gyventi, ši šalis man labai tinka. Žmonės čia labai geri – kaimynai ir mano įmonės darbuotojai puikūs.“

Vyras sako negalintis atsistebėti, kad Lietuva taip greitai sugebėjo atsigauti po baisios sovietmečio patirties. Kadangi turėjo galimybę nuo pirmųjų nepriklausomybės atgavimo metų stebėti šalies progresą, Kristenas Lietuvos pasiekimus laiko stulbinančiais – pasak jo, per trumpą laiką nuveikta labai daug. O ir jaunosios lietuvių kartos labai skiriasi nuo vyresniųjų, jaunimas kur kas labiau orientuotas į Vakarus, vakarietišką kultūrą. Tai ypač jaučiama verslo reikaluose.

Dar vienas suomį džiuginantis dalykas – kad Lietuvoje daug saugomų gamtos teritorijų, tarp jų ir Juodkrantė. „Ypač džiaugiuosi turėdamas galimybę bendradarbiauti su nacionalinio parko direkcija ir kaip gamtosaugininkas lankytis vietose, kurios neprieinamos turistams“, – sako Kristenas.

Paukščius stebi jau 60 metų

Tai dar viena tema, kurios kol kas nespėjome paliesti, tačiau Kristeno gyvenime ji bemaž kertinė – paukščių stebėjimas, todėl ilgiau negaišdami klausiame: kaip sekasi šį pomėgį puoselėti Lietuvoje?

„Sukūręs verslą visuomet stengiausi taip tvarkyti savo gyvenimą, kad ilgainiui vis mažiau laiko reikalautų kasdieniai įsipareigojimai darbe, o likusį laiką galėčiau skirti mėgstamam hobiui – paukščių stebėjimui. Daug keliaudamas aplink Lietuvą, gana greitai sužinojau, kad Kuršių nerija yra viena geriausių vietų visoje Europoje stebėti migruojančius paukščius“, – pasakoja Kristenas.

Kadangi gimė Helsinkyje, Kristenas sako visada labai norėjęs gyventi prie jūros, tačiau tai, kad įsigijo namus Juodkrantėje, vyras vadina laimingu atsitiktinumu. Kaip ir tai, kad vieta, kurioje stovi namas, pasirodė esanti viena geriausių vietų stebėti paukščius Kuršių nerijoje.

Kristenas paukščius stebi jau 60 metų, todėl sako, kad šį hobį pats laiko gyvenimo būdu, ir jį apibūdina keletu žodžių: „Stengiuosi gyventi kartu su paukščiais.“

Taip begyvendamas vyras savo ornitologinius stebėjimus sudėjo į knygą. „Apie paukščius parašiau iš susižavėjimo lietuviška gamta. Norėjau sudėti į knygą visas čia praleisto laiko patirtis stebint paukščius. Sunku apsakyti, kiek daug visko vyksta paukščių pasaulyje, kiek nuostabių vaizdų pamatau! Paukščių pulkai skrenda virš manęs, klykauja – toks jau mano būdas, kad mane visi šie dalykai labai pozityviai nuteikia“, – džiaugsmingai dalijasi Kristenas.

Knygą apie Kuršių nerijos sparnuočius parengti jam užtruko beveik penkerius metus. Pašnekovas iki šiol stebisi čia atrasta paukščių įvairove, ypač lyginant su šiuo požiūriu gana skurdžia Suomija. Tačiau Kristeno ornitologiniai pasiekimai knyga nesibaigia. Kartu su Lietuvos ornitologų draugija vyras pradėjo rengti paukščių stebėjimo ralius, kurių metu komandomis varžosi labiausiai patyrę Lietuvos paukščių stebėtojai, prisijungia ir entuziastai iš užsienio.

Kaip mums pasakoja Kristenas: „Kartą per metus komandos susirenka vienai dienai ir rungtyniauja, kuri per tą dieną aptiks daugiausiai skirtingų rūšių paukščių. Labai džiaugiuosi galėjęs šią tradiciją atnešti ir į Lietuvą, mat Šiaurės Europos šalyse ji populiari nuo seno. Vis dėlto šiemet varžybos vyks jau 20 kartą, ir kolegoms pasakiau, kad tai paskutinis kartas, kai prisidedu prie organizavimo, o vėliau perleisiu šį darbą kitiems.“

Išėjus į pensiją darbai nesustojo

Nors kai kurių įsipareigojimų Kristenas atsisako, būdamas pensininkas jis vis dar vadovauja savo įkurtai įmonei. Toliau vykdo ir garbės konsulo pareigas. Be to, šiemet jam suteiktas Kuršių nerijos garbės ambasadoriaus titulas.

„Šis titulas suteikia man galimybę aktyviai dalyvauti planuojant Kuršių nerijos pertvarkas, – sako Kristenas, mums kalbantis jo namuose Juodkrantėje. – Iš viso mūsų, Kuršių nerijos garbės ambasadorių, yra gal 20, ir dauguma jų menininkai, įvairių kultūros sričių atstovai. Aš vienas iš kelių aplinkosaugininkų, todėl tai man yra svarbus įpareigojimas prisidėti tuo, ką gerai išmanau, prie šio krašto gerovės.“

Pasak vyro, nors Kuršių nerija pamažu gražėja, tvarkosi, tačiau joje vis dar labai neišplėtotas paslaugų sektorius, stinga paprasčiausio aprūpinimo. Kristeno teigimu, Juodkrantėje žiemos metu nėra nė vieno veikiančio restorano, veikia tik viena parduotuvė, tačiau joje maža pasirinkimo. Taigi, kaskart prireikus apsipirkti, reikia vykti į Klaipėdą ar Nidą. Vis dėlto mūsų pašnekovas sako suprantantis, kad tai yra kaina, kurią turi mokėti norėdamas gyventi tokios puikios gamtos apsuptyje. Nieko keista, kad Kuršių nerijos grožis nustelbia visus nepatogumus.

Partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.