Šeimos gyvenimą pakeitęs popiežiaus vizitas: sūnus Pranciškus, išaugusi drąsa ir kova dėl romantikos

Tekučių šeima (iš kairės): Sofija, Monika, Justas ir Pranciškus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Monika įpratusi bendrauti su žmonėmis. Ji – pradinių klasių mokytoja, tad viešas kalbėjimas jai nėra baubas. Monikos sutuoktinis Justas – verslo plėtros projektų vadovas viešųjų ryšių agentūroje. Tai reiškia, kad šis darbas irgi neleidžia būti tyleniui.

Tačiau pora dar nežino, kad tai – tik įžanga. Kad vieną vėsų rudens vakarą jie kalbės kur kas didesnei auditorijai, nei galėjo kada įsivaizduoti – prieš 60 tūkstančių žmonių. Ir kad tokį iššūkį jiems netiesiogiai mes… Katalikų Bažnyčios vadovas.

Praėjo lygiai metai po to, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus. Vienas iš vizito renginių – pontifiko susitikimas su jaunimu Vilniaus Katedros aikštėje. Belaukdami, kol Pranciškus nuo Aušros vartų atriedės pas juos, susirinkę tikintieji klausėsi jaunų žmonių liudijimų.

Vieni iš tų, kurie tąkart žengė į sceną, ir buvo minėtieji MONIKA ir JUSTAS TEKUČIAI. 5 metus susituokusi, Vilniuje gyvenanti pora – kuklūs žmonės, tačiau įveikė save ir išdrįso su jaunimu pasidalinti savo istorija. Drąsos čia reikėjo dvigubai, nes pati istorija – ne iš lengvųjų: sutuoktiniai pasakojo, kaip jų gražų šeimyninį gyvenimą sukrėtė persileidimas. Monika prisiminė: „… antrą Kalėdų dieną sužinojome, kad mūsų vaikelio širdelė sustojusi, jis mirė. Tai buvo mano tikėjimo išbandymas. Visų pirma, niekaip nesupratau, kodėl Dievas taip su manim pasielgė. Išgyvenau beprasmybės jausmą, pyktį, didžiulį skausmą.“

Vis dėlto šis liudijimas Katedros aikštėje baigėsi viltingai: su Dievo ir žmonių pagalba pora atsitiesė, dar labiau sustiprino tarpusavio ryšį ir laimingai susilaukė dukros Sofijos. O išsipūtęs Monikos pilvukas rodė, kad viskas eina tik geryn: „Dabar mes laukiame dar vieno vaikelio ir toliau mokomės pasitikėti Dievu.“

Šiandien Monika ir Justas – jau keturiese: Sofijai (2,9 m.) kompaniją palaiko vos po kelių mėnesių nuo popiežiaus vizito gimęs Pranciškus.

Pokalbis apie tai, kas šioje šeimoje pasikeitė per metus, kodėl popiežiaus atvykimas įpūtė drąsos ir kaip prie viso to prisidėjo gudri vienuolė. 

Prisiminkime judviejų liudijimą, pasakytą pernai Katedros aikštėje. Kaip nutiko, kad jus pakvietė ten kalbėti?

Monika: Mūsų draugė, sesuo Viktorija Voidogaitė CC, paprašė, kad mes parašytume savo istoriją. Bet ji nesakė, kad to reikės popiežiaus vizitui – tokiu atveju tikrai nebūtumėm sutikę.

Kodėl?

M.: Nes baisu… (juokiasi)

Justas: Nesijaučiam esantys tokie dideli.

M.: Neatrodė, kad mūsų istorija tokia įspūdinga, kad reikėtų ją pasakoti daugybei žmonių. Bet iš pradžių to nežinojome – kai paprašė parašyti tekstą, sesuo Viktorija sakė, kad „to reikia jaunimui“.

O, tai sugudravo vienuolė?..

J.: Tikrai taip. Sakė, gal šitą medžiagą panaudos kokiam leidinuke jaunimui. O vėliau, kai jau parašėme, ji pranešė, kad mūsų tekstą kartu su kitų žmonių liudijimais atrinko siųsti į Vatikaną… Tada į mus kreipėsi vizito organizatoriai ir paprašė paliudyti Katedros aikštėje. Iš pradžių persigandome – manėme, negi dabar tiesiogiai popiežiui reikės visa tai sakyti? Bet paskui nurimome, kai sužinojome, kad kalbėsime aikštėje susirinkusiems žmonėms.

