2019 08 26

Vytautas Toleikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Pas tėvelį Stanislovą

Tėvas Stanislovas. Kęstučio Vanago / „Fotobanko“ nuotrauka

Tekstas yra iš Vytauto Toleikio rašomos atsiminimų knygos „Pasakojimai prabudus. Susitikimai“.

Apie tėvelį Stanislovą pirmą kartą išgirdau iš Jono Valkūno, kartu į Vilniaus pedagoginį institutą stojome, buvom susidraugavę. Mat jo brolis Viktoras buvo žygeivis, Kauno politechnikos instituto studentas.

Jis papasakojęs anajam tokį nutikimą. Keliavę jie, gal koks geras dešimtukas studentų, pėsčiomis po Kėdainių rajoną. Girdėję viena ausimi, kad Paberžėje esąs svetingas kunigas, tikėjosi rasią kur pailsėti, o gal net arbata pavaišinsiąs. Nė vienas iš būrio kunigo nepažinojo, net matę nebuvo. Tokių lūkesčių vedami dar prieš pietus atsibeldę į Paberžę. Prisiartinus prie klebonijos, visi puoselėti lūkesčiai akimirksniu subyrėję į šipulius: kunigas jau ruošėsi išeiti iš namų, akivaizdžiai skubėjo, vadinasi, teks sukti kitu keliu. Bet spėjo juos pakalbinti ir greitai susakyti, kad tegul einą į vidų, užsikaičią arbatos, pasiima ko pavalgyti, bažnyčia ir visa kita atrakinta. Gali knygas pavartyti. O jis grįšiąs vakarop, tuomet ir pasikalbėsią. Šie ir amą praradę. Sovietų laikais niekas nepažįstamų žmonių savo namuose, tuo labiau bažnyčioje ir klebonijoje, nepalikdavę. Užeina į vidų – o ten knygų, prieškarinių žurnalų rinkinių stirtomis prikrauta. Įsikuria, vakare grįžta kunigas, ilgai vakaroja, apsinakvina.

Na va, galvoju, kokių žmonių esama… Bet pas jį vykti neplanavau, ne tas tuo metu galvoje buvo. Tik 1988-ųjų pavasarį su Violeta nusibeldėme. Nebeatlaikėme Irenos Morkuvienės ir jos sūnaus Jono Morkaus pasakojimų spaudimo. Legenda galėjo juk ir persirpti, buvo pats laikas vykti. Be to, turėjau, kaip sakytų mano mamaitė, pričiną (žemaitiškai – priežastis, reikalas­). Net kelias. Su savo literatų būreliu vasarą planavau organizuoti vasaros stovyklą, kurios metu tvarkysime apleistas, išniekintas Lapynų liuteronų kapinaites. Reikėjo tėvelio Stanislovo rimtų patarimų, jis kaimo kapinaičių specų specas. Ir apie žydų mistinį kabalos mokymą knietėjo paklausti. Kas jau kas, o jis tai turi žinoti. Jis gi intelektualas, poliglotas, meno kolekcionierius, bibliofilas. Ir dar kas nors, ko nebuvau girdėjęs.

Vykstame pagal Jono nubraižytą žemėlapį. Į vienintelį kartą per dieną vykstantį autobusą iš Kėdainių į Trakupį spėjame. Išlipame kažkokiuose laukuose ir dar gerą valandą klampojame kone arimais. Pasiekiame. Įsidienoja, saulė ima kaitinti, bet su saiku, kaip ir dera balandžio 30-ąją. Prasiskleidę ievų lapeliai, žydi klevai. Mat aplinkui daug aukštų medžių. Įdardame į kleboniją. Virtuvėje jau zuja krūva jaunimėlio, panašūs į Vilniaus dailės akademijos studentus. Paliekame virtuvėje atsivežtą maistą, tėvas Stanislovas nuveda į palėpėje suimprovizuotą kambariuką, kuriame nakvosime. Langas į bažnyčios pusę. Vietoj užuolaidos – trispalvė. Pati pačiausia. Aš pirmą kartą gyvenime pamačiau nepriklausomos Lietuvos vėliavą. Buvau paauglystėje iš popieriaus pasidaręs, bet čia tai tikrų tikriausia. Net kvapą užgniaužė, kur atsidūrėme. Nusileidžiame apačion, einame sėstis prie stalo verandoje. Kažkokia tiršta sriuba, panaši į rusišką salianką. Sėdasi ir tėvas Stanislovas. Iš puodo išgriebia ilgą naminę dešrą ir dalina sėdintiesiems. Mūsų apie desėtkas. Viena mergina apreiškia esanti vegetarė. Stanislovas tik nusijuokia:

