Pokalbis tarp melodijos ir teksto. Interviu su T. Králu

Baritonas Tomášas Krális. Barbaros Dietl nuotrauka

Čekų kilmės dainininkas TOMÁŠAS KRÁLAS turi virtuozišką šilto tembro baritono balsą, kuriuo renkasi moderniam žmogui priminti ankstyvosios muzikos žavesį, joje jaučiamą dvasios grynumą ir ramybę. Šio dainininko karjeroje buvo daugybė užkoptų olimpų – studijos su profesore Adriana Hlsova, dalyvavimas tokiuose ansambliuose kaip „Collegium 1704“, „Collegium Marianum“ ir „Musica Florea“, koncertavimas Pragos „Spring“, Drezdeno „Festspiele“ ir „Festival de La Chaise-Dieu“ festivaliuose. 

Ką manote apie dabartinę baroko muzikos koncertų situaciją?

Baroko muzika šiomis dienomis tampa vis populiaresnė, ir plati klausytojų auditorija renkasi eiti pasiklausyti baroko muzikos koncertų. Netgi tokio kalibro festivaliuose kaip Zalcburgo vasaros operos festivalis pristatomos senosios muzikos programos. Taigi ją plačioji publika vis labiau priima. Tokia pat situacija yra ir Čekijoje, Prahoje. Dabar populiaru klausytis barokinės vokalinės muzikos, ir kartais dėl to patys pasirodymai man atrodo vis paviršutiniškesni. Anksčiau muzikantai turėjo pateikti iš tiesų gerai apgalvotas senosios muzikos interpretacijas, kad sudomintų klausytojus, o dabar nėra taip svarbi pasirodymo kokybė, nes klausytojas ir be to yra sudomintas. Pasimetus muzikinėse tendencijose sunku rasti iš tiesų gerų koncertų. 

Kaip jaučiatės būdamas barokinės muzikos atgimimo bangos dalyviu?

Aš esu kilęs iš Brno regiono ir senąją muziką atlieku jau keturiolika metų. Tuomet, kai pradėjau ją dainuoti, nebuvo panašaus pobūdžio madų. Tuo metu Čekijoje mes turėjome savotiškai kovoti, kad baroko muzika būtų atlikta koncertų salėse, ir buvome savotiški senosios muzikos pradininkai savo regione. Prisimenu jausmą, kai tapau dalimi to, kas ateityje taps populiaru ir mėgstama daugybės žmonių. Nepradėjau atlikti barokinės muzikos dėl madų ar muzikos pasaulio tendencijų. Ankstyvoji muzika yra iš tiesų arti mano širdies. 

Galbūt galėtumėte plačiau apibūdinti Čekijos muzikos sceną ir nupasakoti senosios vokalinės muzikos vaidmenį joje?

Galima pradėti nuo edukacijos. Čekijoje mes turime du universitetus, kuriuose galima studijuoti klasikinį dainavimą – vienas yra Prahoje, o kitas – Brno, iš kur aš ir esu kilęs. Šie universitetai remiasi senąja mokykla, taigi vokalinė muzika jiems prasideda ties klasicizmu, romantizmu. Ankstyvoji muzika, bent jau anksčiau, buvo siūloma dainininkams, turintiems silpną balsą. Tuomet jiems siūlydavo atlikti barokinį repertuarą arba bandyti dainuoti chore.

Šis požiūris gal ir dabar yra šiek tiek išlikęs, ir ankstyvosios muzikos atlikimo praktika nėra taip puoselėjama kaip, pavyzdžiui, Olandijoje, tačiau pamažėle viskas keičiasi į gera. Dabar jau keleri metai, kai yra įrengta senosios muzikos katedra, kur lavinami tiek dainininkai, tiek instrumentalistai, taip pat yra ir kamerinės muzikos skyrius. Muzikos pasaulio tendencijos pereina ir į universitetą, taigi atsiranda daugiau galimybių mokytis ir atlikti ankstyvosios muzikos repertuarą. 

Kaip jūsų gyvenime atsirado baroko muzika?

Su ankstyvąja muzika mane supažindino Václavas Luksas. Tuo metu studijavau operinį dainavimą, nes tai buvo vienintelė studijų programa vokalistui – dainuoti operinį repertuarą su galimybe tapti mokytoju. Vieną dieną universiteto salėje išgirdau Václavą Luksą atliekant ankstyvąją muziką – jis dainavo pats sau akomponuodamas klavesinu, kas man pasirodė neįprasta. Jis tuo metu vedė savo meistriškumo kursus universitete. Mes pasikalbėjome, aš jam padainavau, ir galiausiai jis mane pakvietė dirbti kartu su juo Prahoje.

