A. Areimos teatro 6-asis sezonas: F. Richteris, Baltupiai ir pasaulis

– Ieškote tokių momentų mūsų visuomenės gyvenime, kai jos nebegalima vadinti „civilizuota“?

– Šiuo metu mūsų visuomenės neįmanoma kaip nors pavadinti ar apibūdinti, tam DAR nėra tinkamos kalbos, ji bus atrasta kada nors vėliau. Šiuo metu jėga, kuri mūsų visuomenę veda į revoliuciją ir visišką restruktūrizaciją, yra žymiai stipresnė ir sėkmingesnė nei jėgos, kurios galėtų šį procesą aprašyti, jau nekalbant apie jo kritikavimą, koregavimą ar sustabdymą.

Citata iš F. Richterio pjesės „Electronic City“

Ateities gatvėje įrengtoje erdvėje bus pristatomi ne tik naujausi teatro darbai, bet ir edukacinio pobūdžio projektai, bus siekiama supažindinti žiūrovus su Europos šiuolaikinio teatro kūrėjais ir rengti susitikimus su teatro ir šokio profesionalais. Apie teatro viziją ir ateinančių metų planus kalbasi režisierius ARTŪRAS AREIMA, teatro vadovė INGA SANAKOJEVAITĖ, aktoriai MONIKA PODERYTĖ, KAROLIS LEGENIS, PETRAS ŠIMONIS.

6-asis sezonas: prigimties pabaiga

Artūras Areima: Žmogus ginasi, kad nebūtų laikomas bejėgiu objektu visatos tvarkoje. Todėl jis buvo priverstas sukurti tokį pramaną kaip žmogiškumas, nors niekada nebuvo atsakyta, kas yra pats žmogus, o jis jau kūrė jo sistemą. Pagal tokią logiką jis tapo pats sau priešu ir bėgdamas nuo inercijos principų pasiklydo pačiame jų sūkuryje.

Taip šiandien žmogus tapo inertišku atomu, kuris be jokios priežasties trankosi į kitus atomus/žmones, bet susidūrimo metu nei įvyksta sprogimas, nei susidaro pakitimų, nei išsiskiria energija. Toks keistas trankymasis, be skausmo, be priežasties – betikslis, vardan paties judėjimo kažkur. Daug skaičių, kurių neprisimenam, daug fiktyvių santykių, kurių neprisimenam, daug įvairių koordinačių, kurių neprisimenam, daug… Ir nieko. Tik daug.

Mes neprisimenam, o telefonai fiksuoja mūsų nueitus žingsnius, įkoptus aukštus, širdies ritmą. Genetinis-technologinis diskursas naujausius laimėjimus pateikia kaip žmonijai kitokį gyvenimą žadančius įrankius, išlaisvinančius ją iš priklausomybės nuo gamtos. Sunykus transcendencijos nuovokai, palaikytai religinio tikėjimo ir mirties pajautos, viskas pasidarė pavaldu moksliniam-technologiniam protui. Bet ar tai nėra dviguba apgaulė? Bėgdamas nuo gamtos ir savęs paties, žmogus šiandien savo jausmus patikėjo ir perkelė į techologinę atmintį. Taip tampa dar labiau priklausomas nuo kitų žmonių ir jų siauros sistemos, kuri kuriama pagal statistiniais duomenimis apdorotas matricas. Tai ar tikrai mes nemirtingi ir galime sukaupti daugiau gyvybių, nei turime?

Ką mes išsaugojome virtualioje duombazėje, kuri tapo naująja transcendentine matrica/skyle? Nesuprantu ir negaliu apčiuopti to, kas šiandien vyksta su žmogumi. Ar dar yra gyvas skausmas? Ar egzistuoja bent koks nors tikrumas, į kurį būtų galima bent trumpam įsikibti, atsiremti ir pailsėti nuo elektroninių cunamių, kurie be paliovos plauną viską, ką bent sekundę buvau apčiuopęs. Pasimečiau sistemos inercijos sukūryje. Pavargau stebėti zombius, kuriuos vadiname žmonėmis. Aplink vien triukšmas. Niekas nesako, ką galvoja. Visur tik dirbtinės pozos. Vien pozos. Visi siekia atrodyti tinkamai – atitikti standartą, nors deda visas pastangas būti unikalūs, kitokie. Nebesuprantu, ar viskas darosi aišku ir paprasta kaip koks algoritmas, ar atvirkščiai – vis labiau nesuprantama. Kodėl masiniame susidūrime laimi vienišumo jausmas, nors vietos vienam pabūti vis mažiau? Kodėl jaučiu tokį milžinišką nuovargį, nors nieko nepadariau?