Bet, įsivaizduoju, nustebot.

M.: Iš pradžių to nenorėjome, bet įkalbino. O galiausiai pagalvojome – kad gal  per daug susireikšminame, nenorėdami liudyti? Gal mūsų istorija ką nors palies?

J.: Gal žmonės supras, jog nėra vieni? Kai Monika patyrė persileidimą, atrodė, kad mes tokie vieninteliai – nebuvome matę ir girdėję tokių istorijų. Tik po to, bendraudami su žmonėmis, pamatėme, kad tokie atvejai dažni. Jei žmonės drąsiau apie tai kalbėtų – kiti, kurie tą patį skausmą išgyvena, nebesijaustų tokie vieniši.

M.: Tai ir užlipome į sceną apie tai papasakoti. O paskui – jau po vizito – gaudavau žinučių, laiškų su padėkomis. Žmonės mane susirado per feisbuką ir rašė, kad mūsų liudijimas juos sustiprino ir įkvėpė.

Justas ir Monika Tekučiai. Evgenios Levin nuotrauka

Na štai, drąsa pasiteisino. Beje, o Vatikanas redagavo atsiųstą jūsų tekstą? Per tokius renginius, kaip popiežiaus vizitas, taip lengvai neužlipsi ant scenos ir nepasakysi bet ko. Kiek žinau, kai kurių kitų žmonių tekstai buvo peržiūrėti – kad kas nors netyčia neprikalbėtų erezijų.

J.: Mūsų neredagavo – tik tuos tekstus, kuriuos tiesiogiai popiežiui kiti jauni žmonės skaitė iš lapo. Mes patys labai nenorėjome taip skaityti, mums geriau gyvais, savais žodžiais. Apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad nereikės to lapo turėti ir iš jo skaityti. Bet kartu ir sutrikome: Katedros aikštėje bus keliasdešimt tūkstančių žmonių – kaip nepasimesti ant scenos? Iš pradžių maniau – ateisime ir tiesiog pakalbėsime. Bet organizatoriai paprotino, kad reikės repetuoti – nes laikas ribotas. Kai susigyvenome su tekstu, repetavome daug kartų – tada jau tvirtai jautėmės.

M.: Visus mus prieš kalbėjimą ruošė aktorė Adrija Čepaitė, buvo repeticijų, kuriose dalyvavom ir mes visi – tie, kurie turėjome kalbėti jaunimo renginyje.

J.: Tarėmės, kas nelabai tinka, o ką reikia būtinai paminėti. Per popiežiaus vizitą tapome viena komanda – palaikėme vieni kitus prie scenos, klausėme: „Na, kaip tau sekėsi kalbėt?“

Kiek kartų repetavot tekstą iki galutinio pasirodymo Katedros aikštėje?

M.: Gal kokį tūkstantį… (juokiasi) Žiauriai daug kartų. Ir vakarais prieš miegą vienas kitam sakėm.

Monika ir Justas Tekučiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų papasakota istorija, kurią jaunimas išgirdo, labai jautri – apie tai, kaip išgyvenote persileidimą, kaip po to laukėt (ir sulaukėt) naujo vaikelio. Jūsų žinia buvo apie viltį, pasitikėjimą Dievu?

M.: Taip, tą ir norėjom pasakyti – kad tai, kaip yra dabar, nebūtinai bus visada. Su Dievu viskas įmanoma. Taip pat akcentavau, kad reikia kalbėtis su kitais, ieškoti pagalbos, kai tau sunku.

J.: Pabaigoje paminėjome vieną frazę, kurią buvome išgirdę iš sesės Viktorijos: „Dievas vaikšto tarp puodų.“ Kartais atrodo beprasmiški tie kasdieniai rutininiai darbai, problemos. Bet net ir tokiuose dalykuose reikia bandyti įžvelgti prasmę ir džiaugsmą.

Judu taip pat sakėte, kad, kai laukėtės Sofijos, buvo daug nerimo – ar vėl neįvyks persileidimas… Ir jus tada gelbėjo nuolat kartojamos Biblijos eilutės. Kokios jos?

M.: „Nebijok, vien tik tikėk“ (Mk 5, 36) tikrai buvo. Ir taip pat „Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis“ (Ps 37, 4). Šitos pagrindinės.

Kas jums dar padėjo, ramino, kai laukėtės Sofijos?

M.: Vienareikšmiškai kiti žmonės.

J.: Gal net ir aš…

M.: (juokiasi) Klausė, kas mums padėjo. Be abejo, buvo svarbu tai, kad mes abu laikėmės išvien. Tai laikotarpis, kai vienas kitam buvom artimiausi. Ir kiti žmonės – jų palaikymas, maldos, istorijos tų šeimų, kurios tą patį yra patyrusios. Sužinojom, kad persileidimas – labai dažnas reiškinys. Ir kad paskui poros vis tiek susilaukia vaikų. O mums prieš tai atrodė, kad jau viskas.

J.: Mums dar buvo svarbu nesusikoncentruoti į praeities įvykius. Dar tada, kai nesilaukėme Sofijos, turėjome svajonę, išsikėlėme tikslą – keliauti į Kiniją, išleisti tam visas santaupas. Reikia žiūrėti į priekį ir nepasiduoti sunkumams, negyventi vien tik juose.

Monika ir Justas Tekučiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sofija laimingai atėjo į pasaulį. Na, o paskui, šių metų sausį, jums gimė ir Pranciškus… Drąsiai spėju, kad tai susiję su popiežiaus vizitu.

M.: Mums patinka šv. Pranciškus Asyžietis, tad mes tą vardą jau seniai „nešiojomės“. O popiežius tai „užtvirtino“.

J.: Nežinojome iki pat gimimo, kas bus – mergaitė ar berniukas. Ir kai jau gimė, mūsų reakcija: „Pala, tai kokį vardą duodam?..“ Buvome svarstę tarp dviejų – Pranciškaus ir Baltramiejaus. Dar būdamas gimdykloje visiems išsiunčiau žinutę, kad gimė sūnus. Tada Monikos pusseserė atrašė: „O, sveikinu! Šiandien yra Pranciškaus vardadienis“… Tai tada jau viskas tapo aišku. Tą dieną Bažnyčia minėjo šv. Pranciškų Ksaverą, bet viskas gerai. Galutinai apsisprendėme. O ir popiežius mums patinka.

M.: Mano močiutė buvo Pranciška. O Asyžiuje susipažinome su vienu budistu režisieriumi, kuris išsikraustęs iš proto dėl šv. Pranciškaus. Tas italas turi keturis vaikus, tai visus juos pavadino Francesco (berniukus) arba Francesca (mergaites). Šis žmogus mums labai patiko, jis ir pats labai panašus į Pranciškų Asyžietį.

Praėjo metai po popiežiaus vizito. Žiūrint iš šiandienos taško – ką jums patiems davė liudijimas jaunimui ir visai Lietuvai? Tas, galima sakyti, nuotykis?

J.: Manau, daug davė ne tik mums, kurie liudijome, –  bet taip pat ir visiems, kurie išvydo popiežių. Kai jį matai per TV, girdi per radiją, jis atrodo tolimas, esantis kažkur. O pamačius gyvai, jis dabar atrodo artimesnis. Supranti, kad irgi žmogus. Jis čia buvo, tuo pačiu oru kvėpavome, tuos pačius liudijimus girdėjome. Atsirado bendrumas. Ir dabar, kai ką nors apie jį išgirstu – nebėra to įspūdžio, kad tai popiežius, sėdintis Vatikane. Dabar jis – tas popiežius, kuris buvo ir Lietuvoje, su mumis. 

M.: Taip pat gavome savotišką pavirtinimą, kad ir paprasti žmonės yra svarbūs (juokiasi). Mes patys niekada nesijautėme tokie ypatingi, kad apie save kalbėtume Katedros aikštėje. Tikrai ne. Tad popiežiaus apsilankymas padėjo suprasti, kad paprastas žmogus su savo istorija irgi svarbus. Ir kad gal viskas gerai su tikėjimu mūsų šeimoje… Atrodė, gal buvome jį kiek apleidę. Mūsų maldos visai paprastos –  palaimini maistą, savais žodžiais trumpai pasimeldi, ir tiek. Bet ir tai duoda vaisių. Dievui nebūtinai reikia kažko įspūdingo. Supratome, kad Jam užtenka ir paprastų dalykų, per kuriuos Jis savo darbus taip pat padaro.

Popiežius Pranciškus Lietuvoje. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Net neabejoju, kad Pranciškaus gimimas – jums didžiausias įvykis šiemet. O kas dar tokio reikšmingo įvyko jūsų gyvenime?

J.: Man atrodo, pirmas įvykis – Monika pradėjo studijuoti magistrantūrą LSMU ir VDA dailės terapiją. Kai kurie žmonės mūsų klausia: „Tai jums sunku su dviem mažais vaikais?“ Ką aš žinau, kitiems būna dar sunkiau. Kai Monika vyksta į paskaitas, man vienam tenka pabūti su vaikais. Ir ką, neprapuoliau…

Kitas dalykas – anksčiau nesutardavome, kur toliau gyvensime. Abu norėjome, kad tai būtų savos gimtinės.

Justas norėjo Pasvalio, o tu, Monika, – Vilniaus?

M.: Taip. Ir tempdavome kiekvienas į savo pusę.

(Į pokalbį įsiterpia dukrelė Sofija: „Mes norime auginti šunį ir turėti namą. Bet tokį didelio aukšto!“)

J.: Tai va. Kai anksčiau kalbėdavomės apie būsimus namus, susipykdavome. Bet dabar, kaip su ta kelione į Kiniją, atradome vieną naują tikslą. Jau judame bendra linkme. Sutarėme, kad kraustysimės į kokį nors mažesnį miestelį.

Kodėl?

M.: Kad būtų mūsų abiejų susitarimas. Mes ir kitur šeimoje stengiamės, kad įvairiose situacijose nebūtų vienas laimėtojas, o kitas – nuskriaustasis. Kad paskui nepriekaištautų: „Va, žiūrėk, kaip dėl tavęs aukojuosi“, ir pan. Visada siekiam win-win principo. Kad abiem išeitų į naudą.

Justai, nebus tau problemų dėl darbo, išsikėlus kažkur toliau?

J.: Ne. Dabar kiekvieną dieną važiuoju į biurą, bet su vadovu jau esame susitarę, kad galėsiu dirbti nuotoliniu būdu.

Monika ir Justas Tekučiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dar apie šiandieną. Paminėjote posakį: „Dievas vaikšto tarp puodų“. Puikiai judu suprantu – vaikai, rutina, darbai… Kokia ta jūsų kasdienybė?

M.: Visai intensyviai dabar gyvename. Susilaukus vaikų, gyvenimas visiškai pasikeitė. Dabar mums su Justu reikia kovoti, kad turėtume laiko dviese kažkur ištrūkti. Tas buvimas kartu sustiprina porą. Nes šiaip laikui bėgant viskas subuitiškėja ir supaprastėja… ir vyras su žmona tampa vaikus aptarnaujančiu personalu (juokiasi). Tad reikia padirbėti dėl romantikos, santuokinio ryšio. Net ir pakovoti. Juk ne tik vaikus auklėjame, bet ir patys kaip pora turim augti.

Dar iki vaikų gimimo atradome tokį dalyką kaip šeimų maldos grupė. Susirenka žmonės su panašiais rūpesčiais, dalinamės patirtimi, meldžiamės vieni už kitus. Galima į save pažvelgti iš šono, išgirsti gerų patarimų, įžvalgų.

Dar mums labai padeda stovyklos ar apsilankymai pas vienuolius. Šiemet labai patiko susitikimas su Tiberiados broliais Baltriškėse. Labai sustiprino. Kaip sakė Justas, tartum dvasinių vitaminų gavome.

Kai augini vaikus, kyla didelis pavojus užsidaryti savo šeimoje ir nebekelti aukštesnių tikslų, kuriuos sau kėlei, kai buvai jaunesnis. Bet reikia grįžti prie savo svajonių – o ko mes iš tikrųjų norime, ką galime nuveikti? Tai svarbu. Ir bandom tai daryti. Dėl to ir svajojame persikelti į kaimą ar miestelį – kad kažkaip prisidėtume prie to gėrio kūrimo.

Bandysite diegti naujoves?

M.: Na taip. Juk provincijoje visko mažiau negu Vilniuje. Galvojame, ką būtų galima nuveikti su vietos bendruomene ar su kitais žmonėmis, kurie atvažiuotų. Čia irgi popiežiaus vizito vaisiai – mūsų pasiryžimas tą daryti.