Ekskursija po pastatą, kurio nėra: Naujamiesčio bažnyčios istorija

Pirmiausia į akis krinta ne pastatas, prie kurio jie stovi, bet tai, kas jį supa – platūs žydintys klevai. Jų salotiniai žiedai byra ant galvų, ant tako ir laiptų, vedančių įėjimo link. Kai kurie bando užeiti į vidų, kiti pakėlę galvas žiūri į pilką fasado plokštumą, kurioje keli tinko gabalai jau nubyrėję, ir matyti atsidengęs baltų silikatinių plytų mūras. Lūkuriavimas nuramina, mintys susikoncentruoja ties pastatu, kurio aplankyti jie atėjo. Išeinu į lauką, pasisveikinu ir pamojęs ranka pakviečiu visus atsistoti priešais aptrupėjusį fasadą.

Prasideda viena iš kelių šimtų ekskursijų, kviečiančių nemokamai aplankyti įvairiausius Vilniaus pastatus. Iš septyniasdešimties „Open House Vilnius“ savaitgalio metu atvėrusių duris pastatų vienas pasižymi ypač dramatiška savo raidos istorija. Tai buvę Vilniaus Statybininkų kultūros rūmai, dabar juose įsikūręs teatras „Vilniaus klasika“. Ekskursija prasideda lauke, kur geriausiai matyti viena pastato ypatybė, išskirianti jį iš aplinkos ir siejantį jį su jo radimosi priešistore. Ta ypatybė geriausiai matosi netgi ne stovint lauke, o žvelgiant iš paukščio skrydžio arba iš aerofotonuotraukos. Bet norint suprasti visą painią kultūros rūmų pastato istoriją reikia nusikelti į sovietinį septintojo dešimtmečio pradžios Vilnių.

1960 metais Vilniaus statybos trestas pradeda ieškoti sklypo, kuriame galėtų pastatyti kultūros rūmus savo darbuotojams. Statybos trestas – tai statybinių įstaigų grupė. Pokario Vilniuje statybos vyksta kaip niekad sparčiai, su statyba susijusių darbuotojų reikia vis daugiau. Iškyla natūralus poreikis turėti statybininkų laisvalaikiui ir pramogoms skirtus rūmus. Naujamiestyje jau yra tresto administracija, statybininkų bendrabučiai, ateityje atsiras Statybininkų gatvė – kuriasi statybininkų miestelis.

Pševalskio ir Vytenio gatvių kampe – apleistas pastatas, nebaigtas statyti su kyšančiais surūdijusio metalo armatūros strypais. Tai – nebaigta statyti katalikų bažnyčia. Už jos užkliūva Vilniaus statybos tresto valdytojo Leono Sidaravičiaus žvilgsnis. Dar ir spauda rašo, kad Leninas iš Lukiškių aikštės pirštu baksnoja į ant Naujamiesčio kalvos esančius bažnyčios griuvėsius. Netvarkinga, negražu, gėda. Ir Sidaravičius imasi iniciatyvos – suremontuoti bažnyčią ir paversti ją į modernius kultūros rūmus.

Ekskursantų akyse – nuostaba ir atsispindinti pilko fasado plokštuma. Niekas nebeprimena, kad čia stovėjo bažnyčia – tik vienas bruožas. Tai pastato padėtis gatvių atžvilgiu – Statybininkų rūmai pasukti 45 laipsnių kampu nuo abiejų gatvių ir pilkuoju fasadu žvelgia tiesiai į sankryžos vidurį. Šitaip buvo suprojektuota bažnyčia – su trikampiu parteriu priešais centrinį fasadą. Jis ten giliau, parodau ranka, už to aklino fasado. Kultūros rūmų autorius Algimantas Mačiulis už šį projektą gavo SSRS Architektų sąjungos geriausio metų projekto apdovanojimą.

Pasigirsta tylus ekskursijos dalyvės klausimas – „O kas tada gavo už blogiausią…?“. Neatsakau, papasakoju istoriją apie statybų metu darbininkų ant fasado užkeltą ažūrinį metalo pano. Kyla skandalas. Iškviestas atvažiuoja miesto vykdomojo komiteto pirmininkas ir liepia neaiškią vakarietišką abstrakciją nukelti, bet įsikišęs architektas paaiškina, kad kompozicija vaizduoja statybininkus – vyrą ir moterį – tarp statybinių konstrukcijų. Skandalas baigiasi ir leidžiama pastatą užbaigti. Architekto žmonos Marijos Mačiulienės kūrinys kabo kairėje pusėje ir žymi pagrindinį įėjimą į kultūros rūmus. Mačiulis griežtą bažnyčios pastato simetriją pakeičia į asimetriją. Žvelgiant nuo sankryžos, pagrindinis rūmų fasadas, efektinga konsolinė dalis ir pagrindinis įėjimas suprojektuoti kairėje pusėje. Ekskursija tęsiasi įėjus pro pagrindinį įėjimą.

Viduje niekas nebeprimena ne tik bažnyčios, bet ir čia buvusių kultūros rūmų. Pastatas kelis sykius pakeistas, rekonstruotas, remontuotas – mes pradedame ekskursiją po tai, ko nebėra. Langai, sienų apdaila, spalvos, grindų danga, durų ir praėjimų vietos – viskas per laiką pakitę. Erdvė, pasitinkanti įėjus į vidų, primena prieš 20 metų vykdytą remontą, bet už lygių gipso kartono sienų ir dabar yra bažnyčios pilioriai. Iš trijų dešimčių bažnyčių, veikusių Vilniuje po karo, per sovietinius metus buvo uždarytos 24.

Iš jų visų labiausiai nukentėjo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, prie kurios išorinės sienos dabar esame. Sakau ekskursantams ir pasitaisau, kad siena šioje vietoje buvo, o dabar – irgi siena, bet jau ne bažnyčios. Ši dalis, kur esame, pristatyta kultūros rūmų etape. Ketiname keliauti per pastato erdves – puošybos ir smulkių elementų nebėra, nei iš bažnyčios, nei iš kultūros rūmų laikų. Bet liko patalpos, jų erdvės ir išdėstymas – tai ir yra šio pastato didžiausias turtas.

 

Pirmuosius kultūros rūmų projekto eskizus trisdešimtmetis architektas Algimantas Mačiulis pristato tresto valdybai 1961 m. Jaunystė ir idealizmas – jau pirmuosiuose eskizuose pasiūloma nugriauti dalį bažnyčios ir pastatyti modernų stačiakampio gretasienio tūrį, pakibusį ant įstiklintos pirmo aukšto dalies. Vos prieš keletą metų įsakymu atšaukta pseudoistorinė architektūra ir į Sovietų Sąjungą vėl grįžta modernizmas. Visi jo išsiilgę, ypač architektai.

Mačiulis su dideliu užsidegimu nori, kad Lietuva pasivytų Vakarus ir savo projektą nuo idėjos iki detalių paverčia lietuviško bauhauzo grynuoliu. Tai vienas pirmųjų naujosios architektūros pastatų mieste su daugybe naujovių ir inovacijų – karšto oro užuolaidos, konvekcinis šildymas, berėmio stiklo durys… Septintajame dešimtmetyje jis žavi savo naujumu, tai pagrindinė Vilniaus koncertų salė su 600 vietų, kur vyksta platus spektras renginių. Ir niekas jau neklausinėja, iš kur tos arkos, kurių išlinkių fragmentai palikti matomi didžiajame vestibiulyje antrame aukšte.

O ekskursija tęsiasi pirmajame. Neriame į juodą belangę salę, kur kėdės ir pažirę plakatai – dabar čia kuriasi teatras. Tai naujausias pastato sluoksnis. Mes jau buvusios bažnyčios teritorijoje, įeiname į ją iš šono, iš pradžių kertame kairiąją navą, o tada patenkame į plačią centrinę navą. Pasukę į dešinę, buvusioje jos pradžioje sustojame. Lubos ir dalis sienų nudažytos juoda spalva, matosi laisvai pastatomos žiūrovinės kėdės ir priešais naujai įrengta scena su dekoracijomis. Bet mums įdomu ne tai, ką matome, bet tai, kas slepiasi už juodų dažų, už gipso kartono aptaisymų, už gelžbetoninių perdangų ir už praėjusio laiko ribų.

Įsivaizduokime, kad ką tik pro pagrindines duris įžengiame į bazilikinio tūrio bažnyčią. Kairėje ir dešinėje pusėje matyti šoninių navų arkos, viršuje – 22 m aukščio cilindrinis centrinės navos skliautas, toli priekyje – antra tiek, kiek iki scenos uždangos – didysis altorius ir Kristaus figūra virš jo. Tai vieno talentingiausių lietuvių architektų Antano Vivulskio vizija. Realizuojama ji iš dalies, ankstyva autoriaus mirtis neleidžia didžiulio projekto užbaigti iki galo. Pradėta statyti 1913 m. bažnyčia taip ir lieka neužbaigta, kol 1962 m. pradedama griauti.

Pašalinami fasado bokšteliai su laiptinėmis, nuardomas stogas, nugriaunamas didžiosios navos skliautas, šoninių navų skliautai, išardomos geltonų plytų sienos, arkiniai langai, nebaigtos statyti apsidės ir kitos bažnyčios dalys. Paliekama tik keletas stambiausių laikančio karkaso elementų – tai pilioriai, buvę išorinių sienų dalimi, ir pilioriai, skyrę centrinę ir šonines navas bei arkos, jungiančias tuos piliorius į šonines navas. Ir tai beveik viskas, kas lieka nenugriauta. Dar keletą fragmentų aptinkame ruošdamiesi ekskursijai, sugretindami dabartinį pastatą su bažnyčios brėžiniais ir nuotraukomis, bet esminės išsaugotos dalys – pilioriai ir juos į bendrą struktūrą rišančios arkos.

Mes žvelgiame į tamsią teatro salės patalpą, mintyse ją pratęsdami į viršų ir į tolį, ir nejučiomis pasinerdami į tarpinę realybę – tarp to, kas buvo, ir to, kas yra dabar. Prieš pat Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios uždarymą 1960 m. draugų santuokos ceremonijoje dalyvauja teatrologė Gražina Mareckaitė, vėliau tuo metu užfiksuotą bažnyčios vaizdą aprašo atsiminimuose: „Iš išorės bažnyčia atrodė sunki, apgobta nuogom konstrukcijom. Stūksojo kaip dideli gelžbetoniniai griaučiai. Aplinkui buvo išsimėtę nameliukai, medinės lūšnos.

Įžengus į bažnyčią, įspūdis buvo netikėtas – išvydome nepaprastai didelę erdvę. Iš vidaus ji atrodė daug didesnė negu iš išorės. Atrodė labai aukšta. Sienos ir grakščios aukštos kolonos buvo padengtos betonine faktūra. Improvizuotas altorius stovėjo dešiniajame šone. Pilka, erdvu, tuščia – toks liko įspūdis. Kunigas greitai sutuokė jaunuolius ir tada iš viršaus pasigirdo galingi vargonų garsai.“

Juoda salės erdvė gerai įsižiūrėjus turi ritmingai atsikartojančius elementus – gipso kartonu aptaisytus piliorius ir galingas sijas tarp jų, atsiradusias jau kultūros rūmų metu. Išardžius didįjį navos skliautą, jos erdvė iš naujo perdengiama du kartus – be stogo perdangos čia suformuojama dar viena, dalijanti visą pastatą į du aukštus.

12 metrų pločio didžioji nava konstruktoriaus Sigurdo Andrašiūno išmaniai perdengiama taip, kad atlaikytų viršuje buvusios didžiosios žiūrovų salės apkrovas. Ties buvusiais pilioriais suformuojamos masyvios sijos, ant jų montuojamos gelžbetoninės sijos ir tik trečiuoju sluoksniu klojamos standartinės perdangų plokštės. Šitokiu būdu racionaliai ir taupiai perdengiama plati navos erdvė.

Naujai suformuotame pirmajame aukšte įrengiama šokių salė ir kavinė, o apie 1999 metus pastate įsikūręs amerikietiškų kėglių klubas čia įrengia šešis boulingo takelius. Atrodo, kad kiekvienas dvidešimtojo amžiaus tarpsnis šį pastatą interpretuoja pačiais įvairiausiais būdais. Visoms interpretacijoms bendras tik vienas bruožas – visiškas paneigimas to, kas buvo prieš tai. Iš tarpukario išlikęs ne vienas architektų siūlymas, kaip užbaigti bažnyčią – nuo art deco iki neorenesanso, nematant bažnyčios įgyvendintoje dalyje autoriaus minties, išraiškos, atskirtų elementų santykio.

Po keturių dešimtmečių vykdoma drastiška pastato rekonstrukcija nepalieka vietos pokalbiui su Vivulskio architektūra – vienintelė bent kažkiek vertinama bažnyčios ypatybė yra jos novatoriškas gelžbetoninis karkasas, jis ir pasirenkamas išsaugoti ir šiek tiek eksponuoti, atmetant vivulskiškos architektūros visumą, architektui buvusį esminį viduramžiškos bažnyčios vaizdinį. Vėl po keturių dešimtmečių Mačiulio modernistinis grynuolis patiria triuškinančią pertvarką, atmetant, kas buvo esminga kultūros rūmų architektūrai – paprastos baltos erdvės amerikietiškų kėglių klubo rekonstrukcijos metu pavirsta į spalvotas ir mirgančias.

Visi architektūriniai sluoksniai kartu tampa sunkiai suvokiamu skirtingų elementų mišiniu. Naujamiesčio pastate jo savastis vis ištrinama. Iššūkiu tampa vien bandymas įvardinti, kas šis pastatas yra – buvusi bažnyčia, buvę kultūros rūmai, buvęs amerikietiškų kėglių klubas, teatras ar šiuolaikinio meno galerija. Galbūt visa tai kartu sudėjus ir yra šio pastato vardas, nes pasakant vieną, tuoj pat norisi jį papildyti ir praplėsti kitais.

Trisdešimt ekskursantų pasispausdami suguža į laiptinės patalpą ir užverčia galvas – tai vienintelė vieta, kur sovietiniu etapu įrengtos perdangos neriboja erdvės ir galima matyti visą bažnyčios aukštį. Esame tolimiausioje ekskursijos vietoje, buvusioje dešiniojoje navoje, kur septintajame dešimtmetyje įrengta administracija ir biblioteka. Laiptinė, kurioje esame, suformuota vienoje iš penkių navos travėjų – kvadratiniame segmente, kurį anksčiau užbaigė kryžminis skliautas. Dešinioji nava įdomi ne tik dėl laiptinės, ji labai artimai susijusi su pačiu bažnyčios autoriumi Antanu Vivulskiu.

1919 m. pradžioje Vilniaus link artėjant Raudonajai armijai organizuojamas lenkiškas savigynos būrys. Į jį nedvejodamas stoja Antanas Vivulskis, nors draugai atkalbinėja, bet jis karštai pasiryžęs ginti savo miestą. „Ek, užmuš kūną, bet dvasios neužmuš“ – amžininko užrašyti Vivulskio žodžiai. Šaltą 1919 m. sausio 3 d. naktį Vivulskis ilgai stovi sargyboje Užupyje. Pasakojama, jog tarsi šv. Martynas jis savo milinę tą naktį atiduoda kitam sušalusiam kareiviui. Pats peršąla, suserga plaučių liga ir po savaitės miršta.

Jo milinės kišenėje randamas lapelis su šv. Teresės sentencijomis, rožinis, 10 kapeikų ir paveikslėlis su Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. Vivulskis miršta ne tik palikęs nebaigtą statyti savo opus magnum, bet su savimi nusinešdamas ir paskiausią bažnyčios viziją, paskutinį jos projekto variantą. Yra duomenų, kad tarpukariu buvo ketinama pradėti Vivulskio beatifikacijos procesą, atsižvelgiant į jo atsidavimą sakralinei architektūrai ir tą krikščionišką poelgį, lėmusį jo paties mirtį.

Gavus vyskupo Jurgio Matulaičio leidimą, šioje bažnyčioje, netoli vietos, kur dabar stovime, jis ir palaidojamas – po grindimis šalia lauko sienos. 1932 m. įrengiama akmeninė plokštė, joje skulptorius Boleslovas Balzukevičius – jo Paryžiaus laikų bendramokslis – pavaizduoja Vivulskį, apglėbusį Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketą. Dabar architekto palaikų čia nebėra. 1962 m. vasarą ruošiantis perstatymui jie iškasami ir perlaidojami Rasų kapinėse. Ceremonijoje dalyvauja ir kultūros rūmų architektas Mačiulis. „Karstas ir palaikai buvo gerai išsilaikę: atidengus karstą, galima buvo atpažinti žymų menininką (matėsi nedidelė barzdelė, gerai išsilaikęs ir juodas drabužis)“ (A. Mačiulis, Permainingi metai: architekto užrašai, 2008).

Žemiškieji bažnyčios kūrėjo palaikai iškeliami prieš pat pradedamus bažnyčios griovimo darbus – vyksta savotiškas erdvės nujautrinimas. Jau anksčiau iš šventovės išgabenama visa interjero įranga, paveikslai ir liturginiai reikmenys. Visa tai pabyra po įvairiausias Lietuvos ir Baltarusijos parapijas. Daugiausia kilnojamųjų objektų patenka į Vilniaus statybos tresto suremontuotą Dievo Apvaizdos bažnyčią, į kurią perkeliama ir pati parapija. Bažnyčios Gerosios Vilties gatvėje parapija ir šiandien turi Švč. Jėzaus Širdies parapijos vardą.

Pirmojo bažnyčios varianto ir kultūros rūmų schema. Schemoje panaudota: Švč. Jėzaus Širdies projektas. Fasadas – Antano Vivulskio, 1907 m. LVIA nuotrauka

Pirmojo bažnyčios varianto ir kultūros rūmų schema. Schemoje panaudota: Švč. Jėzaus Širdies projektas. Išilginis pjūvis – Antano Vivulskio, 1907 m. LVIA nuotrauka

Pakylame laiptais keletą aikštelių į viršų ir pakviečiu ekskursantus pakelti galvas – gelsvai dažytos sienos plokštumoje išryškėja arkos siluetas. Tai šoninės navos viršus, skliautą laikiusios arkos kontūras – tarsi akmenyje išlikusi kaulo linija. Bet bažnyčia buvo daugiau negu keletas jos apnuoginto karkaso elementų, kuriuos išlikusius galime pamatyti šiandien. Ji – viduramžiško, o tai, Vivulskio matymu, yra ir amžino, belaikio sakralumo šventovė. Vivulskis jos pirmuosius eskizus pradeda dar gyvendamas Paryžiuje. Studijuodamas prestižinėje Nacionalinėje dailės mokykloje jis stebi Sacré-Cœur bazilikos ant Monmartro kalvos statybas, lieka nepaprastai paveiktas joje vykstančios nuolatinės Švč. Sakramento adoracijos. Ir Vilniaus bažnyčios projekte matome prancūziškos bazilikos atspindžius. Ne architekto Paulio Abadie architektūrinio braižo, bet abstraktesnius – pačios idėjos, kurią tiesiog norisi vadinti vizija.

Paskiausiame projekte, išlikusiame viso labo maketo nuotraukos pavidalu, Vivulskis, atsisakęs pirmiau suprojektuotų dviejų bokštų priekiniame fasade, įkomponuoja vieną 80 m aukščio bokštą bažnyčios gale už apsidžių. Tokia tipologija pastebima Vakarų Europos viduramžių bažnyčiose, kur ir glūdi vilnietiškojo projekto ištakos. Neoromanika – toks architekto pasirinkimas – tai romėniškos arkos, triguba apsidžių kompozicija, aukštas cilindrinis skliautas ir bokštas. Ir dargi kupolas. „Panašu, jog architektas neranda santykio tarp šių dviejų dominuojančių elementų, greičiausiai dėl to ir delsia pradėti jų statybos darbus“, – pastebi Vivulskio tyrinėtoja N. Lukšionytė-Tolvaišienė. Kupolui skirti pastoliai nuardomi, bokštui išlieti pamatai pasilieka žemėje ir bažnyčios dominantė neiškyla.

Prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Ką tik užbaigtas gelžbetoninis bažnyčios karkasas – gali būti, kad tai pirmasis pastatas Lietuvoje, nuo pamatų iki stogo konstrukcijų išlietas iš gelžbetonio. Liejama vietoje, naudojant klojinius. Konstrukcijų skaičiavimus atlieka žymus M. Lutoslawskio biuras iš Varšuvos. Po keturių dešimtmečių Mačiulis bažnyčios ardymo procese apžiūrinėdamas konstruktyvą stebisi jo kokybe ir tikslumu – didžiosios navos skliautas aukščiausiame taške suformuotas vos 3 cm storio. Išliejus bažnyčios karkasą statybos darbai sustoja.

Vivulskis delsia priimti sprendimą dėl kupolo ir vietoj to pasineria į interjero projektavimą. Dirbdamas pamiršta visa aplinkui, tiesiog apsigyvena pačioje bažnyčioje ir modeliuoja skulptūrines altorių kompozicijas. Dešinysis altorius – ekskursantai žvelgia gilyn pro užmūrytą sieną ir mato jį, galima tai matyti jų akyse – pavadinamas „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“. Lietuvos dailės muziejuje saugomi du nedideli šio altoriaus eskizai – iškeltas mirštantis Nukryžiuotasis, žemiau stovi Motina Marija ir žemai nusilenkusi klūpo Marija Magdalietė. Vivulskis jau turi pilną altoriaus vaizdą, pradeda lieti tikro dydžio skulptūrų dalis – vienos ir kitos figūros galvą, pečius, rankas. Karas baigiasi. O kartu baigiasi ir Vivulskio vizija – niekas nežino, kaip ją pabaigti, o ir neįstengtų to padaryti. Veikiausiai ne.

30 žmonių pakyla laiptais į dešiniosios navos paskliautę – trečiąjį kultūros rūmų aukštą, kur matyti daugiau sienose išryškėjančių arkų siluetų. Vietoj išardyto skliauto ant arkų dar pakeltos metro aukščio mūro sienos, o šios užbaigtos standartinėmis perdangų plokštėmis. Dabar čia teatro dekoracijų ir kostiumų dirbtuvės – daug spalvų ir šviežių dažų kvapo. Vakare einant Antano Vivulskio gatve kartais galima pamatyti pro neuždengtus trečio aukšto langus apšviestas gelžbetonines arkas. Po viena iš jų, vidurinėje iš penkių travėjų, iki 1961 m. buvo aukojamos šv. Mišios. Virš tarpukariu įrengto laikinojo altoriaus ant uždengto arkinio lango kabojo efektinga drobė, su kiek naivoka šv. Marijos Margaritos Alakok vizijos interpretacija. Pajuodęs ir apkirptas šis dar, atrodo, menotyrininkų neužfiksuotas paveikslas dabar kabo Žvėryno bažnyčioje. Apšviestoje patalpoje su arkomis taip ryškiai susipynę visi šio pastato sluoksniai. Tarp 30 ekskursijos dalyvių – ir ponia Diana. Jai šis nedidelis kambarėlis spalvotomis sienomis su ką tik nupurkštomis dekoracijų dalimis – ypatingas. Prieš šešiasdešimt su trupučiu metų šioje vietoje ji buvo pakrikštyta, vėliau dar pakrikštytas jos brolis, o jauniausio pakrikštyti jau nebespėta – po 1962 m. bažnyčios tiesiog nebeliko.

Užmesdami akį pro laiptinės langą į aukštą oranžinį priestatą, nusileidžiame iki antro aukšto. Pagal Mačiulio idėją vertikalusis pastatas turėjo priminti apie nepastatytą bokštą, kuris vis dėlto Vivulskio buvo suprojektuotas dvigubai aukštesnis ir lieknesnis. Per buvusio transepto šoną, pro užkulisines duris pagaliau įeiname į didžiąją salę. Laukiu, kol pro tamsų praėjimą visi pasieks scenos vidurį. Lūkuriuodamas dairausi po erdvią salę ir pats bandau suvokti, ką matau.

Vyksta remonto darbai – nuiminėjamas amerikietiškų kėglių klubo sluoksnis, tačiau pirminio kultūros rūmų sluoksnio taip pat nesimato. Erdvu, visko daug, ir nieko konkretaus – pakabinamų lubų karkasai, plokščių, lentų fragmentai, dekoracijų dalys, baro antresolė, plakatai. Įsižiūrėjęs pamažu pradedu atskirti vieną sluoksnį nuo kito ir dar po minutės jau galiu pradėti pasakoti. Boulingo rekonstrukcijos metu nuleistos segmentinės lubos šiuo metu išardomos ir veriasi originalus didžiosios kultūros rūmų salės tūris.

Nebėra žiūrovų balkono, nei 600 raudonų sėdimų vietų, nei jas pakeitusių šešių boulingo takelių, bet viršuje matosi akustinių salės lubų banga. Mes stovime ant scenos, ant kurios ne scenografija, o tikras baras su taurių kabyklomis, o virš galvų pro nuiminėjamas lubas prasiveria užkonservuota scenos dėžės infrastruktūra. Nuo pat atidarymo 1965 m. ši teatrinė salė tampa pagrindine Vilniaus kultūrinių renginių arena – ansamblių ir chorų namais, koncertų ir spektaklių scena ir televizijos konkurso „Vilniaus bokštai“ filmavimo aikštele.

Mes vis dar ant scenos, prožektoriais pašviesdami dairomės po šešėliuotą scenos dėžės tūrį aukštai viršuje. Kaip tik šioje vietoje architektas Vivulskis žvelgia į išmontuojamus taip ir neiškilusio jo bažnyčios kupolo pastolius. Galvodamas apie ateitį jis pieštuku brėžia laiminančio Kristaus rankas – 4,5 m skulptūra turėjo vainikuoti kupolą. Mes nežinome, kaip jis išsprendžia kupolo ir bokšto dilemą, nežinome, kur ir kada pradingsta paskutiniai jo šventovės brėžiniai, bet iš nuotrupų bandome rekonstruoti jo viziją. 22 metrų aukščio centrinės navos skliautas buvo iškilęs aukščiau negu aukščiausias kultūros rūmų taškas – jų scenos dėžės stogas.

Palyginimu geriau suvokiamas mastelis. Pereiname į buvusios kairiosios navos dalį – čia pro specialiai mūsų ekskursijai teatro vadovo nuimtas pakabinamas lubas aukštai šešėliuojančioje tuštumoje pašviesta išryškėja gelžbetoninė arka. Ji ne tokia kaip dešiniosios navos dalyje – šioji netinkuota, tokia, kokia buvo ir prieš šimtmetį, ką tik nuėmus klojinius. Nepavyko rasti kultūros rūmų salės nuotraukų, nežinau, kokią ją suprojektavo Mačiulis. Dabar čia kuriasi teatras, vėl grąžindamas sceną ir žiūrovus, bet nelieka nepastebėtos ir lieknos neoromaninės arkos salės pakraštyje – jas atidengs, kad ateinantys žiūrovai galėtų pamatyti ir tai, ko nebeliko.

Galerijoje (buv. didžiajame vestibiulyje). Gytautės Akstinaitės nuotrauka

Ne tik bažnyčios pastatui sovietmetis pražūtingas – šioje bažnyčioje dirbę kunigai nelieka nepastebėti saugumo struktūros. Keletą metų čia klebonu dirba buvęs ministras pirmininkas Vladas Mironas, 1948 m. suimamas, išvežamas į Vladimiro kalėjimą Maskvoje, kur vėliau ir miršta. Po jo klebonu paskiriamas Kazimieras Vaičionis, kuris bažnyčioje įkuria Aušros Vartų kolegiją – katalikiško jaunimo Vilniuje centrą. 1949 m. ištremiamas į Sibirą, o atlikęs bausmę neturi leidimo sugrįžti į Lietuvą.

Išeiname iš salės ir sustojame paskutiniame ekskursijos taške – didžiajame Statybininkų kultūros rūmų vestibiulyje. Čia daugiausia išlikusio septintojo dešimtmečio interjero, nors jis ir paslėptas po dar vienu sluoksniu, visai šviežiu – 2016 m. buvusio vestibiulio erdvėje įsikuria ukrainiečių šiuolaikinio meno galerija „Tsekh“.

Ekspozicinėms reikmėms buvusi apleista patalpa aukštomis lubomis nudažoma baltai, sumontuojama keletas pertvarų. Mes įbedame žvilgsnius į išbaltintą erdvę, truputį prisimerkiame ir regime mūsų senelių laikų kultūros rūmus. Jie atverti vos prieš keletą metų, juos pamatyti nori visas Vilnius. Ką gi būtent? Maždaug septynių metrų aukščio vitriną nuo grindų iki lubų, pirmą tokią pokarinėje Lietuvoje, pirmąsias berėmio stiklo duris, į grindis įleistus šildymo prietaisus, karšto oro užuolaidas virš lauko durų ir dar vieną interjero elementą, kuris pasitinka iš lauko užkilus pagrindine laiptine į didįjį vestibiulį, prieš pat įeinant į salę – granitiniu tinku apdailintas arkas.

Tai tos pačios nugriautos neoromaninės bažnyčios arkos, tik nuvalytos, išgrynintos iki pirminio konstrukcinio elemento, iki metalo ir betono, iki minimalaus lenktos linijos silueto, iki nuogo funkcionalizmo ir paprastumo. Tai, ką galime įžiūrėti dabartiniame pastate – tai Mačiulio pasirinkta Vivulskio bažnyčios interpretacija. Tai susikryžiuojantys skirtingi pasauliai, ne papildantys vienas kitą, ne darniai vienas kitame įsikomponuojantys, bet savo esme vienas kitam prieštaraujantys. Vienas kitą paneigiantys. Šią pastarąją valandą vaikščiojome po pastatą, kurio esmę sudaro neįmanoma priešybių jungtis. Tai pastatas, kuris negalėjo atsirasti, kurio neturėjo būti, galiausiai, tai pastatas, kurio nebeliko. Gal būtų paprasčiau įsivaizduoti, kad jo tiesiog nėra.

Ekskursijos dalyviai dėkoja ir keliauja kitų pastatų link. Surinkus tris skirtingų pastatų lipdukus – nuolaida kavai. Kai kurie dar stoviniuoja, šildosi išėję iš vėsių buvusių kultūros rūmų patalpų, sako, kad yra čia buvę, tik prieš daug metų – dainavę, šokę, žaidę boulingą, bet štai to ir ano nežinojo. Mes visi džiaugiamės, braukiame nuo plaukų pribyrėjusius klevų žiedus ir sutariame, kad pavasaris šiemet kaip niekad ankstyvas.