– Baik čia maivytis, valgome tai, kas mūsų žemėje duota, Indijoje vegetarybė vien jau dėl to, kad ten nuo drėgno karščio mėsa žaibiškai genda.

Pavalgę, pasiarbatinę išsiskirstome kas sau. Aš įninku apžiūrinėti ant pastato prikabintus metalinius kryžius, vėliau – arnotų kolekciją, įslenkame ir į bažnyčią, palipame ant viškų. Ten pilna aštuoniolikto–devyniolikto amžiaus knygų: kantičkos, giesmynai, lotyniškos man nesuprantamos dručkės. Apžiūrime ir kapines. Bet labiausiai įnikau į knygas, ypač žurnalų rinkinius. Pirmąjį kartą varčiau „Naująją Romuvą“, „Židinį“, net Mažosios Lietuvos gotikiniu šriftu įrištus rinkinius. Bent pirmieji buvo spec. fonduose, leidimai į juos studentams buvo išduodami tik su saugumo palaiminimu. Jausmas toks, kad tu esi Nepriklausomoje Lietuvoje, kad sovietų čia išvis nėra. Nebent tarybiniai buvo už sienos krebždantys pijokėliai, klebonijos pusę buvo pasigrobusi komunistų valdžia. Nors konspiracija išlieka – niekas nepuola pažindintis, tėvas Stanislovas neklausia mūsų pavardžių, nors pasisakėme esą jauni mokytojai. Valandų valandas varčiau tuos rinkinius. Ypač stebino, kad tarpukario Lietuva nebuvo nė trupučio nuo Europos atsilikusi, bent paskutiniame dešimtmetyje. Nustebino šeimininkas ankstyvu ėjimu gulti. Gal nebuvo nei devynių vakaro, kai mūsų nuostabai pareiškė:

– Na aš jau keliausiu į Mėnulį, – ir per virtuvę patraukė į savo kambarėlį.

Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, Paberžė, Kėdainių r., 1982 m. Vaclovo Aliulio / LCVA nuotrauka
Tėvas Stanislovas prie savo sukauptos kryžių-saulučių kolekcijos. Kėdainių r., Paberžės k., 1989 m. rugpjūčio 30 d. A. Sabaliausko / LCVA nuotrauka

Antrąją dieną ir aš pritykojau savo eilės šnektelti su tėvu Stanislovu. Pasipasakojau apie rengiamą stovyklą. Davė gerų patarimų, kaip gelbėti išvartytus ar nulaužtus ketinius kryžius, kurių krūmynų šaknys labiausiai ardo antkapius, kas būtiniausia darytina apleistuose kapinėse. Apie kabalą ne kažin ką pasakė, bet nenuvylė. Kad būtent dėl kabalos žinojimo žydai sukūrė kompiuterius. Nežinau, ar tai tiesa, bet toks paaiškinimas man tuomet labai patiko. Tą dieną, gegužės 1-osios sekmadienį, su grupele vyrukų tėvelio buvome įdarbinti: reikėjo nešti vandenį prie kapinių keliuko ir sodriai palaistyti ką tik pasodintus medžius. Beje, prigijo ir dabar tebeošia.

Ar ne tą kartą, ar kitą ir daugiau pasipasakojo. Kai kūrėsi Rumšiškių etnografinis muziejus, iš jo išvežę ar ne trejetą sunkvežimių visokiausių kaimo darbams skirtų rakandų, tiek daug buvo prisirinkęs, prigelbėjęs. Kad bažnyčios šventoriaus metalinė tvorelė – tai buvusios sunaikintų Rygos evangelikų vokiečių antkapių tvorelės. Kažkas pranešęs, kad viskas vežama į metalo laužą. Gavęs iš kolūkio sunkvežimį ir pilną prisikrautą tvorelių parsigabenęs. Už dėžę degtinės vyrai prikrovę, kiek tilpo.

