2019 09 01

Kun. Deimantas Braziulis

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Lk 14, 1. 7–14 „Kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“

Bernardinai.lt nuotrauka

Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. 
    Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. 
Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. 
    Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais savo ruožtu  jie nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.

Skaitiniai ABC (596)

Sir 3, 17–18. 20. 28–29: Mokėk nusižemint – ir rasi malonę pas Dievą

Ps 68, 4–5ac. 6–7ab. 10–11. P.: Dieve, vargšus globoji iš savo gerumo.

Žyd 12, 18–19. 22–24a: Jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto


Komentaro autorius – kun. Deimantas Braziulis

Och tos pirmosios vietos… Visur, atrodytų, tas pats – nuolatinė konkurencija, siekimas būti pirmais, geriausiais, labiausiai įvertintais. Kad ir kaip būtų, tačiau ir patys mokiniai neišvengia – pasiduoda pagundai ir norui būti pirmais ir už tai gauna iš savo Mokytojo pastabų.

Bet dažnai iš Jėzaus kalbų galime pastebėti, kad ir pats Jėzus mus provokuoja siekti, veržtis ir tuo pačiu pirmauti. Tačiau kas yra negerai? Ar negerai, kad žmogus nori kažko gyvenime pasiekti? Ar blogai, kad jis nori būti įvertintas ir pastebėtas? Ko gero, tai nėra blogai, jei nepamirštama, kad yra šalia kitas žmogus. Ir šiuo atveju, sėsdamas arčiau į garbingesnias vietas, tu tarsi paliudiji savo pranašumą kito atžvigiu, pats save įvertini kaip vertesnį ir geresnį už tą, kuris sėdi šalia. Ši pagunda bebrotiškai didelė, kaip žinome, to neišvengė ir pati Bažnyčia. Čia, ko gero, derėtų kalbėti apie erzinantį nuolankumą, kuris yra be galo vertingas, jei jis yra sveikas.

Nuolankumas tai yra tiesa. Tiesa, kuri yra neiškreipta ir neperdėta, bet tokia, kokia yra. Nereikėtų šiuo atveju savęs niekinti, kad esu blogas, niekam tikęs, nieko nesugebu ir nieko nepadarau gero, kad ir kaip stengčiausi. Tai būtų netiesa, nes kiekvienas žmogus kasdien padaro kažką gero ir sugeba padaryti gera, jei tik nori, o daryti gera kartais nereikalauja labai daug pastangų. Pvz., užtenka kartais tik nusišypsoti kitam žmogui ir tu jam gali padaryti gerą darbą.

Kitas kraštutinumas tai manymas, kad „be manęs sugrius visas pasaulis, kad aš tik vienintelis kažką sugebu ir už savo kaimyną tai jau tikrai esu vertesnis“. Nuolankumas leidžia mane pamatyti tokį, koks esu iš tikrųjų. Šiuo atveju ir visi blogi dalykai, kurie nutinka mūsų gyvenime – taip pat ir nuodėmės, nuopuoliai – gali pasitarnauti mūsų nuolankumui, jei nebijosime jų pripažinti.

Jėzus siekia suburti Bažnyčią tam, kad mes visi būtume kartu ir kartu eitume pas Jį vienas kitą palaikydami ir stiprindami, o ne konkuruodami vienas kito atžvilgiu. Mes išganymą galime pasiekti ne lipdami vieni per kitų galvas, atskirai, bet tik eidami kartu. O kokiose vietose sėdėsime – arčiau ar toliau – tai jau spręsti Šeimininkui, kuris, manau, gali padaryti laimingą kiekvieną, kad ir kokia vieta jam bus patikėta.

Bernardinai.lt archyvas