Pagiriamasis žodis pažinimui

Šiandien, rugsėjo 1-ąją dieną, daugelyje universitetų ir mokyklų švenčiama Mokslo ir žinių diena. 

Norisi sakyti: „Ne, universitetas pats savaime turėtų būti tikslas, joks kitas tikslas neturėtų tapti jo egzistavimo priežastimi.“ Tačiau šiuo atveju pasineriame į tautologiją: universitetas yra reikalingas, nes universitetas yra reikalingas. Tolesnis mąstymas apie universitetą ir jo vietą mūsų, kaip visuomenės, gyvenime neatrodo prasmingas, nes tiesiog nebegalime nieko daugiau pasakyti. Universitetas turi būti, tačiau kaip tada apie jį mąstyti?

Galima būtų užduoti klausimą kiek kitaip: o kokia yra universiteto prasmė? Reikalingumas verčia galvoti apie platų užmojį, pabandyti paaiškinti (o universitetui pasiaiškinti) visuomenės poreikio turėti universitetą priežastį, o prasmė numato individualų, asmenišką santykį, galintį būti tik pavyzdžiu kitiems. Prasmė taip pat nurodo ne į funkciją, o veikiau galvoje atsirandančią būseną, kurią patiria dalyvaujantysis viename ar kitame procese.

Universiteto prasmė, sako mums rugsėjo 1-osios dienos „oficialus“ pavadinimas, yra mokslas ir žinios. Tačiau nesinori kalbėti nei apie mokslą, nei apie žinias. Mokslo sąvoka „apkibusi“ įvairiausiomis konotacijomis, nurodo į instituciją, mokslinę produkciją, rezultatus, moksliniuose žurnaluose publikuojamus straipsnius. Žinios apibrėžia turėjimą, o ne buvimą: juk jos – ilgo proceso išdava, rezultatas, jos naudingos ir panaudojamos. Protmūšyje ar darbe. 

O štai kita sąvoka, kuri visuomet sukasi aplink aptartąsias dvi, yra pažinimas. Pažinimas nurodo nuolatinį vyksmą, jokio aiškaus, konkretaus ir naudingo rezultato kartais neatnešantį procesą. Taip pat būseną, būklę, troškimą ir trūkumą. Net lietuviška gramatinė žodžio forma – gerokai judresnė nei monolitiškas mokslas ar aiškiai apibrėžiamos, ar pamatuojamos žinios. Kur kas sunkiau veiksmažodį sugalvoti iš šių dviejų, o štai nuo pažinimo veiksmas pažinti nėra taip jau ir toli. 

Apie pažinimą galima būtų galvoti ir kaip apie priežastį, kodėl universitetai apskritai egzistuoja. Būtent jis nurodo į savitiksliškumo matmenį: pasaulyje, kuriame beveik kiekvienas dalykas turi aiškiai apibrėžtą funkciją, tikslą, racionalų jo būties paaiškinimą, universitetai bent dalele savo esmės egzistuoja dėl to, kad mes pažintume. Aplink betikslį pažinimą sukasi keletas idėjų, kuriose atsiskleidžia ir universiteto prasmė: galimybė, pokalbis, laisvė, ribos ir galia.

Galimybė

Per pirmąjį susitikimą su universitetu kaip vieta, institucija ir (kiek vėliau) gyvenimo būdu ar būsena išgirdau vienos vyresnės studentės kalbą pirmakursiams. Neatsimenu visų kalbos detalių, bet viena mintis, galbūt išgirsta, nes taip man norėjosi išgirsti, paliko įspūdį – jūs ateinate į universitetą kaip siekdami galimybės sukurti save iš naujo. Pergalvoti, pasirodyti kitaip, išsirinkti visiškai kitokį, nei įsivaizdavote prieš tai, kelią. 

Unsplash.com nuotrauka

Jeigu kada esate apsilankę milžiniškame mieste arba bent kelias dienas praleidę tuščiame lietuviškame vienkiemyje, galbūt pajutote, kad šiose dviejose vietose galite jaustis kaip absoliuti, neribota galimybė. Vienu metu esate ir viskas, ir niekas: trajektorijų gausa sukelia šiokį tokį kvaitulį. Tokia būsena jus gąsdina, bet taip pat ir vilioja naujai savęs paties apibrėžčiai.