Gautos pamokos labai pravertė su jaunaisiais literatais tvarkant kapinaites. Kai jau įsisiūbavus Atgimimui su Vilniaus 54-osios vidurinės mokyklos mokytojais 1991-ųjų spalį samdytu autobusu nusibeldėme ir į Paberžę, vaizdas, kurį ten pamačiau, mane pašiurpino. Vis nauji autobusai sustodavo kone kas valandą. Išlipdavo kažkokie treninguoti pilvūzai ir vėpsodavo nežinia į ką. Visi turėjo prisiregistruoti – atseit ir mes buvome. Na ir ką? O Paberžės klebonas, jau nors ir su barzda kaip tikras kapucinas, bet labiau primena spalvotą papūgėlę, be perstojo kartojančią pačią save ir progai pasitaikius sprunkančią į savo celę bent trumpam atsikvėpti nuo „piligrimų“ srautų. Paberžė per keletą metų pavirto bala žino kažkokiu Disneilendu. Laimei, kardinolas Stanislovą išbildino į Dotnuvą, atstatyti buvusio kapucinų vienuolyno. Bažnyčios Lady Gagos karjera akimirksniu baigėsi, tėvas Stanislovas vėl tapo tėvu Stanislovu.

Nuvažiavau kurią vasarą į Dotnuvą su savo globojamais Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio kuopos ateitininkais. Nuoširdžiausiai atidžiausiai viską aprodė, apklausinėjo. Pasipasakojo, kiek drėgnų žemių nuo pamatų ir rūsių iškasė, kaip panaikino drėgmę, kaip verkęs palikdamas Paberžę, kaip pamilęs naująją vietą. Palydi iki autobusų stotelės. Netoli gi, vienuolynas prie pat plento. Jau pasirodžius vyšninės spalvos Ikarui, mano Jurgita staiga pripuola prie manęs ir entuziastingai, kaip mano kaimyno šuo Šansas į viršų šokinėdama, man greitakalbe pusbalsiu iššauna į ausį:

– Mokytojau, aš labai noriu tėvo Stanislovo barzdą pačiupinėti!

Pribėgu atgal su Jurgita prie Stanislovo, nors jau atsisveikinęs, ir prašau:

– Jurgita labai nori tavo barzdą paliesti!

– Nu imk, – taria, ir atkiša Jurgitai. Ta čiumpa ir tuoj pat greitai šūkteli:

– Oi, kokia šiurkšti!

Tuomet šokte šokame į autobusą ir nušvilpiame savais reikalais. (Barzdos pačiupinėjimas turėjo lemiamos įtakos Jurgitos Šereikaitės gyvenime. Jeigu netikite, pasiklausinėkite seserų asumpcionisčių.)

Tais laikais dirbau Vilniaus 54-ojoje vidurinėje mokykloje. Buvau naujai iškeptas direktoriaus pavaduotojas. Sugalvojau tėvą Stanislovą pasikviesti į mokyklą. Bet ne mokiniams, o mokytojams. Paskambinu.

– Dotnuva klauso, – visuomet taip atsiliepdavo. Susitariu. Atvažiavo autobusu, autobusu ir grįžo. Nepamenu, ar bent kelionei pinigų pasiūlėm. Pamaitinom šiek tiek. Buvo labai šiltas susitikimas. Jis giedojo lotyniškai choralus, juos kiek vertė ir komentavo. Sėdi mokytojai aplinkui tėvelį, kaip kokie sustingę suslikai pitono žvilgsnio užhipnotizuoti. Atsisveikinant užvedžiau į savo urvelį, parodžiau savo Krikščioniško ugdymo pagrindų paties susigalvotą programą. Patiko jam, net pagyrė. Kad į etines, filosofines problemas lendu per literatūrą, visą Bibliją, religijos, kultūros istoriją.