Taigi 2005-aisiais persikėliau į Prahą, ir nuo to meto kaip sniego gniūžtė mano karjera pradėjo rutuliotis ir augti. Būtent nuo šio susitikimo pradėjau atlikti iš esmės tik baroko repertuarą. Retkarčiais paįvairinu jį operos pastatymais ar moderniosios muzikos opusais. Mėgaujuosi šiuolaikine muzika, nes ji vis dar yra iššūkis daugumai atlikėjų. Ir pastebėjau, tarp ankstyvosios ir šiuolaikinės muzikos yra nemažai panašumų. Juk ir ankstyvojoje muzikoje yra tiek daug paslėptų subtilių niuansų, kodų, užuominų į sistemas ir idėjas, kurias kūrė to meto kompozitoriai. Muzika turėjo aiškią ir griežtą struktūrą, tam tikrą reikšmę perteikiančius rafinuotus muzikos ornamentus. Taip pat dainuodamas ansamblyje turi nepaprastai įsiklausyti į tai, ką dainuoja tavo kolegos, nuolatos įsijausti į patį bendro dainavimo procesą. Visų šių dalykų išmanymas nepaprastai padeda atliekant modernius kūrinius, nes galima brėžti nepaprastai daug paralelių tarp barokinio ir XX–XXI amžiaus repertuaro.

Baritonas Tomášas Krális. Barbaros Dietl nuotrauka

Mano užduotis yra perteikti klausytojui jausmus, kurie slypi už žodžių tekste bei frazuotės muzikoje. Man svarbu, kad klausytojas būtų paveiktas ir galėtų jausti tai, ką jaučiu aš. Kad tai pasiekčiau, bandau suasmeninti kiekvieną tekstą, kurį dainuoju. Net jei tai yra tūkstantį kartų kartojamas „Kyrie Eleison“.

Kaip interpretuojate ankstyvosios muzikos kūrinį?

Viskas priklauso nuo konteksto ir nuo muzikos kūrinio. Tačiau kaip solistas visuomet pradedi susipažinti su kūriniu nuo teksto. Tuomet galvoje kuri vaizdinius ir bandai suvokti, kodėl šitoks tekstas buvo sujungtas su tokia melodija ar muzikos medžiaga. Gali pamatyti, kaip kompozitorius sujungė šias dvi išraiškos priemones ir sukūrė dialogą tarp muzikos ir žodžių, kurį aš bandau iš esmės suvokti ir perteikti savo atlikimu.

Kadangi siekiu gilintis į muzikos kompoziciją, man patinka susitikti su kompozitoriais aptarti jų modernias kompozicijas, kurias ketinu atlikti. Net jei kompozitorius ir miręs, dažnai apie jį galvoju ir savotiškai sukuriu mūsų susitikimą savo galvoje. Bandau įsijausti, kaip ir dėl kokių priežasčių buvo sukurta būtent tokia muzika. Klausiu savęs – kodėl aš būčiau tai sukomponavęs ir ko tokioje situacijoje tikėčiausi iš kūrinio atlikėjo. Tokiais principais bandau sukurti muzikai savitą interpretaciją. 

Kokią įtaką siekiate padaryti salėje sėdinčiam klausytojui?

Dainininkas gali daug aiškiau suvokti, kokią žinutę transliuoja publikai, nes turi tekstą, ir jame mintis būna paprastai būna perteikta pakankamai aiškiai. Instrumentalistams yra daug sunkiau šioje srityje, nes jų kūrinių prasmė yra giliau ir subtiliau paslėpta. Taip pat idėją baroko muzikoje perteikia kūrinio forma, struktūra, muzikos retorikos principai, dažnai susiję su harmonija – girdime tai klausimą, tai atsakymą, tam tikras išvadas.

Mano užduotis yra perteikti klausytojui jausmus, kurie slypi už žodžių tekste bei frazuotės muzikoje. Man svarbu, kad klausytojas būtų paveiktas ir galėtų jausti tai, ką jaučiu aš. Kad tai pasiekčiau, bandau suasmeninti kiekvieną tekstą, kurį dainuoju. Net jei tai yra tūkstantį kartų kartojamas „Kyrie Eleison“. Bandau rasti asmeninį sąryšį su muzika ir tekstu. Tik per tokį žmogišką priėjimą ir savo paties emocinės būsenos atskleidimą aš galėsiu pasiekti klausytoją. Jeigu visiškai nėra už ko asmeniškai užsikabinti muzikoje, tuomet kuriu tam tikrą savo emocinį paveikslą ir tuomet tikiu, kad ir klausytojas gali savo širdyje nusipiešti tokį patį paveikslą, o gal ir kitokį – savitą. Tačiau paremtą tais pačiais bendražmogiškais išgyvenimais.

Ar procesas kuriant personažą operos pastatyme yra panašus į interpretacinius ieškojimus ankstyvojoje vokalinėje muzikoje?

Statant operą neturi tiek daug kūrybinės ir interpretacinės laisvės. Personažas paprastai jau būna sukurtas tai libreto, tai kitų ankstesnių operos pastatymų, tai istorinio konteksto. O tuomet pasirodo operos režisierius su savitu operos įsivaizdavimu ir gali iš esmės pakeisti librete perteiktą prasmę. Jis pabaigia formuoti personažą pagal savas intencijas. Operos statymo procese yra daug rutinos, gerą mėnesį vyksta ilgos repeticijos, ir per šį procesą iš tiesų išsigrynini savo vaidmenį veiksme ir muzikoje. Tuomet personažas tampa aiškus ir tau, ir publikai. O tuomet prasideda pasirodymai, nieko nebereikia kurti ar keisti. Personažas tampa tavo kostiumu, apsirengi jį tokį patį kiekvieną vakarą. Operoje nėra spontaniškumo ar improvizacijos elementų, todėl man daug mieliau atlikti senovinę muziką koncertuose. 

Ar baroko muzikos repertuare yra kokių nors ypatingų principų, susijusių būtent su baritono tembru?

Mes žinome, kad baroko kompozitoriai kūrė muziką tam tikriems konkretiems dainininkams, o ne balso tembrui ar registrui. Pavyzdžiui, Hendelis yra parašęs nemažai kompozicijų jo laikų baritonams, ir skaitydamas natas gali daugmaž įsivaizduoti, koks buvo šių dainininkų diapazonas, vokalo ribos, galimybės, galbūt net charakteris ar pasirodymo skambesys. Kartais kai kurios kompozicijos taip puikiai atitinka mano balsą, jog atrodo, yra parašytos man. Tuomet atlikdamas muziką jaučiuosi savo rogėse – tarsi namuose. Tai nuostabus jausmas. Be abejo, kitos kompozicijos, nors parašytos baritonui, man visiškai netinka. Kadangi būna per žemas registras arba kiti niuansai, kurių negaliu atlikti. Todėl paprastai ieškau kompozicijų, kurios atitiktų mano balsą, tuomet jaučiu, kaip mano balsas susitinka su kompozitoriaus idėjomis ir gimsta kažkas gražaus. 

Studijavote Čekijoje. Kaip manote, kokius vertybinius pagrindus kalbant apie muziką jums įdiegė jūsų profesoriai ir studijos?

Mano gyvenime įvyko daugybė vertybinių pasikeitimų, tad sunku pasakyti, ką išsinešiau iš savo vokalo studijų. Tačiau mano profesinis požiūris į ankstyvąją muziką ir jos atlikimą yra nuolatos plėtojamas, aš remiuosi įvairia patirtimi dirbdamas su vokalo dėstytojais, treneriais, dirigentais, kolegomis, kompozitoriais ir t. t. Neturiu vieno guru, kurio žodžiais ir vertybine sistema aklai sekčiau. Man svarbu turėti platų pasirinkimą, tam tikrą idėjų paletę. Aš nuolat mokausi ir formuoju vertybes. Neseniai su žmona vedėme kursus vienuolikai mokinių. Pirmą kartą iš tiesų pabuvau mokytojo vietoje. Nežinojau, ko tikėtis, tačiau tai buvo puiki patirtis kurios metu labai daug naujo sužinojau apie save, mokymo metodus, dainavimo technikas ir su muzika susijusias asmenines vertybes. 

Kokie jūsų įspūdžiai iš dalyvavimo Zalcburgo vasaros operos festivalyje ankstesniais metais?

Kaip solistas ar vokalinio ansamblio narys šiame festivalyje dalyvauju jau treti metai. Tai nepaprastai gerai organizuotas festivalis, turintis ilgą istoriją. Manau, jog vienas geriausių klausytojams, taip pat ir mums, atlikėjams, kadangi turime nuostabią išsilavinusią tarptautinę publiką. Mane taip pat žavi mintis, kad šiame koncerte atliksime čekų kilmės kompozitoriaus Jano Dismaso Zelenkos kūrybą – su ansambliu „Collegium 1704“ jaučiamės esantys tarsi savotiški jo muzikos ambasadoriai. Be abejo, man smagu būti čia.