Panašiai galėtų jaustis ir pirmąją dieną į universitetą pakliuvęs studentas. Filosofas Michaelas Oakeshottas esė „Universiteto idėja“ panašiai apibūdina santykio su universitetu jausmą: „Praktiškai pernakt nemalonus tikrovės pasaulis virto neribota galimybe.“ Filosofas kalba ir apie tai, kad tik universitete gaunate savotišką pertrauką „nuo gyvenimo“, kuris vėliau taps apibrėžtas, aiškus, kryptingas. Tą gyvenimą jau turėsite gyventi, o savotiškos jaunystės tingulio paprasčiausiai neliks. Jaunystės tingulys nėra nieko neveikimas, o galėjimas veikti, ką tik nori, be jokių iš anksto apibrėžtų normų. 

Reiktų pripažinti, kad absoliučios galimybės jausmą patirti būtina viena sąlyga – galimybė iš pat pradžių neturi būti nulemta aiškios trajektorijos ir aiškaus tikslo. Universitetas turėtų traukti ne kaip patrauklių, sėkmingų, socialinį ar ekonominį statusą kuriančių galimybių aibė, o kaip galimybės jausmas, buvimas toje akimirkoje, kai dar nežinai, kuo iš tiesų norėtum būti. Bet nori būti ir pažinti. Save ir pasaulį. 

Pokalbis

Matyt, esate girdėję, kad žodžio seminaras lotyniškoji šaknis yra susijusi su sėjos, sėklų brandinimo vieta. Seminaras – viena iš buvimo universitete formų, kuriame jūs turėtume sudygti kaip asmenybės, kalbėtojai ir galvotojai. Tobuluoju atveju seminaras yra būsena, kurios metu grupė žmonių pasiekia neregėtą bendrumą, trokšdami rasti atsakymą į jiems rūpimą klausimą ar suprasti nagrinėjamą idėją. 

Tiesa, kad pokalbis iš tiesų įvyktų, reikalingos kelios sudedamosios dalys. Visų pirma, visų seminaro dalyvių prielaida apie kitų esančių kartu lygiavertiškumą. Jūsų pokalbio partneriai turi būti išgirsti, o ne nutildyti.

Prieš akis matau jūsų surauktą kaktą. Visi turėjote bendraklasį ar kurso draugą (gal kelis), kurie nedavė jums ramybės: nuolat kalbėjo niekus, nebuvo perskaitę reikalingų tekstų, pasirodė per kvaili, turėjo radikalią (politinę) poziciją. Jie dažniausiai jus moko kantrybės, verčia ieškoti naujų kelių, pavyzdžiui, burtis į para-universitetinę veiklą, organizuoti seminarus patiems, ieškoti pokalbininkų, su kuriais pasaulį pažinti ir patirti pasirodys kur kas lengviau. Tačiau privalomų seminarų metu svarbu suvokti kiekvieno žmogaus vertę, kuri yra lygiai tokią pati kaip jūsų. Suvokimas padeda juos priimti, suvokti jų prielaidas, o pasaulis pasirodo įvairesnis, nei galvojai iš pat pradžių. O tai irgi – pažinimas.

Edwin Andrade / Unsplash.com nuotrauka

Dar viena sudedamoji „įvykusio“ pokalbio dalis – siekis surasti atsakymą, o ne parodyti save, rungtis, nugalėti, pamatyti grakščiai raitomą pliuso ženklą dėstytojo užrašuose. Konkurencija niekada nesuteikia norimų rezultatų – kokybės, tikslo pasiekimo ar betikslio pažinimo džiaugsmo, o tik įtampą vien dėl savo paties kailio ir likimo. Noras surasti atsakymą kartu yra prielaida, kuri gelbsti mus pažinimo procese.

Šias prielaidas įgyvendinę seminarai iš tiesų tampa dirva kiekvieno proto sėkloms dygti. 

Ribos

Ribos atidžiai pažįstant pasaulį akademiškai, susiduriant su knygomis, kitais žmonėmis, tiriant idėjas, procesus ar dėsnius atsiranda mažiausiai dviem prasmėmis.

Viena iš jų jaunam, tik ką iš mokyklos atvykusiam žmogui pasirodys kiek slogoka. Pažinimo procese visuomet atsiranda savęs kaip besimokančiojo, pažįstančiojo, suvokėjo gebėjimų ribos. Šitoks jausmas po susidūrimo su kitais – neišvengiamas, tačiau nėra kliūtis. Jis moko nuolankumo ir įsiklausymo į kitą, kuris galbūt gali ir moka daugiau, o kartu siūlo galimybę savo ribas nuolat plėsti. Įsitraukti į pokalbį, pažinti ir kurti kartu. 

Antroji prasmė susijusi su kiekvieno iš mūsų mąstymo ribomis. Šiuo atveju ribos nėra jūsų galimybių ar sugebėjimų ribos, o veikiau iš nesuinteresuoto pažinimo atsirandanti proto disciplina, gebėjimas kurti naujas sąsajas, brėžti takoskyras, atrasti prieštaravimų, jungti idėjas.

Neklausykite prancūzų filosofo Michaelio Foucault, kai jis jums sakys, kad proto disciplina, ribų pajautimas, griežto mąstymo lavinimas tėra dar viena pavergimo forma. Nėra. Ji leidžia tobulėti. 

Galia

Turbūt kiek suklusote, nes „galia“ dažnai asocijuojasi su statusu, gebėjimu ką nors gauti ar valdyti kitus. Anglų filosofas ir politikas Francis Baconas knygoje „Naujasis organonas“ pasiūlo mokslinį daiktų ir pasaulio dėsnių analizės ir supratimo metodą susieti su galia valdyti gamtą ir mus supantį pasaulį. Filosofo mintys būdingos XVII a., kai po truputį formuojasi žmogaus proto galių viršenybės prieš kitus pažinimo ir buvimo įrankius, diskursas. Žmogaus protas ir jo apibrėžti metodai yra tie, kurie leidžia pažinti gamtą ir ją valdyti. Turėti savotišką galią prieš ją ir galiausiai – siekti žmonijos, kaip rūšies, tobulėjimo. Gamtos užvaldymo ir pajungimo žmonijos malonumams ir tobulėjimui siekis, kažkada atrodęs patrauklus ir kilnus, dabar mus verčia mąstyti apie sudėtingas žmogaus galios gamtai sukeltas ekologines, socialines, politines problemas. 

Todėl, kai kalbame apie pažinimą ir galią, ji nėra nukreipta į kokius nors žmogaus išorės objektus, o veikiau apibūdina pažįstančiojo santykį su savimi. Žydų filosofas Benediktas Spinoza, didelę savo gyvenimo dalį praleidęs laisvamaniškoje Olandijoje ir kantriai šlifavęs stiklinius lęšius mikroskopams, apie santykį su pažinimu mąstė visai kitaip nei jau minėtasis F. Baconas. Spinozą daugelis kaltina determinizmu, t. y. mąstymu, jog pasaulis nėra paveikiamas žmogaus protu ar rankomis, jis funkcionuoja pagal sau būdingus tobulus dėsnius.

Pasaulis tėra adekvačiai mūsų suprantamas arba ne. Jeigu tikrovė jums pasirodo kaip nesąžininga, tai įvyksta tik dėl to, kad dar nesuprantate visų už šios tikrovės slypinčių priežasčių. Priežasčių pažinimas ir supratimas – atveria jums galią valdyti save, gyventi pasaulyje, kuriam daryti įtaką – visiškai ne jums. Jūsų užduotis – jį pažinti, suprasti ir taip tapti sąmoninga šio pasaulio dalimi. Šis jausmas įgalina. Pažinios, bet nevaldomos pasaulio veikimo priežastys ir dėsniai sukelia nesuinteresuotą susidomėjimą. Juk pats tikslas lieka tik pažinti, o ne valdyti.

Panašus įgalinantis pažinimas atsiranda susitelkiant į studijas ar mokymosi procesą apskritai. Jūsų interesas tokiais atvejais galėtų būti ne „valdyti“ savo pažymį, statusą bendruomenėje ar ateities perspektyvas suprantant vieną ar kitą besimokomo dalyko aspektą, o veikiau pasinerti į begalinę pažinimo trajektorijų visumą.

Laisvė

„Rankų miškas“ – sako vidurinės mokyklos mokytoja uždavusi jai rūpimą arba programoje užfiksuotą būtiną (teisingai) išmokti klausimą. Vienos rankos miške pateiktas atsakymas yra teisingas arba ne. Toliau klausinėjama. 

Pirmasis seminaras universiteto auditorijoje. Daugelis baugščiai laukia klausimų, kurie buvo parašyti kurso programoje ir į kuriuos kiekvienas turi žinoti atsakymus. 

„Kaip jums patiko tekstas? Ką manote apie jį?“, – klausia susidomėjusi (-ėjęs) dėstytoja(-s). Plot twist (liet. netikėtas posūkis scenarijuje), sako anglakalbiai. Mane šis posūkis nustebino.

Jis suteikia laisvę kalbėti, laisvę klysti atsakant ir laisvę pažinti. 

Tokia, bent man atrodo, yra universiteto prasmė.