Jau gerokai vėliau, kai tėvas Stanislovas grįžo į Paberžę, o aš tiesiogiai nebedirbau mokykloje, pas tėvą Stanislovą buvau įnikęs užvežti savo organizuojamų seminarų dalyvius. Kartą atidardėjome su nemaža grupe iš Kaliningrado srities. Kultūrinių įstaigų vadovai, mokytojai, bibliotekininkai, istorikai, viena net poetė (Lada Viktorova – Syrovatko (gim. 1968) poetė, vertėja, filologė, mokytoja, pedagogikos mokslų daktarė). Labai šviesūs, geranoriški žmonės, nors ant žaizdos dėk. Tėvelis sukluso, kad rusai. Pripasakojo jiems gražių dalykų, prajuokino ne kartą, matau, kad sužavėti. O kai pasakė, kad kuriam galui mums tas NATO, tai visų kelnės iškart pilnos laimės. Atsisveikinus poetė pribėga, paprašo, kad palaimintų. Atsiklaupė prieš jį. Beje, labai dėmesingai ją palaimino. Ir dabar vaizdas akyse tebestovi.

Tėvas Stanislovas, Kėdainių r., Paberžės k., 1979 m. LCVA nuotrauka

P. S.

Pridedu gabalėlį iš savo mokytojo 1988 metų užrašų, rašytų iškart grįžus iš Paberžės. Suvokimo psichologija ir savicenzūra sovietiniais laikais besidomintiems gali būti ir įdomu. Kitiems skaityti nebūtina.

88 04 30–05 01–05 02

Vilnius–Kaunas–Kėdainiai–Trakupis–Paberžė–Trakupis–Kėdainiai–Kaunas–Vilnius

Keistai skamba man pačiam pasakymas „Įspūdžiai iš Paberžės“ arba „Pas tėvelį Stanislovą“. Paberžė – beveik pats Lietuvos centras. Atsitiktinumas, o gal dėsningumas. Baisus užkampis, bet taip pat – vienas iš Lietuvos kultūrinių centrų. Išlikusi ta pati bažnyčia, klebonija, kurioje kunigavo A. Mackevičius. Išliko ir Lietuvos Respublikos vėliavos. Bent dvi mačiau… Galėtume kalbėti, rašyti rašinius tokiais pavadinimais: „Asmenybė ir jos įtaka žmonėms“, „Asmenybė ir jos įtaka aplinkai“, bet labiausiai būtų smagu rašyti rašinį „Ką gali vienas žmogus?“; būtent kunigas, būtent stalinizmo auka, būtent tarybinėje Lietuvoje, būtent viename iš didžiausių Lietuvos užkampių, būtent vieno iš 1863 m. sukilimo centrų. Manau, kad tėvelio Stanislovo kultūrinis laukas yra kur kas platesnis negu mano snobai. Vis tiek Paberžės fenomenas neįmanomas be tėvelio Stanislovo, kapucinų vienuolio, klebono, kuris neturi net gaspadinės, asmenybės. Štai ką gali vienas žmogus.

Man svarbu, kad daug ką pajaučiau, kai ką jau žinojau, koks tas žmogus turi būti, koks jo požiūris į pasaulį, ypač į savo tautą, į pareigą. Juk ir kaip kapucinas vienuolis tėvelis Stanislovas nė kiek neišbenkartėjo (žemaitiškai – išsigimė. Tuomet žinojau, kad tėvas Stanislovas laikosi kapucinų regulos, dėl to ir taip anksti gulasi, nes vidurnaktį eina į bažnyčią giedoti, keliasi labai anksti aut. past.) Man atrodo, kad tik tikėjimas Jį apsaugojo.

Žodžiai apgaulingi, Daug geriau apie jį galvoti. „Verba docent, exemple trahunt“ (iš lotynų kalbos – žodis moko, pavyzdys patraukia).

Po šios kelionės daug ko nebegaliu nedaryti… Juk ir dabar man norisi jau tvertis ko nors pozityvaus, konkretaus, o ne dūsauti, nors šis dūsavimas malonus ir daro mane gal net geresnį.

Veikiau norėjau užfiksuoti akimirkas, dar karštus įspūdžius.

Įdomu, kad vos prabudęs, sugalvojau, kaip pritvirtinti nulaužtus kryžius. Būtent Paberžėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu