Istorikė I. Vaišvilaitė: kardinolų karjeristų laikai turi baigtis

EPA nuotrauka

Piktnaudžiavimas galia ir karjerizmas – tokias Katalikų Bažnyčios piktžaizdes mato popiežius Pranciškus. Ir bando situaciją keisti. Viena iš pontifiko priemonių, kaip tą daryti – paskirti kardinolais (artimais popiežiaus patarėjais) tuos dvasininkus, kuriems rūpi ne šlovė ar patogus gyvenimas, o eiliniai žmonės. Tuo įsitikinusi prof. IRENA VAIŠVILAITĖ – istorikė, buvusi ambasadorė prie Šventojo Sosto, šiuo metu – nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO.

Spalio 5 d. Vatikane įvyks kardinolų suvažiavimas – konsistorija. Ji Lietuvai ypatinga tuo, kad joje kankinystę simbolizuojantį raudoną kardinolo rūbą apsivilks ir Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ. Artėjant šiam įvykiui – pokalbis su I. Vaišvilaite apie tai, kuo ypatingi tapo kardinolų skyrimai, kai Katalikų Bažnyčiai pradėjo vadovauti Pranciškus.

Pradėkime nuo skaičių. Per savo 6 metų pontifikatą popiežius Pranciškus paskyrė 88 kardinolus – įskaitant ir spalio 5 d. būsimą konsistoriją. Iš tų visų kardinolų 70 galės rinkti popiežių, dalyvauti konklavoje. Panašu, kad Pranciškus šiuo reikalu „pralenks“ Benediktą XVI, kuris per 8 metus buvo paskyręs 90 kardinolų. Žiūrint iš šono – dideli skaičiai. Kuo Jūs tai galėtumėt paaiškinti?

Skaičiai pirmiausia susiję su pasirengimu galimiems popiežiaus rinkimams. Pagal nuostatus, kardinolų, kurie gali rinkti naują Bažnyčios vadovą, turi būti iki 120. Joks popiežius nenori laikyti mažesnio skaičiaus – tai ir skatina naujų kardinolų skyrimą. Prisiminkime, kad kardinolai nustoja būti rinkėjais, kai sulaukia 80 metų. Štai nuo spalio 5 d. Katalikų Bažnyčioje bus 128 rinkėjai, bet jau kitų metų pradžioje 8 iš jų sulauks to amžiaus, kai nebegalės rinkti popiežiaus.

Kitas dalykas – Pranciškus bei kiti pastarųjų pontifikatų popiežiai kardinolais paskiria ir sulaukusius 80 metų dvasininkus. Visi jie – net ir tie, kurie negalės dalyvauti konklavoje – yra skirtingų Romos bažnyčių klebonai, taip pat artimiausi popiežiaus patarėjai, jo taryba. Šiuo metu iš viso kardinolų yra 228, bet skaičius keisis, nes kai kurie kardinolai – labai garbaus amžiaus. Žinoma, čia nesuplanuojamas dalykas, kada Viešpats pasišaukia.

Po spalio 5 d. konsistorijos Pranciškaus paskirti kardinolai jau sudarys konstitucinę ar absoliučią daugumą – kalbant apie popiežiaus rinkėjus. Bet čia politinis požiūris. Aš labiau linkusi į Pranciškaus skyrimus žiūrėti iš dvasinės, ganytojiškos pusės. Taip pat yra administracinių, statistinių priežasčių. O jau trečioje vietoje – mažiausiai svarbus, bet žiniasklaidos mėgstamas politinis aspektas.

Irena Vaišvilaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kad paskui neužmirščiau – gal ir pradėkime nuo to politinio požiūrio. Užsiminėte apie Pranciškaus pasiektą „konstitucinę kardinolų daugumą“ – ar dėl to galime tikėtis, kad būsimasis Bažnyčios vadovas tęs dabartinę kryptį (pavyzdžiui, dėl Vatikano decentralizacijos, atvirumo migrantų problemoms ir pan.)? Juk pagal logiką popiežius turėtų paskirti kardinolus, kurie jam imponuoja. Ar galime čia įžvelgti Pranciškaus siekį užsitikrinti būsimą savą įpėdinį?

Sakyčiau – ir taip, ir ne. Šis popiežius primena Joną Paulių II, kuris irgi turėjo tvirtą nuomonę įvairiais klausimais, tik labiau laikėsi nusistovėjusių kardinolų skyrimo papročių. Tačiau, mano nuomone, Pranciškus turi susidaręs Bažnyčios vaizdą ir supratimą, smarkiai besiskiriantį nuo savo pirmtakų.

Ką turit omenyje?

Pirmiausia jis yra Bažnyčios krizės popiežius. Kai jį išrinko, krizė jau tikrai buvo. Tuo metu daugeliui tai galbūt atrodė tik kaip Romos kurijos, popiežiaus „dvaro“ krizė – prisiminkime skandalą dėl pavogtų Benedikto XVI dokumentų išviešinimo. Jis atskleidė dideles politines kautynes, įtampas Kurijoje. Vėliau kilo nepilnamečių išnaudojimo skandalai, pirmiausia Jungtinėse Valstijose. Daugeliui išorės stebėtojų, taip pat ir pačioje Bažnyčioje (ypač tiems, kurie buvo aukštesnėse pozicijose) atrodė, kad tai liečia tik vieną – Amerikos – Bažnyčią. Kiti tą skandalą vertino kaip puolimą prieš katalikus, jie matė politinį, ideologinį Bažnyčios persekiojimą.

Bet faktai – jie visgi buvo. Toji absoliuti, neįtakinga mažuma katalikų, kurie įspėjo, kad šie skandalai tėra ledkalnio viršūnėlė, – tie žmonės buvo teisūs. Ir dabar matome, kaip tai ardo Bažnyčią iš vidaus. Kaip tai stipriai veikia jaunąją kartą. Kaip žmonės, anksčiau besąlygiškai pasitikėję kunigais, atsiduria gilioje tikėjimo krizėje. Galimos to pasekmės – išėjimas iš Bažnyčios. Tą mes statistiškai matome krizės labiausiai pažeistose valstybėse.

Pranciškus tą žinojo. Gaudamas informaciją iš kitų jėzuitų, jis galėjo susidaryti tinkamą vaizdą, kas vyksta pasaulinėje Katalikų Bažnyčioje. Tas vaizdas turėjo būti aiškesnis ir išsamesnis už oficialius arkivyskupijų pranešimus Vatikanui. Jis pats iki popiežystės nebuvo Romos kurijos narys, gyveno pasaulyje, kuriame aiškiai reiškėsi galios dalykai. Jis turėjo didelę ganytojo patirtį, gyvenęs Lotynų Amerikoje ir Europoje, pats pažinojo pasaulį.

Ir kartu Pranciškus labai anksti pasakė, kas yra pagrindinė krizės priežastis Bažnyčioje.

Klerikalizmas?..

Klerikalizmas kaip galios sistema, kaip piktnaudžiavimas galia. Pranciškus nesako, kad „kunigai yra kalti“ ar pan., tačiau pabrėžia, jog Bažnyčios sandaroje – taip, kaip ji yra tvarkoma ir iš dalies kaip formuojama kunigija – vyrauja galios sistema. Ir karjerizmo. Pranciškus labai daug kalba ir apie nuodėmę, žmogaus prigimtį, taip pat – gailestingumą.

Taigi – į ką dabartinis popiežius reaguoja, skirdamas kardinolus? Į ką jis nusitaikė? Per šimtmečius buvo nusistovėjusi tradicija, kad kardinolu skiriama, tapus arkivyskupu vadinamuosiuose „reikšminguose“ miestuose. Pavyzdžiui, Italijoje tai būdavo Venecija, Palermas, Bolonija, Milanas. Kai tave ten paskiria arkivyskupu – tik laiko klausimas, kada tapsi kardinolu. Kita vieta, iš kurios būdavo paskiriama labai daug kardinolų, – Romos kurija. Tai yra karjeros kelias. Kaip, beje, ir patekimas į pačią Kuriją. 

Pranciškus mato, kad bažnytinės karjeros kelias tapo vadybinis, kaip sekuliarizuotos visuomenės. Todėl kunigai, kurie siekia karjeros, visų pirma stengiasi pasirodyti kaip geri vadybininkai – ne ganytojai. Tai ypač išryškėjo Jungtinėse Valstijose. (Turbūt ryškiausias pavyzdys – iš dvasininkų luomo pašalintas, nepilnamečių lytiniu išnaudojimu kaltinamas buvęs kardinolas Theodoras McCarrickas nėra tarnavęs jokioje parapijoje – red.) Taip pat ir kitose valstybėse sprendimas tapti kunigu gali būti susijęs su socialiniu statusu ir galia. Taip yra dėl to, nes formuojant klerą dažnai pabrėžiama, jog kunigai yra kitokie. Kad, gavę šventimus, vos ne ontologiškai pasikeičia.

Čia taip mokoma kunigų seminarijose?

Seminarijose ir pačioje kunigiškoje aplinkoje. Esu pati susidūrusi su visai jaunais kunigais, kurie mano – jei esi vienuolis ar kunigas, tau autoritetas gali būti tiktai vyskupas. Ir tai dar priklauso… Toks požiūris atsiliepia kunigo santykiui su tikinčiaisiais. Kai kada ir patys tikintieji prie to prisideda.

Tad ką daro popiežius? Pirmiausia, jo pontifikato metu daug tokių vadinamųjų „kardinolinių“ arkivyskupijų šiuo metu neturi kardinolų. Paskutinėje konsistorijoje iš Italijos tik vienas – Bolonijos – arkivyskupas taps kardinolu. Bet tam yra sava priežastis. O dauguma tų kitų „karjeros“ vietų tuščios – ten yra arkivyskupai, bet ne kardinolai.

Popiežius Pranciškus EPA nuotrauka

Paminėjote Bolonijos arkivyskupą Matteo Zuppi. Taigi kokia priežastis, kad jis bus kardinolu?

Arkivyskupas ateina iš Šv. Egidijaus bažnytinio sąjūdžio. Zuppi labai ganytojiškas, daug dirbęs su pabėgėliais. Be to, jis yra Romos kunigas, kaip sako italai – romietis iš Romos, romano da Roma. Užaugęs paprastoje šeimoje. 

Tai vienas dalykas. Kitas – Pranciškus kardinolais yra paskyręs ne tik vyskupų, bet ir kunigų. Galbūt labiausiai žinomas – kardinolas iš Albanijos, komunizmo kankinys Ernestas Simoni. Taip pat kardinolu jis paskyrė italų kunigą Mario Zenari – apaštalinį nuncijų Damaske. Jo neiškėlė kitur, nuncijus ir toliau darbuojasi Sirijoje. Žinome, kokia ten sudėtinga padėtis.

Popiežius imasi pokyčių Romos kurijoje. Kardinolais jis skiria ne tik kongregacijų vadovus, bet ir jų pavaldinius – o tai visiškai negirdėta.

Naujieji Pranciškaus paskirti kardinolai – iš daugiau nei 50 šalių, taip pat ir tų šalių, kuriose kardinolų iki tol niekada nebuvo. Pavyzdžiui, Papua Naujoji Gvinėja, Bangladešas, Lesotas.

Ką visa tai reiškia? Popiežius Kardinolų kolegijoje plečia pasaulinės Bažnyčios atstovavimą. Savo keliose konsistorijose Pranciškus, cituodamas Jėzaus žodžius per Paskutinę vakarienę, yra pasakęs: kurie nori būti pirmi, turi tapti visų tarnais. Popiežius visąlaik ragina tarnauti užmirštiesiems, pats kardinolais skirdamas užmirštųjų tarnus, asmenis iš pakraščių. Dar keli pavyzdžiai: Gvatemala, Marokas, Liuksemburgas (kuris iki tol neturėjo kardinolų), Irakas, Pakistanas, Madagaskaras, Japonija… Iš tų naujųjų kardinolų biografijų matome, kad Pranciškus šitokiu būdu visiškai sugriauna geležinkelio bėgius tiems, kurie „važiuoja“ varomi tik galios ir reprezentacijos.

Taip pat keičiasi statistika. Dar visai neseniai kardinolų daugumą sudarė italai, didelė dalis jų – iš Romos kurijos. Tada sekdavo Lotynų Amerika, Jungtinės Valstijos ir jau likęs pasaulis. Dabar šitas susiskirstymas mažėja, daugėja Afrikos ir Azijos atstovų Kardinolų kolegijoje. Tai politinis momentas, bet ne tik – žmonės, kurių balsai ateityje lems, kas bus popiežius, nebūtinai išsirinks tą, kuris bus Pranciškaus klonas. Taip niekada nebūna. Bet jie atsineša savo patirtį, savo Bažnyčią ir tikinčiuosius. Labai daug šių kardinolų turi stiprią ganytojišką patirtį. O Pranciškui tai pagrindinis dalykas. Kaip jis yra sakęs – ganytojas turi kvepėti savo avimis.

Kardinolas, apaštalinis nuncijus Sirijoje Mario Zenari EPA nuotrauka

Kaip tik prisiminiau Jūsų rekomenduotą autorių, kunigą Peterį Daly. Viename savo tekstų jis klausia: kodėl tiek mažai Arso klebonų tampa vyskupais? Jo nuomone, taip yra todėl, kad mums labiau reikia instituciškai ištikimų, o ne šventų žmonių… Ir kad klerikalinė mąstysena labiau vertina ne ganytojus, bet administratorius ir lėšų surinkėjus. Taigi, savo paskyrimais popiežius Pranciškus siekia, kad kardinolais taptų tie, kuriems iš tikrųjų rūpi žmonės?

Šiandien Bažnyčiai kaip niekad reikia šventųjų. O galios ir pinigų sureikšminimas… Pasižiūrėkime, kuo tai baigėsi Jungtinėms Valstijoms. Pinigai ten buvo didžiulis prioritetas. Viskas rėmėsi vadyba. Ir ką dabar matom? Visi tie sukaupti pinigai išplaukia kartu su arkivyskupijų, bažnyčių bankrotais ir kompensacijomis už klero padarytas skriaudas. Ši Bažnyčia tampa neturtinga tikriausiai todėl, kad turtui skyrė per didelį dėmesį. Turtui, galiai, pozicijai. Šiuo atveju kalbam apie JAV, bet tai pradeda vykti ir kitur – kad ir Airijoje.

Įdomu tai, kad visos šios krizės nėra mirtis. Dažnai tai tampa kažko kito atgimimu. Tik šis judėjimas yra lėtas. Pavyzdžiui, į vienintelę seminariją Airijoje jau ateina žmonių. Jų motyvacija, matyt, jau visai kita. Taip pat ir Prancūzija: Bažnyčia ten buvo tiek sutrinta ir suminta, išleisti įstatymai – kryptingai antibažnytiniai. Tačiau dabar Prancūzija turi vienus stipriausių dvasininkų, kurie pasirenka tokie būti ne dėl galios. Prancūzijoje eidamas į kunigystę ar vienuolinį gyvenimą – tu būsi niekas. Tu nesitiki kažkokių privilegijų. O pačios parapijos ten yra gyvos, veikiančios, solidarios. Kleras labai išsilavinęs, tikintieji – irgi. Bažnyčia tampa patraukli jaunimui. Tik tai nėra masinis reiškinys. Iš tos valstybės, kurioje katalikiškumas būdavo užtikrintas, Bažnyčia Prancūzijoje persiformavo į katalikybę, kuri remiama žmonių, jų laisvo pasirinkimo.

Taigi, popiežius Pranciškus tai mato. Ir bent jau Arso klebonus, ganytojus skiria kardinolais. Tuos, kurie mato Bažnyčią pasaulyje tokią, kokia ji yra – net jei tai būtų Okeanija. Jeigu kalbam apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną – negali vienas narys sakyti kitam, kad tu nesvarbus. Pranciškus mato viso to Kūno svarbą.

EPA nuotrauka

Tačiau analitikai teigia, kad Kardinolų kolegija jau nebeturi tokios įtakos kaip anksčiau – kad šiais laikais didesnė sprendimų galia jau atitekusi vyskupų sinodams…

Nėra tiesa, kad kardinolai nevaidina jokio vaidmens. Šiuo atveju tas vaidmuo dvigubas – pirmiausia kardinolas savo Bažnyčioje vis dėlto labai matomas. Jis tam tikra prasme gali atstovauti popiežiui, kadangi turi ryšį tarp Romos ir savo vietos. Jis gali bet kada prieiti prie popiežiaus. Kardinolai nėra išskirtiniai Bažnyčios kunigaikščiai, bet artimo santykio su popiežiumi atžvilgiu – taip, jie daro įtaką.

Kaip suprantu, popiežiaus įkvėptas ir paskatintas, kardinolas gali keisti savo vietinę Bažnyčią?

Gali, bet kartu ir pati kardinolo pozicija „kilsteli“ tą kunigą ar vyskupą. Jis tampa labiau matomas, bet kartu gauna ir pareigas, atsakomybę. Kiekvienam kardinolui Romos mieste paskiriama kuri nors parapija, kurioje reikia bent kartą per metus pasirodyti. Žinoma, ten dirba klebonai, bet taip pat ir kardinolai turi lankytis. Šiuo metu labai daug tokių „kardinolinių“ bažnyčių yra Romos pakraščiuose, kai kurie rajonai – visai neturtingi. Tai irgi svarbu – nes tada sutinki vietinius žmones, o ir pats jiems kalbi apie savosios Bažnyčios patirtį.

Dar vienas dalykas – į konsistorijas kviečiami visi kardinolai. Spalio 5 dienos konsistorija įvyks Amazonijos sinodo išvakarėse, taigi tie, kurie norės, turės galimybę ir Sinode dalyvauti.

Dėl to paties Sinodo – popiežius jam vadovauti paskyrė tris kardinolus iš Brazilijos, Peru ir Venesuelos. Ar galima ir čia matyti Romos decentralizaciją bei idėją, kad vadovauti turi tie, kurie apie tuos kraštus gerai nusimano?

Tai, kad sinodai vyksta skirtingiems kraštams – ne naujiena. O Lotynų Amerika jau seniai turi stiprių kardinolų, tai šis paskyrimas, galima sakyti, yra visiškai normalus dalykas.

Kalbant dar apie kardinolus – tenka matyti katalikiškoje žiniasklaidoje klijuojamas etiketes: vieni esą yra „progresyvieji“, kurie palaiko nuosaikesnę kryptį įvairiais klausimais – dėl Komunijos išsiskyrusiems ir civilinę santuoką sudariusiems katalikams, pabėgėlių politikos, LGBT asmenų sielovados, ir pan. Tokiu „progresyvistu“ neretai vadinamas ir popiežius Pranciškus. Tuo metu kardinolai „tradicionalistai“ – tie, kurie nėra tokie atviri minėtiems klausimams. Ar Jūs pati pastebite šią skirtį?

Ne. Aš visąlaik priešinuosi tokiai mąstysenai. Ji atsirado pirmiausia iš pasaulietinės amerikietiškos žiniasklaidos (vėliau tuo sekė ir likęs pasaulis), kuri nušvietė Vatikano II Susirinkimą. Tuo laiku tai buvo didžiulis įvykis žiniasklaidoje. Žurnalistai apie tai rašė visiems – ne tik katalikams. Ir tada pirmąkart į Bažnyčios gyvenimo viešą aptarimą buvo įtraukta politinė terminija. Buvo apeliuojama į XIX a. Bažnyčios istorijos aiškinimus, ypač vykdytą „kovą su modernizmu“. Tokia kova iš tikrųjų vyko, tačiau tai buvo susiję su tam tikromis teologinėmis nuostatomis. Tai nebuvo politinis terminas. Bet čia jau kita tema. O tai, kas žiniasklaidoje prasidėjo nuo Vatikano II Susirinkimo, deja, tęsiasi iki šiol.

Dėl ko popiežius yra susirūpinęs – politinės ideologijos jau braunasi į Bažnyčią. Pavyzdžiui, augantis nacionalizmas. Religiją bandoma pateikti kaip nacionalinės tapatybės dalį. Bet juk krikščioniškoji demokratija niekada nebuvo nacionalistinė.

Kalbant apie Pranciškų – žmonėms tiesiog siūlyčiau perskaityti jo biografiją angliškoje Vikipedijoje. Pamatysit, kad iki išrinkimo popiežiumi jis buvo vadinamas tradicionalistu – patys jėzuitai jį tokiu laikė. Kodėl? Nes jis labai skeptiškai žiūrėjo į išlaisvinimo teologiją. Taip pat todėl, nes buvo (ir lieka) labai pamaldus Dievo Motinai. Socialinis teisingumas jam buvo ne svarbiausia tema pastoracijoje. Jam labiausiai rūpėjo žmonių tikėjimo puoselėjimas ir su tuo susijusi didelė pagarba tradiciniam pamaldumui – procesijoms, rožiniui, novenoms. Maldingumui, kurį aš, būdama 64 metų, dar esu užtikusi Lietuvoje. Įdomu tai, kad dažnai mūsų „didieji“ tradicionalistai turbūt niekada gyvenime nėra kalbėję novenos, nesimeldžia rožinio, nežino pamaldumo tradicijų.

Tai va, jei mes negalime klasifikuoti popiežiaus kaip konservatoriaus ar liberalo – taip kaip įmanoma suskirstyti tuos žmones, kuriuos jis renkasi? Vienu klausimu jie bus vienoje skalės pusėje (jei kas nors ją išvis gali nupaišyti), kitu klausimu – jau kitoje. Tai kas jie yra?

Karolis Wojtyla buvo aršus antikomunistas – Vakaruose toks požiūris atstovavo dešinei, o Rytuose – tai jau pašėlęs avangardas. Tas pat Benediktas XVI – jį dabar visi pristato kaip tradicionalistą, nes jam patinka graži, sudėtinga, išpuoselėta liturgija. Bet teologijoje jis yra visiškas modernistas! Progresistas, galima sakyti. Tai reiškia, kad niekas jo teologijos neskaito, arba jei ką paskaito – nesupranta. Toks paviršutiniškumas, kad net nežinau, ką pasakyti. Gal tiek, kad tos skirtys – visiška nesąmonė… (juokiasi)

EPA nuotrauka

Tuomet iš kur, kaip Jūs sakot, tas dirbtinis susipriešinimas atsiranda?

Yra bandoma supaprastinti atsakymą į klausimą, ką reiškia būti kataliku. Žmonės prisiriša prie kurio nors vieno indikatoriaus. Tai gali būti Komunijos priėmimo būdas ir pan. Dažniausiai tai būna aiškiai matomi, parodomi dalykai.

Taip, turime Katalikų Bažnyčios katekizmą, aiškų tikėjimo išdėstymą. Tačiau tikėjimas nėra vien tekstas – yra ir praktika. Ne tik pavieniai punktai ir klausimai, bet visa visuma. O Bažnyčioje didžiausi skilimai ir įvykdavo, kai būdavo susikoncentruojama į kurį nors vieną klausimą, galvojant, kad jis apima visumą.