Kompiuteris skaičiuoja mūsų algoritmą, kurį nukreipia vėliau prieš mus pačius, ir anksčiau už mus žino, kas su mumis įvyks. Bet kas vyksta realiu laiku? Kas vyksta su mumis dabar?

Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. AAT nuotrauka

„Po ledu“ visame pasaulyje ir „Elektroninis miestas“ Baltupiuose

AAT šiemet pristatys dvi premjeras – spektaklius pagal Falko Richterio kūrybą – „Electronic City“ ir „Nothing Hurts“, o naująjį teatro sezoną pradės to paties autoriaus kūriniu „Po ledu“ , kurio premjera Lietuvoje įvyko dar 2015 metais. Tai vienas svarbiausių AAT darbų pasauliniame kontekste: per pastaruosius kelerius metus „Po ledu“ tarptautiniuose festivaliuose buvo parodytas daugiau kaip 30 kartų: Edinburgo Fringe tarptautiniame teatro festivalyje, Avinjono tarptautiniame teatro festivalyje, Prancūzijos miestuose Rennes ir Le Havre vykusiame „Mythos“ tarptautiniame teatro festivalyje; šiuo metu yra numatyti 4 spektaklio rodymai Kinijoje tarptautiniame „Beijing Fringe“ festivalyje rugsėjo mėnesį; darbas taip pat turi kvietimus į Armėniją ir Pietų Korėją. Lietuvos žiūrovas savo pažintį su šiuo spektakliu ir Artūro Areimos teatro kūryba galės pratęsti jau rugsėjo 6 dieną naujoje teatro erdvėje Baltupiuose.

Šie metai A. Areimos teatrui – tai savotiška dedikacija F. Richterio kūrybai, kuri ne tik tiksliai atspindi režisieriaus požiūrį į sistemos veikiamą žmogų ir jį ištinkančias dvasines problemas, bet ir suteikia kryptį bei filosofinį pagrindą visai kūrybinei komandai. Šiuo metu teatre vyksta intensyvios spektaklio „Electronic City“ repeticijos.

A. Areima: Falkas Richteris kalba apie šiandieną ir kalba šiuolaikine kalba, kuri yra sudėtinga, filosofiška, intelektuali, erdvi, su žinutėmis ir nuorodomis iš mūsų gyvenimo. Jis palieka edvės interpretacijoms, minčių lietui. Man yra svarbi šiandiena, šiandienos žmogus, jo susidūrimai su problemomis, susidūrimai su savimi, bandymai atsakyti į klausimus, kas vyksta čia, šiame laike, o ne kažkur apskritai.

Falkas labai tikslingai tai apčiuopia, ne veltui jo pjesės yra statomos ir skaitomos visame pasaulyje, kur teatras yra pažengęs toliau intelektiniame lygmenyje. Pas mus jis retas, nes mums dar svarbu teatre metaforiškumas, sukramtytas, komfortabilus draminis veiksmas, vis labiau panašėjantis į pramogos sferą, o ne į intelektinį žaidimą, paremtą vaizduote atrakinamu šiandienos kraštovaizdžiu. Falkui rūpi žmogus dabar ir čia. Ši tema mus jungia.

Šį sezoną AAT pristatysime dvi premjeras pagal F. Richterio kūrybą: „Electronic City“ ir „Nothing Hurts“. „Electronic City“ kalbėsime apie žmogų, pakliuvusį į inercijos tinklą, apie žmogų, kuris atsidūrė už koordinacinių ribų ir neberanda kelio grįžti atgal tiek į save, tiek į esamąjį laiką. Jis vis toliau nešamas inercinės srovės. „Nothing Hurts“ kalbėsime apie žmones, kurie yra praradę geismą, jausmą, artumą, skausmą. Jie prievarta bando tai sau sukelti, trenkiasi į kraštutines situacijas, kad savyje atrastų nors menkiausią susidūrimą, kuriame užaugtų bent minimaliausias jausmas. Kad iš naujo galėtų vertinti save ir kitą.

Monika Poderytė: Visada norėjau suvaidinti spektaklyje, kuris būtų pastatytas pagal Falko Richterio pjesę, nes skaičiau ir domėjausi jo kūryba, asmenybe, o pamačius „Po ledu“ pasirodė, kad tai būtų labai didelis iššūkis man, kaip aktorei. „Electronic City“ kūrybinis procesas išskirtinis tuo, kad tai vienu metu yra ir labai intymi, asmeniška, ir apimanti labai globalias temas medžiaga, todėl labai įdomu su ja dirbti. Procesas ypatingas ir tuo, kad prie mūsų prisijungė aktorė Modesta Jakeliūnaitė, nes su Petru ir Karoliu jau turime bendros kūrybinės patirties, vienas kitą pažįstame, o dabar įdomu, kaip seksis scenoje mums veikti keturiese.

Karolis Legenis: „Electronic City“ tema man labai svarbi. Nors daug kas kalba, kad blogai yra technologinė plėtra, tačiau patys be to nebegali. Tai uždaro žmones, jie tampa priklausomi, vengia gyvo kontakto. Pastebiu, kad dėl to žmonės mažiau myli vieni kitus, jiems pradeda trūkti aistros, ji dažniausiai tampa trumpalaikė ir greita. „Electronic City“ tempas labai greitas, viskas vyksta trumpomis atkarpomis. Kaip ir dabar – didžioji dalis žmonių atlieka jiems duotą užduotį ir laukia, kas toliau, skuba gyventi, patirti, nes nespės visko aprėpti. Visi lekia nežinia kur, nes bijo sustoti ir susidurti su pačiu savimi, bijo tylos, atvirumo su kitu.

Petras Šimonis: „Electronic City“ primena, kiek daug pastangų reikia, kad neplaukčiau pasroviui, kad rasčiau jėgų kovoti su kapitalistinėms visuomenėms būdingomis madomis, kad nesivaikyčiau pinigo dėl pinigo, veiklos – tik tam, kad atrodyčiau veiklus, linksmas, gražus ir viską darantis, ir dar nuolat tai sharinantis žmogeliukas. Turiu tokį tekstą: „Šalia manęs guli kažkas, kas jau numirė, ir taip, man rodos, kad tai aš pats.“ Matyti save kaip jau mirusį asmenį – nelabai džiugi mintis, tačiau atrodo, kad būtent tokiems jaustis verčia dabartinės gyvenimo sąlygos.

Neatrodo, kad kultūrine prasme žmonės augtų, atvirkščiai, daugėja primatų, kurie rūpinasi tik pagrindiniais poreikiais, o kalba išvirkščius dalykus. Kviečiama progresuoti, kovoti, turėti nuomonę, nešti vėliavą, tačiau kam? Ar tikrai noriu naudoti energiją kažkieno užsakytiems paradams ir reformoms? Ar turiu bėgti paskui ideologinius fantomus? Tikrai ne. Ši pjesė – tai išvargusių, paskui laimės šešėlius lakstančių žmonių arena. Dėl trupinio kertamos galvos, o dėl ko apskritai čia kovojama – niekam neaišku ir seniai pamiršta.

Režisierius Artūras Areima. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Aktoriai Petras Šimonis, Monika Poderytė, AAT teatro vadovė Inga Sanakojevaitė. AAT nuotrauka

Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Naujas AAT etapas: netradicinė erdvė, pastovi trupė, edukaciniai projektai

Inga Sanakojevaitė: A. Areimos teatrui tai, ko gero, pats intensyviausias laikotarpis per visą teatro gyvavimą. Rugsėjį laukia gastrolės Kinijoje, kur spektaklį „Po ledu“ pristatysime tarptautiniame „Beijing Fringe“ teatro festivalyje; spektaklį „Hamletmachine“ spalį pristatysime Berlyne, nepriklausomoje šiuolaikinio meno platformoje „Flugwerk“, o gruodį – Danijoje, teatre „Katapult“; spektaklis „Antikristas“ turi pakvietimą į Buenos Airių tarptautinį teatro festivalį, o kur dar vasarą laukiantis Avinjono teatro festivalis… Ir tai dar ne viskas – drauge su Norvegijos nepriklausomu teatru dalyvausime Danijos organizuojamame mainų projekte, kuriame tyrinėsime skirtingus sceninės istorijos pasakojimo būdus, dalinsimės patirtimi Norvegijoje, Danijoje ir Lietuvoje rengiamų dirbtuvių metu.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau galime organizuoti ir edukacinio pobūdžio projektą: lapkritį–gruodį A. Areimos teatre rengsime nemokamas šiuolaikinio Europos teatro spektaklių peržiūras, kurias lydės įvadinės paskaitos ir galbūt netgi susitikimas su vienu iš mums svarbių teatro kūrėjų. Manau, labai svarbu plėsti A. Areimos teatro veiklos lauką, negalime užsistovėti, būti tiesiog profesionalia teatro trupe ir savimi džiaugtis – neįdomu, reikia keliauti toliau, dar keisčiau, dar atviriau.

M. Poderytė: Mano akimis, toks ir yra AAT tikslas – neleisti sau užsistovėti, kaupti žaizdas ar nuoskaudas ar panašiai. Tokį aš jį pamačiau pirmą kartą atėjusi į repeticijas, tokį matau ir dabar, tik dar laisvesnį, augantį, kvėpuojantį, ieškantį ir gaudantį šviežią orą, nuolat kintantį. Visada galvodama apie mūsų teatrą, mūsų trupę, svarstau, kaip galėčiau apibūdinti mus, jei būtume vienas asmuo. Tada visada prisimenu spektaklį „Antikristas“ ir vieną iš spektaklio veikėjų – Zaratustrą (pagal S. Wilde’o knygą „Zaratustra kalba makaronams“).

Tai tarsi žmogus manifestas, maištaujantis prieš bet kokią sistemos santvarką, kurioje jam primetama būti; žmogus nuoga siela; žmogus, kuris neturi jokių nusistovėjusių tabu. Tai toks žmogus, kuris visa širdimi yra atviras kitam, kuris neatmeta šiandienos, kuris garsiai rėkia iš visų plaučių ir visos širdies, ieškodamas tikrumo ir sąmoningumo šitam absurdo kupinam pasauly.

Labiausiai mūsų trupėje vertinu aistrą kūrybai, visų mūsų bendrai kūrybai ir kiekvieno iš mūsų atskirai, nepailstamą norą ieškoti, surasti, pamesti ir vėl atrasti iš naujo. Naujajame sezone tikiuosi visko. Labai laukiu naujos erdvės atidarymo, pažinties su kitomis pasaulio erdvėmis ir žmonėmis, laukiu visų premjerų ir repeticijų. Labai laukiu visų jausmų, kuriuos patirsime visi kartu, kaip visi kartu keisimės. Šito laukiu labiausiai.

K. Legenis: AAT jaučiuosi laisvai visų pirma kaip žmogus, ir tai man yra svarbiausia. Žmonės čia mane priima tokį, koks aš esu, aš nejaučiu įtampos, todėl tai man leidžia laisviau tobulėti ir kurti kaip aktoriui. Nors mes dalinamės daugybe dalykų – ką matėm, ką skaitėm, kaip jaučiamės, ir tai yra gerai, bet man asmeniniai santykiai nėra tiek svarbu kiek darbiniai – per darbą aš galiu pamatyti tikruosius mūsų santykius, pamatyti, su kokiais žmonėmis aš esu.

P. Šimonis: Džiaugiuosi, kad mūsų medžiagos šiuolaikiškos, kad kalbame apie tai, kas vyksta dabar, ko mums trūksta ir ką galime duoti visuomenei, vis diskutuojame, kam reikia ir ar reikia teatro, man atrodo tai ir yra svarbiausia – vis priminti vieni kitiems, kodėl susirenkam ir kuriam.

I. Sanakojevaitė: Kai pavasarį nusprendėme įsikurti Baltupiuose – mums tai vienu metu atrodė ir rimtas sprendimas, ir pokštas, ir didžiulė rizika. Šiandien manau, kad perkelti teatrą iš miesto centro į miegamąjį rajoną yra nuostabi ir labai reikalinga idėja. Tikiuosi, kad teatras taps dar atviresnis, pasiūlys dar didesnį betarpiškumą. Šiuo atžvilgiu mes esame laisvi, nes mūsų neriboja ambicija žūtbūt būti sėkmingiems, šiandien mes norime tik kurti ir būti visiškai laisvi toje kūryboje – vadinasi, galėti ją pratęsti ir už pristatomų spektaklių ribų.

Ar galima būtų teigti, kad čia kalbama apie patirtis, kurios atveda žmones ir jų jausmus prie supratimo ribos, kitaip sakant, jie pasiekia tokią būseną, kai niekas nieko nebegali paaiškinti, niekas negali sekti, kas su jais vyksta, ar galima būtų taip pasakyti?

Citata iš Falko Richterio pjesės „Nothing Hurts“

AAT informacija